- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-703-387-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-17-1-02672-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Leonarda Gurevičienė, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- M. L.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-03 nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., ir nubaustas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant jį per 5 (penkis) mėnesius atlyginti ne mažiau kaip pusę priteistos turtinės žalos bei per visą bausmės laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nėra susiję su oficialiu darbu.
Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta iki bausmės vykdymo pradžios.
Iš M. L. priteista: Vilniaus teritorinei ligonių kasai 2010,82 Lt (du tūkstančiai dešimt litų ir aštuoniasdešimt du centus) turtinės žalos atlyginimo, D. L. 197,94 (vienas šimtas devyniasdešimt septyni litai ir devyniasdešimt keturi centai) turtinės ir 1000 (vienas tūkstantis) litų neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. L. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, t. y. 2012-10-24, apie 1.00 val., bendrabučio, Didlaukio g. 86, Vilniuje, koridoriuje prie kambario Nr. 410B, konflikto metu tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu D. L. į veidą, taip padarydamas pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-03 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį M. L. atžvilgiu, esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei - BK 28 str. 1, 2 d. d. numatytai būtinajai ginčiai. Civilinį ieškinį apeliantas prašo palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Nurodo, kad priimdamas nuosprendį, apylinkės teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, ir nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu BK 28 str., reglamentuojančio būtinosios ginties institutą, nes apeliantas veikė būtent būtinosios ginties sąlygomis. Apelianto teigimu, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios si dviem pagrindiniais šio instituto elementai – kėsinimusi ir gynyba.
Vadovaudamasis suformuota kasacine teismų praktika dėl būtinosios ginties instituto taikymo nagrinėjant baudžiamąsias bylas, apeliantas nurodo, kad M. L. veikė pagal visas būtinosios ginties sąlygas, nes nukentėjusiojo veiksmai, kaip tai ir nustatė teismas, buvo pavojingi – pastarasis pirmasis griebė M. L. už gerklės ir jį smaugė, taip kėsindamasis į jo sveikatą. Apylinkės teismas konstatavo, kad garso įraše užfiksuota, kaip kitą dieną D. L. pokalbio su M. L. metu pripažino griebęs šiam už gerklės. Todėl, pasak apelianto, tokie nukentėjusiojo veiksmai, laikytini akivaizdžiais bei realiais – jie buvo nukreipti į apelianto sveikatą ir tiesiogiai kėlė jam pavojų.
Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl nukentėjusiojo padarytos fizinės prievartos, veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Tačiau neaišku kodėl teismas, konstatavęs tokį faktą, netaikė BK 28 str. – būtinosios ginties, ir bylos nenutraukė, nes apelianto nuomone, šiuo savo teiginiu teismas konstatavo būtent būtinosios ginties sąlygas, pagal kurias veikė M. L.. Apelianto teigimu, D. L. veiksmai, t. y. griebimas M. L. už gyvybiškai svarbios žmogui vietos – kaklo – ir smaugimas atitiko sąlygas, kuriomis M. L. galėjo veikti būtinąja gintimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2011). Todėl apeliantui neaišku kodėl aukščiau minėti nukentėjusiojo veiksmai nėra pagrindas konstatuoti M. L. nusikalstamą elgesį kaip padarytą veikiant būtinosios ginties sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
Analizuodamas nukentėjusiojo bei jo liudytojų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, apeliantas akcentuoja jų nenuoseklumą bei prieštaringumą. Pasak apelianto, dėl pastarosios priežasties jais galima vadovautis tik tiek, kiek jie atitinka faktines bylos aplinkybes. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje esančio garso įrašo matyti, jog pats nukentėjusysis, kalbėdamas su savo dabartiniu atstovu bei perdavęs telefoną asmeniškai M. L. pakalbėti su advokato padėjėju, naudodamas psichologinę prievartą ir spaudimą, reikalavo iš M. L. pinigų. Pasitaręs su savo atstovu, nukentėjusysis nurodė tikslią pinigų sumą, už kurią galėtų atsiimti savo pareiškimą policijoje – 10 000 Lt, nors vaikinai susitaikė incidento naktį, o M. L. jo ir atsiprašė. Tuo pačiu apeliantas pažymi, kad M. L., liudytojų S. S. ir O. R. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, papildo vieni kitus, o jų visuma, kartu su kitais įrodymais, patvirtina faktines bylos aplinkybes, kad D. L. pirmas atliko neteisėtą veiką, griebdamas ir smaugdamas M. L., o šis veikė būtinosios ginties sąlygomis, neperžengdamas jos ribų ir gindamas savo sveikatą ir gyvybę. Apeliantas pažymi ir tai, kad tuo metu jam buvo diagnozuota liga, susijusi su miego sutrikimais – parasomnija, o ramus miegas ir ramybė buvo vienos iš būtinų sąlygų minėtai ligai gydyti. Taigi, pasak apelianto, jo elgesys buvo iššauktas nukentėjusiojo D. L. veiksmų, kuomet jis pirmas jį užpuolė, sugriebęs rankomis už kaklo. Ir tik tuomet M. L. suveikė savisaugos instinktas, jis buvo išsigandęs dėl nukentėjusiojo veiksmų, t. y. smaugimo, ir negalėjo numatyti, kad jo vienintelis smūgis sukels tokias pasekmes. Kai dingo reali grėsmė, M. L. daugiau jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko ir kuo toliau atsitraukė.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, byloje visiškai nėra įrodyta jo tyčia sukelti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą. Atvirkščiai, jis visą laiką pabrėždavo, kad neturėjo jokios tyčios padaryti nukentėjusiajam bet kokį sveikatos sutrikdymą, o suduotas smūgis buvo tik vienas ir tik gynybos tikslais, nes apeliantas buvo užpultas nukentėjusiojo. Šį faktą, kad jis buvo užpultas, patvirtino ir visi byloje dalyvavę liudininkai bei pats nukentėjusysis, nurodęs, kad jis pirmas inicijavo fizinį kontaktą bei kėsinosi į apelianto sveikatą, griebdamas jam už gerklės. Tuo tarpu apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai neatsižvelgė į pastaruosius įrodymus, kas, apelianto manymu, būtų turėję itin svarbią reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Be to, teismo teiginiai dėl tyčios M. L. veiksmuose buvimo laikytini prieštaringais ir neatitinkančiai tikrovės, nes vėliau teismas konstatuoja, jog D. L. pirmas pradėjo fizinį kontaktą su M. L., naudojo fizinį smurtą ir elgėsi provokuojančiai.
Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiais, kad teismas jo veiksmuose nenustatė būtinosios ginties sąlygų visumos, nors ir nustatė nukentėjusiojo veiksmuose pavartotą fizinę prievartą M. L. atžvilgiu. Žalos padarymas užpuolikui pripažįstamas teisėtu tik tais atvejais, kai ji padaroma laikantis tam tikrų reikalavimų. Teismas nurodė, kad kaltininkas M. L. įvykio metu rodė iniciatyvą aiškintis ir reikšti pretenzijas dėl per garsiai grojančios muzikos nukentėjusiojo kambaryje. Kilus konfliktui ir santykių aiškinimuisi tiek kaltinamojo M. L., tiek nukentėjusiojo D. L. vartojamos frazės ir veiksmai nebuvo reikalingos ar būtinos gynybos pobūdžio, kiekvieno jų elgesys atitiko puolimą ir neadekvatų savos asmenybės demonstravimą. Pasak apelianto, šiuo atveju teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad buvo vėlus paros metas, t. y. 1.00 val. nakties, o pagal bendrabučio vidaus taisykles nuo 22 val. iki 6 val. bendrabutyje yra tylos metas. Tai reiškia, kad jokia muzika ar kitas triukšmas nėra leidžiamas, todėl apelianto pretenzijos buvo visiškai pagrįstos ir negali būti interpretuojamas kaip M. L. agresyvus ar kitoks išankstinis nusistatymas prieš D. L.. Taip pat, apelianto teigimu, pirmos instancijos teismo nebuvo atsižvelgta į tai, kad D. L., sulaukęs pretenzijų, pirmas pradėjo plūstis necenzūriniais žodžiais, tokiu būdu inicijuodamas konfliktą. Šią aplinkybę patvirtino ir pats nukentėjusysis. Byloje nustatyta, kad pats D. L. pirmas puolė M. L., dėl ko pastarasis, besigindamas, sudavė jam vienintelį smūgį.
Apelianto nuomone, labai svarbu, kad būtinosios ginties reikalingumo sąlygoms liko neįvertinta ir tai, kad byloje buvo pateiktas 2012-10-24 išrašas iš medicininių dokumentų, kuriuose jį apžiūrėjusi gydytoja nurodė, kad užpakalinė ryklės sienelė yra kiek paraudusi, gomurinės tonzilės kiek paburkusios. Taigi, pasak apelianto, aplinkybė apie bandymą sutrikdyti jo sveikatą smaugiant yra nustatyta ir patvirtinta tiek šiuo rašytiniu įrodymu, tiek ir O. R., S. S. nuosekliais parodymais.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, išanalizavus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir M. L. kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, darytina išvada, kad M. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą D. L. padarė ne tyčia siekdamas nukentėjusįjį sužaloti, o gindamasis nuo nukentėjusiojo veiksmų, pastarajam pirmajam griebus M. L. už kaklo, prieš tai įrėmus savo galvą į M. L. galvą ir nustūmus M. L. iki jo kambario slenksčio. Apelianto manymu, jo gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, savo veiksmais M. L. būtinosios ginties ribų neperžengė, todėl nors jo veiksmuose ir yra BK 138 str. 1 d. numatytos veikos požymiai, tačiau jis už šią veiką negali atsakyti. Minimas įvykis negali būti kvalifikuojamas pagal BK 138 str. 1 d., kadangi nėra pagrindinio subjektyviosios pusės požymio – tyčinės M. L. kaltės. Jis nesiekė sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, o siekė tik apsiginti nuo pavojingo ir realaus D. L. kėsinimosi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir pagrįstai M. L. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Baudžiamoji byla gali būti nutraukta, tik nustačius Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 235 straipsnyje numatytus pagrindus, tai yra, esant šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje numatytoms aplinkybėms, dėl kurių procesas negalimas, arba esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36 - 40 ir 93 straipsniuose numatytiems pagrindams atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šuo atveju baudžiamąją bylą nutraukti pagrindo nėra.
Pirmos instancijos teismo išvados dėl BK 28 straipsnio netaikymo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas bei nepadarant esminių BPK pažeidimų. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013).
Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant atsakyti į klausimą, ar nagrinėjamu atveju M. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra itin svarbu tiksliai nustatyti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Baudžiamosios bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad 2012-10-24, apie 1.00 val., M. L. kartu su dviem savo draugais S. S. bei O. R., siekdamas pasiaiškinti dėl, jų manymu, nakties metu bendrabutyje per garsiai leidžiamos muzikos, nuėjo pas D. L., gyvenantį bendrabučio kambaryje Nr. 410A, stipriai beldė į kambario duris, o nukentėjusiajam jas atidarius, tarp pastarojo ir M. L. kilo konfliktas. Liudytojų parodymais nustatyta, kad tiek D. L., tiek M. L. buvo nusiteikę agresyviai. D. L. atidarius duris, iš karto tarp jo ir M. L. kilo žodinis konfliktas (buvo vartojami necenzūriniai žodžiai vienas kito atžvilgiu), vėliau D. L. įsirėmęs savo kakta į M. L. kaktą bandė įstumti nuteistąjį į jo kambarį, uždėjo jam rankas ant kaklo (ši aplinkybė nustatyta liudytojų O. R., S. S., nuteistojo M. L., iš dalies paties nukentėjusiojo parodymais), po ko M. L. sudavė vieną smūgį kumščiu D. L. į veidą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad eidamas ne vienas, bet kartu su savo draugais, pas nukentėjusįjį į kambarį „pasiaiškinti“, M. L. jau tikėjosi konfliktinės situacijos atsiradimo, buvo nusiteikęs agresyviai, nukentėjusiajam iš karto neatidarius durų, pradėjo jas trankyti (liudytojų K. S., O. V. parodymai). Vertinant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atsižvelgtina ir į tai, kad eiti pas D. L. ir patiems išsiaiškinti keliamo triukšmo priežastis, savo draugams pasiūlė būtent M. L.. Tą patvirtino tiek liudytojai O. R., S. S., tiek pats M. L.. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad triukšmauti nakties metu bendrabutyje negalima, tačiau tai jokiu būdu nepateisina M. L. veiksmų bei jo agresyvaus nusiteikimo nukentėjusiojo atžvilgiu. Pažymėtina, kad pagal bendrabučio vidaus taisykles apie bet kokius pažeidimus visų pirma turi būti pranešama budėtojui, tačiau nagrinėjamu atveju M. L. nusprendė eiti ir viską išsiaiškinti pats. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors liudytojas S. S. ir buvo nurodęs, jog rašė SMS pranešimą budėtojui, o vėliau neva sužinojo, kad pasikeitė budėtojo telefono numeris, paskui, liudytojo teigimu, net buvo nuėjęs ieškoti budėtojo, šių jo parodymų nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Atvirkščiai, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įvykio metu budėjęs budėtojas N. R. parodė, jog jokių SMS pranešimų dėl triukšmo kambaryje Nr. 410A naktį iš 2012-10-23 į 2012-10-24, nebuvo gavęs. Pasak liudytojo, mobiliojo telefono numeris, kuriuo gali skambinti bendrabučio gyventojai, yra nurodytas ant budėtojo dalies langelio. Įvykio metu mobilusis telefonas visą laiką buvo įjungtas. Be to, anot liudytojo, budėtojų dalyje yra ir fiksuoto ryšio telefono numeris. Liudytojas pažymėjo, kad savo darbo metu visada būna darbo vietoje, tačiau 2012-10-24, apie 1 val. nakties, jokių pranešimų (nei telefonų, nei į mobilųjį telefoną) dėl triukšmo ar kilusio konflikto kambaryje Nr. 410A, nebuvo gavęs (b. t. 1, b. l. 113-114). Sutiktina su apeliacinio skundu argumentu, jog šios bylos baudžiamojo proceso metu nustatyta, kad pirmas fizinį kontaktą inicijavo nukentėjusysis, tačiau kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, kilus konfliktui ir santykių aiškinimuisi tiek M. L., tiek nukentėjusiojo D. L. vartojamos frazės ir veiksmai nebuvo reikalingos ar būtinos gynybos pobūdžio, kiekvieno jų elgesys atitiko puolimą ir neadekvatų savos asmenybės demonstravimą. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad abi pusės elgėsi agresyviai. Į necenzūrinius keiksmus buvo atsakoma necenzūriniais keiksmais; į fizinį kontaktą – fiziniu poveikiu. Susidariusi situacija apylinkės teismo teisingai buvo įvertinta kaip konfliktinė, o ne kaip pavojingas kėsinimasis. Tuo tarpu būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Šioje situacijoje abi pusės buvo puolančiosios, vartojo necenzūrinius keiksmus peraugusius ir į fizinį smurtą. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skirtingai negu, kad nurodo apeliantas, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytas tik nukentėjusiojo rankų uždėjimo ant M. L. kaklo faktas, tačiau ne pastarojo smaugimas. Pavojingo kėsinimosi faktą vėlesnėje įvykio eigoje paneigia ir tai, kad nukentėjusiajam dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų buvo sulaužyta nosis, t. y. jis patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu 2012-10-24 apžiūrėjus M. L. VšĮ Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikose, jokių išoriškai matomų hematomų, kremzlių dislokacijų kaklo srityje nebuvo pastebėta (b. t. 1, b. l. 61). Pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojami 2012-10-24 M. L. nustatyti užpakalinės ryklės sienelės paraudimas bei gomurinių tonzilių paburkimas, laikytini tonzilito, faringito ir pan., t. y. bakterinio gomurinių tonzilių uždegimo, simptomais ir niekaip nepatvirtina nukentėjusiojo neva jo atžvilgiu vartojamo fizinio smurto intensyvumo. Šią teismo išvadą patvirtina ir apeliantą apžiūrėjusios gydytojos išrašytos rekomendacijos – purkšti Bioparox po 4 įpurškimus * 4k/d. Pažymėtina, kad šis vaistinis preparatas yra vietinio poveikio bakterijų dauginimąsi slopinantis ir priešuždegimiškai veikiantis antibiotikas. Šiuo vaistu vietiškai gydomos viršutinių kvėpavimo takų infekcinės ligos: sloga, nosies ir ryklės gleivinės, gerklų uždegimas (www.vaistai.lt). Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kad apeliantas, matydamas, kad tarp jo ir D. L. kyla rimtas konfliktas, ne tik kad neatsitraukė (nors pats atėjo pas nukentėjusįjį) ir nebandė susidariusios situacijos spręsti kitu būdu (kreiptis į budėtoją ar pan.), bet pats pradėjo D. L. atžvilgiu vartoti necenzūrinius žodžius, tokiu būdu dar labiau „paaštrindamas“ susiklosčiusią situaciją.
Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas bylos aplinkybes, darytina išvada, kad pirmos ir būtinos būtinosios ginties sąlygos – pavojingo kėsinimosi, nagrinėjamu atveju nebuvo. Jei nėra pavojingo kėsinimosi, nėra prasmės kalbėti apie kitas būtinosios ginties sąlygas, kurios išplaukia iš pirmosios sąlygos.
Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto argumentą neva byloje visiškai nėra įrodyta jo tyčia sukelti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą, nes jis neturėjęs jokios tyčios padaryti nukentėjusiajam bet kokį sveikatos sutrikdymą, o suduotas smūgis buvo tik vienas ir tik gynybos tikslais, nes apeliantas buvo užpultas nukentėjusiojo. Pažymėtina, kad nuteistasis kilusio konflikto su nukentėjusiuoju metu sudavė pastarajam smūgį kumščiu į veidą, suvokdamas savo atliekamų veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad savo veiksmais gali padaryti kūno sužalojimą, kas šiuo atveju ir atsitiko, nors jis tokių pasekmių ir nenorėjo. Konstatuotina, kad M. L. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas, todėl paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-03 nuosprendį palikti galioti nepakeistą.