Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu, kuris nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,5 metro aukščio sienele ir užuolaida. Mano, kad sienelės įrengimas neatitinka higienos normų reikalavimų, nes turi būti įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa. Teigia, kad visą laiką galėjo būti stebimas tiek įstaigos darbuotojų (prižiūrėtojų), tiek kitų nuteistųjų. Teigia, kad žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymais pagerinti aptartas sąlygas, tačiau Administracija paaiškino, kad privatumo užtikrinimui yra įrengtos užuolaidos.

Skunde teigia, kad kameroje nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl naudojantis sanitariniu mazgu jautėsi nemalonūs kvapai. Taip pat nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis dušu, nes pertvaros aukštis tik 1,6 metro aukščio, ir plotis apie 1 metras, ir jis visą laiką galėjo būti stebimas per stebėjimo langelį įstaigos darbuotojų (prižiūrėtojų) arba kitų asmenų, esančių duše.

Skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatomis.

Dėl skunde išvardintų priežasčių, pasak pareiškėjo, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinius sukrėtimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą bei nemalonius fizinius potyrius, sutriko nervų sistema, tapo nervingesnis, todėl mano, kad jam padaryta neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo Vilniaus PN.

Paaiškina, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.5 p. nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Teigia, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – TIĮET). Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Informuoja, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS), nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 19 d., atlyginimo. Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A671–575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

Šioje byloje svarbu ir tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos per 3 metų terminą, gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261–1798/2013).

Pareiškėjas atsikirsdamas į atsakovo atsiliepimą, nurodo, kad ieškinio senatis neturėtų būti taikoma pažeidimams, susijusiems su Konvencijos taikymu. Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties termino klausimų, o EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją. (pareiškimo Nr. 36813/97). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, o tai pat – jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinius sukrėtimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą bei nemalonius fizinius potyrius, sutriko nervų sistema.

Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kuris patenka į pareiškėjo skunde nurodytą intervalą, Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 19 d., bet skundą teismui išsiuntė tik 2019 m. gegužės 10 d. (b. l. 13), taip pat nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie galimai patirtą neturtinę žalą, todėl jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu iki 2016 m. gegužės 9 d., todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį iki 2016 m. gegužės 9 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis kalinimo sąlygomis, atlyginimo. Atsakovo prašymu pritaikius senatį (šiuo atveju trijų metų terminas) laikytina jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. vasario 18 d. imtinai (2019 m. vasario 19 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus).

Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu.

Ginčo laikotarpiu galiojusių PĮĮET 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o ginčo laikotarpiu galiojusių TIĮET 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Įvertinus Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime (b. 1. 30–31) pateiktus duomenis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis suformuota EŽTT ir LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr. EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12), LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.) konstatuoja, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Nors Vilniaus PN Turto ir valdymo skyriaus pranešimas (b. 1. 30–31) patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos užuolaidos, tačiau sanitarinį mazgą atskirianti užuolaida nėra laikoma tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, asmens privatumo užtikrinimo aspektu.

Kadangi ginčas keliamas dėl privatumo užtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu, svarbu nustatyti, kokiose kamerose pareiškėjas buvo kalinamas su kitais asmenimis. Iš atsakovės atstovės atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu buvo kalinamas šiais laikotarpiais: nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. gegužės 18 d., nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. liepos 18 d., nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2016 m. spalio 27 d., 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d., nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. balandžio 28 d., nuo 2017 m. balandžio 30 d. iki 2017 m. gegužės 23 d., 2017 m. birželio 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 3 d., nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. sausio 15 d., nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. kovo 11 d., nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. kovo 22 d., nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. balandžio 4 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. spalio 12 d., nuo 2018 m. spalio 14 d. iki 2018 m. spalio 20 d., nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d., nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 17 d., nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d., nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. vasario 9 d., nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. vasario 18 d. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovės pateiktais duomenimis, kokiais laikotarpiais pareiškėjas atitinkamose kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, tokių duomenų nenuginčijo ir pareiškėjas, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu buvo laikomas 660 parų, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

Dėl skunde nurodomų kitų pažeidimų, susijusių su atskiros oro šalinimo sistemos sanitarinio mazgo patalpoje įrengimo, pažymėtina, kad atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos per langus natūraliu būdu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi HN 134:2015 nėra nustatytų reikalavimų įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitarinio mazgo patalpoje. Iš Lukiškių TI-K paaiškinimų matyti, kad šis reikalavimas Lukiškių TI-K yra tinkamai įgyvendinamas. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, susijusius su galimybės vėdinti patalpas nesudarymu, o pareiškėjo argumentai dėl nemalonaus kvapo nagrinėjamu aspektu nevertintini.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, nes jis galėjo būti stebimas kitų kalinių arba įstaigos darbuotojų.

Pagal HN 134:2015 29 punkto redakcijoje, galiojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d., buvo nustatyta, kad sanitarinėje patalpoje turi būti nusirengimo /apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Higienos normos HN 134:2015 3 punktas nustato, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Nuo 2018 m. lapkričio 1 d. galiojančioje HN 134:2015 29 punkto redakcijoje nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengtos patalpos (zonos), skirtos į laisvės atėmimo vietą pristatytiems asmenims švarinti (prausti, nariuotakojams naikinti, drabužiams dezinfekuoti): nusirengimo ir apsirengimo patalpa (zona), dušinė, dezinfekavimo kamera. Šios normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš byloje pateikto atsakovės atstovo atsiliepimo (b. l. 17–27) ir Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės mėn. pranešimo (b. l. 30–31) matyti, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose tarp dušų yra įrengtos pertvaros, kurios bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Patalpose yra įrengta vieta nusirengti / apsirengti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neužtikrinant privatumo naudojantis dušu buvo pažeisti Konvencijos 3 straipsnis bei Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nebuvo nuvestas nusiprausti po dušu įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, ar dėl kitų neatitikimų higienos reikalavimams, todėl pareiškėjas, įrodinėdamas pažeidimus, turėjo aiškiai pagrįsti, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė Lukiškių TI-K organizuodamas nusiprausimą duše. Teisiniais argumentais savo teisių pažeidimo nepagrindus, t. y. nenurodžius, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė Lukiškių TI-K, vien tik skunde nurodytais abstraktaus pobūdžio argumentais nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo. Teismas vertina, kad persirengimo vietos neatitvėrimas nuo likusio dušinės patalpos ploto sudaro prielaidas pažeisti asmens teisę į privatumą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad skunde pareiškėjas nedetalizuoja nei vieno konkretaus atvejo, kuomet jis buvo stebimas kitų kalinių ar prižiūrėtojų, ko pasėkoje patyrė jo nurodomus nepatogumus. Todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas privatumas naudojantis dušu, kaip tai skunde įvardina pareiškėjas. Įrodymų naštos paskirstymo prasme, bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjui taip pat tenka pareiga pateikti detalų netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę dėl nepatogumų duše prausiantis kartu su kitais nuteistaisiais ir neindividualizavo, kaip konkrečiai buvo pakenkta pareiškėjui. Todėl vien tik bendro pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Be to, kaip nurodė atsakovės atstovas, dušo vietos yra atskirtos pertvaromis, todėl negalima sutikti su pareiškėjo skundo argumentais dėl jokio privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu.

Konstatavus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimą, svarstytina dėl neturtinės žalos buvimo ir jos dydžio pareiškėjui nustatymo. Kaip aukščiau nustatyta, pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, kuomet pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, t. y. atskirais periodais nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. vasario 18 d., pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista 660 parų. Nustačius atsakovo veiksmų neteisėtumą, svarstytina dėl neturtinės žalos nustatymo ir dydžio įvertinimo, kadangi vien neteisėtų veiksmų pripažinimas šiuo atveju nebūtų pakankama satisfakcija.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala pasireiškė nepatogumais, pavojumi sveikatai, pažeidimu, garbės ir orumo pažeidimu, nedetalizuodamas šių aplinkybių. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į teismo nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų spektrą ir aspektus, bet ir į tai, kad nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad atsirado realios pasekmės jo sveikatai, įtakotos netinkamų kalinimo sąlygų. Todėl, įvertinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į nustatytų pažeidimų mastą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 700 Eur neturtinei žalai atlyginti už nustatytus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimus nurodytais sprendime aspektais (sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrinant privatumo). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 85 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų masto nustatytų neteisėtų veiksmų kontekste.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 700 EUR (septynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.