Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2009-06-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-239/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2009-06-12
Bylos Nr.
1A-239/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė (pirm.), Violeta Ražinskaitė, Kęstutis Jucys
Nuteistasis
K. M., A. S., R. K., M. G.
Advokatai
Jonas Skruzdys
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-239/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.1; 1.2.23.2; 1.2.23.3
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teisėjų: Kęstučio Jucio, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Adui Laurikėnui,gynėjams advokatams Jonui Skruzdžiui, Vytautui Zabielai, Mansurui Muksinovui,nuteistiesiems K. M. , A. S. , R. K. , M. G. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų A. S., K. M., M. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

K. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 450 tablečių įgijimo, laikymo) laisvės atėmimu trejiems metams, BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl disponavimo iš A. S. įgytomis psichotropinėmis medžiagomis) laisvės atėmimu septyneriems metams, BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl psichotropinių medžiagų įgijimo iš M. G.) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

R. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, BK 199 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams. Nuteistasis per bausmės atlikimo laikotarpį privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

M. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose

Mobiliojo ryšio telefonai Nokia 6125 su dviem SIM kortelėmis ,,Pildyk“ ir ,,Maksima“, Nokia 6310 su SIM kortele, paimti iš K. M., mobiliojo ryšio telefonas Nokia 6230i su SIM kortele ,,Labas“, paimtas iš A. S., konfiskuoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. kartu su R. K. 2006 metų pabaigoje susitarė užsiimti narkotinių medžiagų prekyba Baltarusijoje. 2006 m. spalio 20 d. R. K. už K. M. pinigus Lietuvoje iš nenustatyto šaltinio neteisėtai įgijęs 450 tablečių, kurių bendra masė 107,31 g, turinčių sudėtyje nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos MDMA, perdavė saugoti K. M. Pastarasis psichotropines medžiagas laikė savo namuose, (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. spalio 21 d., kol visą psichotropinės medžiagos kiekį perdavė bendrininkui, kad šis ją kontrabandos būdu pervežtų į Baltarusiją ir ten parduotų. R. K., paslėpęs psichotropines tabletes savo automobilyje ,,Ford Scorpio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepateikdamas muitinės kontrolei, neturėdamas leidimo pergabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, pravažiuodamas Varėnos rinktinės Druskininkų užkardos Latežerio pasienio kontrolės postą, į Baltarusijos respublikos (duomenys neskelbiami) kaimą ir čia pardavė kaimo gyventojui A. B. (A. B.) 2620 JAV dolerių. Dalį sutartos pinigų sumos – 1800 JAV dolerių R. K. tą pačią dieną parsivežė į Lietuvą, o likusią sumą – 820 JAV dolerių – 2006 m. spalio 24 d. iš Baltarusijos į Lietuvą parvežė K. M.

K. M. , tęsdamas nusikalstamą veiklą, 2006 m. gruodžio 11 d., turėdamas tikslą parduoti, iš A. S. už 3000 litų neteisėtai įgijo (o A. S. pardavė) 123 rusvos spalvos tabletes su psichotropine medžiaga amfetaminu su reljefiniu „Mercedes“ prekiniu ženklu, kurių bendras svoris 39,333 g, o amfetamino masė – 8,103 g (20,6 %); 177 šviesiai rusvos spalvos tabletes su tuo pačiu prekiniu ženklu, kurių bendra masė 55,970 g ir 11,418 g amfetamino (20,7 %); 198 šviesiai rausvos spalvos tabletes su „Mitsubichi“ prekiniu ženklu, kurių bendra masė 64,712 g su MDMA psichotropine medžiaga, kurios masė tabletėse 13,590 g (21 %) ir amfetaminas, kurio bendroji masė tabletėse 0,518 g (0,8 %). Visą šį psichotropinių medžiagų kiekį – 498 tabletes, kuriose iš viso buvo 33,629 g grynų psichotropinių medžiagų (amfetamino, MDMA ir metamfetamino), 2006 m. gruodžio 15 d. savo automobiliu BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) kaimo nugabeno į (duomenys neskelbtini), kur automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Savanorių gatvėje, prie prekybos centro „M“, už 2000 eurų pardavė V. V. (V. V.), veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Veikdami nusikalstamai K. M. nuo 2006 m. gruodžio 16 d. iki 2007 m. sausio 3 d., pardavimo tikslu per kelis kartus iš A. S. neteisėtai įgijo (o A. S. pardavė) labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų: 2500 tablečių su įvairios koncentracijos psichotropinių medžiagų – amfetamino ir MDMA kiekiais: 293 šviesiai mėlynos spalvos tabletes su driežo simboliu, kurių bendra masė 94,817 g, gryno amfetamino – 17,971 g (19 %); 8 žalsvai pilkas tabletes su driežo simboliu – bendra masė 2,612 g, MDMA – 0,488 g (19 %); 609 žalsvai pilkas tabletes su driežo simboliu – bendra masė 197,881 g, gryno MDMA -35,942 g (18 %); 400 žalsvai žydros spalvos tabletes su driežo simboliu, kurių bendra masė – 130,950 g, gryno MDMA – 24,160 g (18,5 %); 708 pilkas tabletes su „Mercedes“ prekiniu ženklu, kurių bendra masė 229,625 g, gryno MDMA – 42,467 g (18,5 %); vieną geltoną tabletę su hieroglifo simboliu, kurios bendroji masė 0,243 g, gryno MDMA – 0,059 g (24,5 %); vieną mėlyną tabletę su driežo simboliu, kurios svoris 0,321 g, gryno MDMA – 0,063 g (19,5 %) ir 3,946 g baltų miltelių su metamfetaminu, kurio gryno svoris – 2,356 g (60 %). Visas išvardintas psichotropines medžiagas 2007 m. sausio 4 d. savo automobiliu, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) kaimo nugabeno į (duomenys neskelbtini), kur automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „M“ 2000 tablečių už 7500 eurų pardavė V. V., veikusiam pagal NVIM, o likusį psichotropinės medžiagos kiekį – 500 tablečių, kurių bendras svoris 163,293 g, gryno MDMA – 29,622 g (18 %), laikė savo namuose (duomenys neskelbtini) iki 2007 m. sausio 4 d., kol jos kratos metu buvo rastos ir paimtos.

Iš viso A. S. ir K. M. neteisėtai disponavo (įgijo, laikė, gabeno platino) labai dideliu įvairių psichotropinių medžiagų (amfetamino, metamfetamino ir MDMA) kiekiu, kurių bendras grynas svoris – 157,135 g.

Be to, K. M. 2007 m. sausio mėnesio pradžioje, turėdamas tikslą parduoti, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje iš M. G. neteisėtai įgijo (o M. G. išplatino) psichotropinių medžiagų: 0,517 g baltų miltelių su 0,362 g gryno amfetamino kiekiu (70 %); 1,782 gr. baltų miltelių su 1,081 g (60,7 %) gryno metamfetamino; dvi geltonas tabletes su hieroglifo ženklu, kurių bendras svoris 0,417 g, gryno psichotropinės medžiagos MDMA kiekiu – 0,105 g (25,3 %); dvi mėlynas tabletes su krokodilo ženklu, kurių svoris 0,641 g, gryno MDMA - 0,126 g (19,7 %). Šias psichotropines medžiagas, kurių bendras kiekis – 1,674 g, laikė savo namuose (duomenys neskelbtini) iki 2007 01 04, kol jos buvo rastos ir paimtos kratos metu.

Šalies argumentai

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuoti valstybės naudai iš K. M. 6003,20 Lt, R. K. 2097,60 Lt, A. S. 3000 Lt turtą – pinigus, gautus iš nusikalstamos veikos. Nurodo, kad šioje dalyje teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Apeliantas skunde tvirtina, kad apygardos teismas pažeidė BK 72 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias privalomą baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymą, nes nekonfiskavo pinigų (nusikalstamos veikos rezultato), kuriuos nuteistieji gavo iš nusikalstamos veikos. Apelianto teigimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog pirmu atveju, K. M. ir R. K. iš nusikalstamos veikos gavo 4195,20 Lt pelną, antru atveju, iš nusikalstamos veikos A. S. gavo 3000 Lt, o K. M. – 3905,60 Lt pelną.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 1-4 punktais, dėl jo priimtą apygardos teismo nuosprendį pakeisti, jo veiką iš BK 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 22 straipsnio 3 dalies, 54 straipsnio 3 dalies, 59 straipsnio 2, 5 punktų nuostatas, paskirti švelnesnę bausmę. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas jam netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas jo veiksmus, neteisingai paskyrė bausmę ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Vienas iš nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, dėl kurio prašoma nuosprendį laikyti nepagrįstu ir neteisėtu, yra tas, jog apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir, jo veiką įvertinęs kaip baigtą, kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Apeliantas yra įtikinęs, jog atsižvelgiant į tai, kad jo nupirkti ir parduoti K. M. narkotikai, pas narkotikų platintojus ir vartotojus nepateko, liko pas operatyvinius darbuotojus, kurie viską kontroliavo, jo veika turėjo būti vertinama ne kaip baigtas nusikaltimas, o tik kaip pasikėsinimas, ir kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, kartu taip pat pritaikant jam ir BK 22 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Taip pat apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, jog jis laisva valia apsisprendė daryti nusikaltimą. Tvirtina, jog jis nusikalto ne laisva valia, o priverstas Lietuvos ir Baltarusijos operatyvinės veiklos pareigūnų ir K. M., panaudojus prieš jį psichinį smurtą, grasinimus ir taip įtraukus į nusikaltimo darymą (BK 59 straipsnio 5 punktas). Apeliantas tokią išvadą daro remdamasis liudytojo J. D. (J. D.) parodymais. Iš šio liudytojo parodymų, jo nuomone, matyti, kaip Baltarusijos valstybės pareigūnai, vykdydami operatyvinės veikos modelį, pradėjo bendrauti su Lietuvos operatyvinės veiklos pareigūnais taip pat vykdančiais savo operatyvinę veiklą, ir, kaip tariamai ,,pirkdami“ psichotropines medžiagas iš K. M., paskatino pastarąjį ieškoti psichotropinių medžiagų, o kartu ir jį (apeliantą) nusikalsti. Jis, paveiktas įtaigių K. M. kalbų, paėmė iš pastarojo pinigus, tačiau, iš karto, nors pinigus ir paėmė, nusprendė narkotinių medžiagų pastarajam neieškoti, o pinigų pasisavinti. Tačiau, kadangi jo sveikata buvo silpna, o K. M. nuolat iš jo reikalavo grąžinti pinigus, kuriuos jis jau beveik buvo išleidęs, arba narkotikus, grasino jam ir jo tėvams, jis buvo priverstas dėl panaudotos prieš jį psichinės prievartos, bijodamas dėl savo ir tėvų gyvybės pasielgti prieš savo valią ir pradėti ieškoti narkotikų ir tokiu būdu atsiskaityti su K. M. . Šias aplinkybes, jo teigimu, patvirtino iš dalies ir pats K. M.ą, pripažinęs, jog tarp jų apie dvi savaites vyko ,,nervų karas“, be to, galėtų patvirtinti ir . jo motina, kurią apygardos teismas atsisakė apklausti. Apeliantas skunde tvirtina, kad jis anksčiau niekada neprekiavo narkotikais, jų taip pat nevartoja.

Apeliantas taip pat skunde ginčija ir jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Apelianto teigimu, įvertinus visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tai, kad psichotropinės medžiagos pateko pas operatyvinės veiklos pareigūnus ir dėl to žala niekam padaryta nebuvo, pripažinus jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir K. M. jį privertė pastarajam parduoti narkotikų (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas), yra pagrindas taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę.

Šalies argumentai

Nuteistasis K. M. apeliaciniu skundu prašo dėl jo priimtą apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jam paskirta per griežta bausmė.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas skunde ginčija jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Apeliantas, skunde cituodamas BK nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, remdamasis baudžiamosios teisės teorija ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teigia, jog apygardos teismas, konstatavęs, jog byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, leidžia manyti, kad paskyrus jam (apeliantui) straipsnių sankcijų numatytas bausmes, būtų aiškiai prieštaraujama teisingumo principui, šiuo principu, skirdamas jam bausmę, tinkamai nesivadovavo. Tai, apelianto nuomone, visų pirma sąlygojo tas faktas, jog apygardos teismas tinkamai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 23 nuostatas. Minėtame nutarime yra išaiškinta, kad svarbi teisingos bausmės skyrimo sąlyga yra kaltininko asmenybės įvertinimas ir nurodyta į ką teismas turi atsižvelgti vertindami nusikaltimą padariusio kaltininko asmenybę, skirdami bausmes. Apygardos teismas šių reikalavimų nesilaikė, nes skirdamas jam bausmę, nors ir konstatavo, kad jis anksčiau teistas nebuvo, jo nusikalstamus veiksmus iš dalies sąlygojo šeimyninė padėtis, yra nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nusikaltimas buvo padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, realios žalos nepadarė, tačiau šių aplinkybių adekvačiai neįvertino. Be to, apelianto teigimu, tai, kad jam buvo paskirta neteisinga bausmė lėmė, jog apygardos teismas nesivadovavo ir BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. G. apeliaciniu skundu prašo dėl jo priimtą apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Apeliantas skunde ginčija jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Jo teigimu, jam apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Apeliantas yra įsitikęs, kad įvertinus tai, jog jokio atlygio nei iš K. M. , nei iš A. S. jis negavo (BK 59 straipsnio 2 dalis), be to, atsižvelgus į jo elgesį po nusikaltimo padarymo, pastangas ir siekį padėti išaiškinti nusikaltimą, iš esmės pasikeisti, integruotis į visuomenę (dirba), būti pilnaverčiu piliečiu, jauną amžių, tai, jog tariami draugai juo dėl gyvenimo patirties nebuvimo pasinaudojo, nuo nusikaltimo padarymo praėjo jau daug laiko (veika padaryta 2006 metais) ir, paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, ši neigiamai paveiks jo gyvenimą, yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslus šioje byloje galima pasiekti neskiriant jam realios laisvės atėmimo bausmės, pritaikant BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apelianto tvirtinimu, svarbią poziciją dėl teisingumo principo įgyvendinimo yra išsakęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas savo priimtuose nutarimuose, akcentuodamas, jog tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Toliau apeliantas skunde dėsto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose (1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. sausio 26 d.) išsakytą poziciją šiuo klausimu. Taip pat skunde prašo skiriant jam bausmę atsižvelgti ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Apelianto teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą buvo konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų A. S., K. M. ir M. G. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji A. S., K. M. , M. G. ir jų gynėjai prašo tenkinti prokuroro ir nuteistųjų apeliacinius skundus, nuteistasis R. K. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, konfiskuoti mažesnę pinigų sumą.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas, nuosprendis keistinas (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu dėl netinkamo BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo. Nuteistųjų A. S., K. M. ir M. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino teisingai. Teismas taip pat konstatavo, kad operatyvinis veiksmas – NVIM – ir techninės priemonės, atliekant šį veiksmą, panaudoti pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant OVĮ reikalavimų, NVIM realizuota teisėtai ir NVIM metu gauti duomenys yra teisėti ir atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl teismas pripažino juos įrodymais. Teismas ištyrė išslaptintą informaciją, su kurios tyrimu buvo supažindinti visi proceso dalyviai. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad nė vienas iš apeliantų neginčija operatyvinės veiklos metu surinktų duomenų, kuriais remdamasis teismas padarė išvadą apie apeliantų nusikalstamos veikos sudėtį, patikimumo, išskyrus A. S. Visi kiti apeliantai - K. M. ir M. G. taip pat neginčija nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Tačiau jie, kaip ir A. S. , prašo sušvelninti nuosprendžiu paskirtas bausmes.

Nuteistasis A. S. teigia, kad jo nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį teismas netinkamai kvalifikavo kaip baigtą. Ši turėjo būti vertinama kaip pasikėsinimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, kartu pritaikant BK 22 straipsnio 3 dalies nuostatas.

BK 22 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausomų aplinkybių. Baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką iškyla tada, kai veika, atitinkanti BK 22 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytus požymius pradedama, bet dėl nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių nepabaigiama vykdyti tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis (paprastai sudėties objektyvioji pusė), numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje. Šiuo atveju pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Pagal teismų praktiką, jei nusikalstama veika buvo padaryta ir išaiškinta veikiant pagal NVIM, tokia veika kvalifikuojama ne kaip baigta nusikalstama veika, o kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, nes kaltininkas, nors ir atlieka viską ką, jo manymu, turi atlikti, nusikalstamos veikos nebaigia dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, nes objektyviąją pusę sudarančius veiksmus jis atlieka kontroliuojamas teisėsaugos institucijų pareigūnų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2002 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2002). A. S. nuteistas už tai, kad disponavo (įgijo, laikė, gabeno, platino parduodamas) labai dideliu kiekiu įvairių psichotropinių medžiagų (amfetamino, metamfetamino ir MDMA), kurių bendras grynas svoris 157,135 g. A. S. apeliaciniame skunde neginčija teismo nuosprendžiu nustatytos objektyviosios veikos požymių. Jis sako, kadangi jo neteisėtai įgyti ir parduoti K. M. narkotikai (turėtų būti psichotropinės medžiagos) pas narkotikų platintojus ir vartotojus nepateko, liko pas operatyvinius darbuotojus, kurie viską kontroliavo, tai yra jo veika turėjo būti vertinama pasikėsinimu. Tačiau apelianto argumentas yra nepagrįstas, prieštaraujantis teismų praktikai. BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Pagal šią normą atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių neteisėtų veiksmų padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2009 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44/2009). Byloje nustatyta, kad A. S. padarė kelis alternatyvius nusikalstamus veiksmus, už kuriuos numatyta atsakomybė BK 260 straipsnio 3 dalyje – neteisėtai įgijo, gabeno, laikė ir pardavė nuteistajam K. M. labai didelį kiekį įvairių psichotropinių medžiagų, kurių vieną dalį K. M. vėliau pardavė liudytojui V. V., veikusiam pagal NVIM, o likusią dalį laikė savo namuose iki kol buvo padaryta krata. Iš paties A. S. parodymų matyti, kad jis per kelis kartus visą labai didelį psichotropinių medžiagų kiekį įgijo iš jam nepažįstamo vaikino vardu Tomas, gyvenančio Kaune. Su juo susitikdavo (duomenys neskelbtini), prie ,,M“, paduodavo jam pinigus, nueidavo į miškelį paimti narkotinių medžiagų. Jas atgabendavo į (duomenys neskelbtini), padėdavo į sutartą vietą, o K. M. jas paimdavo. Už tas medžiagas K. M. sumokėjo iš anksto 3000 Lt (t. 5, b. l. 114-116). Liudytojas V. V. parodė, kad veikdamas pagal NVIM iš K. M. nupirko įvairių psichotropinių medžiagų. K. M. sakė, kad jam reikia užsakyti narkotikų, tačiau pas ką, jis (V. V. ) nežino (t. 5, b. l. 102). Pažymėtina, kad A. S. disponuotas didelis kiekis psichotropinių medžiagų tiesiogiai nepateko policijos darbuotojams, veikusiems pagal NVIM. A. S. alternatyvūs veiksmai: įgijimas, gabenimas, laikymas ir pardavimas K. M. nebuvo kontroliuojami. Nuteistasis K. M., per keletą kartų įgydamas didelį kiekį psichotropinių medžiagų, pats jomis disponavo: dalį pardavė V. V. , kitą dalį laikė savo namuose. Todėl nepripažįstamas pagrįstu apeliacinio skundo argumentas, kad A. S. nupirktos ir parduotos psichotropinės medžiagos nepateko platintojui, nes R. M. buvo tas platintojas, kuris jomis disponavo savo nuožiūra. Nuteistajam A. S. neatskleidus, iš kur jis iš tikrųjų pats įgijo psichotropines medžiagas, šis šaltinis šioje byloje taip ir liko nenustatytas. Taigi, pagal teismų praktiką nusikaltimas laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių neteisėtų veiksmų padarymo. Kadangi psichotropinių medžiagų įgijimas, gabenimas, laikymas nebuvo kontroliuojamas teisėsaugos institucijų pareigūnų, visa nusikalstama veika laikoma baigta. Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. S. buvo padaryta baigta nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje. Kolegija neturi pagrindo pripažinti pagrįstu apelianto A. S. argumentus, jog platinti psichotropines medžiagas privertė Lietuvos ir Baltarusijos operatyvinės veiklos pareigūnai ir K. M., panaudojęs prieš jį psichinį smurtą, grasinimus ir taip įtraukęs į nusikaltimo padarymą. Pažymima, kad tokie nuteistojo A. S. argumentai nėra nauji. Jie buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui, kuris juos ištyrė ir atmetė. Teismas nuosprendyje nurodė, kad iš K. M. ir M. G. parodymų matyti, jog M. G. K. M. paklaustas, ar gali gauti narkotikų, pažadėjo pasidomėti, kreipėsi į A. S. M. G. parodė, kad A. S. iš karto atsakė galintis gauti bet kokių narkotikų. Tai, kad A. S. dėl pirmosios psichotropinių medžiagų partijos pardavimo K. M. buvo spaudžiamas, nerodo jį buvus įtrauktu prievarta. K. M. parodė, kad negaudamas iš A. S. nei narkotinių medžiagų, nei pinigų, bijodamas prarasti 3000 Lt, pagrasino pranešti policijai apie pasisavintus pinigus ir reikalavo jam grąžinti pinigus arba duoti už šią sumą sutartą psichologinių medžiagų kiekį. Iš šių duomenų pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. S. turėjo galimybę laisvai apsispręsti: grąžinti pinigus arba daryti nusikaltimą. Teismas nuosprendyje pažymi, kad K. M. buvo pareikštos alternatyvos (grąžinti pinigus arba daryti nusikaltimą) ir pats A. S. to neneigė teisiamajame posėdyje. Teismas, remdamasis K. M., M. G. ir iš dalies A. S. parodymais, nuosprendyje pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog A. S. į nusikaltimo padarymą buvo įtrauktas prieš jo valią, kadangi jo valia nebuvo suvaržyta, jis, turėdamas pasirinkimo laisvę nedaryti nusikalstamos veikos, sąmoningai pasirinko nusikalstamo elgesio alternatyvą. Byloje esantys duomenys nepatvirtina A. S. teiginį, jog jis nusikalstamą veiką padarė atsitiktinai, įtrauktas kito asmens. Iš M. G. parodymų matyti, kad ir K. M. kreipėsi į jį ir paklausė, ar jis gali gauti narkotinių medžiagų. Kadangi pažinojo A. S. , susisiekė su juo, pašnekėjo, jis sakė, kad visko gali gauti. Jis paėmė pinigus ir nenorėjo nieko duoti (t. 5, b. l. 100). Iš 2007 m. sausio 5 d. telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuotų K. M. pokalbių bei SMS žinučių su A. S. matyti, kad pokalbių ir žinučių susirašinėjimo metu tariamasi apie psichologinių tablečių kiekius, kokybę, rūšis, kainas, derybas dėl kainų ir pan. (t. 1, b. l. 53-77). A. S. kalbasi kaip išmanantis tą reikalą: 2006 m. gruodžio 16 d. 17:04:06 (Nr. 96) A. S. parašė žinutę K. M. , kad perduotos psichotropinės tabletės stiprios ir pasidžiaugė, jog tabletės tiko (t. 1, b. l. 60-61). K. M. ir A. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad buvo toks bendravimas tarp jų (t. 8, b. l. 96-97, 116).

Be kita ko, A. S. ne tik patvirtino tokį jų bendravimą, bet ir paaiškino bendravimo metu pavartoto žodžio ,,spydas“ reikšmę – amfetaminas, bei kitų tik platintojams žinomų psichotropinių, narkotinių medžiagų pavadinimus. Tai patvirtina nuteistojo M. G. parodymus, iš kurių matyti, kad dėl įgijimo psichotropinių medžiagų buvo kreiptasi į A. S. neatsitiktinai. K. M. atvažiavus pas jį (M. G. ) į namus ir paklausus, ar jis gali gauti narkotinių medžiagų, šis susisiekė su A. S., su juo pašnekėjo, ir jis pasakė, kad visko gali gauti (t. 5, b. l. 100). Iš bylos duomenų matyti, kad teisėsaugos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos, kad K. M. daro sunkų nusikaltimą (1 epizodas), nes neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti yra sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis, 260 straipsnio 1 dalis). Todėl operatyvinis tyrimas pagrįstas ir teisėtas. Pagal OVĮ 3 straipsnio 5 dalį vienas operatyvių veiksmų yra NVIM taikymas. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį NVIM sankcionuoja prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą. Teikime, be kitų duomenų, nurodomi duomenys apie asmenis, kurie atliks veiksmus pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, taip pat modelio trukmė. Iš 2006 m. gruodžio 14 d. teikimo dėl nusikalstamos veiklos imitavimo modelio Nr. 38-56-3-1194kf matyti, kad NVIM buvo Generalinio prokuroro pavaduotojo patvirtintas 2006 m. gruodžio 14 d. 6 mėnesiams, jame nurodyta, kad disponuojama patikrinta operatyvine informacija, jog K. M. verčiasi narkotikų platinimu. Dalį narkotikų jis parduoda Baltarusijoje piliečiui A. B. Susisiekus su Baltarusijos VRM organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos valdybos pareigūnais ir pasikeitus turima operatyvine informacija, buvo gauta duomenų, kad atliekamas operatyvinis tyrimas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų Baltarusijoje. Šio tyrimo metu nustatyta, kad psichotropines medžiagas į Baltarusiją tiekia K. M. Baltarusijos teisėsaugos pareigūnai užmezgė operatyvinį kontaktą su K. M. Įvykusio pokalbio metu K. M. siūlė iš jo įsigyti įvairių narkotikų. Be to, nurodė, kad mažiausias jo siūlomų narkotikų kiekis 500 vnt. extazi tablečių arba 500 g narkotinių, psichotropinių medžiagų po 6 JAV dolerius už vienetą. Tačiau įsigyjant narkotikus Lietuvos teritorijoje K. M. extazi tabletes pirmą kartą parduos po 4 eurus už vienetą, o imant iš jo didesnį kiekį extazi tablečių, jų kaina bus mažesnė (t. 4, b. l. 188). Šis NVIM sankcionuotas dėl K. M. ir kitų galbūt su juo susijusių asmenų siekiant išaiškinti BK 259 ir 260 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas, vadovaujantis OVĮ norma (t. 8, b. l. 189-192). A. S. nebuvo taikomas NVIM, tik išaiškinant K. M. nusikalstamą veiką paaiškėjo, kad su juo susijęs A. S. Pirmosios instancijos teismas ištyrė, jog NVIM sankcionuotas nepažeidžiant OVĮ nuostatų, jo realizavimas teisėtas – taikant NVIM K. M. nebuvo provokuotas padaryti nusikalstamų veikų, NVIM vykdantys V. V. ir E. D. jokiais veiksmais neskatino, tik prisidėjo prie K. M. daromos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas išdėstė išsamius motyvus, kurių iš esmės apeliantai neginčija. Pažymima, kad NVIM taikymas K. M. nevaržė A. S. pasirinkimo laisvės, nes, užuot pardavęs psichotropines medžiagas K. M., galėjo pasirinkti kitą teisėtą elgesio variantą. K. M. grąžinti jo reikalaujamus pinigus arba atsisakyti daryti nusikalstamą veiką ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie kurstymą padaryti nusikalstamą veiką, bet to nepadarė. K. M. parodymuose apibūdinta situacija - ,,vyko nervų karas“ – susidarė dėl to, kad A. S. iš anksto paėmė 3000 Lt už psichotropines medžiagas, kurį laiką vengė jo, nepristatė psichotropinių medžiagų ir, prašant grąžinti pinigus, jų neatidavė (t. 5, b. l. 96). Taigi, apeliantas A. S. nebuvo įtrauktas į nusikaltimo padarymą prieš jo valią. Šiuo aspektu nėra pagrįstas jo prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad A. S. tik bylos proceso pabaigoje prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir paaiškino, kad jo prisipažinimą lėmė akivaizdūs įrodymai, kuriuos neigdamas bei klaidinamas teismą jis atsidūrė nepatogioje padėtyje. Šią aplinkybę patvirtina teisiamojo posėdžio protokole užrašyti duomenys (t. 5, b. l. 99, 113-116). Tačiau teismas pagrįstai nepripažino tai jo atsakomybę; lengvinančia aplinkybe. Teismų praktikoje nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu, kaltininko nusikalstama veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus parodymus. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. S. padarė labai sunkų nusikaltimą, nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, praeityje neteistas, yra silpnos sveikatos. Teismas jam paskyrė minimalų BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės dydį. Nuteistajam A. S. paskirta tinkama bausmė, kuri nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį turi būti nurodyta kokios yra išimtinės aplinkybės, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes) BK 54-56 straipsniai) apžvalgos 2 punktas). Taigi BK 54 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma tik tokiu atveju, kai byloje nustatomos išimtinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs visą bylą, nenustatė tokių aplinkybių, taip pat jų neatsirado išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Tiek kiek A. S. prašo skunde, nėra pagrindo jo tenkinti ir keisti nuosprendį.

Netenkintinas nuteistojo K. M. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma sušvelninti jam paskirtas bausmes. Iš nuosprendžio matyti, kad yra padarytos kelios nusikalstamos veikos. Teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, paskyrė bausmę už kiekvieną atskirai, o po to paskyrė galutinę subendrintą bausmę. Už tas veikas, dėl kurių K. M. nuteistas, nenumatytos alternatyvios bausmės. Už tokio pobūdžio nusikaltimus numatytos tik laisvės atėmimo bausmės. Teismas, skirdamas K. M. bausmes, atsižvelgė kiek įmanoma į visas teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes ir išsamiai motyvavo skiriamų bausmių dydžius. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas nustato taip, kad teismas galėtų paskirti bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtinais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už sankcijos ribų. Šie atvejai įtvirtinti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatose. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis (baudžiamoji byla Nr. 2K-264/2005). Nagrinėjamojoje byloje teismas, pripažinęs K. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, dėl disponavimo labai dideliu kiekiu psichologinių medžiagų, už kurią baudžiama laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų, jam paskyrė mažesnę bausmę, negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė. Nuteistojo K. M. teiginys, jog teismas turėjo vadovautis BK 61 straipsnio 4 dalimi ir paskirti švelnesnes bausmių rūšis, negu numatyta visų jam inkriminuotų straipsnių sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas, nėra pagrįstas. BK 61 straipsnio 4 dalyje vartojamas terminas - teismas skiria- reiškia, kad nustačius šioje straipsnio 4 dalyje numatytus pagrindus teismas privalo skirti ne didesnę kaip BK straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė gali būti paskirta tik tada, kai ji numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. Pažymima, kad nė vienoje straipsnio sankcijoje, taikytoje K. M. , nenumatyta nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė.

Kolegija neturi jokio teisinio pagrindo sutikti su nuteistojo M. G. apeliacinio skundo argumentu, kad jam turėtų būti sumažinta laisvės atėmimo bausmė dėl byloje nepateisinamo procesinio delsimo. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Šioje byloje procesas užsitęsė pateisinamai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo kreiptasi teisinės pagalbos į užsienio valstybę. Pažymima ir tai, kad pats M. G. prisidėjo prie pernelyg ilgo proceso trukmės, pažeisdamas rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir gyvenamosios vietos, pasislėpdamas nuo teismo be pateisinamos priežasties neatvykdamas į du teisiamuosius posėdžius, kuomet teismas buvo priverstas paskelbti jo paiešką ir pakeisti jam kardomąją priemonę į suėmimą (t. 4, b. l. 94-95).

Nuteistojo M. G. prašymas paskirti švelnesnę bausmę už veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. G. , atsižvelgė į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą, ne kartą teistas, nusikalstamais veiksmais realios žalos nepadarė, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, charakterizuojamas teigiamai, ir jam parinko artimesnę sankcijos minimui bausmę. Už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką baudžiama laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas M. G. paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri artima straipsnio sankcijoje numatytai mažiausiai bausmei. Ją dar labiau sušvelninti ar paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo. Teismas taip pat nebuvo įtikintas, kad nusikalstama veika padaryta atsitiktinai. Iš bylos duomenų matyti, kad jis nusikalto neatsitiktinai, jo antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikalstama veika buvo tik nuoseklus jo gyvenimo būdas ir jo ankstesnio elgesio padarinys. M. G. surašyti administracinio pažeidimo protokolai, jis penkis kartus teistas už įvairius nusikaltimus: turtinės žalos padarymą apgaule, vagystes. Byloje esantys duomenys taip pat paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad po nusikaltimo, už kurį nuteistas šioje byloje, padarymo iš esmės pasikeitė. Po šios nusikalstamos veikos padarymo (2007 m. sausio pradžioje) jis 2007 m. vasario 9-10 dienomis padarė svetimo turto dvi vagystes (t. 2, b. l. 37-38) ir už tai nuteistas, girtas padarė administracinį teisės pažeidimą, jam surašytas ATPK pažeidimo protokolas (t. 2, b. l. 20). Skirdamas bausmę nuteistajam M. G. teismas įvertino bylos aplinkybes ir parinko nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybę atitinkančią bausmę, ją sušvelninti nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, kad A. K. už K. M. pinigus Lietuvoje iš nenustatyto šaltinio neteisėtai įgijęs 450 tablečių, kurių bendra masė 107,31 g, turinčių sudėtyje nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos MDMA, perdavė saugoti K. M. Šis psichotropines medžiagas laikė savo namuose, (duomenys neskelbtini) iki 2006 m. spalio 21 d., kol visą psichotropinės medžiagos kiekį perdavė bendrininkui, kad šis ją kontrabandos būdu pervežtų į Baltarusiją ir ten parduotų. R. K., paslėpęs psichotropines medžiagas savo automobilyje ,,Ford Scorpio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepateikdamas muitinės kontrolei, neturėdamas leidimo pergabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, pravažiuodamas Varėnos rinktinės Druskininkų užkardos pasienio kontrolės postą, į Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbiami) kaimą ir čia pardavė kaimo gyventojui A. B. už 2620 JAV dolerių (7231,20 Lt). Dalį sutartos pinigų sumos 1800 JAV dolerių R. K. tą pačią dieną parsivežė į Lietuvą, o likusią 820 JAV dolerių 2006 m. spalio 24 d. iš Baltarusijos į Lietuvą parvežė K. M. Pelną pasidalino pusiau. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. M. davė R. K. dalį savo santaupų narkotikams įsigyti – 1 100 JAV dolerių, t. y. 3036 Lt. Tokiu būdu iš šios nusikalstamos veikos K. M. ir R. K. gavo 1520 JAV dolerių arba 4195,20 Lt pelną. K. M. 2006 m. gruodžio 11 d., turėdamas tikslą parduoti, iš A. S. už 3000 Lt neteisėtai įgijo (o A. S. pardavė) iš viso 33,629 g grynų psichotropinių medžiagų (amfetamino, MDMA, metamfetamino). 2006 m. gruodžio 15 d. K. M. psichotropines medžiagas pardavė už 2000 eurų (6905,60 Lt) V. V., veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį. Tokiu būdu A. S. iš nusikalstamos veikos gavo 3000 Lt, o K. M. gavo 3905,60 Lt. Tačiau teismas pinigų, kuriuos gavo nuteistieji už nusikalstamas veikas, nekonfiskavo. BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialinę vertę turinčius daiktus.

Teismas, neįvykdęs šio reikalavimo, netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą. Dėl to nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. nuosprendį pakeisti. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuoti valstybės naudai iš nuteistųjų K. M. 6003,20 Lt, R. K. 2097,60 Lt, A. S. – 3000 Lt, turtą – pinigus, gautus iš nusikalstamos veikos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų A. S. , K. M. ir M. G. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Regina GaudutienėTeisėjai Kęstutis JucysVioleta Ražinskaitė