- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-20
- Bylos Nr.
- 2K-44/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Greičius (pirm.), Albinas Sirvydis, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- L. S.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo L. S. apeliacinis skundas.
Šioje baudžiamojoje byloje Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu L. S. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
L. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo – įgijo, laikė, gabeno, pardavė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos: įgyvendindamas nusikalstamą susitarimą su V. G. (V. G.) ir A. G. (A. G.) (Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. nuosprendžiu jie nuteisti už disponavimą dideliu kiekiu – 990,79 g psichotropinės medžiagos – amfetamino) parduoti jiems labai didelį kiekį – 1 kg psichotropinės medžiagos – amfetamino, 2007 m. vasario mėn., nenustatytą dieną, Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), nusipirkdamas už 1600 eurų (5520 Lt) iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 990,79 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 554,35 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurią tą pačią dieną automobiliu „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gabeno ir neteisėtai laikė paslėptą sugedusiame autobuse, stovėjusiame savo namo, esančio Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), kieme iki 2007 m. kovo 2 d. Šią dieną, apie 18 val., labai didelį kiekį – 554,35 g psichotropinės medžiagos – amfetamino pagal išankstinį susitarimą už 10 000 Lt neteisėtai pardavė V. G. ir A. G., kurie nurodytą kiekį amfetamino automobiliu gabeno į Baltarusiją ir 2007 m. kovo 3 d., apie 15 val., Baltarusijos Respublikos Ašmenos muitinės patikros aikštelėje amfetaminas buvo surastas ir paimtas.
Po to L. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, įgyvendindamas susitarimą parduoti labai didelį kiekį – 4 kg psichotropinės medžiagos – amfetamino tariamiems psichotropinių medžiagų įgijėjams A. J. (A. J. ) ir A. Ž., veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, 2007 m. kovo 11 ar 12 d., tiksli diena nenustatyta, Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens nupirkdamas už 6400 eurų (22 080 Lt), realiai sumokėdamas 3200 eurų (11 040 Lt), o už tokią pat sumą paimdamas skolon, neteisėtai įgijo 3944,28 g rusvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 2207,09 g psichotropinės medžiagos – amfetamino. Įgytą amfetaminą tą pačią dieną automobiliu „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atgabeno ir neteisėtai laikė paslėptą sugedusiame autobuse, stovėjusiame savo namo, esančio Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), kieme iki 2007 m. kovo 16 d. Tą pačią dieną, apie 15.30 val., jis kartu su V. J. (V. J.) (vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prieš jį ikiteisminis tyrimas 2007 m. liepos 9 d. nutarimu nutrauktas) minėtu automobiliu „Audi A6“ labai didelį kiekį – 2207,09 g psichotropinės medžiagos – amfetamino neteisėtai gabeno iš laikymo vietos iki prekybos centro „Babilonas“, esančio Panevėžyje, Savitiškio g. 61, kur šį kiekį amfetamino už 22 000 JAV dolerių (57 420 Lt) pardavė tariamiems psichotropinių medžiagų įgijėjams A. J. ir A. Ž., veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nuomone, byla buvo išnagrinėta šališkai, neišsamiai ir neobjektyviai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, iš esmės pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, paskirta per griežta bausmė.
Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, kilus abejonėms dėl jo (L. S.) galimumo būti baudžiamojo proceso dalyviu, pakvietė specialistą–psichiatrą V. Diktaną, kuris išdėstė dvi skirtingas pozicijas dėl būtinumo jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Specialistas nurodė, kad tikslinga skirti tokią ekspertizę, tačiau, teismui gavus jo ligos istoriją, jau teigė, kad skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, skirdamas ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Panevėžio teismo psichiatrijos komisijai, kuriai vadovavo vyr. teismo psichiatras–ekspertas V. Diktanas ir kuris, kaip ekspertų komisijos narys, pateikė išvadą.
Pagal BPK normas jis neturi galimybės nušalinti eksperto, nes ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė atliekama pačioje gydymo įstaigoje, tiriamajam apie ekspertą sužinant prieš pat tyrimą; taip, kasatoriaus nuomone, iš esmės pažeidžiamos nuteistojo teisės į gynybą – pareikšti ekspertui nušalinimą.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat nurodo, kad ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė neatsakė į suformuluotą klausimą, ar L. S. šiuo metu serga sunkia nepagydoma psichikos liga, dėl kurios jam būtų per sunku atlikti bausmę, nenurodė, kodėl šis klausimas nėra teismo psichiatrijos ekspertizės kompetencija. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neišsprendė klausimo, ar nuteistasis gali atlikti bausmę, nutartyje tik pasisakydamas, kad nėra pagrindo taikyti BK 76 straipsnio nuostatų. Be to, visiškai nepasisakyta ir dėl BK 18 straipsnyje numatytos galimybės pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu ir BK 59 straipsnio taikymo.
Teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo bei jos vertinimo aplinkybės, kasatoriaus nuomone, leidžia teigti, kad buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl išsamaus bylos išnagrinėjimo ir duomenų pripažinimo įrodymais bei jų vertinimo, taip iš esmės pažeistos nuteistojo teisės į teisingą procesą (BPK 22 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis).
Kasatorius taip pat pažymi, kad jo nusikalstama veika negali būti laikoma baigtine, nes ji nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Psichotropinė medžiaga buvo parduota V. G. ir A. G., kurie su ja buvo sulaikyti, bei A. J. ir A. Ž., kurie veikė pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (toliau – ir NVIM) ir visiškai kontroliavo jo nusikalstamą veiką. Kasatoriaus nuomone, yra pagrindas taikyti BK 22 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatas bei skirti jam švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę.
Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės dydį, o apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad veikos kvalifikacija ir bausmės dydis teisingi, neįvertino atsakomybę lengvinančių bei kitų jį apibūdinančių aplinkybių ir paskyrė bausmę, kurios dydis prieštarauja BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui. Jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme visiškai prisipažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nuoširdžiai gailėjosi, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, jokia žala nebuvo padaryta. Be to, jis išlaiko du mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos bausmės nebus kam išlaikyti, nes jo sutuoktinė nedirba.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo L. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, baigtumo
Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad jo nusikalstama veika nebuvo baigta, nes psichotropinė medžiaga buvo parduota V. G. ir A. G., kurie su šia medžiaga sulaikyti, bei A. J. ir A. Ž., kurie veikė pagal NVIM, nors ir neprašo pakeisti teismų sprendimų dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Tačiau kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas, prieštaraujantis teismų praktikai.
BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Pagal šią normą atsako tas, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių neteisėtų veiksmų padarymo.
Pagal teismų praktiką, jei nusikalstama veika buvo padaryta ir išaiškinta veikiant pagal NVIM, tokia veika kvalifikuojama ne kaip baigta nusikalstama veika, o kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, nes kaltininkas, nors ir atlieka viską, ką, jo manymu, turi atlikti, nusikalstamos veikos nebaigia dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes objektyviąją pusę sudarančius veiksmus jis atlieka kontroliuojamas teisėsaugos institucijų pareigūnų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2002 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2002).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. S. disponavo – įgijo, laikė, gabeno psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurią per du kartus pardavė. 2007 m. kovo 2 d. jis labai didelį kiekį – 554,35 g psichotropinės medžiagos pardavė V. G. ir A. G., kurie gabendami šią medžiagą per valstybės sieną buvo sulaikyti Baltarusijos Respublikos pareigūnų. 2007 m. kovo 16 d. labai didelį kiekį – 2207,09 g amfetamino – nuteistasis pardavė A. J. ir A. Ž., veikusiems pagal NVIM.
Taigi byloje nustatyta, kad L. S. padarė kelis alternatyvius nusikalstamus veiksmus, už kuriuos numatyta atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – neteisėtai įgijo, gabeno, laikė ir pardavė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Pažymėtina, kad pagal pirmąjį epizodą (2007 m. vasaris–kovo 2 d.) teisėsaugos institucijos pareigūnai apie L. S. padarytą nusikalstamą veiką sužinojo tik tuo metu, kai gabendami per valstybės sieną su psichotropine medžiaga buvo sulaikyti V. G. ir A. G., kuriuos apklausus ir buvo gauta duomenų apie asmenį, iš kurio įsigijo šią medžiagą, t. y. L. S. Taigi pagal pirmąjį epizodą neteisėtas labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimas, laikymas, gabenimas ir pardavimas nebuvo kontroliuojamas teisėsaugos institucijų pareigūnų. Be to, iš byloje ištirtų duomenų (techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus 2007 m. kovo 20 d. protokolo, pokalbių fonogramos apžiūros 2007 m. balandžio 19 d. protokolo) matyti, kad psichotropinės medžiagos pardavėjas L. S. ir pirkėjas V. G., tardamiesi dėl 1 kg psichotropinės medžiagos pardavimo, aptarė ir galimybę parduoti didesnį kiekį psichotropinės medžiagos – 4 kg; L. S. patvirtino, kad abu kartus parduota psichotropinė medžiaga buvo iš „tos pačios partijos“. Teismai nustatė, kad pagal antrąjį epizodą (2007 m. kovo 11–16 d.) tik labai didelio kiekio – 2207,09 g amfetamino pardavimas buvo kontroliuojamas Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnų. Taigi, kadangi psichotropinės medžiagos įgijimas, gabenimas, laikymas nebuvo kontroliuojamas teisėsaugos institucijų pareigūnų, visa nusikalstama veika laikoma baigta.
Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad teismai teisingai nustatė, jog buvo padaryta baigta nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje.
Dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo ir BK 76 straipsnio taikymo
Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, skirdamas ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Panevėžio teismo psichiatrijos komisijai, kuriai vadovavo vyr. teismo psichiatras–ekspertas V. Diktanas, nes šis ekspertas buvo išsakęs dviprasmišką poziciją dėl tikslingumo skirti jam teismo psichiatrijos ekspertizę.
Iš bylos medžiagos matyti, kad L. S. 2007 m. spalio 8 d. pateikė Panevėžio apygardos teismui prašymą išreikalauti iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės duomenis apie jo gydymąsi bei kreiptis į Panevėžio teismo psichiatrijos specialistus dėl išvados, ar reikalinga jam skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę (T. 4, b. l. 40). Pirmosios instancijos teismas nusprendė šį prašymą tenkinti. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas ekspertas–psichiatras V. Diktanas, kuris, susipažinęs su L. S. ligos istorija, pateikė išvadą, kad skirti stacionarinę ar ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga. Iš teisiamojo posėdžio protokolo spręstina, kad, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, šis ekspertas nebuvo pateikęs išvados, kad L. S. skirtina teismo psichiatrijos ekspertizė – ekspertas tik paaiškino, kad pagal galiojančias taisykles negalima skirti ekspertizės tuo metu, kai asmuo yra gydomas nuo depresijos (T. 4, b. l. 115).
Nuteistasis apkaltinamąjį nuosprendį apskundė apeliacine tvarka, skunde nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neskyrė jam psichiatrijos ekspertizės, prašydamas apeliacinės instancijos teismo ją paskirti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje šio savo prašymo L. S. atsisakė (T. 4, b. l. 144–145). Apeliacinis teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, paskyrė L. S. ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Šią ekspertizę atliko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Panevėžio teismo psichiatrijos komisija, susidedanti iš narių V. Diktano ir E. Zubienės. Nors, remiantis BPK 22 straipsnio 3 dalies, 57 straipsnio norma, nuteistasis turi teisę pareikšti ekspertui nušalinimą, L. S. nušalinimo teismo psichiatrijos komisijos nariams nepareiškė. Pagal BPK 59 straipsnio 5 dalį dėl eksperto nušalinimo nusprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Ekspertų komisija pateikė išvadą, kad L. S. nusikalstamos veikos padarymo metu psichikos sutrikimu nesirgo, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; jis šiuo metu serga psichikos sutrikimu – lengvu depresijos epizodu, tačiau gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; jam priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas; jis gali dalyvauti teismo posėdžiuose ir suprasti jam skirtiną bausmę; ar L. S. šiuo metu serga sunkia nepagydoma psichikos liga, dėl kurios jam būtų per sunku atlikti bausmę, ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė neatsako (T. 4, b. l. 155–157). Nuteistasis ir jo gynėjas susipažino su šiuo ekspertizės aktu, tačiau jokių abejonių ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų nešališkumu neišreiškė, duotų išvadų išsamumu ir pagrįstumu taip pat neabejojo, nepateikė prašymo iškviesti ir apklausti ekspertizę atlikusių ekspertų.
Apeliacinis teismas teisingai pažymėjo, kad taikyti L. S. BK 76 straipsnio nuostatų nėra pagrindo. BK 76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Atleidimas nuo bausmės pagal BK 76 straipsnio 1 dalį galimas esant dviem sąlygoms: nusikalstamą veiką padaręs asmuo iki nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga ir dėl šios ligos jam būtų per sunku atlikti bausmę. Ar liga atitinka sunkios nepagydomos ligos kriterijus, yra medicinos, o ne teisės klausimas. Be to, atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Spręsdamas atleidimo nuo bausmės klausimą, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Nepagydomos ligos ir sveikatos būklės, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nurodytos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 patvirtintame Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo, sąraše. Kiekvienu konkrečiu atveju teismo medicinos ekspertai nustato, ar liga, kuria serga nuteistasis, atitinka ligą, įrašytą į šį sąrašą. Pagal bylos medžiagą duomenų apie tai, kad kasatorius sirgtų sunkia nepagydoma liga (jam nustatyta lengva depresija), dėl kurios jam būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, byloje nėra, todėl BK 76 straipsnio 1 straipsnio taikymas nebuvo galimas.
BK 76 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Byloje atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė nustatė, kad nors nuteistajam L. S. po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika – diagnozuota lengva depresija, tačiau jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas jam nereikalingas. Taigi nėra pagrindo nuteistajam L. S. taikyti BK 76 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Dėl BK 18 straipsnio taikymo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl BK 18 straipsnio galimo taikymo. Pirma, toks argumentas nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodytas. Antra, pagal BK 18 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta asmenį ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas Baudžiamojo kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Pagal šią normą ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali būti tik tos veikos darymo metu. Ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė nustatė, kad L. S. nusikalstamos veikos padarymo metu psichikos sutrikimu nesirgo, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taigi šioje byloje riboto pakaltinamumo kriterijai nenustatyti, taikyti BK 18 straipsnio nuostatų nebuvo pagrindo.
Dėl paskirtos bausmės
Pirmosios instancijos teismas L. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į BK 61 straipsnyje numatytas nuostatas: L. S. padarė labai sunkų, tyčinį nusikaltimą, už kurį numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, jis teisiamas pirmą kartą, nebaustas, augina du mažamečius vaikus. Teismas jam paskyrė minimalų BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės dydį.
Apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas apelianto skundo argumentą dėl per griežtos bausmės paskyrimo, pažymėjo, kad nuteistajam yra paskirta tinkama bausmė, kuri nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui.
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad skiriant bausmę L. S. buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą. Taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto normą ir paskirti mažesnę, nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, bausmę nėra pagrindo, nes nuteistasis padarė baigtą nusikalstamą veiką. Taip pat nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto normą ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Byloje nenustatyta aplinkybė, kad kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, nes jų mažamečius vaikus prižiūri nuteistojo sutuoktinė.
Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas kasatoriaus nurodytas aplinkybes (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, išlaiko du mažamečius vaikus).
Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydami BK 54 straipsnio 3 dalį teismai nurodo, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 2 punktas). Taigi BK 54 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma tik tokiu atveju, kai byloje nustatomos išimtinės aplinkybės. Tokių aplinkybių apeliantas savo skunde nenurodė. Teismai, nagrinėję šią bylą, taip pat nenustatė tokių aplinkybių.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo L. S. kasacinį skundą atmesti.