Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-202-487/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-04-29
Bylos Nr.: 1A-202-487/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-43763-2020-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vitalija Norkūnaitė, Jolanta Čepukėnienė, Jūratė Jakubonienė
Nuteistasis: R. O., V. A.
Nukentėjusysis: T. M.
Advokatai: Marijus Velička, Agata Aganauskienė

Kategorijos

1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-202-487/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43763-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Jakubonienės ir Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,nuteistajam R. O. ir jo gynėjai advokatei Agatai Aganauskienei,nuteistajam V. A. ir jo gynėjui advokatui Marijui Veličkai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (mišriu būdu – daliai proceso dalyvių dalyvaujant tiesiogiai teismo posėdžių salėje, daliai vaizdo konferencijos būdu per Zoom platformą) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. O. ir nuteistojo V. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas R. O. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. lapkričio 2 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas V. A. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki 2021 m. vasario 5 d.

Nukentėjusiosios T. M. civilinis ieškinys atmestas.

Iš R. O. valstybei priteista 1 295,19 Eur proceso išlaidų.

Iki visiško žalos atlyginimo paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas į R. O. turtą.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į V. A. turtą paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, panaikinat jį nuosprendžiui įsiteisėjus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. O. ir V. A. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2020 m. lapkričio 1 d. apie 21.00 - 23 val., tikslus laikas nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su A. K., bendrais veiksmais tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. K., suduodami bendrai A. K. daugybinius smūgius rankomis ir kietais bukais daiktais į galvos sritį, į krūtinės sritį ir kitas kūno vietas, R. O. rankomis spaudžiant A. K. vienmomentiškai kaklą, padarė jam daugybinius sužalojimus ne mažiau kaip 32 trauminiais poveikiais, iš kurių ne mažiau kaip 12 trauminiais poveikiais į galvą ir ne mažiau kaip 7 trauminiais poveikiais į raktikaulių ir krūtinės sritį, ne mažiau kaip 13 trauminių poveikių į kitas kūno vietas, padarydami A. K. muštines žaizdas su kraujosruvomis dešiniame antakyje, kairiame apatiniame voke, nosyje, abiejų žandų gleivinėje, apatinėje lūpoje; intraodines kraujosruvas dešiniame smilkinyje; kraujosruvą dešinės akies-vokų junginėje; poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kairiame momenyje, kairėje ausyje, kaktos kairėje, kairiame petyje, abiejose alkūnėse; poodines kraujosruvas dešiniame smilkinyje, dešiniame skruoste, abipus užausio - ausies srityse, dešinės akies vokuose, dešiniame žande, kairio žando - smakro srityje, kairiame žande, kaklo priekiniame paviršiuje, dešiniame žaste, abiejose alkūnėse, dešiniame dilbyje, abiejose plaštakose, kairiojo riešo-plaštakos srityje, dešiniojo ir kairiojo raktikaulio projekcijoje, krūtinės priekiniame paviršiuje, krūtinės užpakaliniame paviršiuje, krūtinės - juosmens - klubinės srities dešinėje, dešiniame sėdmenyje, dešinėje šlaunyje, dešiniame pakinklyje, abiejuose keliuose, kairėje blauzdoje; odos nubrozdinimus kairiame skruoste, kairiame antakyje, kaktoje, dešiniame petyje, kairiojo peties-žasto srityje, kairiame žaste, dešinėje blauzdoje; poodines ir intraodines kraujosruvas krūtinės kairėje; kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose dešinio smilkinio-momens srityje, kairiame smilkinyje, pakaušyje; apatinio žandikaulio, poliežuvinio kaulo, skydinės ir žiedinės kremzlių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis; kraujosruvas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje kaktinėje -smilkininėje – momeninėje - pakaušinėje, kairėje smilkininėje-pakaušinėje skiltyse; dešiniųjų II-XII ir kairiųjų III-IX šonkaulių lūžius su pasieninės krūtinplėvės pažeidimais ties dešinio VIII ir kairiųjų VI-VII šonkaulių lūžgaliais; dešiniojo plaučio apatinės skilties plyšimus su aplinkine kraujosruva, ko pasėkoje nuo kaklo ir krūtinės ląstos sužalojimų lydėjusių komplikacijų A. K. mirus įvykio vietoje, tokiu būdu nužudė A. K..

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis R. O. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nuosprendį pakeisti, perkvalifikuojant jo nusikalstamą veiką į BK 138 straipsnio 1 dalį. Nepriteisti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

2.1. Apelianto nuomone, apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas nepagrįstai, neįvertinus viso bylos proceso metu jo duotų parodymų. Dėl to, kad dėl jo A. K. suduotų kelių smūgių į veidą galėjo ištikti tokios skaudžios pasekmės – nukentėjusiojo mirtis, kaltės nepripažino. Neneigia, jog A. K. sudavė kelis kartus delnu, tai patvirtino ir T. M., nurodydama, kad daugiau jokių smūgių ar kokio kitokio R. O. smurto prieš nukentėjusįjį ji nematė. Pasak apelianto, vėliau A. K. mušė tik vienas V. A.. Jis bandė pastarąjį sulaikyti, tačiau nesugebėjo to padaryti. Pradėjo dusti ir atsitraukęs nuėjo į virtuvę, o V. A. liko toliau smurtauti prieš nukentėjusįjį. Teigia, kad atėjęs į virtuvę V. A. pasakė, jog damuš A. K., klausdamas, kaip jis gali daužyti tokią gražią moterį. Po kurio laiko V. A. vėl nuėjo į kambarį. Girdėjosi duslūs garsai, T. M. suriko, kad taip nukentėjusiajam ir reikia, jog kentėtų taip, kaip ji kentėjo. Iš kambario sklido duslūs garsai, ar jie mušėsi abu, nematė, tačiau suprato, kad V. A. daužo A. K.. Sugrįžęs į virtuvę, V. A. atsisėdo prie durų, o po kurio laiko jie iš buto išėjo kartu. Išeidamas V. A. T. M. pasakė, jog ši nebijotų, jog jos nebemuš, o jeigu muš, kad jam paskambintų.

2.2. Apelianto nuomone, T. M. buvo susitarusi su V. A., kad jis ją apgins nuo A. K., o ji jam už tai atlygins. Teigia, jog tai patvirtina bylos duomenys apie V. A. ir T. M. galimai artimus santykius dar iki jam, R. O., ateinant iki buto. Pasak apelianto, tik jo parodymų dėka įtariamuoju byloje buvo patrauktas ir V. A., nors tiek jis, tiek T. M. apie tai stengėsi nutylėti ir nuslėpti nuo tyrimo. Vertina, kad V. A. ir T. M. susitarimą patvirtina užfiksuoti skambučiai ir SMS žinučių turinys, objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, 2021 m. vasario 12 d. tarnybiniame pranešime, kuriame užfiksuota V. A. naudoto telefono numerio laikotarpio nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2 d. išklotinės analizė. Apelianto teigimu, šie duomenys rodo, kad T. M. sąmoningai nutylėjo apie V. A. smurtą prieš A. K. ir nurodė tik jo, R. O., suduotus smūgius nukentėjusiajam, taip siekdama padėti V. A. išvengti atsakomybės dėl A. K. nužudymo.

2.3. Taip pat apeliantas nurodo, kad V. A. siekimą nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį A. K. patvirtina ir byloje surinkti pareigūnų parodymai. Apeliaciniame skunde išskiriami liudytojų parodymai: pareigūnės S. R. parodymai, kad V. A. parodymai nepasižymėjo logiškumu, priešingai nei R. O., kuris tiksliai pasakojo aplinkybes; kad V. A. pateikta įvykių seka logiškai nesidėliojo, nebuvo įtikinama. Jos manymu, V. A. galimai pašalino tam tikrus daiktus (šlepetes), turinčius reikšmės įvykio tyrimui. Pareigūnės J. I. parodymais nustatyta, kad jo, R. O. parodymai buvo nuoseklesni, o V. A. įvykio vietoje duoti parodymai nebuvo tokie nuoseklūs ir reikėjo patikslinti, kur kas buvo.

2.4. Apeliantas teigia, kad V. A. sąmoningai apkalbėjo jį, R. O., nurodydamas, kad be tų įvykio pradžioje jo suduotų kelių smūgių į veidą A. K., vėliau neva dar nukentėjusįjį žiauriai du kartus mušė, spardė jam į galvą, o jis – V. A., tik bandė apginti nukentėjusįjį. Tačiau tokie V. A. parodymai aiškiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

2.5. Aptardamas specialisto išvadą Nr. M538/2020 (04) dėl A. K. nustatytų sužalojimų, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, pažymi, kad apklaustas specialistas-ekspertas T. Š. parodė, jog nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaklo ir krūtinės ląstos sužalojimai, dėl kurių įvyko ūmus kvėpavimo veiklos sutrikimas. Apeliantas pažymi, kad jis nukentėjusiajam kaklo nespaudė, o tik ištiesęs laikė ranką, kad nukentėjusysis agresyviai nesiartintų prie jo. Gal kiek ir stumtelėjo atgal, bet ne tokia jėga, kad atsirastų tokie stiprūs sužalojimai ir daugybiniai lūžiai. Nustatyti nukentėjusiajam sužalojimai kaklo srityje, anot apelianto, jokiu būdu negalėjo atsirasti nuo jo pastūmimo kaklo srityje. Mano, kad jie nukentėjusiajam buvo padaryti, V. A. naudojant smurtą prieš A. K., šiam gulint ant grindų – su koja iš viršaus į apačią spaudžiant kaklą ar suduodant keletą smūgių su koja į kaklo sritį, ko pasėkoje ir gavosi tokie sunkūs sužalojimai.

2.6. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu, turi būti surinkta pakankamai jo kaltės įrodymų. Apelianto vertinimu, jo padaryta veika prieš A. K. turėtų būti perkvalifikuota į nesunkų asmens sveikatos sutrikdymą, nes nukentėjusiojo mirtis įvyko ne dėl jo neteisėtų veiksmų. Teigia, kad keli suduoti smūgiai tik į veido sritį negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirtį sąlygojančių pasekmių.

2.7. Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nurodo, kad išlaidos, susijusios su gynėjo dalyvavimu, teikiant teisinę pagalbą, neturėtų būti priteistos iš jo valstybės naudai. Gynėjo dalyvavimas šios bylos nagrinėjimo procese buvo būtinas, pagal byloje surinktus duomenis jis jokio turto neturi.

3. Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį, V. A. išteisinti.

3.1. Apeliaciniame skunde kritiškai vertinami skundžiamo nuosprendžio teiginiai, kad R. O. iš esmės davė nuoseklius parodymus dėl jo paties ir V. A. naudoto smurto prieš nukentėjusįjį. Pasak apelianto, R. O. daug kartų keitė savo parodymus bei prisipažino, jog ėmėsi veiksmų V. A. šantažuoti, o jam, V. A., atsisakius, jį apkalbėjo ir bando padaryti nusikaltimo bendrininku.

3.2. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad R. O. 2020 m. lapkričio 3 d. kaltu neprisipažino, parodė, kad nei vieno smūgio nukentėjusiajam sudavęs nebuvo, jog smurtą naudojo jis, V. A.. 2020 m. lapkričio 6 d. jis savo parodymus pakeitė, prisipažino prisidėjęs prie A. K. sumušimo. Nurodė, kad vienos rankos delnu šiam vieną kartą sudavė į ausį, po to kita ranka – į kitą ausį. Čiupo A. K. už gerklės kaire ranka ir jį laikė, nenorėjo paleisti. Parodė, kad A. K. stengėsi patraukti jo ranką, tačiau jis dar kartą (antrą kartą) suspaudė gerklę ir sudavė vieną ar du smūgius į veido sritį, ištardamas „šlykštyne, dar tu priešiniesi“. Taip pat nurodė, kad, nesant kambaryje, girdėjo kaip jis, V. A., tariamai smurtavo prie A. K., suduodamas jam apie keturis smūgius. Apklaustas kaip kaltinamasis, R. O. vėlgi kaltu neprisipažino, parodęs, kad A. K. delnu sudavė kelis kartus į veidą, parodė ir tai, kad jis, V. A., sudavė kumščiu ar pagaliu nukentėjusiajam. Jis spyrė A. K. į petį, o V. A. kaire koja – nukentėjusiajam į dešinį šonkaulį, bandė pastarąjį pakelti, bet nukentėjusysis atsikėlė pats. Šių savo parodymų metu jis taip pat nurodė, kad netrumpai V. A. buvo išėjęs iš virtuvės į kambarį, kai išgirdo duslius garsus.

3.3. Tokiu būdu, apeliantas kritiškai vertina R. O. parodymus, jų nenuoseklumą dėl tariamo jo, V. A., smurtavimo prieš A. K., Apeliuoja į R. O. liudijimų neatitikimus pirmoje apklausoje, atitinkamai nurodant, kad jis, V. A. smurtavo prieš nukentėjusįjį 3 minutes, antroje, kad neva jis sudavė apytiksliai tik keturis smūgius, o teisme parodant, kad smurtavimas truko nuo 5 iki 10 minučių.

3.4. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį ir į R. O. parodymus, jog atsikėlęs nukentėjusysis, būtent jį, o ne V. A. suėmė už atlapų. Po ko, jis, R. O., paėmęs nukentėjusiajam ranka už gerklės, stūmė jį nuo savęs, kad paleistų. Nukentėjusiajam pradėjus trauktis, laikė jį už gerklės ir ėjo iš paskos, o dešine ranka sudavė smūgį į kairę veido pusę, o jis, V. A., pasilenkęs trenkė A. K. į šonkaulius, į veidą ir nieko nesakė. R. O. nurodytos aplinkybės, kad jis, V. A. pasilenkęs trenkė į šonkaulius bei veidą, jo manymu, neatitinka logikos ir įvykių sekos. R. O. aiškinimu, jis nukentėjusįjį buvo suėmęs už atlapų, kaklo, todėl kyla abejonė, kaip jis, V. A., turėjo smūgiuoti pasilenkęs. Be to, pagal R. O. teisme duotus parodymus, pastarasis į butą įėjo pirmas. Šią aplinkybę apeliantas laiko esmine, nes kituose parodymuose R. O. teigė priešingai. Be kita ko, tik teisminio nagrinėjimo metu R. O. nurodė, jog jis, V. A., stovėjo už nugaros ir smūgiavo nukentėjusiajam kumščiu arba pagaliu per jo petį, nors ankstesniuose parodymuose teigė priešingai – kad jis, V. A. pirmas įėjo į butą ir puolė A. K..

3.5. Loginiu prieštaravimu R. O. parodymuose apeliantas laiko ir tai, jog pasak R. O., jis, V. A. spyrė V. K. kaire koja į dešinį šonkaulį ir bandė jį pakelti, kas tuo pačiu metu fiziškai yra neįmanoma. Byloje taip pat nebuvo pašalintas loginis prieštaravimas, kad atsikėlęs nukentėjusysis puolė R. O., tačiau ne V. A., nors pasak R. O., būtent jis, V. A. buvo tikrasis agresorius. R. O. parodymai dėl nukentėjusiajam suėmimo už kaklo, kad jo nespaudė, taip pat prieštarauja jo paties parodymams apklausų metu bei specialisto išvadoms. Be to, R. O. pripažino, jog turėjo interesą gauti iš jo, V. A., finansinį atlygį už tai, kad jo netrauktų į bylą, už pinigus būtų sutikęs prisiimti kaltę. Tai, pasak apelianto, patvirtina, kad R. O. neturi jokio intereso atskleisti tiesą, šantažo būdu ieško sau naudingų sprendimų.

3.6. Pasak apelianto, tai, jog R. O. duoda melagingus parodymus, patvirtina ir liudytojo G. J. nurodytos aplinkybės, kuriomis buvo paneigti R. O. teiginiai, jog jis nužudymo dieną buvo užėjęs pas pastarąjį, kad T. M. šiam skambino, ieškodama R. O.. Tai apeliantas laiko svarbiu veiksniu, vertinant R. O. parodymų patikimumą.

3.7. Remiantis aptartu, apeliantas teigia, kad R. O. parodymai nėra nuoseklūs ir jais remtis, kaip objektyvia tiesa, nėra jokio pagrindo, todėl turi būti vertinti kritiškai, nes vieni kitiems prieštarauja bei yra klaidinantys.

3.8. Dėl savo paties parodymų vertinimo teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei klaidingai juos interpretavo. Teismas nurodė, jog jis, V. A., davė melagingus parodymus apie atėjimo į T. M. butą bei išėjimo aplinkybes, laiką. Tačiau, pasak apelianto, jis visų savo parodymų metu negalėjo tiksliai nurodyti laiko, kada jis išėjo iš T. M. namų, nes šios aplinkybės neatsiminė. Šį laiką bandė modeliuoti pagal telefono skambučius. Susipažinęs su bylos medžiaga, neginčija fakto, jog laikas galėjo būti ir kitas. Taip pat neginčijo ir neginčija, kad konflikto tarp R. O. ir A. K. metu buvo tame pačiame bute, detaliai nurodė, kokius veiksmus atliko pats ir R. O.. Tai, kad jis, iš buto išėjo pirmas, o R. O. jį pasivijo prie sankryžos, nėra nuginčyta. Todėl tai, kad jis negalėjo nurodyti laiko ar suklydo tai teigdamas, nereiškia, jog jis melavo ir bandė klaidinti pareigūnus bei teismą, juo labiau prisidėjo prie nužudymo. Šiuo aspektu pažymima ir tai, kad ši aplinkybė niekada nebuvo papildomai tiriama bei tikslinama akistatų metu.

3.9. Taip pat, apeliantas, teisiškai ir logiškai nepagrįstu laiko teismo argumentą, kad jo parodymų, susijusių su išėjimo laiku, kaita yra siekis nuslėpti ne tik fizinio smurto panaudojimą, bet ir jo buvimą T. M. bute po 21 val. iki 23 val. Jis niekada neneigė konflikto metu buvęs bute, visų jo apklausų metu nuosekliai parodė būtent apie R. O. smurtą prieš A. K.. Nei vienose jo parodymuose nėra teigiama kitaip. Todėl tai, kad jis netiksliai nurodė išėjimo laiką, tačiau neginčija buvimo bute konflikto metu, nepriklausomai nuo tuo metu buvusio laiko, neturi įtakos jo veiksmų vertinimui.

3.10. Apeliantas nurodo ir tai, kad teismas neteisingai ir nepagrįstai interpretuoja liudytojos S. R. parodymus dėl A. Č. įvykio vietoje pasakytų teiginių apie jo, V. A. atėjimo ir išėjimo iš jo laiką. Pasak apelianto, teisme liudytojas paneigė S. R. parodymus, parodydamas, kad jis, V. A., neprašė liudytojo paliudyti, kad jis nakvojo pas jį, buvo kalbėta tik tai, kad, jeigu kas klaustų, pastarasis nurodytų, kad nuteistasis buvo užėjęs kokiai 10 minučių. Todėl tiek iš A. Č., tiek iš jo, apelianto, parodymų negalima teigti, kad jis, V. A. siekė paneigti jo buvimą T. M. bute.

3.11. Kritiškai vertina teismo išvadą, kad jo siųsta žinutė su kreipiniu „brangioji“ patvirtina atitinkamus tarpusavio santykius, dėl kurių T. M. tvirtina, jog jis, V. A., stovėjo ir nieko nedarė. Pasak apelianto, jis su T. M. susipažino tik įvykio vakarą, tarp jų yra didelis amžiaus skirtumas, po įvykio jie niekada daugiau nebendravo. Todėl teismo aiškinimą, kad T. M. liudijimas dėl jo veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu yra melagingas, siekiant, kad V. A. išvengtų atsakomybės, laiko nepagrįstu. Šiuo aspektu apeliantas atkreipia dėmesį, kad T. M. buvo pareiškusi civilinį ieškinį tiek jam, tiek R. O., visų savo parodymų metu nuosekliai teigė, jog su nukentėjusiuoju konfliktavo tik R. O., bet ne jis, V. A.. Visose savo parodymuose ir akistatoje ji nurodė, kad jis prieš A. K. smurto nenaudojo.

3.12. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo interpretacija, jog T. M., neigdama jo, V. A., kaltę, bando jam padėti išvengti atsakomybės. Teismo nuomone, tokiai išvadai pagrindą duoda T. M. parodymai, kad ji atvykusiems pareigūnams nurodė nebuvusi visą naktį namuose, o grįžusi rado sugyventinį be gyvybės ženklų. Tačiau, apeliantas tokį teismo argumentą laiko nelogišku ir nepagrįstu, tuo labiau, kad jis, kaip minėta, niekada neneigė konflikto metu buvęs bute.

3.13. Apeliaciniame skunde pasisakydamas dėl ant chalato rastų kraujo pėdsakų, sutampančių su A. K. genotipu, ir teismo išvadų vertinant jo parodymus dėl tokių pėdsakų atsiradimo, nurodo, jog priešingai teismo argumentams, jo parodymai – gynė nukentėjusįjį, kėlė jį nuo žemės, padėjo nueiti iki vonios – logiškai paaiškina kraujo dėmės nugarinėje chalato dalyje atsiradimą. Jokių kitų aplinkybių, kurios paaiškintų tokios dėmės atsiradimą nugarinėje chalato dalyje, tirta nebuvo. Todėl apelianto nuomone, tai patvirtina jo nuoseklius parodymus.

3.14. Teismo išvadas, kad jo, V. A. paaiškinimai, kodėl A. K. buvo jį apsikabinęs, yra prieštaringi, laiko nelogiškomis ir vertina kaip bandymą pritraukti bet kokias aplinkybes, siekiant apkaltinti jį, V. A. smurtu prieš A. K.. Byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančia laiko ir teismo poziciją, kuria atmesti abiejų kaltinamųjų teiginiai apie vienas kitam jaustas baimes. Apeliantas akcentuoja liudytojo O. V. parodymus, kad jis girdėjęs kaip T. M. V. A. pasakė, bijanti R. O.. Šią aplinkybę patvirtino ir T. M. teisme. Taigi, tiek jo, V. A., tiek T. M. ir O. V. liudijimais užfiksuotas faktas, kuris patvirtina, kad R. O. kėlė baimę, o tam tikri jo žodžiai ir veiksmai galėjo būti suprasti kaip grasinimas.

3.15. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad neturi pagrindo teigti, kad R. O. apkalba V. A., nepagrįstai kaltindamas jį A. K. sumušimu. Teismas teisingai nustatė, jog R. O. valia dėl finansinio šantažo buvo išreikšta ir net bandyta įgyvendinti – per brolį A. O.. Tačiau, jis, V. A., nesutiko su tokiu pasiūlymu, kas, pasak apelianto, nenuginčijamai įrodo, jog būtent jis nedalyvavo šiame nusikaltime. Tuo labiau, kad logiška, jog kaltas asmuo visais atvejais būtų bandęs pasinaudoti šia proga, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

3.16. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat nėra aišku, kokiais įrodymais teismas remiasi teigdamas, jog A. K. smurtavo prieš T. M. ir kad ją reikėjo nuo nukentėjusiojo ginti. Tokių aplinkybių byloje nei vienas asmuo nenurodė, tokia versija tirta nebuvo, todėl teismas daro teorinę prielaidą, jog taip galėjo būti.

3.17. Apibendrinus išdėstyta, apeliaciniame skunde nurodoma, kad būtent R. O. parodymai yra akivaizdžiai melagingi ir prieštaraujantys surinktiems įrodymams bei liudytojų parodymams. Teisingai vertinant surinktus įrodymus, remiantis tik surinktais faktais, bet ne prielaidomis, pasak apelianto, pirmos instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, pripažindamas jį kaltu, todėl šis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – jį, V. A., išteisinantis nuosprendis.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. A. instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo R. O. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje R. O. ir V. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius pirmosios instancijos teismas nustatė, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Esminės aplinkybės, sprendžiant R. O. ir V. A. kaltės ir baudžiamosios atsakomybės klausimą, nustatytos nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalys), išvados pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma.

Dėl įrodymų vertinimo, R. O. ir V. A. veiksmus kvalifikuojant pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

6. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. O. ir V. A. pripažinti kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami kartu, nužudė kitą žmogų. Nuteistojo R. O. skunde nurodoma, kad savo veiksmais jis negalėjo sukelti tokių pasekmių, todėl jo padaryta veika prieš nukentėjusįjį turėtų būti kvalifikuojama pagal lengvesnę baudžiamojo įstatymo normą, nei jam buvo inkriminuota. Nuteistasis V. A. teigia, kad jokio nusikaltimo nepadarė, todėl turi būti išteisintas. Tiek R. O., tiek V. A., apeliaciniais skundais ginčydami jų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teikdami savas įvykio versijas, teigia, kad dėl A. K. nužudymo buvo nuteisti nepagrįstai.

7. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia nuteistųjų pozicija ir apeliacinių skundų argumentus dėl netinkamo byloje esančių ir ištirtų įrodymų vertinimo atmeta. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai aprašė byloje ištirtų įrodymų turinį, gretino juos tarpusavyje, spręsdamas tiek R. O., tiek V. A. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, juos tyrė ir analizavo tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, lygindamas tarpusavyje ir nei vienam iš įrodymų šaltinių nesuteikdamas išskirtinės įrodomosios reikšmės, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, nurodydamas, kokie duomenys pagrindžia kiekvieno iš šių kaltę, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikras aplinkybes. Teismas pakankamai detaliai išanalizavo tiek nuteistojo R. O., tiek nuteistojo V. A. apeliaciniuose skunduose akcentuojamas aplinkybes, įvertinęs jų reikšmingumą sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą. Išnagrinėjusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus ir atlikusi pakartotinę byloje ištirtų įrodymų vertinimo analizę, teisėjų kolegija abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis neturi pagrindo, nes jos pagrįstos bylos duomenimis ir nuosprendyje aiškiai motyvuotos. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, padarytoms tiek dėl nuteistųjų veiksmų, tiek dėl jų tyčios turinio. Teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes bei padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas dėl R. O. ir V. A. padarytų veiksmų, jų apimties ir šių jų veiksmų teisinio vertinimo. Nustatytas nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos įrodytumas abejonių nekelia. Aplinkybės, turinčios reikšmės, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos bei atitinkamai įvertintos, atsižvelgus į jų tarpusavio santykį. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji inkriminuotos neteisėtos veikos požymiai nuteistiesiems nustatyti tinkamai. Objektyvaus pagrindo daryti priešingas išvadas dėl faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistųjų kaltę, nėra. Esminės aplinkybės, sprendžiant nuteistųjų atsakomybės klausimą, nustatytos, nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis). Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja apeliantai, savaime nereiškia, kad įrodymai įvertinti, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas. Taigi, nors apeliaciniuose skunduose nesutinkama su atliktu įrodymų vertinimu, R. O. ir V. A. kaltė nužudžius A. K., teisėjų kolegijos vertinimu, yra įrodyta. Kartu pabrėžtina, kad baudžiamajame procese asmens kaltė gali būti įrodinėjama tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, visi šie įrodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. BPK nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę.

Žemesnės instancijos teismas

8. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes 2020 m. lapkričio 2 d. apie 8.52 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), rastas A. K. lavonas su daugybiniais kūno sužalojimais. Be specialisto išvada Nr. M 538/2020(04) konstatuotų kitų sužalojimų nustatyta, kad asmens mirtis įvyko nuo kaklo ir krūtinės ląstos sužalojimų, kas komplikavosi kraujavimu į krūtinplėvės ertmę, ūmiu kvėpavimo veiklos sutrikimu (t. 1, b. l. 49–57). Ištirtų byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad sužalojimai, kurie turėjo įtakos atsiradusioms pasekmėms, t. y. nukentėjusiojo mirčiai, A. K. buvo padaryti 2020 m. lapkričio 1 d. apie 21.00-23.00 val., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku. Surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis (kilus konfliktui, esant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veiksmams) ir būdu (suduodant daugybinius smūgius rankomis ir kietais bukais daiktais į galvos, krūtinės ir kitas kūno sritis, rankomis suspaudžiant vienmomentiškai A. K. kaklą, taip padarant daugybinius sužalojimus – ne mažiau kaip 32 trauminiais poveikiais, iš kurių ne mažiau kaip 12 į galvą, ne mažiau kaip 7 į raktikaulį ir krūtinės sritį ir nemažiau kaip 13 į kitas kūno vietas) neteisėtus veiksmus, kurių pasekmė – nukentėjusiojo mirtis, veikdami kartu padarė R. O. ir V. A.. Nuteistųjų kaltę skundžiamame nuosprendyje teismas grindė iš dalies pačių nuteistųjų parodymais, nukentėjusiosios T. M. ir liudytojų parodymais, ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų apžiūros ir kt.) atlikimo metu užfiksuotų duomenų turiniu, specialisto išvadomis ir teisme duotu specialisto paaiškinimu, kita bylos medžiaga.

9. Nuteistieji, kaltę dėl A. K. mirties versdami vienas kitam, apeliaciniuose skunduose kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, motyvuoja, kad jos paremtos neteisingai įvertintais bylos duomenimis. Atitinkamai R. O. neneigia naudojęs fizinį smurtą prieš A. K., teigia šiam tik nestipriai sudavęs keletą smūgių į veidą, spyręs į petį, spaudęs kaklą, tačiau nepripažįsta jį nužudęs. Vertina, kad dėl tokių jo veiksmų negalėjo kilti negrįžtamos pasekmės – A. K. mirtis. Nuteistasis V. A. neigia smurtavęs prieš A. K., aiškina, kad šį gynęs nuo R. O. smurtavimo. Teisminio bylos proceso metu nuteistieji apie savo pačių ir vienas kito veiksmus, jų pobūdį prieš A. K. buvo parodę:

9.1. R. O. teigė sudavęs A. K. tik keturis smūgius, t. y. sudavęs į abu žandus, koja įspyręs į petį, taip pat ranka į veidą. Mušė, nes buvo užsivedęs dėl T. M., ši nuolatos skundėsi, o tą vakarą A. K. nenorėjo jos įleisti į namus. Jam, V. A. ir T. M. įėjus į butą, jis, R. O., A. K. iš karto delnu sudavė kelis kartus į veidą, o V. A. per jo petį sudavė kumščiu ar pagaliu. Po V. A. smūgio A. K. atsitrenkus į spintą ir pritūpus, jis, R. O., liepė jam stotis ir neapsimetinėti. Kažką pradėjus kalbėti, spyrė iš dešinės kojos į petį. V. A. tuo metu spyrė kaire koja į dešinį šonkaulį, po ko bandė pakelti, bet A. K. atsikėlė pats. Atsikėlęs A. K. suėmė jį, R. O., už atlapų, o jis paėmė su ranka pastarajam už gerklės, bet nespaudė, tik stūmė nuo savęs, kad paleistų. Po ko, A. K. traukiantis atbulomis, laikė jį už gerklės ir ėjo iš paskos, dešine ranka sudavė smūgį į dešinę veido pusę. Tuo metu pasilenkęs V. A. trankė A. K. į šonkaulius, veidą. Pasak nuteistojo, kraujas ant A. K. veido atsirado po V. A. suduotų smūgių, nes po jo suduotų smūgių kraujo nebuvo. Būnant virtuvėje, V. A. kelis kartus ėjo pas A. K. į kambarį. Girdėjo iš kambario sklindančius duslius garsus, iš ko suprato, kad V. A. prieš nukentėjusįjį naudojo smurtą. Po antro karto, V. A. grįžus į virtuvę iš kambario, atėjo ir A. K., kuris nuėjo apsiprausti prie virtuvės kriauklės. Pastarasis sunkiai alsavo, jam bėgo kraujas. Kažką sakė, bet jo nesuprato. Pamatęs kruviną V. A. kairę ranką, pasakė, kad eitų nusiprausti. Stiprių smūgių pats A. K. nesudavė. Bandė atitraukti V. A. nuo A. K., tačiau nepavyko. Teigė, kad V. A. negynė A. K., o pats prieš jį smurtavo. Iš T. M. išėjo kartu su V. A. (t. 7, b. l. 123–128, 146–148).

9.2. V. A. parodė, kad jis palydėjo T. M. iki namų. Jiems esant laiptinėje, prisijungė R. O.. Jis ir R. O. bandė atrakinti T. M. buto duris, bet nepavyko. R. O. spardė duris, šaukė, kad A. K. įleistų. Išstūmus raktą, su T. M. raktu atrakino duris. Pirmas įėjo R. O., o jis padėjo T. M.. Praeidamas su T. M. į virtuvę, matė, jog kambaryje vyko konfliktas tarp R. O. ir A. K.. Po kelių minučių į virtuvę atėjo R. O., kur visi sėdėjo, rūkė, gėrė. A. K. buvo kambaryje. R. O. išėjus iš virtuvės, girdėjo, kaip jis vėl ginčijasi, šaukė ant A. K.. Išgirdo, kad kažkas griuvo. Nuėjęs pažiūrėti, matė A. K. gulintį prie spintos galva į langą, R. O. spardė jam į veidą. R. O. pastūmė į priekį, bandė padėti A. K. atsisėsti. Tuo metu R. O. šiam dar spyrė į veidą du kartus, porą kartų į šoną. Jėga paėmė R. O. ir nuvedė į virtuvę. Grįžęs pas A. K., padėjo jam atsistoti, palydėjo iki vonios, kad apsipraustų, nes bėgo kraujas, jo rankos buvo kruvinos. Palikęs jį vonioje, pats grįžo į virtuvę. R. O. pamatė, kad jo, V. A., kruvina ranka, todėl ėjo į vonią ir ją nusiplovęs grįžo atgal į virtuvę. A. K. nuėjo į kambarį. Besėdint virtuvėje, R. O. paprašė jį praleisti į tualetą. Išgirdo, kaip pastarasis vėl pradėjo šaukti ant A. K., kaip kažkas griuvo. Atėjęs į kambarį matė, kad A. K. pusiau gulėjo ant sofos, o R. O. buvo ant viršaus užlipęs, viena ranka buvo suėmęs A. K. už kaklo, o kita ranka smūgiavo jam į veidą. Tuomet vėl bandė R. O. nutraukti, pastarasis dar spėjo spirti į šoną. Išvedė R. O. į virtuvę, o A. K. liko kambaryje. Matė A. K. einantį link tualeto. R. O. pakvietė šį į virtuvę, tačiau šis atsakė, kad eina į tualetą ir miegot. Netrukus A. K. grįžo į kambarį, o jie liko sėdėti virtuvėje. Iš buto išėjo, kai buvo tamsu, apie 23 val. Tikino A. K. nei karto nesudavęs, net du kartus apgynęs nuo R. O.. Kodėl R. O. jį apkalba, nurodyti negalėjo, tačiau R. O. reikalavo pinigų, kad į tai jo, V. A., neįtrauktų, su kuo jis nesutiko, todėl bandė padaryti nusikaltimo bendrininku. Kraujo pėdsakai ant jo chalato atsirado, nes jis padėjo A. K. atsistoti, vedė prilaikydamas, lydėjo jį iki vonios. Iš buto išėjo vienas, R. O. jį pasivijo prie sankryžos (t. 7, b. l. 117–123, 145–146).

10. Analizuojant ir vertinant tokias nuteistųjų pozicijas, vertintas šių jų parodymų turinys viso bylos proceso metu. Matyti, kad tam tikras faktines aplinkybes nuteistieji parodė prieštaringai:

10.1. R. O., apklausiamas įtariamuoju 2020 m. lapkričio 3 d., nutylėjo aplinkybes apie savo paties smurtinius veiksmus. Nurodė, kad A. K. atidarius duris, pirmas į kambarį įėjo V. A., kuris iš karto ranka (nematė delnu ar kumščiu) sudavė A. K. į veidą. Teigė pats nei vieno smūgio nukentėjusiajam nesudavęs, kad prieš pastarąjį maždaug apie tris minutes (pirmosios instancijos teisme šis nuteistasis nurodė, kad smurto veiksmai truko 5-10 min.) smurtavo V. A., suduodamas daugybinius smūgius. Apie smūgių gausą suprato iš sklindančio garso. Kad po visko V. A. atėjus į virtuvę, paskui atėjo ir A. K., kuris buvo visas kruvinas. Jis pasiūlė A. K. nueiti į vonią apsirausti, kad į vonią jo nelydėjo (teisminio bylos proceso metu nurodė, kad A. K. atėjo apsiprausti į virtuvę) (t. 4, b. l. 3–5). Papildomai apklaustas įtariamuoju 2020 m. lapkričio 6 d., R. O. jau nurodė, kad prieš A. K. smurtavo ne tik V. A., tačiau smūgius pastarajam sudavė ir jis pats; kad A. K. atidarius duris, jis su V. A. įvirto į buto vidų, o T. M. atėjo jiems iš paskos. Jis sušuko A. K. ir delnu sudavė jam kartą į vieną ausį ir kita ranka į kitą ausį (pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad sudavė delnų kelis kartus į veidą), po ko V. A. sudavė kokius du kartus kumščiu į nosį (teisme nurodė, kad V. A. sudavė per jo petį kumščiu ar pagaliu). A. K. sukniubus, pritūpus, jis kumščiu sudavė kartą į veido kairę pusę, spyrė vieną kartą koja (galėjo pataikyti į kaklą, veidą, petį (teisme nurodė, kad pataikė į petį)). Po to V. A. sudavė abiejų rankų kumščiais į veidą, krūtinės ląstą, spyrė kojomis. Jis, R. O., čiupo A. K. už gerklės kaire ranka, jį laikė. Šiam pradėjus trauktis atgal, jis, R. O., toliau jį laikė už kaklo, nenorėjo paleisti (teisme nurodė, kad kaklo nespaudė, tik stūmė nuo savęs, kad paleistų, nes šis buvo suėmęs už atlapų). A. K. krentant atbulam, jis krito kartu, priekiu ant jo laikydamas kaklą. Nukentėjusysis stengėsi patraukti jo ranką, o jai nuslydus, V. A. rankomis talžė A. K., suduodamas jam į galvą, kojas. Po to jis dar kartą kaire ranka suspaudė A. K. gerklę ir sudavė vieną ar du smūgius į kairę veido sritį. Po ko jis nuo A. K. pasitraukė ir nuėjo į virtuvę, o V. A. liko ir toliau smurtavo prieš nukentėjusįjį. Taip pat parodė, kad, V. A. tęsiant smurtinius veiksmus, jis bandė pastarąjį traukti nuo A. K., tačiau jam nepavyko, todėl grįžo į virtuvę. A. K. mušė, nes buvo supykęs dėl jo elgesio su T. M.. Nurodė nepamenantis, ar A. K. į vonią nuėjo pats, ar ne, jis norėjo jį nuvesti (t. 4, b. l. 8–12).

10.2. V. A., apklausiamas įtariamuoju 2020 m. lapkričio 7 d., nutylėjo, kad pas T. M. į butą užėjo kartu su R. O., parodydamas, kad R. O. prisijungė kiek vėliau (maždaug po 5 minučių) (papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad pirmas į butą užėjo R. O.). Parodė, kad vos tik atėjęs, R. O. priekaištavo A. K. dėl elgesio su T. M., išgirdęs triukšmą, susistumdymą kambaryje, pažiūrėjęs pamatė gulintį nukentėjusįjį ant nugaros (papildomai apklaustas 2020 m. lapkričio 12 d., parodė, kad R. O. spyrė apie tris kartus gulinčiam A. K. į veidą, pasodinus nukentėjusįjį, R. O. jam kartą spyrė į veidą ir šiam nukritus dar kartą spyrė į veidą, 2–3 kartus bato kulnu sudavė per kairės pusės šonkaulius). Išvedęs R. O. į virtuvę, grįžęs A. K. padėjo atsistoti, prilaikydamas pasodino ant lovos. Ant pastarojo kraujo tuo metu nebuvo (papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad nukentėjusysis buvo kruvinas, todėl palydėjo jį iki vonios, kad apsipraustų). Po ko, atėjęs į virtuvę, toliau su R. O. ir T. M. vartojo alkoholį. Praėjus kuriam laikui, R. O. pasiprašius, praleido jį į tualetą. Išgirdo, kad šis vėl šaukia ant A. K., jog prasidėjo grumtynės. Nuėjęs į kambarį matė A. K. pusiau gulinti ant lovos, jį R. O. su viena ranka laikė už kaklo, o kita sudavė smūgį į veidą (papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. O. smūgiavo du kartus į veidą). R. O. pastūmė, tačiau šis dar spėjo įspirti ties kūno viduriu. Po kurio laiko A. K. išėjus iš kambario, o R. O. šiam pasiūlius ateiti išgerti, šis atsakė, kad eina į tualetą ir miegoti. Dar po kurio laiko atsisveikinęs su R. O. ir T. M., jis išėjo, parodant, jog galėjo būti apie 20.30 val. (papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad besiruošiant išeiti, R. O. taip pat pakilo. Ar R. O. dar smurtavo prieš A. K., nežino, nes jis išėjo į lauką; apklaustas teisme nurodė, kad R. O. jį pasivijo po kelių minučių). Skambino T. M. teiraudamasis, ar jai viskas gerai, kuri pasakė, kad R. O. apgynė ją nuo A. K. (papildomai apklaustas parodė, kad T. M. skambino apie 20.40 val. parėjęs į namus; teisme nuteistasis nurodė, jog neatsimena, kada tiksliai išėjo iš T. M., gal apie 23 val.) (t. 4, b. l. 190–192; t. 5, b. l. 1–3).

11. Iš išdėstyto matyti, kad R. O. parodymai apie savo paties veiksmus skirtingų apklausų metu keitėsi. Kiekvieną kartą duodamas parodymus nurodydavo arba papildydavo juos kitomis aplinkybėmis. Pradžioje neigęs smurtavęs, vėliau dalį veiksmų pripažino, aiškindamas, kad dėl tokių jo veiksmų A. K. negalėjo mirti. Kaip teigė R. O. viso proceso metu, būtent V. A. vartojo smurtą A. K. atžvilgiu. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad R. O., papildomai apklaustas įtariamuoju, nurodęs savo smurtinius veiksmus prieš A. K., teisminio bylos proceso metu jų pobūdį menkino, nurodė kiek mažesnę apimtį. Bylos proceso metu nuteistasis V. A., neigęs smurtavęs A. K. atžvilgiu, davė prieštaringus parodymus dėl atėjimo į T. M. butą, išėjimo iš jo aplinkybių, laiko. Tik duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad jam išėjus iš T. M., R. O. pasivijo jį gatvėje. Jis taip pat nebuvo nuoseklus, aiškindamas dėl A. K. nuvedimo į vonios kambarį, prieštaringi jo parodymai ir dėl A. K. kraujo pėdsakų atsiradimo ant jo chalato priežasčių. Taigi, vertinant šią situaciją, pabrėžtina, jog reikšmės turi nuteistųjų parodymų analizė ir jų duotų parodymų santykis su kitais byloje surinktais ir patikimais įrodymais nustatytais duomenimis. Būtent tokią analizę ir atliko pirmosios instancijos teismas.

12. Teisėjų kolegijos nuomone, atlikus nuteistųjų viso proceso metu duotų parodymų analizę kitų ištirtų duomenų, pripažintų įrodymais, kontekste, kartu įvertinus ir nuteistųjų įvardintas parodymų keitimo priežastis, pagrįstai prieita išvados nevertinti jų visa apimti kaip patikimų ir nustatant faktines aplinkybes, remtis tik ta dalimi, kuri atitiko kitas ištirtais bylos įrodymais nustatytus duomenis. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma suponuoja nuteistųjų parodymų apie savo pačių veiksmus vertinimą kaip keliančių pagrįstų abejonių dėl jų nuoširdumo. Priešingai apeliacinių skundų argumentams, matyti, kad nuteistieji nebuvo linkę atskleisti visos tiesos, menkino savo vaidmenį nusikaltimo padaryme, kaltę versdami vienas kitam. Nors iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistieji, aiškindami apie parodymų keitimo priežastis, teisinosi vienas kitam jaustomis baimėmis, pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad tokie jų teiginiai nebuvo objektyviai pagrįsti. Kitokiam vertinimui pagrindo neduoda ir nuteistojo V. A. apeliaciniame skunde įvardinta aplinkybė dėl R. O. finansinio šantažo. Kaip minėta, nustatant faktines aplinkybes, yra svarbu vertinti surinktais ir patikimais įrodymais nustatytus faktus. Tai pirmosios instancijos teismas ir padarė. Nors apeliaciniuose skunduose nesutinkama su atliktu vertinimu, tačiau tiek R. O., tiek V. A. kaltė nužudžius A. K. yra įrodyta.

13. Baudžiamojoje byloje buvo pagrįstai vadovautasi R. O. ir V. A. parodymais, kai jie nurodė vienas kito prieš A. K. atliktus smurtinius veiksmus. Priešingai nuteistųjų apeliacinių skundų argumentams, tiek R. O., tiek V. A. parodymai apie vienas kito smurtinius veiksmus buvo tinkamai ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu, atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, kurių visuma yra pakankamas pagrindas asmenų kaltei pagrįsti. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose analizuoja vienas kito bylos proceso metu duotų parodymų turinį, nurodo, jų manymu, esančius nelogiškumus, neatitikimus (dėl smurto naudojimo trukmės, jų pačių padėties suduodant smūgius, jų pobūdį, daiktą, panaudotą žaloti nukentėjusįjį ir pan.), tuo argumentuodami apie vienas kitą duotų parodymų nepatikimumą. Tačiau teisėjų kolegija, dar kartą išanalizavusi viso proceso metu duotus nuteistųjų R. O. ir V. A. parodymus, juos įvertinusi kitų byloje esančių duomenų kontekste, susiejusi į vientisą loginę seką, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jų parodymai apie vienas kito smurtinius veiksmus prieš A. K. yra tinkami įrodymų šaltiniai, nors ir su tam tikrais neatitikimais, kurie paaiškinami nuteistųjų apsvaigimu nuo alkoholio, buvimu skirtingose pozicijose, atstumu, subjektyviu, atitinkančiu jų asmeninį suvokimą, vertinimu, taip pat siekiu menkinti savo pačių veiksmus, kas galėjo įtakoti jų parodymų turinį. Tai nedaro pagrindo tokius jų parodymus vertinti nepatikimais, nes esminės veikos padarymo aplinkybės proceso metu iš esmės nekito, parodymai dėl vienas kito dalyvavimo daromoje nusikalstamoje veikoje buvo pakankamai nuoseklūs, atitinkantys kitus bylos duomenis, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo jais nesivadovauti, grindžiant kiekvieno iš jų kaltę. Pastebėtina ir tai, kad apeliantai, analizuodami vienas kito parodymus, iš jų kaip, jų nuomone, pagrindžiančių kiekvieno iš jų kaltę ar juos teisinančių įrodymų, selektyviai išrenka teiginius, kuriuos traktuoja sau palankia prasme. Tačiau toks vertinimas nėra teisingas ir objektyvus, juo labiau nekeičia teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo ir nesudaro pagrindo paneigti tinkamais bei pakankamais įrodymais byloje nustatyto tiek R. O., tiek V. A. kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos fakto.

14. Nuteistasis R. O. apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurios, anot skundo autoriaus, patvirtina, kad A. K. nužudė būtent V. A.. Vis tiktai, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvados dėl paties R. O. veiksmų ir kilusių pasekmių nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismo buvo padarytos teisingos. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, jog, nustatant faktines bylos aplinkybes, teismas nevertino viso bylos proceso metu jo duotų parodymų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio turinio seka, kad paties R. O. parodymų (pozicijos) vertinimas buvo atliktas byloje surinktų duomenų kontekste ir jais remtasi tiek, kiek juos patvirtino ar paneigė kiti byloje esantys duomenys, ko pagrindu byloje surinktų įrodymų analizės rezultate pirmosios instancijos teismas padarė atitinkamas išvadas.

15. Kaip vieną iš aplinkybių, pagrindžiančių netinkamą veiksmų kvalifikavimą, R. O. apeliaciniame skunde įvardina nukentėjusiosios T. M. parodymus, kuriais ši neva patvirtino, kad jokio kito R. O. smurto prieš A. K., išskyrus sudavimą delnu, ji nematė. Tačiau ši akcentuojama nukentėjusiosios parodymų dalis nepaneigia teismo padarytų išvadų ir nuteistojo R. O. baudžiamosios atsakomybės nešalina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis pateikia selektyvią, tik jo gynybai naudingą nukentėjusiosios parodymų dalies interpretaciją, kuri vertinama vienpusiškai, o ne bendrame visų duomenų kontekste. Be to, nutylima, kad nukentėjusiosios T. M. parodymai viso bylos proceso metu keitėsi, tame tarpe ir dėl paties R. O. atliktų veiksmų prieš A. K. apimties ir pobūdžio (atitinkamai vieną kartą parodant, kad jai matant R. O. sudavė vieną smūgį kumščiu, kitą kartą – kad delnu, ar patvirtinant mačius jį suduodant tris smūgius į galvą), paties įvykio aplinkybes ji nurodė lakoniškai, paaiškindama, kad dėl girtumo nieko neprisimena arba nematė, kas, atsižvelgus į byloje surinktų įrodymų visumą, buvo įvertinta kaip vengimas padėti nustatyti tiesą byloje, siekiant ne tik nuslėpti A. K. sumušimo aplinkybes, bet ir padėti išvengti atsakomybės kaltininkams, tuo pačiu ir R. O.. Todėl, priešingai nei apeliuojama, minimi nukentėjusiosios parodymai nėra pakankami teismo išvadoms dėl R. O. veiksmų, atliktų prieš nukentėjusįjį, pobūdžio paneigti. Kita vertus, ji patvirtino aplinkybę, kas nėra ginčijama, kad R. O. naudojo fizinį smurtą prieš A. K.. Ir nors T. M. nieko daugiau neparodė apie kitokio pobūdžio R. O. smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, apie tai buvo parodęs pats nuteistasis R. O., dėl veiksmų apimties ir pobūdžio, kaip minėta, jo paties parodymai viso baudžiamojo proceso metu skirtingose apklausose keitėsi. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad menkesnę savo atliktų prieš nukentėjusįjį veiksmų apimtį, pobūdį nuteistasis R. O. nurodė tik teisme, susipažinęs su visais byloje surinktais įrodymais, siekdamas išdėstyti poziciją, kuo labiau atitinkančią surinktus įrodymus. Kaip minėta, tokių nuteistojo teisme nurodytų aplinkybių apie jo paties veiksmus nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tame tarpe ir nuteistojo V. A. parodymai, kurių dalimi nesiremti pagrindas nėra nustatytas.

16. R. O. apeliaciniame skunde argumentuojant, kad T. M. sąmoningai nutylėjo apie V. A. smurtą prieš A. K., o aiškino tik apie jo, R. O., suduotus smūgius nukentėjusiajam, išskiriami liudytojomis apklaustų pareigūnių S. R. ir J. I. parodymai dėl jo ir V. A. ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto byloje nustatytų aplinkybių, kaip įrodančių R. O. kaltę, vertinimo. Nekartojant aukščiau šiame sprendime aptartų argumentų dėl T. M. parodymų, pabrėžtina tik tai, kad išvadas dėl apelianto kaltės teismas grindė ne vien tik nukentėjusiosios parodymų dalimi, bet ir kitais byloje surinktais bei teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Taigi, nukentėjusiosios T. M. parodymai nebuvo ir nėra lemiamas byloje nuteistojo kaltės įrodymų šaltinis. Jais nustatyti tik tam tikri tarpiniai faktai, kurie kartu su kitais teismo ištirtais įrodymais sudarė vieningą įrodomąją medžiagą. Iš esmės tas pats pasisakytina ir dėl nuteistojo V. A. parodymų vertinimo. Tuo pačiu teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad, nežiūrint į T. M., kuri nenurodė jokių V. A. smurto prieš nukentėjusįjį veiksmų, parodymų, o V. A. iš viso neigė smurtavęs, pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir nustatė duomenų, įrodančių V. A. kaltę, visumą.

17. Vertinant liudytojomis apklaustų policijos pareigūnių S. R. ir J. I. parodymus, juose užfiksuotos aplinkybės yra reikšmingos baudžiamojoje byloje įvykio faktinių aplinkybių, tuo pačiu ir V. A. nusikalstamų veiksmų nustatymui, tačiau jos nesudaro pagrindo neabejotinai teigti, kad aplinkybės dėl kito nuteistojo R. O. veiksmų buvo nustatytos neteisingai. Išvadas dėl R. O. kaltės teismas grindė ir kitų faktinių duomenų, sutampančių tarpusavyje dėl esminių aplinkybių, analize. Tame tarpe, vertinant R. O. inkriminuotos veikos pagrįstumą, jo kaltės turinį, ne ką mažiau reikšmingas yra elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuotas informacijos turinys. 2020 m. lapkričio 5 d. ir 2020 m. lapkričio 16 d. užfiksuoti liudytojo A. O. (R. O. brolio) ir moters bei A. O. ir vyro (kaip galima numanyti – R. O.) pokalbiai, atitinkamai dėl drabužių, striukės paėmimo (ikiteisminio tyrimo metu V. A. buvo nurodęs, kad R. O. minėjo, kad jo striukė buvo kraujuota ir kad ją reikia išmesti), A. K. sumušimo, kurių metu pripažįstama, kad smurtą prieš A. K. naudojo ne tik V. A. (t. 3, b. l. 53). 2020 m. lapkričio 5 d. atlikus kratą R. O. gyvenamojoje vietoje be kitų daiktų buvo paimta striukė, ant kuriuos buvo rastas A. K. DNR profilis (t. 2, b. l. 103–107; t. 3, b. l. 79–85). Šie duomenys, nors ir netiesiogiai, yra dalis įrodymų, kuriuos analizuojant kartu su kitais teismo ištirtais įrodymais, jų visuma leido teismui nustatyti ne tik faktinių aplinkybių grandinę, bet tuo pačiu ir padaryti atitinkamas išvadas dėl nuteistojo R. O. vaidmens. Be kita ko, byloje atsižvelgta į specialisto tyrimų išvadas – Nr. M 5328/2020(04), pM7/2021-538/2020(04), pM15/2021-538/2020(04) (t. 1, b. l. 49–57, 63–64, 69–71), kurių teisingumą patvirtino teisme apklaustas specialistas T. Š. bei savo kompetencijos ribose atsakė į jam pateiktus klausimus, susijusius su A. K. padarytų sužalojimų pobūdžiu ir mirties priežastimi. Byloje nenustatyta pagrindo nesivadovauti minėtomis specialisto išvadomis ir specialisto paaiškinimu teisme.

18. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo R. O. gynybos argumentais, kuriais jis, apeliaciniame skunde aptardamas specialisto išvadoje Nr. M 5328/2020(04) konstatuotas aplinkybes dėl A. K. nustatytų sužalojimų, sukėlusių jo mirtį, pobūdžio, teigia, kad jo veiksmai – ištiestos rankos laikymas nespaudžiant nukentėjusiajam kaklo ir lengvas stumtelėjimas negalėjo sukelti išvadoje nustatytų sužalojimų kaklo srityje. Tačiau apelianto paminėta specialisto išvada, specialisto paaiškinimai, iš dalies paties nuteistojo R. O., taip pat nuteistojo V. A. parodymai šią poziciją paneigia. Aptartais paties nuteistojo R. O. parodymai nustatyta, kad be nurodytų kitų jo atliktų veiksmų prieš A. K., jis teigė, kad įvykio metu buvo ranka suėmęs nukentėjusiajam už kaklo. Šią aplinkybę nurodė ir nuteistasis V. A.. Nors paties R. O. parodymai dėl kaklo suspaudimo, jo pobūdžio, proceso metu keitėsi – ikiteisminio tyrimo metu parodant, kad laikė nukentėjusįjį sugriebęs už gerklės ranka, pastarajam stengiantis trauktis, kaklo nepaleido, toliau jį laikė už jo, nenorėjo paleisti, jog krisdamas priekiu ant jo, kaklo nepaleido, o šiam stengiantis patraukti jo ranką, dar kartą suspaudė gerklę, teisme aiškino, kad kaklo nespaudė, o tik stūmė nuo savęs, kad nukentėjusysis jį paleistų, nes šis buvo suėmęs už atlapų, teisėjų kolegija remiasi nuteistojo R. O. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie jo atliktų veiksmų apimtį prieš nukentėjusįjį, kadangi jie atitinka specialisto išvadoje Nr. M 5328/2020(04) konstatuotą dalį nukentėjusiojo sužalojimų ir specialisto teiktus paaiškinimus teisme, taip pat nuteistojo V. A. parodymus. Minėta specialisto išvada buvo nustatyta, kad A. K. mirtis įvyko nuo kaklo ir krūtinės ląstos sužalojimų, kas komplikavosi kraujavimu į krūtinplėvės ertmę, ūmiu kvėpavimo veiklos sutrikimu (t. 1, b. l. 49–57). Teisme apklaustas specialistas T. Š. paaiškino, kad šiuo atveju buvo nustatytos dvi konkuruojančios patologijos – kaklo suspaudimas ir šonkaulių lūžiai, kurie sužalojo plaučius. Tiek vienas, tiek kitas pažeidimas sukėlė ūmius kvėpavimo veiklos sutrikimus. Abi patologijos buvo pakankamai greitos ir jų išdiferencijuoti nebuvo galimybės. Atliktu medicininiu tyrimu be kitų pažeidimų, A. K. buvo nustatyti poliežuvinio kaulo dešinio rago lūžis, kairiojo didžiojo rago dalinis lūžimas, skydinės kremzlės didžiosios plokštės viršutinio rago lūžimas ir kairiosios plokštelės lūžimas, ties viršutinio rago pagrindu, kurie galėjo atsirasti dėl tiesioginio, vienmomentinio poveikio, suspaudus kaklą abipus šonuose, gerklų srityje, poliežuvinio kaulo bei skydinės kremzlės plokštelių užpakalinių viršutinių dalių projekcijoje. Specialistas pažymėjo, kad tokiam sužalojimui padaryti užtenka ir vienos rankos, iš šonų suspaudžiant pirštais (t. 7, b. l. 140–144). Taigi, remiantis aptartais duomenimis, tarp R. O. veiksmų – nukentėjusiojo kaklo suspaudimo ranka bei pastarojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jo veiksmai teisingai pripažinti turėję įtakos kilusioms negrįžtamoms pasekmėms – A. K. mirčiai. Nuteistojo R. O. apeliaciniame skunde išsakyta prielaida, jog kaklo srityje nustatyti sužalojimai galimai padaryti V. A. veiksmais koja iš viršaus į apačią spaudžiant kaklą ar suduodant keletą smūgių koja į kaklo sritį objektyviai pagrįsta nebuvo.

19. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo V. A. apeliacinio skundo argumentais, kuriais šis apeliuoja į klaidingą byloje surinktų įrodymų interpretavimą, grindžiant jo kaltę. Nors apeliantas nesutinka su teismo motyvais, kad jis siekė nuslėpti fizinio smurto A. K. atžvilgiu panaudojimą, bylos įrodymais nustatytos aplinkybės rodo ką kitą. Teisėjų kolegija sutinka, kad V. A. neneigė savo buvimo bute nagrinėjamo įvykio metu, tačiau minėta, kad jo paties parodymai dėl tam tikrų aplinkybių buvo prieštaringi ir neatitiko teismo ištirtais įrodymais nustatytų aplinkybių, kas sudarė pagrindą abejoti jo duotų parodymų nuoširdumu ir teisingumu.

20. Kaip minėta, apklaustas bylos proceso metu, iš pradžių V. A. parodė, kad į butą jis užėjo tik su T. M., o R. O. prisijungė prie jų neužilgo, vėliau nurodė, kad užėjo visi trys, R. O. ėjo pirmas. Pasisakydamas dėl išėjimo iš buto laiko, iš pradžių teigė, kad išėjo vienas maždaug apie 20.30 val., o parėjęs į namus skambino T. M., po pokalbio nuėjo pas kaimyną A. Č. ir ten apie valandą pabuvęs grįžo namo; kitos apklausos metu papildė, kad, jam besiruošiant išeiti, R. O. taip pat jau kilo; ir tik teisme aiškino, kad išėjo apie 23 val., o R. O. jį pasivijo prie sankryžos. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai analizavo tokius nuteistojo parodymus kitų bylos medžiagoje esančių duomenų kontekste:

20.1. Teisme BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu perskaitytais liudytojos J. K. parodymais, apie 20.00-20.30 val. T. M. atėjo su nepažįstamu vyru (kaip nustatyta V. A.), girdėjo laiptinėje triukšmą, kaip buvo daužomos buto durys, nes A. K. T. M. buto durų neatidarė; kiek vėliau, trinktelėjus A. K. buto durims, suprato, kad žmonės įėjo į vidų; iš buto girdėjo sklindančius T. M. ir vyriškus balsus, tačiau A. K. balso nebuvo girdėti; maždaug apie 22.30-23.00 val. girdėjo duslų kritimo garsą, taip pat kaip užsidaro A. K. buto durys, iš to suprato, kad asmenys išėjo, nes po to jokio triukšmo nesigirdėjo (t. 1, b. l. 182–183). Kitų objektų apžiūros protokole buvo užfiksuoti duomenys, susiję su V. A., tuo pačiu ir R. O., atėjimo ir išėjimo iš A. K. buto laiku. Apžiūrėjus (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos vaizdo medžiagą, buvo nustatyta, jog T. M. su V. A. sankryžą kirto 19:07:13; apie 19:33:49 V. A., kirsdamas sankryžą, vienas nuėjo link (duomenys neskelbtini) namo; 20:44:30 kirto sankryžą ir nuėjo link (duomenys neskelbtini) namo; 21:04:51 sankryžą kirto R. O. ir nuėjo link (duomenys neskelbtini) namo; 23:03:04 matosi link sankryžos einantys ir ją kertantys V. A. ir R. O., nueinantys link (duomenys neskelbtini) namo (t. 2, b. l. 3–4, 6–8). Pažymėtina, kad viso bylos proceso metu R. O. taip pat nuosekliai teigė, kad iš T. M. buto tiek jis, tiek V. A. išėjo kartu. Atlikus V. A. naudoto telefono numerio analizę, nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 1 d. 20.38 val. buvo fiksuotas V. A. skambutis, kurio pokalbio trukmė 112 sekundžių, 2020 m. lapkričio 2 d. 03.24 val. rašyta SMS žinutė ir 2020 m. lapkričio 2 d. 9.01 val. skambutis, kurio trukmė 0 sekundžių, skirti T. M. (t. 3, b. l. 63–64). Iš liudytojo A. Č. parodymų matyti, kad su V. A., R. O. laiką leido iki 19 val., buvo ir T. M.. Tą vakarą ir naktį su V. A. daugiau nebendravo, pas jį užėjęs jis taip pat nebuvo. Po įvykio V. A. jam sakė, kad jeigu kas jo klaustų, kad paliudytų, jog pas jį jis buvo užėjęs 10 minučių (t. 1, b. l. 188–189; t. 7, b. l. 81-83). Liudytojos policijos pareigūnės S. R. parodymais buvo nustatyta, kad, bendraujant su A. Č., šis nurodė, kad po įvykio, kitą dieną pas jį buvo atėjęs V. A., kuris sakė, kad jeigu kas klaus, sakyti, jog neatsimena, kada iš jo kambario jis, V. A. išėjo, gal po vienuoliktos, gal vėliau. Taip pat liudytoja parodė, kad V. A. nurodytos aplinkybės dėl įvykio nebuvo logiškos, o atlikto procesinio veiksmo metu paimtos šlepetes ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauta informacija rodo, kad V. A. galimai išmetė šlepetes, su kuriomis buvo įvykio metu (t. 1, b. l. 186; t. 7, b. l. 164–165). Byloje esančioje suvestinėje Nr. 40-IL-2114, užfiksuotas 2020 m. lapkričio 5 d. V. A. ir moters pokalbis, kurio metu kalbama, kad buvo paimtas dekis ir ant jo kraujo negali būti, taip pat apie šlepečių išmetimą į konteinerį, kad buvo paimtos tos, ant kurių kraujo nebus (t. 3, b. l. 52). Liudytojos pareigūnės J. I. parodymais, V. A. parodymai įvykio vietoje buvo nenuoseklūs, juos reikėjo tikslinti. Parodymų patikrinimo vietoje V. A. pasakojimas stokojo nuoseklumo, buvo nesklandus (t. 7, b. l. 166). Suvestinėje Nr. 40-IL-2115, užfiksuotas 2020 m. lapkričio 16 d. liudytojo A. O. ir vyro (kaip galima numanyti R. O.) pokalbis apie A. K. sumušimą, kurio turinys patvirtina, kad smurtą naudojo ir V. A. (t. 3, b. l. 53).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių išdėstytų bylos duomenų, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, visuma buvo paneigti nuteistojo V. A. bylos proceso metu duoti parodymai apie jo atėjimo ir išėjimo iš nukentėjusiojo buto laiką bei kad jis išėjo vienas. V. A. duotų parodymų kaita, dalies ikiteisminio tyrimo metu parodytų aplinkybių paneigimas teisminio proceso metu, esant susipažinus su visais bylos įrodymais, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis, žinodamas apie surinktus duomenis, siekė išdėstyti poziciją, kuo labiau atitinkančią surinktus bylos įrodymus. Priešingai jo apeliacinio skundo argumentams, paminėtais įrodymų šaltiniais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jis siekė nuslėpti savo smurtinius veiksmus A. K. atžvilgiu. Nors, kaip minėta, pats nuteistasis V. A. neneigė buvęs bute įvykio metu, nustatyta ir tai, kad jis ieškojo būdų, kad galėtų paneigti tyrimui reikšmingu laiko tarpu buvęs T. M. bute, o tuo pačiu pats smurtavęs prieš A. K.. Kaip minėta, kitų byloje surinktų įrodymų visuma to nepatvirtino. Nesutiktina su nuteistojo V. A. apeliacinio skundo argumentais, kad byloje netinkamai buvo interpretuoti liudytojos S. R. parodymai dėl A. Č. įvykio vietoje pasakytų teiginių. Apelianto skunde išdėstyta liudytojos duotų parodymų vertinimo kritika, siekiant iš esmės tik sau palankia prasme interpretuoti buvusią situaciją, nesudaro pagrindo abejoti jų patikimumu. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojos parodymai buvo vertinami bylos įrodymų visumos grandinėje, laikantis BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Tai yra dalis įrodymų, kuriais užfiksuotos aplinkybės, jas analizuojant kartu su kitais teismo ištirtais įrodymais nustatytais duomenimis, buvo reikšmingos V. A. nusikalstamų veiksmų nustatymui tiriamos veikos procese.

22. Aplinkybę, jog smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ir V. A., patvirtina ir ant jo dėvėto chalato rasti pėdsakai. Apžiūrint V. A. chalatą, užfiksuotos kraujo dėmės ant chalato rankovių, nugarinėje pusėje, ties juosmeniu. Tiriant rastas dėmes, specialistas nustatė, kad tai yra kraujo pėdsakai, kurie galėjo susiformuoti kontakto metu kraujuotam paviršiui kontaktuojant su chalato paviršiumi, taip pat, kad šių rastų kraujo dėmių genotipas sutampa su A. K. genotipu (t. 3, b. l. 79–85, 92–100). V. A. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kontaktas su nukentėjusiuoju apsiribojo padėjimu nukentėjusiajam atsistoti, palydėjimu iki vonios. Tačiau, kaip minėta, proceso metu paties V. A. parodymai nebuvo nuoseklūs tiek dėl A. K. nuvedimo į vonios kambarį, tiek kraujo pėdsakų atsiradimo ant jo dėvėto chalato. Kaip teisingai pastebėta ir skundžiamame nuosprendyje, vienu atveju V. A. buvo parodęs, kad A. K. pats ėjo, o jis tik palydėjęs iki vonios, kitu jau teigė, kad nukentėjusysis buvo jį apsikabinęs, nors ir nebuvo stipriai sumuštas, kėlė prielaidą, kad vedamas laikėsi jo, nes stovėjo silpnai arba dėl girtumo. Tuo tarpu apklaustas ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo parodęs tik tai, kad A. K. kraujo nebuvo ir apie jo vedimą į vonios kambarį nieko neužsiminė. Taigi, V. A., kas kartą apklausiamas, apie tai aplinkybes nurodydavo kitaip arba papildydavo jas kitomis. Be to, V. A. versijos dėl pagalbos A. K. nepatvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytojas V. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad, atliekant įvykio vietos apžiūrą, vonioje kraujo nebuvo rasta, kad ant vonios krašto buvo fiksuotos tik korozijos žymės. A. K. tempimo į vonią pėdsakų, kraujo dėmių vonioje ant maišytuvo taip pat neužfiksuota. Kraujo dėmės rastos tik virtuvėje prie kriauklės ir miegamajame (t. 7, b. l. 163–164). Tokie liudytojo parodymai atitinka ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis (t. 1, b. l. 13–19, 21–41). Aplinkybę, kad V. A. būtų padėjęs A. K., paneigė ir R. O., nurodydamas, kad šis jam nepadėjo, priešingai, prieš pastarąjį smurtavo. Taip pat, remiantis bylos duomenimis, buvo nustatyta, kad A. K. kraujyje rasta tik 0,19 promilės alkoholio (t. 1, b. l. 49–57), kas iš esmės paneigia V. A. teiginius apie galimą apsvaigimo įtaką apsunkintam nukentėjusiojo judėjimui. Aplinkybės, kad V. A. būtų vedęs A. K., nenurodė ir nukentėjusioji T. M.. Šių išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigiamas V. A. apibūdinto kontakto su nukentėjusiuoju faktas, kadangi tokiu atveju, esant daugybiniams nukentėjusiojo A. K. sužalojimams, kraujo pėdsakų nebūtų atsiradę vien tik ant specifinių chalato dalių. Todėl nuteistojo apeliaciniame skunde keliama versija dėl A. K. kraujo pėdsakų atsiradimo ant jo įvykio metu dėvėto chalato priežasties, atmetama kaip nepagrįsta bei prieštaraujanti byloje nustatytoms aplinkybėms.

23. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad, nors nuteistasis V. A. teigė, kad smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, jis taip pat nesiėmė ir įprastų tokiais atvejais priemonių, kad asmeniui, kurio atžvilgiu intensyviai smurtaujama, būtų suteikta pagalba – neiškvietė policijos pareigūnų, greitosios medicinos pagalbos, nesiėmė veiksmų, kad jis būtų nugabentas į artimiausią medicinos įstaigą, t. y. nesiėmė visiškai jokių veiksmų, kurie galėtų patvirtinti norą padėti nukentėjusiajam. Iš esmės tas pats pasisakytina ir dėl R. O..

24. Vertinant V. A. kaltės įrodytumo klausimą, matyti, kad teismas nesivadovavo nukentėjusiosios T. M. parodymais, jog ji nematė, kad aptariamo įvykio metu V. A. būtų smurtavęs prieš A. K., konstatavęs, kad tokiu būdu pastaroji siekė padėti jam išvengti atsakomybės. Nors nuteistasis nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Šiai išvadai pagrindą davė tai, kad pačios T. M. parodymai viso proceso metu kito, apie įvykio aplinkybes ji nurodė lakoniškai, teisindamasi pati nieko nemačiusi ar dėl buvusio apsvaigimo nuo alkoholio neprisimenanti. Jos elgesys, kai ji dar prieš atvykstant pareigūnams ieškojo būdų patvirtinti versiją dėl nebuvimo namuose įvykio metu, melagingai paaiškino pareigūnams apie A. K. sumušimą, jo suradimą, pačios dalyvavimą įvykyje – leido spręsti apie jos vengimą padėti ikiteisminio tyrimo pareigūnams nustatyti tiesą, siekiant nuslėpti ne tik A. K. sumušimo aplinkybes, bet ir padėti išvengti atsakomybės prieš nukentėjusįjį smurtavusiems asmenims, taip pat ir V. A.. Pagrindą tokiai išvadai davė ir byloje nustatytos aplinkybės dėl įvykio metu susiklosčiusių T. M. ir V. A. santykių. Nors, pasak apelianto, jis su T. M. susipažino tik įvykio vakarą, tarp jų yra didelis amžiaus skirtumas, po įvykio jie daugiau niekada nebendravo, taip pat nustatyta, kad, pasibaigus girtavimui bendrabutyje, jis T. M. lydėjo į jos butą, ši buvo pažadėjusi lytiškai santykiauti (apie tai buvo parodęs pats V. A.; tam neprieštarauja liudytojo O. V. ir nuteistojo R. O. nurodytos aplinkybės, kad laiptinėje T. M. buvo su nusmauktomis kelnėmis, o V. A. buvo šalia), rašė jai SMS pranešimą, kreipdamasis į ją „brangioji“. Šių aplinkybių vertinimas, leidęs spręsti apie tarp T. M. ir V. A. susiklosčiusius atitinkamus santykius, visų kitų byloje ištirtų įrodymų visumos kontekste taip pat buvo reikšmingas duomuo teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti.

25. Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad neaišku, kokiais įrodymais teismas grindė išvadą, kad A. K. smurtavo prieš T. M. ir kad ją reikėjo nuo jo ginti. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, darydamas šią išvadą, teismas rėmėsi pačios T. M. parodymais, specialisto išvada Nr. G 1414/2020(04) apie jai nustatytus sužalojimus, jų atsiradimo laiką (t. 1, b. l. 196), iš dalies nuteistųjų R. O. ir V. A. parodymais, kad T. M. skundėsi dėl sugyventinio elgesio ir pritarė A. K. mušimui.

26. Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvadas dėl R. O. ir V. A. kaltės pirmosios instancijos teismas grindė teisme ištirtais bylos įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių, sutampančių tarpusavyje dėl esminių aplinkybių, analize. Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų šaltinių duomenis, teisėjų kolegija laiko pakankamais abiejų apeliantų kaltės įrodymais. Nuteistieji nuosprendyje išdėstytų įrodymų turinį, kaip nepakankamą jų kaltei pagrįsti, vertina, vadovaudamiesi savo subjektyvia nuomone, todėl išvada, jog įrodymai įvertinti netinkamai, pažeidžiant BPK reikalavimus, negalima. Šioje byloje nėra abejonių dėl nuteistųjų kaltės, kurios liko nepašalintos, todėl nėra pagrindo jų vertinti kaltininkų naudai, kaip nepaneigtų. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nedetalizavo kiekvieno nuteistojo suduotų smūgių (spyrių) apimties, tačiau įvykio aplinkybės ir bylos duomenys patvirtina, kad visos procesinės priemonės buvo išnaudotos nustatyti tikslią kiekvieno iš nuteistųjų nusikalstamų veiksmų apimtį. Atsižvelgtina į tai, kad baudžiamojoje byloje susiklostė situacija, kai fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo du asmenys, kurie kaltę dėl smurtinės nukentėjusiojo mirties vertė vienas kitam, atitinkamai R. O. teigiant, kad dėl jo veiksmų A. K. atžvilgiu (tuo pačiu ir ranka suspaudžiant nukentėjusiojo kaklą), negalėjo kilti negrįžtamos pasekmės, parodant apie V. A. intensyvius smurtinius veiksmus, o V. A. aiškinant, kad jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį nenaudojo, priešingai smurtavo R. O.. Pabrėžtina, kad įrodinėjimo procese svarbu yra tai, ar bylos įrodymų pakanka nustatyti aplinkybes, atskleidžiančias kiekvieno asmens padarytą konkrečią nusikalstamą veiką, bei konstatuoti jos sudėtį sudarančių požymių buvimą. Nagrinėjamu atveju tai buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl R. O. ir V. A. kaltės ir nustatydamas faktines aplinkybes apie jų dalyvavimą nužudant A. K., įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, galėjusių nulemti nukentėjusiojo mirtį, išskyrus nuteistųjų prieš jį panaudotą smurtą. Tyrimo metu ir specialisto paaiškinimu, nesant galimybei atriboti, dėl kurio sužalojimo – kaklo ar krūtinės ląstos sužalojimų, kurių abiejų pasėkoje įvyko A. K. mirtis, konstatuota, jog A. K. mirtis įvyko nuo kaklo ir krūtinės ląstos sužalojimų, kas komplikavosi kraujavimu į krūtinplėvės ertmę, ūmiu kvėpavimo veiklos sutrikimu. Bylos įrodymais nustatyta, kad daugybinius smūgius rankomis ir kietais bukais daiktais į galvos, krūtinės ir kitas kūno vietas bendrai padarė R. O. ir V. A., R. O. rankomis suspaudė kaklą. Tokiu būdu, tiek R. O., tiek V. A. veiksmai prieš A. K. pagrįstai pripažinti priežastiniu ryšiu susiję su jo mirtimi. Aptartos aplinkybės, atsižvelgus į specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimą, neduoda pagrindo vertinti R. O. veiksmus kaip mažiau pavojingus, nei V. A., ir atvirkščiai – V. A., nei R. O.. Šių nuteistųjų smurtinių veiksmų visuma dėsningai sąlygojo nuketėjusiojo mirtį ir yra pagrindinė to priežastis.

27. Nagrinėjamoje byloje išankstinis susitarimas nužudyti nukentėjusįjį nebuvo nustatytas, tačiau abu nuteistieji smurtavo prieš A. K.. Abiejų nuteistųjų smurtavimas buvo panašaus pobūdžio ir masto – abu sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, krūtinę, kitas kūno vietas, R. O. dar ir suspaudė kaklą. Kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas kito veiksmus ir juos suprasdamas, suvokė, kad tokiais veiksmais jie kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę (kelia pavojų) ir tokiems vienas kito smurtiniais veiksmams pritarė konkliudentiniais veiksmais – veikė kartu. Ir nors jie nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, savo veiksmų padariniams buvo abejingi. Nustatytas nusikaltimo motyvas – noras pamokyti nukentėjusįjį dėl jo elgesio su T. M., durų neatidarymo. Tarp nuteistųjų veiksmų ir padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, kiekvienas jų atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviems nužudymo požymiams.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir tai, kad nuteistieji R. O. ir V. A. savo bendrais veiksmais išreikšto susitarimo pagrindu atliktais smurtiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. K. kūno sužalojimus, kurie lėmė nukentėjusiojo sveikatos komplikacijų, sukėlusių pastarojo mirtį, atsiradimą, daro išvadą, jog nėra pagrindo R. O. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK straipsnį, reglamentuojantį baudžiamąją atsakomybę už nesunkų sveikatos sutrikdymą, o V. A. išteisinti dėl asmens nužudymo, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai bei tinkamai nustatė visas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, jas nuosekliai ir logiškai susiejo su įrodinėtinomis aplinkybėmis ir padarė pagrįstą išvadą, jog R. O. ir V. A. nužudė A. K. bei teisingai kvalifikavo jų veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pagal nustatytas aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl proceso išlaidų

29. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. O. taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl sprendimo išieškoti iš jo valstybei proceso išlaidas – 1295,19 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo ir minėtų išlaidų iš jo nepriteisti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, nagrinėjant bylą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, o pagal byloje surinktus duomenis, jis jokio turto neturi. Teisėjų kolegija su minėtais argumentais sutinka tik iš dalies.

30. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, o BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi, tai, jog nuteistajam R. O. buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, nepaneigia teismo teisės vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šias išlaidas, kurias patyrė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, iš kaltininko priteisti valstybės naudai.

31. Matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu teisinę pagalbą teikė, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistąjį gynė BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu paskirti gynėjai, kurie buvo parinkti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad nuteistajam R. O. suteiktos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 1295,19 Eur, t. y. 536,94 Eur už advokatės J. Š. teiktą antrinę teisinę pagalbą ikiteisminiame tyrime ir 731,25 Eur už advokato E. J. teiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu (t. 8, b. l. 3–5). Šias teisinės pagalbos išlaidas, nenurodydamas daugiau jokių argumentų, pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstomis ir priteisė iš R. O..

32. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į bylos apimtį ir sudėtingumą, nagrinėjimo trukmę, teismo posėdžių skaičių, jog gynėjai R. O. buvo paskirti ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, prašymą priteisti išlaidas iš kaltininko laiko pagrįstu. Tačiau vertinant išlaidų atlyginimo apimtį, atsižvelgtina į kaltininko turtinę padėtį – nuteistasis R. O. iki suėmimo nedirbo, duomenų apie jo turimą turtą byloje nėra, jam skirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, o galimybė įsidarbinti ar gauti kitokias pajamas laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu yra ribota. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad priteista proceso išlaidų suma mažintina, išieškant valstybės patirtų jam suteiktos teisinės pagalbos išlaidų dalį 700 Eur. Tokios apimties išlaidų už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą suma, išieškotina valstybės naudai, laikytina protinga ir sąžininga.

33. Remiantis išdėstytu, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (328 straipsnio 4 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. O. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nuosprendį pakeisti ir iš R. O. valstybės naudai išieškoti 700 Eur (septynis šimtus eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Išaiškinti R. O., kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos mokamos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjos Jolanta ČepukėnienėJūratė JakubonienėVitalija Norkūnaitė