Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dianos Butrimienės ir Agnės Stankevičienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Gintauto transportas“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas I. K. (I. K.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 23S36460 (toliau – ir Sprendimas).

Pastebi, kad Valstybinės darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) nutarimą skirti Bendrovės vadovui administracinę nuobaudą už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą priėmė 2021 m. gruodžio 14 d. Lietuvos A. T. 2022 m. liepos 20 d. nutartimi administracinio nusižengimo bylą atnaujino ir 2023 m. kovo 21 d. nutartimi Nr. 2AT-14-511/2023 paliko nepakeistą VDI 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimą. Pareiškėjas laiko, kad jis įsiteisėjo 2023 m. kovo 21 d. VDI nutarimą skirti administracinę nuobaudą už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą juridiniam asmeniui UAB „Gintauto transportas“ priėmė 2021 m. gruodžio 14 d. Šis nutarimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT), sprendimas iki šiol nėra priimtas.

Teigia, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo išduotas anksčiau, nei Bendrovės vadovui A. K. buvo skirta administracinė nuobauda. O Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a normos negalima aiškinti niekaip kitaip, kaip tik tokiu būdu, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas tik tokiu atveju, kai darbdavys už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas yra nubaudžiamas iki leidimo laikinai gyventi išdavimo. Priešingu atveju, būtų visiškai nepateisinami atsakovo veiksmai – leidimo užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvoje išdavimas pažeidžiant įstatymus.

Nurodo, jog ginčijamas Sprendimas turi atitikti proporcingumo principą. Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui ir kitiems užsieniečiams, Bendrovė būtų paralyžiuota ir nebetektų prasmės – Bendrovę reikėtų likviduoti. Nurodytos neigiamos pasekmės yra akivaizdžiai per didelės ir neadekvačios padarytam pažeidimui.

Pastebi, jog Migracijos departamentui paprašius Bendrovei pateikti paaiškinimus ir papildomus duomenis, prie skundo teismui pateiktos pažymos apie pareiškėjui mokėtą užmokestį nebuvo pateiktos. Be to, vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 64.6 punktu Migracijos departamentas patikrinęs VSDFV informacinę sistemą gavo oficialius 2023 m. vasario 23 d. ir 2023 m. kovo 27 d. duomenis, kad pareiškėjas įdarbintas įmonėje nuo 2022 m. liepos 20 d. ir išmokėtas sumas, kurių dydis svyruoja nuo 116,19 iki 554,55 Eur. Iš ko seka, kad Bendrovė nors ir teikia duomenis apie pareiškėjui mokamą atlyginimą, tačiau jis nėra mokamas pagal darbo sutartyje sulygtas sąlygas bei Migracijos departamentui pateiktą tarpininkavimo raštą.

Pažymi, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad leidimas laikinai gyventi buvo išduotas prieš tai kai darbdavys buvo nubaustas nėra reikšmingi vertinant ginčijamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes jie nepaneigia nustatyto ir paties pareiškėjo neginčijamo fakto, t. y., kad 2023 m. kovo 21 d. buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas VDI nutarimas Nr. ROIK 21150334726, kuriuo Bendrovės direktorius A. K. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 3 000 Eur bauda. Šiuo atveju, Įstatymo leidėjas taip pat leidimo gyventi panaikinimo pagrindus susiejo ir su darbdavio įsipareigojimų įvykdymo konkrečiu terminu, t. y. nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Duomenų, kad pareiškėjo darbdavys baudą būtų sumokėjęs nėra.

Tvirtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Bendrovės direktoriaus baustumo aplinkybės nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui ir kitiems užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjo darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nurodo, jog nesutinka su skundžiamo Sprendimo motyvu, kad bendrovė pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a nuostatas. Bendrovė visiškai sutinka su pareiškėjo skunde išdėstytu šių teisės normų aiškinimu bei taikymu, todėl jų nekartoja.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 23S36460, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760158951, galiojantis iki 2024 m. liepos 15 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais bei UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (a) papunkčiu. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui panaikintas, nes: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir/ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, 3) darbdavio vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą; 4) darbdavys yra baustas už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (a) papunktį, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, arba vienas iš darbdavių, kurie įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Iš pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad būtent pareiškėjui tenka pareigą laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2024 m. kovo 1 d. Išimtys įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Pareiškėja skunde nurodo, jog nors Sprendime nurodyta, kad tiek pareiškėjui, tiek Bendrovei buvo žinoma, kad tarptautinio krovinių vežimo transporto vairuotojams negali būti mokamas atlyginimas, mažesnis nei 1 204,50 Eur, tačiau Bendrovės pateikta pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas patvirtina, jog pareiškėjui už 2022 m. 6 mėn. buvo priskaičiuotas 8 718,97 Eur darbo užmokestis, t. y. vidutiniškai 1 453,16 Eur per mėnesį, o per 2023 m. 3 mėnesius priskaičiuotas 1 159,74 Eur darbo užmokestis, t. y. vidutiniškai 386,58 Eur per mėnesį.

Įstatymo (administracinio Sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 730 Eur. Tarptautinio krovinių vežimo transporto vairuotojams yra nustatytas reikalavimas mokėti ne mažesnį atlyginimą nei MMA, padaugintą iš koeficiento 1,652 (teisinis pagrindas – Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 (2022 m. sausio 3 d. redakcija) 2,5 papunktis)). Taigi, ginčo laikotarpiu aktualus darbo užmokestis, kuris atitinka nurodytą prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte, turėjo būti 1 204,5 Eur (730 Eur x 1,652).

Atsakovas Migracijos departamentas VSDFV informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjui, kuris Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. liepos 20 d., už 2022 m. liepos mėn. buvo išmokėta 488 Eur, už 2022 m. rugpjūčio mėn. 554,55 Eur, už 2022 m. rugsėjo mėn. 610 Eur, už 2022 m. spalio mėn. 116,19 Eur, už 2022 m. lapkričio mėn. 488 Eur, už 2022 m. gruodžio mėn. 406,67 Eur, už 2023 m. sausio mėn. 516,36 Eur, tačiau nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo mokamas įstatymu nustatytas ne mažesnis kaip 1 204,5 Eur darbo užmokestis. Nors pareiškėjas su skundu ir pateikė Bendrovės parengtą Pažymą apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, laikotarpiu nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. kovo mėn., pagal kurią pareiškėjui už 2022 metų 6 mėn. buvo priskaičiuotas 8 718,97 Eur darbo užmokestis, t. y. vidutiniškai 1 453,16 Eur per mėnesį, o per 2023 m. 3 mėnesius priskaičiuotas 1 159,74 Eur darbo užmokestis, t. y. vidutiniškai 386,58 Eur per mėnesį, tačiau Bendrovės vidaus buhalteriniai dokumentai oficialių VSDFV duomenų nepaneigia. Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, todėl pritaria atsakovo išvadoms, kad būtent VSDFV duomenys patvirtina apie užsieniečiui realiai mokėtą atlyginimą, tuo labiau, kad VSDFV duomenų neteisėtumo pareiškėjas jokiais įrodymais priešingai neįrodė. Darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis visus darbo Bendrovėje mėnesius buvo mokamas mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko Darbo sutartyje nurodyto mokėtino darbo užmokesčio).

Pareiškėjas 2022 m. kovo 15 d. prašyme nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – Bendrovėje gautas darbo užmokestis. Minėta, kad užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo patikrinimo metu, t. y. 2022 m. MMA buvo 730 Eur; 2023 m. – 840 Eur. Į bylą pateikti VSDFV duomenys patvirtina, kad pareiškėjui, laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio mėn. iki 2023 m. kovo mėn. buvo mokamas darbo užmokesti nuo nuo 116,19 iki 554,55 Eur. Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus, atsakovas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pajamų pragyventi Lietuvoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas anksčiau, nei Bendrovės vadovui A. K. buvo skirta administracinė nuobauda.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei bendrovė, įdarbinusi užsienietį pagal darbo sutartį, ar jos vadovas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ir užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas.

Byloje nėra ginčo, kad Valstybinė darbo inspekcija 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. ROIK 21150334726 Bendrovės direktorių A. K. už DK 42 straipsnio 2 dalies bei Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimus, pripažino padariusį ANK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir jam skyrė 3 000 Eur baudą. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 23 d. priėmė nutartį, kuria paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. nutarimą dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartimi taip pat paliko nepakeistą VDI 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimą. Duomenų, jog bauda būtų sumokėta, nėra.

LVAT, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) papunkčio nuostatą yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019).

Taigi, pareiškėjo skundo teiginys, kad jam leidimas gyventi buvo išduotas prieš tai, kai darbdavys buvo nubaustas, šiame kontekste neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi teisės nuostatų pažeidimo, už kurį direktoriui pritaikyta administracinė atsakomybė, padarymo metu, A. K. buvo Bendrovės atstovas, įgyvendinantis vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, jog nagrinėjamu atveju neabejotinai yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas, dėl ko yra pagrindas konstatuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) papunktyje įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą. Šios nuostatos taikymo pagrindą taip pat sudaro ir tai, kad byloje nėra duomenų, jos direktorius būtų sumokėjęs jam VDI nutarimu paskirtą baudą.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas prieštarauja teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principams.

LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintą savarankišką leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Taigi, neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT panašaus pobūdžio bylose (pvz. žr. 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019). Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, jog jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negalės būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas, taip pat neturi atsirasti aplinkybių, kurios Įstatyme nurodytos kaip leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai.

Nagrinėjamu atveju išnyko būtina sąlyga išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl leidimas ginčijamu Sprendimu buvo teisėtai ir pagrįstai panaikintas. Taigi, šiuo atveju pareiškėjo vertinimas, jog ginčijamas Sprendimas neatitinka proporcingumo principo, nėra pagrindas jį panaikinti. Atkreiptinas dėmesys, kad Sprendimas nevaržo pareiškėjo galimybių teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jeigu jis atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas ir pagrindus.

Teismas , pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui ir kitiems užsieniečiams, Bendrovės veikla būtų paralyžiuota ir Bendrovę reikėtų likviduoti, pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, o Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygas priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių, ir, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Pareiškėjas nenurodo nei vienos išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės, nei visiems užsieniečiams.

Teismas įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį pažymi, kad jame išdėstytos pakankamos aplinkybės, leidusios suprasti Sprendimo turinį, esmę ir priėmimo motyvus, jame aiškiai nurodytas teisinis pagrindas bei motyvai, kuriais remiantis nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, proporcingumo, objektyvumo, gero administravimo ir kitų principų pažeidimų nenustatyta. Todėl konstatuotina, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.