Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams V. G. , J. G. , tretiesiems asmenims VĮ Registrų centrui ir Kauno m. 16-ojo notarų biuro notarei R. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo, turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovas V. G. Jonavos rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį (t.1, b.l.1-5, patikslinti ieškiniai – t.1, b.l.23-26, 78-82, 114-119) atsakovams V. G. ir J. G. , tretiesiems asmenims VĮ Registrų centrui ir Kauno m. 16-ojo notarų biuro notarei R. K. ir prašė:

pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Jonavos r., reg. Nr.(duomenys neskelbtini) , unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , 609 kv.m., gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) Jonavos r., reg. Nr.(duomenys neskelbtini) , unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , ūkinį pastatą unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , bei kiemo statinius (kiemo aikštelė, šulinys, 2 stoginės) unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune, reg. Nr.(duomenys neskelbtini) , unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) ;

pripažinti negaliojančia 2007 m. vasario 22 d. dovanojimo sutartį, registro įrašas Nr.RK-912, patvirtintą Kauno miesto 16-o notaro biuro notarės R. K. , kuria V. G. dovanojo J. G. namą, ūkinį pastatą ir kitus statinius, unikalūs Nr.(duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) , bei 0,0609 ha žemės sklypą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , adresu (duomenys neskelbtini) Jonavos r.;

panaikinti 1999-05-06 Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo nekilnojamojo turto registro įrašą Nr.(duomenys neskelbtini) , kuriuo V. G. įregistruotos asmeninės nuosavybės teisės į žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) , Kaune, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) ;

panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo nekilnojamojo turto registro įrašą Nr.(duomenys neskelbtini) , kuriuo J. G. įregistruotos asmeninės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) Jonavos r., unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , ūkinį pastatą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , bei kiemo statinius (kiemo aikštelė, šulinys, 2 stoginės), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) ;

panaikinti 1995-03-07 Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo nekilnojamojo turto registro įrašą Nr.(duomenys neskelbtini) , kuriuo V. G. įregistruotos asmeninės nuosavybės teisės į žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) Jonavos r., unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) ;

padalinti bendrąją jungtinę nuosavybę, priteisiant ieškovui ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune;

taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui natūra iš atsakovo J. G. ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Jonavos r., reg. Nr.(duomenys neskelbtini) , unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , 609 kv.m, ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Jonavos r., reg. Nr.(duomenys neskelbtini) , unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , bei ½ dalį kiemo statinių (kiemo aikštelė, šulinys, 2 stoginės), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune.

Ieškovo nuomone, teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad teisiniai santykiai tarp šalių atsirado galiojant 1964 m. CK ir tęsėsi įsigaliojus 2001 m. CK, todėl taikytinos abiejų kodeksų normos. Nors ieškovas klaidingai nurodė materialinės teisės normą, tačiau aiškiai išdėstė ieškinio pagrindą ginčo turtą pripažinti ieškovo ir atsakovės bendrąja daline nuosavybe, todėl teismas galėjo pritaikyti teisės normą, atitinkančią ieškovo reikalavimo turinį. Ieškovas nurodo, kad teismas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmė ne kitą dieną po ieškinio pareiškimo (ieškinys pareikštas 2007-02-07), o tik 2007-02-22, registro tvarkytojui apie tai pranešta tik 2007-02-26, todėl, pažeidus CPK 137 str. 6 d., 148 str. 1 d. reikalavimus, atsakovei buvo sudarytos sąlygos sudaryti apsimestinį, prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms dovanojimo sandorį, kuriuo atsakovė be ieškovo sutikimo perleido ieškovui ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą atsakovui J. G. . Dėl šių aplinkybių 2007-02-22 dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia ir taikytina restitucija.

Ieškovo vertinimu, teismas nepagrįstai vienašališkai vadovavosi liudytojos K. I. parodymais, kad ji neva padovanojo žemės sklypą bei davė apie 40 000 Lt gyvenamojo namo statybai, kadangi jokių rašytinių sutarčių, pagal kurias atsakovei buvo asmeniškai padovanoti pinigai būtent gyvenamojo namo statybai ar žemės sklypų įsigijimui, atsakovė nepateikė, nes tokių sutarčių nebuvo. Bylos duomenimis nustatyta priešingai - kad K. I. čekis 9 000 rb. sumai išrašytas ieškovo vardu, kas įrodo, kad pinigai perduoti šalims kaip šeimai bendrosios nuosavybės sukūrimui, tuo labiau, kad ant čekio nenurodyta paskirtis. Statybos buvo vykdomos iš ieškovo ir atsakovės bendrų lėšų. Byloje neginčijamai nustatyta, kad namas pradėtas statyti 1992 m., pagrindiniai statybos darbai vykdyti 1993 m., neturint projekto, tuo metu dar K. I. iš valstybės nuomotame žemės sklype, kuris vėliau iš K. I. buvo nupirktas šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį. Namą šalys pradėjo statyti už 2 500 JAV dolerių garažų kooperatyve perleidę pajines įmokas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė ir liudytojai patvirtino, kad ieškovas dirbo prie statomo namo, mokėjo statybininkams už darbą, mikroautobusu į statomą objektą atveždavo statybines medžiagas. Ginčo žemės sklypai įsigyti, gyvenamasis namas pradėtas ir baigtas statyti šalims gyvenant kartu, vedant bendrą ūkį, naudojant bendras lėšas, turint bendrą verslą - UAB „Anykšta". Teismas, padaręs išvadą, kad ginčo turtas yra asmeninė atsakovės nuosavybė, savo sprendimą pagrindė prielaidomis ir pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymus, įrodymų vertinimą, įrodymų priemones ir kt. Ieškovo nuomone, sprendžiant klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės, ypatinga reikšmė turi būti suteikiama pačių šalių parodymams. Teisme šalys patvirtino bendro ūkio vedimo ir gyvenimo faktą, todėl teismui nebuvo pateikti kai kurie rašytiniai įrodymai - šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, rašytinių įrodymų išlikimo galimybė yra maža, tuo labiau, kad nuo 2004 m. vasaros ieškovas yra neįleidžiamas į gyvenamąją patalpą. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovė pripažino, kad nuo 1986 m. ieškovas su atsakove gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, mokėjo už darbą, bei tai, kad atsakovė nuo 1997 m. niekur nedirbo ir jų šeimą išlaikė ieškovas, mokėjo mokesčius už žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) , Kaunas. Byloje nustatyta, kad būdami UAB „Anykšta“ akcininkais, ieškovė ir atsakovas įkeitė jiems bendrąja daline nuosavybe priklausiusį butą ir 1995 m. gavo banko paskolas, kurias panaudojo namo įrengimui, dalis 1997 m. gautos 60 000 Lt paskolos taip pat panaudota namui įrengti, ką iš dalies atspindi ir Registrų centro pažyma, kurioje nurodytas bendras namo plotas 138,35 kv.m (įkeičiant Ūkio bankui plotas buvo tik 127,89 kv.m.). Ieškovo teigimu, jo pridedami nauji įrodymai - UAB „Anykšta" apskaitos dokumentai patvirtina faktą, jog ieškovas prisidėjo kuriant bendrą nuosavybę su atsakove. Ieškovo nuomone, teismo išvada, kad prie namo statybos lėšomis prisidėjo šalių dukros, gyvenančios užsienyje, nepagrįsta, kadangi gyvenamojo namo statybos metu dukros buvo nepilnametės, gyveno kartu su ieškovu ir atsakove, buvo jų išlaikomos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas apeliacinį skundą prašė patenkinti. Atsakovai ir jų atstovas pirmosios instancijos teismo sprendimą prašė palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė pripažinti jo ir atsakovės bendru turtu nekilnojamuosius daiktus, įgytus po šalių santuokos nutraukimo, tačiau faktiškai gyvenant kartu. Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje kilo teisės normų, reguliuojančių jungtinę veiklą taikymo bei aiškinimo klausimas.

Vienas iš nuosavybės atsiradimo būdų yra daikto sukūrimas teisės aktų nustatyta tvarka, šiuo atveju gyvenamasis namas, kaip nuosavybės teisės objektas, atsirado įstatymams neprieštaraujančiu pagrindu – statybos būdu (CK 4.47 str. 4 p.). Ginčas iškilo dėl to, ar šis turtas buvo sukurtas kaip vieno asmens – ieškovės - nuosavybė, ar kaip bendroji dviejų asmenų nuosavybė.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovo ir atsakovės santuoka nutraukta 1980-01-18 (t.1, b.l.13). Nuo 1984 m. iki 2004 metų šalys, būdami sugyventiniai, gyveno neregistruotoje santuokoje, 1987-12-05 gimė sūnus atsakovas J. G. (t.1, b.l.14). Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovės vardu įgytas nekilnojamas turtas buvo įsigytas jiems gyvenant kartu nurodytu laikotarpiu.

Bylos medžiaga nustatyta, kad tiek statinių, tiek žemės sklypo įforminimas buvo atliktas atsakovės V. G. vardu. Rašytinė sutartis ar kitoks sandoris dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo nebuvo pateiktas. Gyvenamojo namo statyba buvo vykdoma iki 1994 metų. Jungtinė veikla tikslu statybos būdu įgyti nuosavybę pradėta ir baigta galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams reguliuoti taikė 1964 m. Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą. CK 472 straipsnis numatė piliečiams teisę sudaryti bendrosios jungtinės veiklos sutartį ir jos pagrindu statyti individualų namą, tapsiantį jų bendrąja daline nuosavybe. Ieškovas įrodinėjo bendrosios nuosavybės buvimą įrodymais apie bendro ūkio vedimą, apie bendromis lėšomis ir darbu iš esmės pastatytus naujus statinius. Ieškovo užimta byloje pozicija suponuoja išvadą, kad kartu gyvenusių šalių asmeninius poreikius atitiko siekimas rekonstruoti, pastatyti, naudoti ir valdyti privačios nuosavybės teise visą namų valdą, nes šalys, gyvendamos kartu, vedė bendrą ūkį, turi iš santuokos sūnų. Kiek ši išvada pagrįsta teismas turėjo patikrinti remdamasis byloje esančiais įrodymais bei nustatydamas tarp šalių susiklosčiusių santykių esmę. Pasiekti tikslui, jungtinės veiklos dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (CK 474 str.). Įstatymo nuostatos rodo, kad bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu. Dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Pajamos gali būti bendros, tame tarpe gautos iš kartu vedamo ūkio. Dalyvavimas savo darbu ne visada turi būti suprantamas kaip betarpiškas dalyvavimas daikto, kaip nuosavybės objekto kūrime. Kai jungtinę veiklą vystantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas bendro ūkinio tikslo siekime gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje. Bendro ūkio vedimo faktą teismas nustato išsamiai išanalizavęs ir tinkamai juos įvertinęs (CPK 65 str.). Nors atsakovė ir neigia buvus susitarimą sukurti bendrą nuosavybę, tačiau tokiam jos teiginiui patvirtinti ar paneigti byloje esančių įrodymų nepakanka. Pagal susiklosčiusią teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-236/2003 m.) susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, susitarimo buvimą patvirtina šalių bendra veikla (veiksmai), tarpusavio santykių pobūdis (buvę sutuoktiniai), todėl rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia (CK 58 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamos bylos atveju teismas bylos esmės neatskleidė. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad ginčijamos statybos laikotarpiu šalys turėjo bendrą mezgimo verslą, valdė įmonę UAB „Anykšta“, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Šioje byloje yra nustatyti teisiškai reikšmingi faktai, kad po santuokos nutraukimo šalys vėl apsigyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, kad ginčo statyba vyko būtent bendro šalių gyvenimo laikotarpiu, ko atsakovė ir neginčija. Pastebėtina tai, kad netgi atsakovės iniciatyva apklausta liudytoja jos sesuo K. I. patvirtino, kad 9000 rublių vertės čekį namo statybai (tą patvirtina ir rašytinis įrodymas b.l.69, t.2) ji išdavė ne atsakovei, o šios bylos ieškovui V. G. (t.2, b.l.83). Todėl teismas turėjo nustatyti ir vertinti visą bylos aplinkybių visetą. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatinėjo aplinkybių, susijusių su šalių vykdytu verslu, iš bankų gautomis paskolomis ir jų grąžinimo aplinkybėmis, kas irgi galėtų patvirtinti arba paneigti jungtinės veiklos tarp ieškovo ir atsakovės buvimą. Byloje yra duomenys, kad kai kurie namo statybos darbai buvo atliekami sutarties, sudarytos su UAB „Daita“ pagrindu, tačiau aplinkybės, susijusios su šios sutarties sudarymu, jos vykdymu byloje netirtos, pati sutartis byloje taip pat nepateikta (t.2, b.l. 75). Kita vertus, teismas, spręsdamas, jog ieškovo pateiktų įrodymų kai kurioms aplinkybėms įrodyti nepakanka, galėjo pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis).

Siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę ir užtikrinti operatyvesnį teismo procesą, civilinio proceso normose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme numatytais atvejais. Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžina nagrinėti iš naujo CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2004) yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą bylos esmė suprantama kaip svarbiausios bylos faktinės ir teisinės aplinkybės; neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas gali būti vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme. Ar tai galima padaryti apeliacinės instancijos teisme, priklauso nuo konkrečių aplinkybių - atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalaujamų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų galima išvada, kad byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, kas kartu reikštų, jog iš esmės tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvo, tai būtų pagrindas taikyti bylos esmės neatskleidimą kaip pagrindą perduoti nagrinėti bylą pirmojoje instancijoje.

Išdėstytų argumentų pagrindu apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė šios bylos esmės, ir pagal pateiktus įrodymus, ir pagal pateiktus byloje įrodymus bei nustatinėtinų aplinkybių apimtį negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, t.y. nėra įmanoma teisingai išnagrinėti teisminį ginčą tam, kad būtų atkurta šalių teisinė taika (CPK 2 straipsnis, CPK 327 straipsnio pirmosios dalies antrasis punktas). Su tuo susiję teismo procesiniai veiksmai turi būti iš naujo atliekami pirmosios instancijos teisme ir negali būti atliekami apeliacinės instancijos teisme. Sprendimas panaikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ( CPK 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtasis punktas). Nagrinėjant bylą iš naujo būtina išsiaiškinti aukščiau nurodytas aplinkybes ir tik po to daryti atitinkamas išvadas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.