Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. nuteistas pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

M. J., būdamas UAB „J.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „J.“ turtą, pagal 2000-07-13 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-I835 (2003-12-11 Nr. DC-1889 redakcija) 37 str. 10 d. atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, tyčia laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2009-03-09 pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „J.“ priklausantį turtą.

M. J. iš UAB „J.“ kasos buvo išmokėta: pagal 2007-08-27 kasos išlaidų orderį Nr. 18 20000 Lt, pagal 2007-10-08 kasos išlaidų orderį Nr. 22 20000 Lt, pagal 2007-10-11 kasos išlaidų orderį Nr. 23 20000 Lt, pagal 2007-10-12 kasos išlaidų orderį Nr. 24 20000 Lt, pagal 2007-11-09 kasos išlaidų orderį Nr. 25 20000 Lt, pagal 2007-12-22 kasos išlaidų orderį Nr. 27 20000 Lt, pagal 2008-01-09 kasos išlaidų orderį Nr. 1 1500,20 Lt, pagal 2008-03-12 kasos išlaidų orderį Nr. 5 9200 Lt avanso prekių-medžiagų pirkimui; 2008 m. balandžio 14 d. iš UAB „J.“ banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ paėmė 7952 Lt, tačiau pinigų į UAB „J.“ kasą neįnešė, t. y. iš viso M. J. pagal UAB „J.“ kasos išlaidų orderius ir iš UAB „J.“ banko sąskaitos AB „Swedbank“ prekių-medžiagų pirkimui paėmė 138652,20 Lt, tačiau už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2009 m. kovo 9 d. pateikė pinigų panaudojimą patvirtinančius dokumentus tik 12694,08 Lt. Tokiu būdu M. J. tyčia pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „J.“ priklausantį turtą – 125958,12 Lt.

Pagal BK 183 str. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai - pavojinga veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai - kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta svetimo turto pasisavinimu, būtina nustatyti minėtų požymių visumą. Argumentuodamas jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 183 str. 2 d., teismas nurodė, kad byloje pakanka faktinių duomenų padaryti išvadai, kad jis savo žinioje esančias lėšas pavertė savo turtu ir veikė netiesiogine tyčia. Jo nuomone, teismas, pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, nei patvirtino, nei paneigė liudytojų parodymais patvirtintus jį teisinančius bylos duomenis. Teismas šių aplinkybių praktiškai nesiaiškino, motyvuodamas tuo, kad jo ir liudytojų parodymai prieštaringi, todėl nepatikimi, o pateikti papildomus įrodymus ar nurodyti duomenis, kurie gali patvirtinti lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą, yra jo pareiga, nes specialisto išvadoje nustatyta tiksli pinigų suma, dėl kurios panaudojimo nebuvo pateikti pateisinantys dokumentai. Teismo nuomone, to pakanka kelti atsakomybės klausimą dėl lėšų panaudojimo, o neigiant šią aplinkybę, būtent jam atsiranda pareiga pateikti duomenis, kurie patvirtintų, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms. Tokiu būdu, teismas ne tik pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, bet ir nekaltumo prezumpcijos principą, nustatantį pareigą asmens kaltę įrodyti valstybiniam kaltinimui. Teismas netinkamai įvertino ir specialisto išvadą Nr. 7(0512) 4 p., kuria iš esmės ir pagrindė jo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Specialistė išvadą davė ištyrusi ne visus UAB „J.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, o tik kasos knygą, išlaidų orderius bei avansines apyskaitas, todėl šią išvadą vertinti kaip objektyvią ir išsamią bei ja grįsti jo kaltę teismas neturėjo pagrindo, nes jo nurodytas ir liudytojų patvirtintas pinigų panaudojimo aplinkybes buvo galima tiksliai nustatyti paskyrus papildomą buhalterinių dokumentų tyrimą ir išsamiai ištyrus visus UAB „J.“ buhalterinius dokumentus, taip pat ir atlyginimų mokėjimų bei darbo laiko apskaitos žiniaraščius, tačiau tai nebuvo padaryta. Jis tokio tyrimo atlikti neturėjo galimybės, kadangi neturi specialių žinių bei neturėjo ir neturi prieigos prie bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Taigi pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų įvertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų jo veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu. Toks BPK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas jo tariamai nusikalstamus veiksmus įvertino kaip padarytus esant netiesioginei tyčiai, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai. Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują jį išteisinantį nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistasis M. J. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai pripažino M. J. kaltu. Kvalifikuojant nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas irgi pritaikytas tinkamai.

Iš nuteistojo M. J. apeliacinio skundo turinio matosi, kad jame yra ginčijamas įrodymų vertinimas ir teismo padarytos išvados dėl nuteistojo M. J. kaltės pasisavinus svetimą turtą. Skunde nurodoma, kad teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. numatytus nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus. Nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, o teismo vidinis įsitikinimas turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimų argumentavimu. Įrodymai turi būti vertinami išsamiai ir nešališkai, turi būti vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tik toks įrodymų vertinimas galimas darant abejonių nekeliančias teismo išvadas. Apeliantas nurodo, kad teismas šių reikalavimų nesilaikė.

Visi šie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad jo aprašomoji dalis atitinka BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, šioje nuosprendžio dalyje išdėstyti ne tik įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, įrodymai įvertinti ne atsietai, o įvertinta jų visuma. Kad nuteistasis M. J. padarė nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytą nusikalstamą veiką, kaip tik ir patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų: specialisto išvada, liudytojų, iš dalies ir paties nuteistojo parodymai, kiti bylos duomenys.

Specialisto išvadoje Nr. 7(0512) (t. 2, b. l 46–58) nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktus UAB „J.“ buhalterinės apskaitos dokumentus (kasos knygą, išlaidų orderius, avansines apyskaitas) nustatyta, jog UAB „J.“ direktoriaus M. J. įsiskolinimas įmonei 2008 m. sausio 1 d. buvo 113025,15 Lt. Laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. direktoriui M. J. iš bendrovės kasos ūkio išlaidoms buvo išduota 10700,20 Lt. M. J., kaip atskaitingas asmuo, bendrovės buhalterijai pateikė pateisinančių dokumentų už 5719,23 Lt ir pagal tyrimui pateiktus dokumentus 2008 m. gegužės 1 d. bendrovei liko skolingas 118006,12 Lt. AB „Swedbank“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašas už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2009-11-10 patvirtina, kad UAB „J.“ (pateiktas pasas (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) 2008-04-14 iš banko sąskaitos išėmė 7952 Lt, tačiau pinigų į bendrovės kasą neįnešė, t. y. 7952 Lt bendrovės kasoje neužpajamuoti. Taigi nebuvo pateikta dokumentų iš viso dėl 125958,12 Lt pinigų panaudojimo.

Tai, kad M. J. paėmė įmonės pinigus ir nepateikė visų dokumentų, patvirtinančių tų pinigų panaudojimą, patvirtino ir UAB „J.“ buhaltere dirbusi liudytoja B. S.. Teisme ji parodė, kad įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė namuose, finansinius dokumentus jai į namus atveždavo direktorius M. J.. Jis išimdavo pinigus iš banko, ji išrašydavo kasos pajamų orderį, po to išduodavo kasos išlaidų orderius medžiagoms pirkti. M. J. jai pateikdavo sąskaitas, tačiau jos pateisindavo tik dalį jam išduoto avanso. Ji aiškindavo direktoriui, kad išlaidų pateisinimui reikalingi visi medžiagų pirkimo dokumentai, su juo buvo tartasi ir dėl to, kad perkant medžiagas iš fizinių asmenų, reikia pateikti duomenis, iš ko jas pirko, kad būtų galima tai apiforminti ir kad tai atsispindėtų buhalteriniuose dokumentuose. Direktorius M. J. nelabai suprato buhalterinę apskaitą, tačiau į jos pastabas nekreipė dėmesio ir elgėsi atsainiai. Kai ji pareikalaudavo trūkstamų dokumentų, patvirtinančių jam išduotų pinigų panaudojimą, direktorius sakydavo, kad medžiagas pirko iš fizinių asmenų, kad viską sutvarkys ir dokumentus atveš vėliau, bet taip ir neatveždavo. Darbininkams atlyginimus pagal jos išrašytus pinigų išmokėjimo žiniaraščius mokėdavo pats direktorius, o žiniaraščius su parašais grąžindavo jai. Apie „vokeliuose“ darbininkams mokomus atlyginimus ji nieko nežinojo.

Pats nuteistasis M. J. neginčija, kad iš įmonės kasos paėmė nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytus pinigus - 130700,20 Lt pagal aštuonis kasos išlaidų orderius bei 7952 Lt iš įmonės banko sąskaitos. Tą patvirtina ir byloje esantys kasos pajamų orderiai bei AB Swedbankas esančios UAB „J.“ banko sąskaitos išrašas (1 t., 90,98-100, 106, 114, 117, 142, b. l., 2 t., 58 b. l.). Iš byloje esančių UAB „J.“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir iš jau nurodytos specialisto išvados matosi, kad tik dalies M. J. paimtų pinigų panaudojimas yra pateisintas dokumentais, tačiau likusios dalies bendrovės pinigų pasisavinimą M. J. neigia. Teisme nuteistasis M. J. iš pradžių nurodė, kad kaltu prisipažįsta pilnai, tačiau po to parodė, kad bendrovės pinigų nepasisavino, juos panaudojo įmonės reikmėms, t. y. medžiagoms pirkti ir didesniems nei numatyta darbo sutartyse darbuotojų atlyginimams mokėti. Jis parodė, kad pradėjęs verslą visiškai neišmanė buhalterinės apskaitos, ją vedė samdyta buhalterė. Įmonėje dirbantiems darbininkams pagal darbo sutartis jis turėjo mokėti po 1300 Lt atlyginimo, šias sumas mokėdavo pagal algalapius, o už gerai ir laiku atliktą darbą jiems primokėdavo „vokeliuose“. Realiai darbininkams jis išmokėdavo po 2500 Lt, kaip ir buvo su jais susitarta. Papildomai išmokėti pinigai nebuvo įtraukti į apskaitą, apie jų mokėjimą buhalterė nežinojo. Kai medžiagas pirkdavo iš įmonių, išlaidas pateisindavo paimdamas sąskaitas faktūras. Tačiau daug medžiagų jis pirko ir techniką samdė iš privačių asmenų, kurie neduodavo jokių tai patvirtinančių dokumentų, todėl jis negalėjo buhalterei pateikti tokias išlaidas pateisinančių dokumentų.

Tokius nuteistojo M. J. parodymus teismas pagrįstai įvertino kritiškai. Jo teisme iškeltai versijai apie papildomų atlyginimų mokėjimą darbuotojams teismas liudytojais apklausė aštuonis UAB „J.“ dirbusius asmenis R. Ž., D. B. A. M., V. U., R. J., S. I., S. S. bei G. V.. Nuosprendyje šių liudytojų parodymai buvo išsamiai išdėstyti ir aptarti, tačiau šių liudytojų parodymai nuteistojo versijos apie dvigubai didesnių negu numatyta sutartyse atlyginimų išmokėjimą nepatvirtino. Liudytojas R. Ž. parodė, kad UAB „J.“ dirbo apie pusę metų, gaudavo darbo sutartyje nurodytą 1000 Lt atlyginimą, už kurį pasirašydavo. Kas mėnesį M. J. jam mokėdavo ir po 300-400 Lt premijas, už kurias jis nepasirašydavo. Liudytojas D. B. parodė, kad pagal darbo sutartį jis gaudavo 1200 Lt atlyginimą, o už darbą šeštadieniais jam mokėdavo papildomai. Iš viso jis gaudavo ir po 1500, ir po 1200 Lt, priklausomai nuo dirbtų dienų skaičiaus. Jis pasirašydavo už tokią pinigų sumą, kokią jam sumokėdavo, premijos buvo mokamos kartu su atlyginimu. Liudytojas A. M. parodė, kad UAB „J.“ jis dirbo apie 2 metus, iš darbo išėjo, nes su juo darbdavys neatsiskaitė. Jo atlyginimas buvo 1200 Lt, buvo mokami ir priedai. Jis buvo brigadininkas, todėl papildomai gaudavo nuo 500 iki 1000 Lt. Priedai buvo neoficialūs, už juos nepasirašydavo. Liudytojas V. U. teisme parodė, kad UAB „J.“ dirbo apie 2 metus su pertraukomis. Gaudavo 1300 Lt atlyginimą, kurį išmokėdavo direktorius M. J.. Neatsimena, ar už gautą atlyginimą pasirašydavo, ar direktorius tik pas save pasižymėdavo, jog išmokėjo algą. Už gerą darbą, viršvalandžius kiekvieną mėnesį gaudavo po 500-600 Lt premijos. Liudytojas R. J. teisme parodė, kad pas M. J. dirbo apie metus laiko. Gaudavo pastovų 1300 Lt atlyginimą kartą per mėnesį, kurį mokėjo pats direktorius. Visada pasirašydavo atlyginimo žiniaraštyje, kur buvo nurodyta atlyginimo suma, jo pavardė. Už papildomai atliktą darbą, už viršvalandžius, darbą šeštadieniais papildomai gaudavo 200-300 Lt, už juos nepasirašydavo, tačiau tuos 200-300 Lt gaudavo ne kiekvieną mėnesį, nes retai dirbo šeštadieniais. Liudytojas S. I. teisme parodė, kad gaudavo sutartą 1300 Lt atlyginimą ir po 500-600 Lt kas mėnesį premijas, bet ar už jas pasirašinėjo, neatsimena. Liudytojas S. S. parodė, kad dirbo pas M. J. inžinierinių sistemų montuotoju, buvo sutarta jam mokėti 1300 Lt, gaudavo tik atlyginimą, premijų negaudavo. Iš darbo išėjo, nes gavo geresnį darbo pasiūlymą. Liudytojas G. V. parodė, kad M. J. įmonėje dirbo nuo jos įkūrimo iki 2008 m. pavasario. Darbo sutartyje buvo numatytas 1200 Lt atlyginimas, dar gaudavo ir premijas po 400-500 Lt kiekvieną mėnesį.

Iš liudytojų parodymų matosi, kad nors dauguma liudytojų iš tikrųjų parodė, jog direktorius M. J. jiems mokėdavo priedus už viršvalandžius, gerai ir greitai atliktą darbą, tačiau jų nurodomos pinigų sumos, vadinamos premijos, buvo žymiai mažesnės negu nurodė nuteistasis, be to, ne visi liudytojai galėjo pasakyti, ar už tas gautas pinigų sumas jie pasirašydavo. Liudytojas S. S. parodė, kad jis premijų iš viso negaudavo, o kai kurie liudytojai nurodė apie jiems mokėtą mažesnį nei numatyta darbo sutartyje atlyginimą (liudytojai R. Ž., D. B., A. M.). Iš liudytojo D. B. parodymų matosi, kad jis jau su priedais gaudavo 1200-1500 Lt atlyginimą ir jis pasirašydavo už tokią pinigų sumą, kokią gaudavo. Iš byloje esančių darbo sutarčių matosi, kad visiems darbuotojams nustatytas atlyginimas yra 1300 Lt. Taigi išdėstyti liudytojų parodymai tikrai neleidžia daryti išvados, kad darbuotojams už darbą atlyginimas su priedais buvo 2500 Lt, kaip nurodo nuteistasis M. J.. Kaip jau buvo paminėta šių liudytojų parodymai nuosprendyje buvo ne tik išdėstyti, bet ir aptarti bei tinkamai įvertinti. Todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas nuosprendyje neišdėstė ir neįvertino nuteistąjį teisinančių įrodymų, yra visiškai nepagrįsti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad patikrinęs nuteistojo iškeltą versiją apie bendrovės pinigų panaudojimą, teismas įvertino ne tik apklausų liudytojų, bet ir paties nuteistojo parodymus. Kaip jau buvo nurodyta, tokią pinigų panaudojimo versiją nuteistasis M. J. iškėlė tik teisme. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nuteistojo M. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (2 t., 108-109, 112-113 b. l.), o iš jų matosi, kad tuomet M. J. apie darbuotojams papildomai mokėtus atlyginimus nebuvo nieko parodęs. Jis buvo parodęs tik apie tai, kad įsteigęs įmonę samdė darbuotojus statybos darbams, iš pradžių turėjo daug užsakymų, tačiau prasidėjus sunkmečiui apie 2009 m. pradėjo įsiskolinti, nesant užsakymų, darbuotojai išėjo iš darbo, ir jis įmonės negalėjo išsaugoti. Su pranešime apie įtarimą išdėstytais faktais jis sutiko ir prašė procesą užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu. Papildomai apklaustas įtariamuoju 2011 m. sausio 26 d. M. J. buvo davęs išsamius parodymus dėl kiekvienos jo iš bendrovės kasos bei iš banko sąskaitos paimtų pinigų sumos. Jis buvo parodęs, kad iš banko paėmęs 7952 Lt, jų į bendrovės kasą neįnešė, nes nežinojo, kad tai reikia padaryti, tačiau tuos pinigus panaudojo įmonės reikmėms. Jis iš savo pinigų buvo sumokėjęs už samdytą techniką, o tą sumą susigrąžino paėmęs pinigus iš banko. Dėl visų kitų jo iš bendrovės kasos paimtų pinigų sumų M. J. davė vienodus parodymus, kad tas sumas jis tikrai paėmė, juos išleido pirkdamas medžiagas, taip pat ir iš fizinių asmenų, todėl negalėjo pagrįsti tų išlaidų dokumentais. Be to, nežinojo, kad reikia visas išlaidas patvirtinančius dokumentus atvaizduoti buhalterinėje apskaitoje.

Iš šių nuteistojo parodymų matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu M. J. net nebuvo užsiminęs apie darbuotojams papildomai mokėtą atlyginimą. Tokie jo parodymai buvo aptarti ir įvertinti pačiame skundžiamame nuosprendyje. Nuosprendyje nurodyta, kad nuteistasis M. J., iškėlęs versiją apie darbininkams mokėtą 2500 Lt atlyginimą, negalėjo paaiškinti už kokį laikotarpį buvo mokamos tariamos premijos, taip pat pažymėjo, kad nelogiškas yra nuteistojo teiginys, jog anksčiau jis apie premijų mokėjimą nenurodė, nes nenorėjo pakenkti darbuotojams, nes įtariamuoju apklaustas jis 2011 m. sausio mėnesį, t. y. praėjus beveik 2 metams po UAB „J.“ bankroto paskelbimo. Įvertinęs šiuos nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurių M. J. teisme nepaneigė, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. J. teisme iškelta versija apie kaltinime nurodytos pinigų sumos panaudojimą įmonės tikslams nėra įtikinanti, o nuteistojo duotus parodymus įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką bei padarė pagrįstą išvadą, kad M. J. jo žinioje buvusias pinigines lėšas pasisavino.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo ir apie tai, kad teismas neturėjo pagrindo specialisto išvadą vertinti kaip objektyvią ir išsamią bei ja grįsti jo kaltę, nes specialistė tyrė ne visus UAB „J.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, o tik kasos knygą, išlaidų orderius bei avansines apyskaitas. Nuteistojo manymu, jo nurodytas ir liudytojų parodymais patvirtintas pinigų panaudojimo aplinkybes buvo galima nustatyti paskyrus papildomą buhalterinių dokumentų, taip pat ir atlyginimų mokėjimo bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių tyrimą.

Tokius apelianto argumentus kolegija irgi atmeta. Visų pirma, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, liudytojų parodymai nepatvirtina nuteistojo versijos apie jiems mokėtą dvigubai didesnį nei numatyta darbo sutartyje atlyginimą. Nors specialisto išvadoje ir nurodyta, pagal tyrimui pateiktus UAB „J.“ buhalterinius dokumentus: kasos knygą, avansines apyskaitas ir išlaidų orderius nustatyta, kad M. J. nepateikė dalies iš bendrovės kasos ūkio išlaidoms paimtų pinigų išlaidas pateisinančių dokumentų, vertinti šią išvadą kaip neobjektyvią ir neišsamią, nėra jokio pagrindo. Pats nuteistasis specialisto išvadoje nurodytų sumų iš bendrovės kasos ir iš banko sąskaitos paėmimo niekada neginčijo. Iš byloje esančio dokumentų priėmimo-perdavimo akto (1 t., 7 b. l.) matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. rugpjūčio 17 d. UAB „J.“ direktorius M. J. perdavė teismo paskirto administratoriaus UAB „Verslo administravimo kompanija“ dokumentus, tarp kurių yra ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi darbo užmokesčio žiniaraščiai (2 bylos „Darbo užmokestis 2006-2007, 208 m.“). Teisme pats nuteistasis M. J. parodė, kad jis iš viso neprisimena, ar buvo vedami darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, todėl teigti, kad nebuvo ištirti darbo užmokesčio ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, nėra jokio pagrindo. Be to, bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje prašymo atlikti papildomą buhalterinių dokumentų tyrimą nepareiškė nei nuteistasis, nei jo gynėjas. Prašymai atlikti įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka taip pat nebuvo pareikšti.

Visuma aptartų įrodymų patvirtina, kad M. J. kaltinime nurodytu laikotarpiu iš įmonės „J.“ kasos paėmė avansu aštuoniuose kasos išlaidų orderiuose nurodytas pinigų sumas, tačiau finansiniais dokumentais pateisino tik nežymią dalį tų pinigų panaudojimo, taip pat paėmė iš įmonės banko sąskaitos 7952 Lt, tų pinigų įmonės kasoje neužpajamavo ir nepateikė jokių dokumentų, kur tie pinigai buvo išleisti.

Pagal BK 183 str. 2 d. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal jau suformuotą teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškinimus) turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimas skiriasi nuo iššvaistymo tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui.

Iš bylos matosi, kad M. J. buvo UAB „J.“ direktoriumi, todėl šios įmonės turtas buvo jo žinioje. Jau aptarti įrodymai taip pat neginčijamai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu iš UAB „J.“ kasos M. J. avansu paėmė iš viso 130700,20 Lt bei iš šios įmonės banko sąskaitos AB „Swedbankas“ 7952 Lt grynųjų pinigų, tačiau didžiosios jų dalies, t. y. 125958,12 Lt, panaudojimo nepateisino jokiais dokumentais. Vertinant ir kvalifikuojant M. J. veiką atsižvelgiama į visas nustatytas bylos aplinkybes, taip pat ir į paties nuteistojo parodymus. Nuteistasis nepateikė jokių nurodytos pinigų sumos panaudojimą pateisinančių dokumentų, savo parodymuose bandė paaiškinti, kad paimtus pinigus jis panaudojo įmonės reikmėms. Jis aiškina, kad dalį tų pinigų išleido pirkdamas prekes ir paslaugas iš fizinių asmenų ir todėl negalėjo pateikti pateisinančių dokumentų, be to, nežinojo, kad reikia pateikti buhalterinei apskaitai dokumentus, o taip pat, kad mokėjo darbuotojams didesnius atlyginimus nei buvo numatyta darbo sutartyse. Tačiau šios jo versijos buvo paneigtos. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad, remiantis liudytojos B. S. parodymais, ši liudytoja, dirbusi UAB „J.“ buhaltere, ragino M. J. pateikti avansu gautų pinigų panaudojimą patvirtinančius dokumentus, tačiau nuteistasis tik žadėjo tai padaryti, bet jokių dokumentų taip ir nepateikė. Tai paneigia apelianto argumentus apie tai, kad pinigų panaudojimo dokumentų nuteistasis nepateikė dar ir dėl įstatymų nežinojimo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl svetimo turto pasisavinimo, turėjo ir nustatyti visus šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, ir išnagrinėti jį teisinančius bylos duomenis. Apeliantas nesutinka su nuosprendžio dalimi, kurioje teismas nurodė, kad specialisto išvada buvo nustatyta tiksli pinigų suma, dėl kurios panaudojimo nebuvo pateikti pateisinantys dokumentai, tuo tarpu pateikti įrodymus, kurie gali patvirtinti pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą, yra jo, t. y. M. J. pareiga. Apeliantas skunde nurodo, kad tokiu būdu teismas pažeidė ne tik BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, bet ir nekaltumo prezumpcijos principą, pagal kurį pareiga įrodyti asmens kaltę tenka valstybiniam kaltinimui.

Šie apeliacinio skundo argumentai irgi yra nepagrįsti, o apie kaltinamojo, kuriam buvo patikėtas svetimas turtas, pareigą pateikti duomenis apie to turto panaudojimą įmonės reikmėms, motyvuotai išdėstyta pačiame skundžiamame nuosprendyje. Jame teismas nurodė, kad baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, nustatantis, kad asmens kaltę turi įrodyti valstybinis kaltinimas. Ši pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga įrodyti nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikštą kaltinimą. Tačiau toliau teismas nuosprendyje pažymėjo, kad M. J., kaip bendrovės administracijos vadovas, žinojo, kad naudojamos lėšos yra jam patikėtos ir jis yra atsakingas už šių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms. Todėl jis žinojo ir apie pareigą atsiskaityti už panaudotas lėšas. Tokiu būdu pateikti duomenis, patvirtinančius lėšų panaudojimą ir patvirtinančius, kad tos lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, yra paties M. J. pareiga.

Tokios teismo išvados yra pagrįstos, neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymams ir atitinka galiojančią teisminę praktiką. Pagal BK 183 str. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Įmonės vadovo veiksmus, kai šis jo vadovaujamos įmonės pinigus panaudoja ne pagal paskirtį, o kitiems tikslams, kvalifikuojant pagal BK 183 str. kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertinta ne tik tokio pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (neįtraukimas į buhalterinę apskaitą, panaudojimas ne tam konkrečiam tikslui, kuriam jie buvo skirti), bet ir tai, kad juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas, neteisėtai disponuodamas jos lėšomis, padarė BK 183 str. numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas pinigus, kurie turėjo būti panaudoti konkrečiam tikslui, ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Taigi darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties arba neatitikties BK 183 str. numatytos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal galiojančią teisminę praktiką kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. BPK 20 str. 4 d. nuostata (įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais) reiškia, kad toks reikalavimas negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą, neturi reikšmės kokiais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje.

Tais atvejais, kai bendrovės vadovas pagal išlaidų orderį iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus ne įmonės interesams, bet saviems tikslams, jo veiksmai pagal teismų praktiką vertinami kaip patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-10/2010 ir kt.). Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Tuo tarpu kaltininko teiginiai, kad piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie įrodymai, kaip jau buvo nurodyta, kaltinimo nepaneigia (kasacinė nutartis Nr. 2K-197/2012).

Įrodymai, kuriais teismas pagrindė M. J. kaltę dėl jam patikėto ir jo žinioje esančio UAB „J.“ turto pasisavinimo, išdėstyti skundžiamame nuosprendyje ir jau buvo aptarti šioje nutartyje. Byloje neabejotinai nustatyta, kad M. J., būdamas UAB „J.“ direktoriumi, per kaltinime nurodytą laikotarpį pagal kasos išlaidų orderius ir iš įmonės banko sąskaitos gavo pinigus avansu prekių ir medžiagų pirkimui, tačiau didžiosios dalies, t. y. 125958,12 Lt, gautų pinigų panaudojimo nepateisino jokiais dokumentais. Tai pripažįsta ir pats apeliantas. Nors nuteistasis parodymus keitė, teismas, išnagrinėjęs visas M. J. versijas, įvertinęs ir papildomai apklaustų liudytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad avansu M. J. gautos piniginės lėšos buvo panaudotos ne bendrovės, t. y. UAB „J.“ reikmėms.

Kaip jau buvo nurodyta, ikiteisminio tyrimo metu M. J. kaltu prisipažino pilnai ir parodė, kad kur galėjo išleisti iš įmonės banko sąskaitos avansu paimtus pinigus, iš viso neprisimena, kad pagal kasos orderius gautus pinigus išleido prekių ir medžiagų pirkimui, tačiau neturi tai patvirtinančių dokumentų, nes arba nenorėdavo laukti, kol pardavėjas išrašys sąskaitas-faktūras, arba pirkdavo tas prekes ir medžiagas iš fizinių asmenų. Apie tai, kad dalį avansu gautų pinigų išleido prekių ir medžiagų pirkimui, M. J. parodė ir teisme. Šie jo parodymai tiek apie medžiagų už tokias dideles pinigų sumas pirkimą iš nenustatytų fizinių asmenų, o juo labiau apie tai, kad pirkdamas medžiagas nuteistasis tiesiog nenorėdavo laukti sąskaitų-faktūrų išrašymo, jau patys savaime yra neįtikinantys. Kita vertus, tokie nuteistojo aiškinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms yra visiškai deklaratyvaus pobūdžio ir jų neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Vadovaujantis jau išdėstyta teismine praktika, tokie nuteistojo parodymai nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties buvimą padarytoje veikoje. Teisme pakeitęs parodymus, M. J. parodė, kad dalį avansu gautų pinigų jis išleido ir įmonės darbuotojų atlyginimams „vokeliuose“. Teismas apklausė liudytojais keletą buvusių UAB „J.“ darbuotojų, kurie M. J. parodymus iš dalies patvirtino. Tačiau teismas, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, tokią nuteistojo versiją dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms irgi pagrįstai atmetė. Pažymėtina, kad nuteistasis teisme nesugebėjo paaiškinti savo parodymų pakeitimo priežasčių, nes jo aiškinimai, kad anksčiau jis tiesiog nenorėjo, kad buvę įmonės darbuotojai būtų apklausti, yra visiškai neįtikinantys. Kita vertus, nors ir pripažinę, kad be pagrindinio atlyginimo M. J. dar mokėdavo ir premijas, liudytojai parodė, kad tų pinigų dydis nebuvo toks, apie kurį parodė pats nuteistasis, be to, tie priedai prie atlyginimų liudytojams buvo mokami nereguliariai, nevienodo dydžio, o nesant jokių tokių atlyginimų priedų mokėjimą patvirtinančių dokumentų, nėra galimybės nustatyti nei tariamai darbuotojams sumokėtų pinigų sumų, nei nustatyti, kada tie pinigai buvo sumokėti. Teismas šią nuteistojo versiją atmetė motyvuotai ir pagrįstai. Kita vertus, net ir darant prielaidą, kad dalį avansu gautų įmonės pinigų M. J. sumokėjo įmonės darbuotojams, kolegijos nuomone, tai šiuo atveju irgi nepatvirtina tų pinigų panaudojimo įmonės reikmėms. Iš bylos matosi, kad M. J. pagal kasos išlaidų orderius pinigai buvo išmokėti avansu ne darbuotojų atlyginimams, o prekių ir medžiagų pirkimui. Taigi šie pinigai, net ir tikint nuteistuoju, bet kuriuo atveju buvo panaudoti ne pagal paskirtį. Be to, pats M. J. aiškina, kad pinigus darbuotojams mokėdavo „vokeliuose“ ir tai nebuvo fiksuojama jokiuose įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Apelianto aiškinimus apie tariamai teisėtai išmokėtus atlyginimų priedus už jų gerą darbą, viršvalandžius ir pan., kolegija atmeta, nes mokėdamas atlyginimus „vokeliuose“ nuteistasis tai darė neteisėtai, tai prieštarauja įstatymams ir tokiuose veiksmuose yra netgi nusikalstamos veikos požymių. Todėl net ir darant prielaidą, kad dalis avansu gautų pinigų tikrai buvo panaudota atlyginimams „vokeliuose“, toks pinigų panaudojimas vis tiek negali būti įvertintas jų panaudojimu įmonės reikmėms. Visuma šioje byloje išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad paimdamas avansu įmonės pinigus, M. J. jau tų pinigų paėmimo metu turėjo tikslą tuos pinigus panaudoti ne įmonės reikmėms, o savo asmeniniams poreikiams, t. y. siekė tuos pinigus paversti nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. M. J. jam patikėtą ir jo žinioje esantį turtą neteisėtai ir neatlygintinai jau buvo pavertęs savo turtu, t. y. elgėsi su tuo turtu kaip su nuosavu, todėl nusikalstama veika (turto pasisavinimas), jau buvo baigta, o turto savininkui buvo padaryta žala. Tolesni nuteistojo veiksmai su tuo turtu jo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo apie tai, kad teismas jo nusikalstamą veiką įvertino kaip padarytą netiesiogine tyčia, tuo tarpu turto pasisavinimas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, gali būti padaryta veikiant tik tiesiogine tyčia. Šioje dalyje apeliacinis skundas iš dalies yra pagrįstas, tačiau dėl to naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį, kolegijos nuomone, nėra pagrindo.

Patikėto ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto pasisavinimas yra padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Pagal BK 15 str. 2 d. 2 p. materialiose nusikalstamų veikų sudėtyse nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo. BK 15 str. 3 d. nustatyta, kad nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Turto pasisavinimo (BK 183 str.) atveju tiesioginė tyčia reiškia, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori.

Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (5 lape) tikrai buvo paminėta, kad M. J. veikė netiesiogine tyčia, tačiau teismas nuteistojo tyčios turinį atskleidė kaltininko psichinį santykį susiedamas visai ne su tais padariniais, kurie numatyti turto pasisavinimo nusikalstamos veikos sudėtyje. Nuosprendyje teismas nurodė, kad M. J. veikė netiesiogine tyčia, nes žinojo apie pareigą atsiskaityti už bendrovės sąskaitoje esančių lėšų panaudojimą, tačiau sąmoningai nepateikė ataskaitų dėl išleistų pinigų. Turto pasisavinimo nusikalstamos veikos padariniai yra ta veika padaryta turtinė žala, todėl akivaizdu, kad teismo motyvai dėl netiesioginės tyčios nustatymo M. J. veikoje šiuo atveju yra klaidingi ir nepagrįsti. Kita vertus, tame pačiame nuosprendyje išdėstytos kitos teismo išvados ir patys nuosprendyje išdėstyti M. J. nusikalstamos veikos motyvai patvirtina, kad M. J. veikė būtent tiesiogine tyčia. Nors ir nenurodydamas tyčios rūšies, toliau nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas jau nurodo, kad M. J. tyčia pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, dėstant veikos kvalifikavimo motyvus jau aiškiai nurodyti nusikalstamos veikos padariniai – turtinė žala ir jos dydis. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, kolegija mano, kad paminėti prieštaravimai skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra esminiai, dėl to nuosprendį naikinti arba keisti nėra pagrindo, nes tie prieštaravimai gali būti pašalinti juos aptariant šioje nutartyje.

Iš tikrųjų šioje byloje paties pirmosios instancijos teismo yra nustatyta, kad M. J., paimdamas UAB „J.“ pinigus pagal kasos išlaidų orderius ir iš šios įmonės banko sąskaitos, norėjo paversti tuos pinigus savo turtu taip siekdamas naudos savininko sąskaita. Jis suprato, jog svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, numatė, kad dėl to UAB „J.“ šio turto neteks, ir to norėjo. Tai reiškia, kad jis veikė būtent tiesiogine tyčia.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo veikoje yra visi svetimo turto pasisavinimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Pasisavinto turto vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą (BK 190 str.), todėl nuteistojo M. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 str. 2 d.

Apelianto argumentus dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo, neteisingai įvertintų įrodymų bei baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija taip pat atmeta. Apie tai, kad teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino išnagrinėtus įrodymus, nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų nepažeidė, taip pat nepažeidė ir nekaltumo prezumpcijos principo bei kaltinamojo teisės į gynybą, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Nei BPK 20 str. 5 d., nei 305 str. reikalavimų teismas nepažeidė. Vien tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėjo apeliantas, teismo šališkumu, baudžiamojo proceso įstatymu pažeidimu, juo labiau esminiu, negali būti laikoma. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka kolegija jokių kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų pažeidimų taip pat nenustatė.

Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant M. J. bausmę teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi ir BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Teismas pripažino M. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino padarytą žalą (7952 Lt). Iš bylos matosi, kad kita žalos dalis (129434,33 Lt) iš M. J. UAB „J.“ jau buvo priteista civilinėje byloje Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimu. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta ir į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, taip pat ir į nuteistojo asmenybę. Iš bylos matosi, kad M. J. jau po šios nusikalstamos veikos padarymo padarė kitą nusikalstamą veiką, už kurią 2010 m. kovo 16 d. baudžiamuoju įsakymu jam buvo paskirta 15 MGL dydžio bauda. Nors skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu M. J. ir neturėjo teistumo, o baudžiamuoju įsakymu paskirtą baudą sumokėjo, tai vis tiek jį neigiamai charakterizuoja. Kita vertus, atsižvelgta ir į tai, kad M. J. neturi galiojančių administracinių nuobaudų, o baudas, paskirtas už 2003-2004 m. padarytus kelių eismo taisyklių pažeidimus, yra sumokėjęs, dirba. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į pasisavinto turto vertę, kuri ženkliai viršija 250 MGL dydžio sumą, bei į tai, kad nuteistajam M. J. nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pagal BK 183 str. 2 d. jam paskirta ženkliai mažesnė už įstatymo sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.