- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-14
- Bylos Nr.
- I-1395-505/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00418-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui A. P., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 11) nurodė, kad buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, jog kamerose nebuvo įrengta ventiliacinė sistema, oras ir šviesa patekdavo tik per metalinėmis grotomis uždengtą langą, todėl buvo drėgna, jautėsi nemalonus kvapas, ant sienų buvo pelėsis, tamsu. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo kameros erdvės, santechnika surūdijusi, neįrengtas šilto vandens tiekimas. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 14-18) nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas atskirais laikotarpiais Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 24, 25 ir Vidaus ligų skyriaus palatose Nr. 1, 3. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog Ligoninėje kamerų tipo patalpose sanitarinio mazgo kabinos ar vietos įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatų, t. y. unitazas nuo likusios patalpos buvo atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio siena, pakabintos užuolaidos.
Ligoninėje patalpos vėdinamos laikantis Lietuvos higienos normų HN 76:2010 24 punkto ir HN 134:2014 17 punkto reikalavimų. Gyvenamosiose patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas, patalpos buvo vėdinamos praveriant langą (-us).
Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintoje Ligoninės patalpų valymo, plovimo ir dezinfekcijos tvarkoje nustatyta, kad savo gyvenamąsias patalpas kasdien valo nuteistieji (suimtieji). Valymo inventorius bei priemonės buvo išduodamos pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą.
Pelėsis pasidengia ant sienų paviršiaus, tačiau reguliariai valant valymo priemonėmis nesunkiai pašalinamas, specialios priemonės nebūtinos. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis būtų prašęs valymo inventoriaus, tačiau Ligoninė nepagrįstai jo neišdavusi, vadinasi turėjo galimybę palaikyti švarą savo gyvenamosiose patalpose, tačiau ja nepasinaudojo.
Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 10 000 Eur ieškinio suma. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 15 d. ir nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. liepos 31 d. buvo gydomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 24, 25. Kamerų tipo palatos Nr. 24 plotas 21,25 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos (dvi vieno aukšto ir trys dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,65 kv. m (21,25/8) ploto, kamerų tipo palatos Nr. 25 plotas 21,25 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų (penkios dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,12 kv. m (21,25/10) ploto (b. l. 14, 19).
Pareiškėjas LAVL nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d., nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d., nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2015 m. liepos 31 d., nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 13 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatose Nr. 1, 3. Palatos Nr. 1 plotas 22,84 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos (septynios vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,26 kv. m (22,84/7) ploto, palatos Nr. 3 plotas 19,80 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (šešios vieno aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,3 kv. m (19,8/6) ploto (b. l. 14, 20).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL visą laiką, t. y. 24 paras, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo palatose nebuvo tinkamai atitvertas tualetas nuo gyvenamosios patalpos.
Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose).
Įvertinus administracinėje byloje esančią informaciją bei pateiktas fotonuotraukas (b. l. 36, 40, 42), negalima daryti išvados, kad tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi nuolatinis stebėjimas kitų asmenų trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 47:2011 4 punktą, šios higienos normos 7–9, 18, 19, 23, 26, 29, 30, 32–34, 40, 45–50 punktų nuostatos taikomos tik naujai statomoms ir (ar) rekonstruojamoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Rekonstruojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų statinius, higienos normos reikalavimai taikomi tik rekonstravimo metu pertvarkomoms statinio dalims. Sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl reikalavimas sanitariniam mazgui turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.
Pareiškėjas skunde teigė, kad LAVL palatose nebuvo užtikrinamas tinkamas vėdinimas, todėl dėl buvusios drėgmės ant sienų buvo pelėsis, santechnika surūdijusi.
Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su kalinimo patalpų apšvietimu ir ventiliacija, higiena, sanitarinių įrenginių skaičiumi pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Papratai šie aspektai vertinami kitų kalinimo sąlygų kontekste.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., 22 punkte reglamentuota, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 14 punkte reglamentuota, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., o 17 punkte numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, kad palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė patalpas vėdintis praveriant langą, kadangi įstaigoje nėra mechaninės patalpų vėdinimo sistemos, o natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per langą (langus) (b. l. 38, 39).
Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų - palatų Nr. 1, 3, 24, 25 netinkamos apšvietos, buvusio pelėsio, surūdijusios santechnikos, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, buvusio pelėsio, surūdijusios santechnikos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, buvusio pelėsio, surūdijusios santechnikos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl palatose netinkamos apšvietos, buvusio pelėsio, surūdijusios santechnikos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose-palatose nebuvo tiekiamas karštas vanduo.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštiniu sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste - Higienos norma HN 134:2015) 18 punktą, karštas vanduo turi buti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kameroje būtų tiekiamas karštas vanduo. Kadangi teisės normoje reikalavimo tiekti karštą vandenį į gyvenamąsias patalpas nėra numatyta, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, šiame kontekste nenustatyti. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo šie argumentai atmestini kaip nepagristi.
Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl apgadinto inventoriaus palatose, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šią aplinkybę, bet visiškai nepagrindė jos tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šio nepatogumo. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 24 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatose, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo kamerų tipo palatose), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (24 paras pareiškėjui teko nuo 2,12 kv. m iki 3,3 kv. m ploto), atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2108-575/2016 priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 78 paras Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose, kuriose jam teko 1,93-3,78 kv. m ploto), taip pat į privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo trukmę, jo pobūdį, tačiau nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 200 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.