Šiaulių apygardos teismo nutartis

2011-11-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-465-332-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2011-08-31Telšių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-11-23Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-23
Bylos Nr.
1A-465-332-2011
Teisminio proceso Nr.
1-51-1-00390-2009-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
Nuteistasis
P. J.
Advokatai
Vidas Peikštenis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-465-332/2011Teisminio proceso Nr. 1-51-1-00390-2009-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.3.; 2.1.7.; 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 23 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorei Sigutei Borščienei,gynėjui advokatui Vidui Peikšteniui,nuteistajam P. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2011-08-31 nuosprendžio, kuriuo P. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis P. J. nuteistas už tai, kad jis 2009-12-05, apie 7.15 val., kelyje (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrities VPK Akmenės rajono PK automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šiaulių apskrities VPK Akmenės rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio patruliui D. G. ir Šiaulių apskrities VPK Akmenės rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio patruliui V. D. prie pavarų perjungimo svirties tarp priekinių automobilio sėdynių, padėjo penkias vieno šimto litų nominalo kupiūras Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), už tai, kad jie nesurašytų bei neperduotų registruoti administracinės teisės pažeidimo protokolo, kad P. J. vairavo transporto priemonę „Peugeot 605“, Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas tam teisės ir dėl to buvo sulaikytas, t. y. kad nebūtų vykdomi Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos 2002-12-24 Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu Nr. 660, 65.5 ir 65.12 p. bei Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2005-07-25 įsakymu Nr. 5-V-462, 4 p. reikalavimai, ir taip tiesiogiai davė 500 Lt kyšį valstybės tarnautojams, siekdamas neteisėtos jų veikos vykdant įgaliojimus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. J. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2011-08-31 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d., kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistasis P. J. skunde nurodo, kad jis su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka, nes teismas neįvertino įrodymų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, objektyviai neįvertino visų baudžiamojoje byloje gautų faktinių duomenų, kurie patvirtina turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes, jog jis tikrai nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo.

Teigia, kad jis nuo pat jo sulaikymo momento vienodai ir nuosekliai aiškino, jog jis, žinodamas, kad už automobilio vairavimą neturint tam teisės jam gresia administracinė bauda, policijos pareigūnų pakviestas sėstis į tarnybinį automobilį, iš savo piniginės per kartą išsitraukė pluoštelį pinigų ir juos laikė kitos nei piniginę rankos saujoje tol, kol jie neiškrito tarp priekinių sėdynių, kai V. D. netikėtai paliepė greitai šokti jam iš mašinos ir nedelsdamas kartu su D. G. jį ištraukė į lauką, surakino antrankiais rankas už nugaros. Po to vienas iš policininkų atsargiai už kraštelio patraukė tarp sėdynių vienoje krūvoje nukritusį pluoštelį pinigų į daiktadėžę po rankinio stabdžio svirtele taip, kaip tai yra užfiksuota įvykio vietos apžiūros ir jo parodymų patikrinimo vietoje protokolų prieduose – nuotraukose. Kad pinigus vienas iš policijos pareigūnų tikrai patraukė iš tos vietos tarp priekinių sėdynių, kur jie jam iškrito iš rankos, patvirtina ir garso įrašas, nes jame girdėti, kaip policininkas savo kolegai liepia jo (apelianto) surakinto nesodinti į automobilį, kad jis nepaimtų pinigų „iš artyn“. Nuteistasis taip pat nurodo, kad liudytojai V. D. ir D. G. teisme net prisiekę melavo ne tik tai, jog jie pinigų nelietė iki įvykio vietos apžiūros momento, bet ir tai, kad jis (apeliantas) pinigus neva dėliojo jiems į tą pačią daiktaždėžę po 100 Lt vertės kupiūrą. Tačiau šis policijos pareigūnų melas, nuteistojo P. J. nuomone, akivaizdžiai demaskuojamas įvykio vietos apžiūros metu darytomis fotonuotraukomis Nr. 4 ir Nr. 5, kuriose matyti, kad pinigai yra sudėti ne po 100 Lt vertės kupiūrą atskirai, o viename perlenktame pluoštelyje, o taip pat ir įvykio vietą apžiūrėjusio liudytojo T. T. parodymais.

Skunde P. J. teigia, kad policijos pareigūnai jo nė karto neperspėjo apie mėginimą juos papirkti. Jie ilgai aiškinosi jo tapatybę, o po to pareiškė, kad jo vairuojamas automobilis gali būti pavogtas. Tuomet jis policijos pareigūnų paklausė, ar jie fermoje dirba, kad negali operatyviai patikrinti ir įsitikinti, jog įtariamai dėl automobilio vagystės yra nepagrįsti. Po šitų žodžių jis išgirdo, kaip policijos pareigūnai tarpusavyje susišnabždėjo ir sukomandavo jam greitai lipti iš mašinos lauk. Dėl to jis yra visiškai įsitikinęs, kad policijos pareigūnai įsižeidė dėl tokio jo pasakymo ir todėl sumanė jį pamokyti, apkaltindami tariamu jų papirkimu, o po to dar ir suklastojo įvykio vietos duomenis, patraukdami pinigus arčiau savęs. Kad jis nebuvo perspėtas dėl nebūto bandymo papirkti policijos pareigūnus, patvirtina ir liudytojų D. G. ir V. D. tarnybiniuose pranešimuose skirtingai nurodytos šios faktinės aplinkybės: D. G. teigė, kad pirma jis, o po to ir V. D. jį (apeliantą) įspėjo dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą, o tuo tarpu V. D. nurodė, kad jį (apeliantą) apie tai tik kartą perspėjo vienas D. G..

Nuteistasis P. J. atkreipia dėmesį ir į tai, kad teisme policijos pareigūnas D. G. patvirtino jo (apelianto) parodymus, kad buvo kalba apie baudos sumokėjimą vietoje, o tuo tarpu jo kolega V. D. teisiamajame posėdyje paneigė tokius bendradarbio parodymus ir paaiškino, kad jis (apeliantas) nesakė jiems, jog nori sumokėti administracinę baudą vietoje. Esant tokiems prieštaravimams, nuteistasis mano, kad šie policijos pareigūnai iš pradžių vieni, o po to ir padedami tyrėjos E. B., nes jos apklausinėjami jie jau suvienodino savo parodymus, piktavališkai susimokė jį apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu už tai, kad jis juos galėjo įžeisti pasakydamas žodžius apie darbą ne fermoje, juolab, kad netrukus po jo pristatymo į policijos komisariatą jie sužinojo, jog padedamas savo gynėjo jis jiems pareiškė pagrįstus įtarimus dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo neteisėtai uždedant jam antrankius ir laikant juos kelias valandas.

Nurodo, kad baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiais Teismas, jis įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto pricipo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu. Atsižvelgiant į ankščiau skunde išanalizuotas aplinkybes, darytina pagrista išvada, kad byloje surinktais įrodymais nebuvo neabejotinai įrodyta, kad jis papirko policijos pareigūnus, todėl mano, kad teismas neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus, ir jais remdamasis pagrįstai P. J. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d.

Papirkimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 227 str., yra pasiūlymas, pažadas duoti kyšį arba kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Iš P. J. pareikšto kaltinimo matyti, jog jis kaltinamas davęs kyšį policijos pareigūnams D. G. ir V. D.. Pagal teismų praktiką, kyšis laikomas duotu, kai papirkėjas jį perduoda valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui.

Apeliantas P. J. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo, ginčija faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir prašo jį išteisinti. Tačiau šiuos apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia kaltę, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apelianto skundo argumentams ir jo deklaruojamam nekaltumui.

Nuteistojo P. J. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia iš esmės tapatūs ir nuoseklūs liudytojo D. G. parodymai duoti viso proceso eigoje. Tiek pirmosios instancijos teisme (1 t., 127-129 b. l., 2 t., 51-53 b. l.), tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 14-16 b. l.) liudytojas D. G. nuosekliai teigė, kad P. J. prašė niekur neskambinti ir nieko nerašyti ir iš piniginės išsitraukė keletą kupiūrų po 100 Lt ir padėjo tarp priekinių sėdynių prie rankinio stabdžio svirties. Taip pat parodė, kad jis įspėjo P. J., jog už pareigūnų papirkimą gresia baudžiamoji atsakomybė ir liepė jam pasiimti pinigus, tačiau P. J. nekreipė į tai dėmesio sakydamas, kad pinigai niekam nemaišo ir niekam nereikia skambinti. Tuomet V. D. dar kartą įspėjo P. J., kad jis vykdo nusikalstamą veiką už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tokias liudytojo D. G. nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojo V. D. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 20-22 b. l.), tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (1 t., 124-126 b. l., 2 t., 48-50 b. l.), kur jis apie įvykio aplinkybes parodė iš esmės analogiškai. Pažymėtina, kad tokius liudytojų D. G. ir V. D. parodymus iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo P. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 66-68 b. l.), pirmosios instancijos teisme (1 t., 121 b. l., 2 t., 68-72 b. l.), iš kurių matyti, kad P. J. pripažįsta, jog jis vos įsėdęs į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį išsitraukė piniginę ir pinigų. Be to, liudytojų D. G. ir V. D. parodymus patvirtina liudytojo T. T. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 24, 25 b. l.), pirmosios instancijos teisme (1 t., 129, 130 b. l., 2 t., 53, 54 b. l.), kur jis parodė, kad policijos pareigūnai jam pasakė, kad P. J. siūlė ir prie rankinio stabdžio svirties padėjo pinigus, t. y. vairuotojas siūlė ir davė jiems kyšį, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, pinigai buvo padėti prie rankinio stabdžio svirties, liudytojo M. K. parodymai pirmosios instancijos teisme (1 t., 138 b. l., 2 t., 66, 67 b. l.), kur jis parodė, kad policijos pareigūnai jam pasakė, kad P. J. davė kyšį, kad išvengtų administracinės atsakomybės, ir rašytinė bylos medžiaga: įvykio vietos apžiūros protokolas su fotolentele (1 t., 5–11 b. l.), iš kurių matyti, kad automobilio salone tarp priekinių sėdynių šalia rankinio stabdžio svirties esančioje daiktadėžėje yra 5 100 Lt vertės kupiūros, D. G. ir V. D. tarnybiniai pranešimai (1 t., 12, 13, 18, 19 b. l.), kuriuose nurodyta, kad P. J. prašė policijos pareigūnų niekur neskambinti ir nieko nerašyti ir iš piniginės išsitraukęs keleta kupiūrų 100 Lt vertės padėjo jas tarp priekinių sėdinių prie rankinio stabdžio svirties, o D. G. liepus pasiimti pinigus ir įspėjus, kad už kyšio davimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, P. J. į tai nekreipė dėmesio sakydamas, kad pinigai niekam nemaišo ir niekam nereikia skambinti ir primygtinai siūlė paimti pinigus ir nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, tyrėjos E. B. tarnybinis pranešimas (1 t., 39 b. l.), kuriame nurodyta, kad pareigūnai skambino komisariato budėtojui ir pranešė apie policijos pareigūnų papirkimą, specialisto G. J. tarnybinis pranešimas (1 t., 40 b. l.), kuriame nurodyta, kad 2009-12-08 į kompaktinę plokštelę buvo įrašytas garso įrašas iš Akmenės rajono PK budėtojų dalies, kuriame yra pranešimas apie kyšio siūlymo ir davimo policijos pareigūnams faktą, padaryta minėto pranešimo stenograma (1 t., 41 b. l.), iš kurios matyti, kad policijos pareigūnai D. G. ir V. D. pranešė Akmenės rajono PK budėtojui, kad vairuotojas pateikė ne savo vairuotojo pažymėjimą su tapatybės kortele ir siūlė susitarti, bandė papirkti.

Skunde P. J. nurodo, kad policijos pareigūnai D. G. ir V. D. piktavališkai susimokė jį apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu, nes jis juos galėjo įžeisti pasakydamas žodžius apie darbą ne fermoje, taip pat atsižvelgiant į tai, kad netrukus po jo pristatymo į policijos komisariatą jie sužinojo, jog padedamas savo gynėjo jis jiems pareiškė pagrįstus įtarimus dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo neteisėtai uždedant jam antrankius ir laikant juos kelias valandas. Tačiau tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvus, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog policijos pareigūnai kokiu nors būdu yra suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti P. J., todėl jie atmestini. Liudytojų D. G. ir V. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, byloje nėra jokių duomenų, kad minėti liudytojai būtų turėję kokį suinteresuotumą P. J. atžvilgiu iškeltos bylos baigtimi, iki įvykio pareigūnai nuteistojo nepažinojo, todėl abejoti jų parodymais nėra pagrindo.

Taip pat atmestinas nuteistojo skundo argumentas, jog abu policijos pareigūnai skirtingai liudija apie aplinkybę, ar P. J. buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą, nes jų tarnybiniuose pranešimuose skirtingai nurodytos šios faktinės aplinkybės, be to, šie liudytojai davė priešingus parodymus dėl aplinkybės, kad P. J. norėjo sumokėti administracinę baudą vietoje. Iš liudytojų D. G. ir V. D. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad esminėse aplinkybėse šių liudytojų parodymai sutampa, o tai, kad juose galima įžvelgti neatitikimų dėl aplinkybių, kas P. J. įspėjo dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą ir ar P. J. norėjo sumokėti baudą, paaiškinama tuo, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo momento praėjo nemažai laiko ir liudytojai galėjo pamiršti kai kurias veikos padarymo detales, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šis liudytojų parodymų netikslumas nuteistojo kaltės nepaneigia.

Nuteistasis P. J., nesutikdamas su apylinkės teismo konstatuotais faktais, viso baudžiamojo proceso metu ir apeliaciniame skunde tvirtino, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė – papirkti policijos pareigūnų nenorėjo. Apeliantas, ginčydamas savo kaltę, argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo aiškinimą, jog žinodamas, kad už automobilio vairavimą neturint tam teisės jam gresia administracinė bauda, policijos pareigūnų pakviestas sėstis į tarnybinį automobilį, iš savo piniginės išsitraukė pluoštelį pinigų norėdamas sumokėti baudą už administracinį teisės pažeidimą.

Tokius apelianto aiškinimus paneigia visuma ištirtų įrodymų, o objektyviųjų veikos padarymo aplinkybių analizė aiškiai atskleidžia Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo subjektyviosios pusės požymius – veikimą tiesiogine tyčia. Byloje esančių įrodymų visete įvertinus apelianto, liudytojų D. G., V. D., parodymus apie kyšio davimo aplinkybes, liudytojų T. T., M. K. parodymus apie kitas svarbias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad P. J. suvokė, jog davė kyšį policijos pareigūnui. Be to, iš policijos pareigūnų D. G. ir V. D. parodymų (1 t., 125, 128 b. l.) matyti, kad jie P. J. neaiškino, kokia bauda gręsia už jo padarytą administracinį pažeidimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad P. J. versija, kad jis norėjo mokėti baudą už administracinį teisės pažeidimą yra jo pasirinkta gynybos taktika, neigiant savo kaltę ir mėginant išvengti atsakomybės.

Taip pat pažymėtina, kad apylinkės teismas pagrįstai atmetė nuteistojo gynybinę versiją, kad pinigai policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje atsirado tik todėl, kad jie iškrito jam iš rankų, kai pareigūnas V. D. netikėtai paliepė greitai šokti jam iš mašinos ir nedelsdamas kartu su D. G. jį ištraukė į lauką, surakino antrankiais rankas už nugaros, po to vienas iš policininkų atsargiai už kraštelio patraukė tarp sėdynių vienoje krūvoje nukritusį pluoštelį pinigų į daiktadėžę po rankinio stabdžio svirtele, nes nustatytos įvykio aplinkybės šią versiją paneigė.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, objektyviai neįvertino visų baudžiamojoje byloje gautų faktinių duomenų, kurie patvirtina turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes, jog jis tikrai nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiais Teismo praktiką, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8 p. nuostatas ir neįrodė, kad jis papirko policijos pareigūnus, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad P. J. padarė nusikalstamą veiką – t. y. kad jis tiesiogiai davė 500 Lt kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, kad policijos pareigūnai nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo, pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visetu. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė P. J. kaltinančius bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi iš esmės nuosekliais ir tapačiais liudytojų D. G., V. D., T. T., M. K. parodymais, rašytine bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 str. reikalavimų, teismo išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat P. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo motyvus. Taigi pirmosios instancijos teismas, atlikęs faktinių bylos aplinkybių, liudytojų bei nuteistojo parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, padarė pagrįstą bei teisingą išvadą dėl P. J. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad vien tik apelianto nesutikimas su teismo skundžiamame nuosprendyje atliktų įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis nesuteikia pagrindo apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad apylinkės teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ar padarė kitus, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus pažeidimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai P. J. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis P. J., siekdamas neteisėto paperkamų valstybės tarnautojų neveikimo vykdant įgaliojimus – kad jis nebūtų nubaustas už administracinį teisės pažeidimą, davė 500 Lt kyšį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. Todėl nėra teisinio pagrindo P. J. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo apeliantas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo P. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Raimundas JurgaitisTeisėjai Zigmas KavaliauskasVidmantas Mylė