Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-10-17 · Administracinė byla Nr. eI2-12762-621/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-10-17
Bylos Nr.
eI2-12762-621/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03526-2024-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Žanas Kubeckas, Rasa Milvydaitė, Deimantė Andrulytė
Pareiškėjas
V. Y.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-12762-621/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03526-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.1 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. spalio 17 d.Šiauliai

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. Y. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-06-27 sprendimą Nr. 24S155288 (toliau – ir Sprendimas).

Skunde nurodoma, kad Pareiškėjui V. Y. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2024-09-15 dienos UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamento duomenimis, UAB „GINOTA“ darbo sutartį su užsieniečiu sudarė, tačiau ją nutraukė 2023-02-24. Pareiškėjas toliau dirbo kitose įmonėse MB „Geležiniai sprendimai“ (2023-02-27 iki 2024-06-12) ir UAB „Karūnitas“ nuo 2024-06-17 dienos ir nė vienu atveju neteikė prašymo Atsakovui išduoti leidimą pakeisti darbdavį, kadangi nežinojo, kad tai yra privaloma, o nauji darbdaviai jo apie tai papildomai niekaip neinformavo. To pasėkoje buvo priimtas 2024-06-27 priimtas sprendimas Nr. 24S155288 panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760182913, galiojantį iki 2024-09-15. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. Pareiškėjas nespėjo pasikeisti darbdavio Lietuvos Respublikoje, ko pasėkoje jo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas, kadangi UAB „GINOTA“ nutraukė darbo sutartį, o Pareiškėjas nežinojo, kad jam reikia naujo sprendimo pakeisti darbdavį.

Šalies argumentai

Pareiškėjo skunde nurodoma, jog Pareiškėjas mano, kad šis skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas, nes Pareiškėjas jokių nelegalių ar neteisėtų veiksmų neatliko. Šiuo metu Pareiškėjas jau susirado kitą darbdavį ir ketina pas jį dirbti, tinkamai įforminęs dokumentus. Remiantis išdėstytu, Sprendimas priimtas per griežtas. Šiuo konkrečiu atveju, Pareiškėjas negavo jokios informacijos, kuri pagrįstų, kad Pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, o atvirkščiai siekia ir bendradarbiauja su Atsakovu ir noriai teikia visą informaciją bei jau susirado naują darbdavį, jam nežinant darbdavys nutraukė darbo sutartį ir mokėjo per mažą atlyginimą (nei nurodyta Tarpininkavimo rašte), o Pareiškėjas nespėjo susirasti naujo darbdavio ir / arba jo pakeisti pagal galiojantį leidimą laikinai gyventi, nesuprato UTPĮ įstatymo normų ir jų nežinojo. Pareiškėjas jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs. Pareiškėjas nesuprasdamas lietuvių kalbos, nepilnai suprasdamas anglų kalbą, nesugebėjo suprasti kaip veikia įstatymas ir kokias teises ir pareigas jis turi pagal UTPĮ ir kokius veiksmus atliko ar neatliko Bendrovė. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Sprendime nurodytą informaciją UAB „GINOTA“ neatliko prisiimtų įsipareigojimų, dėl ko Pareiškėjas gavo neigiamą Sprendimą, o apie būtiną procedūrą keičiant darbdavį Pareiškėjas taip pat nežinojo.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, UAB „GINOTA“ (toliau – Bendrovė) darbo sutartį su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2023-02-24. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2023-02-27 iki 2024-06-12 dirbo MB „GELEŽINIAI SPRENDIMAI“, nuo 2024-06-17 dirba UAB „KARŪNITAS“, tačiau nei vienu atveju nebuvo pateikęs Migracijos departamentui prašymo leisti pakeisti darbdavį, o tai reiškia, kad pareiškėjas pakeitė darbdavį, nesilaikydamas Įstatymo 44 str. 6 d. nustatytos tvarkos. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė 2024-06-27 sprendimą Nr. 24S155288 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Atsiliepime akcentuojama, kad Pareiškėjas skunde neneigia, kad su juo buvo nutraukta darbo sutartis ir, kad pareiškėjas pakeitė darbdavį nesilaikydamas įstatymo 44 str. 6d., taigi, dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Atkreipia dėmesį, kad Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo sutarties nutraukimo. Pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjas negavo jokios informacijos, kuri pagrįstų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai yra teisiškai nereikšmingi. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne dėl grėsmės Lietuvos Respublikai, o dėl Įstatymo imperatyvių nuostatų nesilaikymo, kas suteikė Migracijos departamentui pareigą priimti ginčijamą sprendimą. Atmestini pareiškėjo argumentai dėl judėjimo laisvės. Ginčijamame sprendime pareiškėjui judėjimo laisvė nėra varžoma, nėra uždrausta atvykti ar lankytis Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje. Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovei nutraukus darbo sutartį su pareiškėju, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050- 662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“. Pareiškėjo argumentai, jog Migracijos departamentas neįvertino visų aplinkybių vertinami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertinęs priėjo pagrįstos išvados, kad jis neatitinka Įstatymo reikalavimų. Pabrėžtina, kad pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024-06-27 sprendimo Nr. 24S155288, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog UAB „GINOTA“ (toliau – Bendrovė) pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo Nr. 20220512-064658, kuriame numatoma užsieniečio įdarbinimo data – 2022 m. gegužės 30 d. Šiuo pagrindu Migracijos departamentas išdavė leidimą Pareiškėjui laikinai gyventi Nr. 760182913, galiojantį iki 2024- 09-15.

Atsakovas patikrino duomenis apie Pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė darbo sutartį su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2023-02-24. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2023-02- 27 iki 2024-06-12 dirbo MB „GELEŽINIAI SPRENDIMAI“, nuo 2024-06-17 dirba UAB „KARŪNITAS“, tačiau nei vienu atveju nebuvo pateikęs Migracijos departamentui prašymo leisti pakeisti darbdavį.

Atsakovas konstatuodamas tai, jog Pareiškėjas pakeitė darbdavį, nesilaikydamas Įstatymo 44 str. 6 d. nustatytos tvarkos, priėmė ginčijimą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ).

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar prašymą leisti pakeisti darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Jeigu kyla pagrįstų įtarimų dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, Migracijos departamentas gali kreiptis į Valstybės saugumo departamentą dėl grėsmės valstybės saugumui įvertinimo. Tokiu atveju Migracijos departamentas sustabdo sprendimo dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją priėmimo terminą, kol bus gauta Valstybės saugumo departamento išvada dėl grėsmės valstybės saugumui, bet ne ilgiau kaip 2 mėnesiams. Apie sprendimo priėmimo termino sustabdymą užsienietis informuojamas raštu ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo termino sustabdymo dienos. Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos. Prašymą leisti pakeisti darbdavį užsienietis gali pateikti praėjus ne mažiau kaip 6 mėnesiams nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos, išskyrus šio Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje nurodytus atvejus.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad Pareiškėjas nesuprasdamas lietuvių kalbos, nepilnai suprasdamas anglų kalbą, nesugebėjo suprasti kaip veikia įstatymas ir kokias teises ir pareigas jis turi pagal UTPĮ ir kokius veiksmus atliko ar neatliko Bendrovė. Taip pat Pareiškėjo skunde pažymima, kad jis nesikreipė į Atsakovą dėl leidimo pakeisti darbdavį išdavimo, kadangi nežinojo, kad tai yra privaloma, o nauji darbdaviai jo apie tai papildomai niekaip neinformavo. Taigi, vis dėlto, Pareiškėjas pripažįsta, kad jis nesilaikė ĮUTP 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos darbdavio pakeitimo tvarkos.

Teismo vertinimu, Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, jog UAB „GINOTA“ darbo sutartį su Pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nutraukė 2023 m. vasario 24 d. ir Pareiškėjas įsidarbino kitose bendrovėse, nepateikęs Migracijos departamentui prašymo leisti pakeisti darbdavį, buvo pakankamas pagrindas panaikinti Pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi Pareiškėjas neatitiko imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1700-815/2024). Nustačius, jog UAB „GINOTA“ darbo sutartį su Pareiškėju nutraukė 2023 m. vasario 24 d. bei Pareiškėjas įsidarbino kitose bendrovėse, nepateikęs Migracijos departamentui prašymo leisti pakeisti darbdavį, darytina išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas, priešingai nei teigia Pareiškėjas, yra teisėtas bei pagrįstas, nes Pareiškėjas nesilaikė imperatyvaus Įstatymo reikalavimo dėl darbdavio pakeitimo.

Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Taigi, Migracijos departamentas rėmėsi ginčijamo Sprendimo metu egzistavusiais duomenimis.

Taipogi sutiktina su Atsakovo atsiliepime išsakyta pozicija, kad: 1) Pareiškėjo argumentai, jog jis negavo jokios informacijos, pagrindžiančios, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai nėra teisiškai reikšmingi, nes Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne dėl grėsmės Lietuvos Respublikai, o dėl įstatymo imperatyvių nuostatų nesilaikymo; 2) ginčijamame Sprendime Pareiškėjui judėjimo laisvė nėra varžoma, nėra uždrausta atvykti ar lankytis Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nenurodė kažkokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir priešingai, nei nurodyta Sprendime, įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus.

Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo Sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ normomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Y. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjai Deimantė AndrulytėŽanas KubeckasRasa Milvydaitė