Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. M. K. (K. M. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – AB „Swedbank“ bankas, AB DNB bankas, antstolis I. G., O. K., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bankroto administratorius D. G. teismui pateikė patikslintą mokumo atkūrimo planą tvirtinimui, taip pat išvadą dėl mokumo atkūrimo plano projekto įgyvendinimo galimybių ir kreditorių susirinkimo protokolą. Nurodė, kad vienintelis skolininko K. M. K. kreditorius AB DNB bankas gavo pajamas už parduotą nekilnojamąjį turtą, kito nekilnojamojo turto skolininkas neturi. Skola kreditoriui sudaro 160 376,65 Eur. K. M. K. išlaiko save ir savo dukrą A. K.. Nurodė, kad skolininkas dirba, todėl su kreditoriumi atsiskaitinės pagal mokumo atkūrimo plane nurodytą grafiką, o padidėjus atlyginimui skolininkas įsipareigoja kreditoriui kiekvieną mėnesį mokėti 10 % nuo gautų pajamų. Mokumo atkūrimo planas numatytas įgyvendinti per penkių metų laikotarpį, per kurį skolininkas su kreditoriumi pilnai neatsiskaitys.

Bankrutuojantis asmuo K. M. K. prašė patvirtinti naują planą, nurodė, kad stengsis surasti geresnį darbą.

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašė netvirtinti bankrutuojančio asmens mokumo atkūrimo plano ir bylą nutraukti. Nurodė, kad planas neatitinka Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ), kadangi nėra nurodyta mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė, nėra numatytos konkrečios priemonės, kurių skolininkas ketina imtis (ir tikrai imsis). Siekdamas atkurti savo mokumą, administravimo išlaidų sąmata nėra pagrįsta ir neatitinka pareiškėjo bankroto bylos sudėtingumą, neužtikrina bankrutuojančio asmens ir jo kreditoriaus interesų pusiausvyros. Kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos ženkliai viršija pareiškėjo gaunamas pajamas. Mokumo atkūrimo plane nėra pateiktas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tvirtinti pateiktą fizinio asmens patikslintą mokumo atkūrimo planą ir nutraukė bylą. Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirajame skunde nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų.

FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Nurodytų tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo. Pažymėtina, jog FABĮ tikslas yra žymiai platesnis nei vien fizinio asmens skolų „nurašymas“ ar nekilnojamojo turto pardavimas. Asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų patenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, iš esmės nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, o tuo pačiu pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad plane turi būti nurodytos lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autoriaus teisėmis, už teisę į išradimą, dividendai ar kitos pajamos iš juridinių asmenų, kurių dalyvis yra fizinis asmuo, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą, to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad plane turi būti nurodytos kitos priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos), 12 punkte nustatyta, kad plane turi būti nurodytas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos (laikantis šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytos jų tenkinimo eilės ir tvarkos).

K. M. K. patikslintame mokumo atkūrimo plane nurodyta, kad skolininkas, siekdamas atkurti savo mokumą, pagal galimybes dės pastangas gerinant įmonės veiklą (to pasėkoje kils atlyginimas) arba ieškos geriau apmokamo darbo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu skolininko nurodomos mokumo atkūrimo priemonės yra deklaratyvios ir nekonkrečios, šiuo atveju skolininkas mokumo atkūrimo plane nenurodo realių galimybių, galinčių padidinti jo mokumą. Viena iš FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Teismo vertinimu skolininkas nuo bankroto bylos iškėlimo turėjo pakankamai laiko atlikti aktyvius veiksmus, susijusius su geresnio darbo paieškomis, taip pat vykdant įstatyme nustatytas pareigas, tačiau apie tokių veiksmų atlikimą byloje duomenų nėra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad priemonės skirtos mokumo planui atkurti turi būti numatomos pagal kiekvieno asmens individualius požymius, tačiau pažymėtina, jog vien plane nurodytais deklaratyviais teiginiais negalima pasiekti FABĮ numatytų tikslų. Nors įstatymas nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus pilna apimtimi, tačiau, kaip minėta, jis turi imtis aktyvių veiksmų siekdamas maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo. Iš bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjas gauna tik 270 Eur dydžio darbo užmokestį. Aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas darbingo amžiaus ilgą laiką tenkinasi tik 270 Eur dydžio darbo užmokesčiu per mėnesį, rodo pareiškėjo pasyvumą, nerūpestingumą, taip pat tai, jog pareiškėjas apskritai nėra suinteresuotas dėti maksimalias pastangas savo mokumui atkurti ir siekti atsiskaityti su kreditoriumi kuo didesne apimtimi.

FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad mokumo atkūrimo plane nurodomos kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka mokėti). Plane numatyta, kad pareiškėjo ir dukros būtinosioms išlaidoms reikalinga suma sudaro – 500 Eur sumą, kas ženkliai viršija gaunamų pajamų dydį (270 Eur darbo užmokestis ir 116 Eur iš buvusios sutuoktinės priteista suma dukros išlaikymui). Vertinant lėšų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti, maksimalaus dydžio pagrįstumo klausimą, vienu iš vertinimo kriterijų galėtų būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurios dydis, atsižvelgiant į esamą valstybės ekonominę padėtį, laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius. Išlaidų, reikalingų būtiniesiems poreikiams tenkinti, dydis gali viršyti nurodytą minimaliosios mėnesinės algos dydį, tačiau tam turi būti nustatyti objektyvūs kriterijai, konstatuoti konkrečioje byloje. Remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 MMA. Tačiau kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina atsižvelgti ir įvertinti, ar nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius asmens poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtinosios išlaidos, viršijančios gaunamas pajamas, negali būti laikomos tinkamomis ir protingomis. Teismo vertinimu objektyviai negalima patirti daugiau išlaidų, negu gaunama pajamų, nebent šias išlaidas dengia trečiasis asmuo, tačiau tokiu atveju iš trečiųjų asmenų gaunama pagalba turi būti detalizuota ir pagrįsta įrodymais. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantas galimai neatskleidžia informacijos apie visas gaunamas pajamas.

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad bankroto procese kreditoriui pagal gaunamas pajamas bus sumokėta 1 620 Eur. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad K. M. K. patikslintame mokumo atkūrimo plane nurodyta, jog kreditoriui bus sumokėta 280 Eur, ir tik padidėjus darbo užmokesčiui, planuojama mokėti kreditoriui kiekvieną mėnesį 10 proc. nuo gautų pajamų. Kaip teisingai pastebėjo suinteresuotas asmuo AB DNB bankas, apelianto pajamos galėtų ne tik didėti, bet ir mažėti, todėl neaišku, kokia skolos dalis būtų grąžinta kreditoriui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nenurodo iš kokių lėšų planuoja tenkinti kreditoriaus reikalavimus, nes pagal mokumo atkūrimo planą pareiškėjo gaunamų pajamų neužtenka net plane nurodytiems minimaliems pareiškėjo poreikiams tenkinti. Pažymėtina, jog mokumo atkūrimo plane nurodytos 30 Eur per mėnesį administravimo išlaidos, nors iš pateiktų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas neturi galimybių atsiskaityti ir už jas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog tokio dydžio išlaidos administravimo paslaugoms yra nepagrįstai per didelės, administratoriaus atlyginimas būtų neproporcingas kreditorių atgautinoms sumoms. Teismo vertinimu plano įgyvendinimas nebuvo numatytas labai sudėtingas, kadangi turto skolininkas neturi, o mėnesinius lėšų pervedimus iš pareiškėjo sąskaitos galima daryti automatiškai.

Iš pateiktų aplinkybių akivaizdu, jog teismui patvirtinus tokį fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, būtų pažeista skolininko ir jo kreditoriaus interesų pusiausvyra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tvirtinti pareiškėjo pateiktą mokumo atkūrimo planą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareiškėjo K. M. K. atskirasis skundas turi būti atmestas, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis palikta nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apelianto pareiškėjo K. M. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.