- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-09
- Bylos Nr.
- 1A-665-387-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-92-1-00252-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Audronė Kartanienė, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- A. D., N. R., Ž. P.
- Kategorijos
Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-665-387/2012
Teisėjas Anatolij Januševskij Teisminio proceso Nr. 1-92-1-00252-2010-5
2012 m. liepos 9 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012-04-27 nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
J. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteisiant solidariai iš N. R., Ž. P. ir A. D. J. S. 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nuosprendžiu taip pat nuteisti N. R. ir Ž. P.. Nuosprendis jų atžvilgiu neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. nuteistas už tai, kad jis veikdamas kartu su N. R. ir Ž. P., nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: 2010-08-13, apie 01 val. 50 min., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio Švenčionių rajono savivaldybės tarybai, verandoje, N. R. tyčia sudavus J. S. vieną smūgį kumščiu į dešiniąją galvos pusę, nuo kurio J. S. nugriuvo, N. R., Ž. P. ir A. D. nugriuvusiam J. S. bendrai kojomis ir kumščiais sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių į dešinį šoną ir ne mažiau kaip penkis smūgius kojomis į galvos sritį, tuo J. S. padarydami krūtinės ląstos dešinės pusės VIII šonkaulio lūžį, dėl ko nesunkiai sutrikdė J. S. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į visas tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, dėl ko jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nesivadovavo jo ir Ž. P. bei N. R. parodymais ir vertino juos kaip prieštaringus ir neatitinkančius nuoseklių nukentėjusiojo ir liudytojos J. S. parodymų bei kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
A. D. nurodo, kad nepagrįstą jo bei kitų kaltinamųjų nuteisimą už nusikaltimą, kurio jis nėra padaręs, lėmė 2010-08-31 pas nukentėjusįjį J. S. nustatytas VIII šonkaulio lūžis, įvertintas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Taigi iš esmės jam pareikšto kaltinimo faktinį pagrindą sudaro tik teismo medicinos ekspertės, medicinos daktarės J. G. – D. pagal byloje pateiktus J. S. medicininius dokumentus 2010-09-08 pateikta specialisto išvada Nr. G 3332/10(01). Pastarojoje teigiama, kad J. S. nustatytas krūtinės ląstos dešinės pusės VIII šonkaulio lūžis, sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėmis nurodytu laiku, sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl šonkaulio lūžio sveikata sutriko ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Vadovaudamasis šiais teiginiais, teismas padarė preziumuojamą išvadą, kad J. S. buvo sužalotas būtent 2010-08-13, o ne kitu laiku. Apeliantas pažymi, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra klaidinga, kadangi sužalojimo, įvertinto nesunku sveikatos sutrikdymu, tikslus padarymo laikas bei atsiradimo mechanizmas įstatymo nustatyta tvarka šioje baudžiamojoje byloje taip ir liko nenustatytas. Minėtoje specialisto išvadoje taip pat yra nurodoma, kad J. S. kreipėsi į Švenčionių rajono polikliniką tik 2010-08-31 (praėjus 18 dienų po sumušimo) ir kad būtent tada jam buvo konstatuotas VIII šonkaulio lūžimas iš dešinės (pagal pažastinę liniją, šviežias, be gijimo požymių), o Švenčionių rajono poliklinikoje 2010-08-13 apžiūros metu J. S. buvo nustatyti tik sumušimai už dešinės ausies ir kairėje plaštakoje, kurie sužalojimas nevertinami, nes diagnozė necharakterizuoja sužalojimų pobūdį. Be to, atsakydama į klausimą dėl sužalojimo atsiradimo mechanizmo specialistė išvadoje konstatavo, kad dešinės pusės VIII šonkaulio lūžis padarytas nuo trauminio poveikio kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, tiek suduodant smūgį, tiek ir griūnant bei minėta kūno sritimi atsitrenkiant į kietą buką atsikišusį paviršių.
Apelianto teigimu, aukščiau nurodytos specialisto išvados dalys objektyviai paneigia jam pareikštą kaltinimą, kad gulinčiam ant sofos J. S. buvo suduodami smūgiai į dešinį šoną kaltinime nurodytu būdu: paprastai šonkauliai kurioje nors pažastinėje linijoje lūžta traumuojančiai, krūtinės ląstą deformuojančiai jėgai veikiant strėline kryptimi (iš priekio į nugarą ir atvirkščiai), o kai krūtinės ląsta deformuojama iš šonų, šonkauliai paprastai lūžta arčiau stuburo ir krūtinkaulio. Be to, A. D. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog J. S. nugriuvo nuo N. R. jam suduoto smūgio į galvą, visiškai nepasisakė dėl priežastinio ryšio buvimo ar nebuvimo tarp J. S. griuvimo ir sužalojimo atsiradimo.
Apeliantas nurodo, kad duomenys, gauti panaudojant specialias žinias, vieni paprastai negali lemti byloje priimamų sprendimų. Nors tikslu nustatyti šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingą faktinę aplinkybę, ar J. S. buvo sužalotas būtent 2010-08-13, pirmos instancijos teismas kaip liudytoją apklausė gydytoją radiologą E. B., tikslus sužalojimo padarymo laikas bei atsiradimo mechanizmas liko nenustatytas. Pasak apelianto, nuosprendyje išdėstyti liudytojo E. B. paaiškinimai ir bendri samprotavimai nėra specialių žinių pateikimo baudžiamajame procese forma.
Apeliantas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju pirmos instancijos teismas, neatlikęs įstatymu nustatytos pareigos išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir tik po to vertinti įrodymus, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį teismui priimti teisingą nuosprendį – pagal BPK 284 str. nurodytu klausimu pirmos instancijos teismas turėjo apklausti specialistą, kuris pateikė specialisto išvadą ikiteisminio tyrimo metu arba pavesti asmeniui, kuris nebuvo pateikęs išvados ikiteisminio tyrimo metu, pateikti specialisto išvadą šiuo klausimu ir tik tada jį apklausti.
A. D. nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tuo tarpu, pirmos instancijos teismas nenustatė esminių bylos aplinkybių, kurių pripažinimas arba nepripažinimas teisiškai pagrįstais gali lemti nusikalstamos veikos sudėties buvimo ar nebuvimo nustatymą ir asmens kaltės klausimo išsprendimą. Be to, apylinkės teismas skirdamas bausmę A. D. nesukonkretino jo kaltės formos bei nepagrįstai pripažino, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, kadangi šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nebuvo kaltinamajame akte.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2010-08-13, apie 01 val. 50 min., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)., nuosavybės teise priklausančio Švenčionių rajono savivaldybės tarybai, verandoje, A. D., veikdamas bendrai su N. R. ir Ž. P., tyčia rankomis ir kojomis suduodami smūgius į įvairias J. S. kūno vietas, padarė pastarajam kūno sužalojimus tame tarpe ir krūtinės ląstos dešinės pusės VIII šonkaulio lūžį, dėl ko nesunkiai sutrikdė J. S. sveikatą. Pastarosios aplinkybės nustatytos nuosekliais nukentėjusiojo J. S., liudytojos J. S. bei nepilnamečių liudytojų L. B. ir M. B. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais, kuriais abejoti teismas neturi jokio pagrindo. Tiek J. S., tiek nepilnamečiai liudytojai vienareikšmiškai nurodė, kad gulinčiam ant sofos nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas smūgiavo visi nuteistieji, tame tarpe ir A. D.. Nukentėjusysis J. S. parodė, kad pirmą smūgį į galvą, nuo kurio jis nukrito ant sofos, jam sudavė N. R.. Nukentėjusysis negalėjo tiksliai nurodyti kas sudavė smūgius jam gulint ant sofos, tačiau tiksliai nurodė, kad smūgiavo daugiau nei vienas žmogus, kadangi smūgių buvo daug. Taip pat nukentėjusysis nurodė matęs koridoriuje N. R., Ž. P. ir dar vieną nepažįstamą vyriškį. Vaikai jam vėliau pasakė, kad tai buvo A. D.. Savo parodymus nukentėjusysis, liudytoja J. S. ir nepilnamečiai liudytojai L. B. ir M. B. visiškai patvirtino parodymų patikrinimo metu, kur jie nurodė kaip buvo įvykdyta nusikalstama veika, parodė kokia buvo nukentėjusiojo bei nuteistųjų asmenų padėtis nusikaltimo darymo metu bei nurodė vietas, į kurias J. S. buvo suduodami smūgiai (b. t. 1, b. l. 18-22, 36-45, 48-53, 56-62). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų asmenų, tarp jų ir A. D. parodymais, vertindamas juos kaip prieštaringus bei neatitinkančius kitų byloje nustatytų aplinkybių. Pažymėtina, kad šių duomenų visuma neginčytinai patvirtina pirmos instancijos teismo išvadą dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir to išdavoje kilusių padarinių.
Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta ir A. D. nurodytą argumentą, kad apylinkės teismas priėmė jo atžvilgiu neteisingą nuosprendį, kadangi byloje liko nenustatytas sužalojimo, įvertinto nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tikslus padarymo laikas ir atsiradimo mechanizmas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek sužalojimo laikas, tiek mechanizmas nustatytas. Pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiojo J. S. parodymais, kur jis nurodė, kad 2010-08-13 jam labai skaudėjo šoną, ausis ir galvą, dėl to jis kreipėsi į medikus ir buvo apžiūrėtas. Kadangi skausmas nepraėjo, po kurio laiko jis vėl kreipėsi į medikus ir buvo nustatyta, kad jam yra lūžęs šonkaulis. Tą aplinkybę, kad nukentėjusiajam iš tikrųjų buvo sumuštas dešinys šonas, skirtingai negu kad teigia apeliantas, patvirtina ir 2010-08-13 J. S. pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodoma, kad tą dieną jam buvo nustatytas krūtinės ląstoje dešinėje pusėje 2*7 cm sumušimo žymės, sumušimai ir patinimas už dešinės ausies ir kairėje plaštakoje ( b. t. 1, b. l. 23-24). Šonkaulio lūžis J. S. buvo nustatytas 2010-08-31, jam pakartotinai pasikreipus dėl medicininės pagalbos suteikimo (b. t. 1, b.l. 27-28). Gydytojas E. B. konstatavo šonkaulio lūžį, nurodydamas, kad trauma buvo 2010 08 13. Vertindama byloje pateiktą specialisto išvadą Nr. G 3332/10(01), teisėjų kolegija pažymi, kad ji ne paneigia, bet patvirtina A. D. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Vien ta aplinkybė, kad minėtoje išvadoje yra nurodomi keli alternatyvūs galimi sužalojimo atsiradimo būdai bei nėra tiksliai nurodoma sužalojimo atsiradimo data, negali sudaryti pagrindo abejoti šios išvados įrodomąja galia. Apeliacinė instancija atkreipia dėmesį į tai, kad tai yra įprasta praktika, teikiant tokio pobūdžio specialisto išvadas. Įvertinęs jam pateiktą medžiagą, specialistas gali tik nurodyti ar asmuo galėjo būti sužalotas nurodytu laiku ir kokiomis aplinkybėmis galėjo būti padarytas tam tikras sužalojimas. Faktinės aplinkybės nustatomos vertinant ir kitus duomenis. Šiuo atveju tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai nurodė, kaip buvo mušama. (spardomas ir gulintis).
Pripažintina, kad apeliantas teisingai nurodo jog, duomenys, gauti panaudojant specialias žinias, vieni paprastai negali lemti byloje priimamų sprendimų. Kartu konstatuotina ir tai, kad šioje byloje taip ir nėra. Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2010-08-13 J. S. skundėsi dešinio šono skausmais, jam buvo nustatytas dešinės krūtinės ląstos pusės sumušimo žymės, jo mušimo aplinkybes nurodė tiek pats nukentėjusysis, tiek liudytojai. Duomenų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 2010-08-13 iki 2010-08-31 nukentėjusysis patyrė kitą panašaus pobūdžio traumą, nėra. Šios aplinkybės rodo, kad apylinkės teismas padarė pagrįsta išvadą, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas J. S. buvo padarytas neteisėtais nuteistų asmenų, tarp jų ir A. D., tyčiniais veiksmais kaltinime nurodytu laiku. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai šioje byloje apklausė ir vadovavosi jo parodymais gydytoją E. B.. Šis asmuo, dirbantis gydytoju-radiologu, būtent ir apžiūrėjo nukentėjusįjį 2010 08 31, o teismo posėdžio metu paaiškino šonkaulių sužalojimų, gijimo bei lūžio pastebėjimo ypatumus. Šio gydytojo parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas (sulaužytas šonkaulis) būtent įvykio metu, o šonkaulių lūžis gali atrodyti kaip „šviežias“ ir praėjus 3-4 savaitėms nuo trauminio poveikio. Pagal BPK 284 str. 3 ir 4d. į teismo posėdį gali būti šaukiamas ir specialistas, nepateikęs išvados ikiteisminio tyrimo metu. Specialistas apklausiamas laikantis liudytojų apklausos taisyklių.
Pripažindamas A. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, apylinkės teismas nepažeidė įstatymo nuostatų. Byloje nustatyta, kad BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą apeliantas įvykdė veikdamas bendrai su kitais asmenimis, tad nėra jokio pagrindo teigti, kad apylinkės teismas tokiu būdu pažeidė A. D. teises. Nustačius, kad veika buvo padaryta bendrininkų grupės, pirmos instancijos teismas neturėjo nustatyti priežastinio ryšio tarp atskirų nuteistųjų asmenų veiksmų bei sukeltų pasekmių, kadangi bendrininkai atsako už bendrais veiksmais padarytas nusikalstamas pasekmes.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą, todėl paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.