Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis R. J. kaltu dėl svetimo turto pasisavinimo prisipažino iš dalies, dėl kito nusikaltimo padarymo prisipažino ir parodė, kad 1998 metais jis įkūrė UAB „V.“, jos akcininkai iš pradžių buvo jis ir jo sugyventinė R. V., jiedu turėjo po 50 procentų akcijų. Vėliau jis tapo pagrindiniu bendrovės akcininku. Bendrovė užsiiminėjo viešuoju maitinimu, su nekilnojamuoju turtu susijusia veikla. Iš pradžių jis buvo ir bendrovės direktoriumi, o nuo 2009 metų, kai jis išėjo tėvystės atostogų, dvejus metus direktoriais buvo kiti asmenys – A. Z. bei jo žmona E. J. Pastaroji savo pareigas nelabai suprato, buvo formali, „popierinė“ direktorė, o visus esminius sprendimus įmonėje priimdavo jis. Be to, A. Z. pasiūlymu, tuo metu, kai pastarasis buvo bendrovės direktoriumi, bendrovėje buvo įkurta valdyba, jos nariai buvo jis – R. J., jo žmonos mama V. U., brolis E. Jc. bei S. P. Jis valdybos narius informuodavo apie įvairius priimamus sprendimus, pristatydavo verslo idėjas, dėl to jie susitikdavo įvairiose vietose, neretai valdybos narius jis lankydavo jų namuose. Valdybos nariai jį pripažino kaip sėkmingą ir teisingą verslininką, jie matė, kiek daug jis darė dėl „V.“, kad jis mokėjo pritraukti pinigus ir uždirbti. Su valdybos nariais tardavosi ir įvairių paskolų klausimais. Taip pat jis buvo įkūręs UAB „I.“, buvo jos direktoriumi, o kartu su UAB „V.“ buvo ir šios bendrovės akcininkai. UAB „V.“ vienas iš paskutiniųjų vykdytų projektų buvo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), statyba. Pradėtą statyti namą ir žemės sklypą bendrovė buvo įsigijusi 2006 metais ir iki 2008 metų statybą įvykdė iki 93 proc. baigtumo. Į visą šį projektą buvo investuota apie 7,5 milijonai litų. Tuo metu nekilnojamojo turto kainos pradėjo kristi, o vėliau prasidėjus ekonominei krizei nurodyto pastato rinkos vertė smarkiai nukrito, todėl buvo nuspręsta pastatą parduoti. Po visų bandymų parduoti visą ar dalį pastato galiausiai jis susitarė su R. P., kad visą pastatą su žeme parduos su R. P. siejamai UAB „E.“. Visus sandorio klausimus su R. P. sprendė jis, nes jis faktiškai ir vadovavo UAB „V.“ bei rūpinosi jos veikla. 2010 m. spalio 8 d. tarp UAB „V.“, atstovaujamos UAB „I.“, ir UAB „E.“ buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, ją kaip tuometė UAB „V.“ ir UAB „I.“ direktorė jo pavedimu pasirašė žmona E. J. Pagal vieną šios sutarties, kuria pardavėja UAB „V.“ įsipareigojo nurodytą turtą parduoti, o pirkėja UAB „E.“ įsipareigojo tą turtą nupirkti už 4 959 487,50 litus, punktų buvo numatyta, kad 550 000 Eur, tai atitinka 1 899 040 litų, dydžio suma turto pirkėjo bus sumokėta remiantis atstovo pagal pavedimą UAB „I.“ nurodytam gavėjui 2010 m. gruodžio 10–23 d. Dėl to, kad UAB „V.“ veiklą toliau sėkmingai vykdyti tuo metu buvo sudėtinga, jis ieškojo verslo galimybių užsienyje, siekdamas taip padėti bendrovei toliau vykdyti veiklą. Kadangi pačiai bendrovei vykdyti veiklą užsienyje nebūtų buvę įmanoma, jis nusprendė gautas už parduotą nekilnojamąjį turtą lėšas panaudoti savo paties versle užsienyje. Jį domino veikla, susijusi su ekologiško, elektrinio transporto plėtojimu miestuose. Tuo metu dalyvaudamas vienoje parodoje Vokietijoje susidomėjo elektriniais motoroleriais, pamatė gerą perspektyvą užsiimti tokių transporto priemonių prekyba ar nuoma. Tokiai veiklai vykdyti 2010 metų vasarą Anglijoje jis įkūrė įmonę „T.“ Co LTD, įkūrė ir 2010 m. rugpjūčio 5 d. įregistravo privačią bendrovę „Z. Ltd“. Tų pačių metų pabaigoje jis kaip „Z. Ltd“ direktorius sudarė išimtinės distribucijos sutartį su Vokietijos įmone „H. GmbH“ dėl 2000 motorolerių tiekimo, teisių jais disponuoti. Pagal nuodytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį už UAB „V.“ parduodamą pastatą ir žemės sklypą R. P. į jo asmeninę sąskaitą AB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. lapkričio mėnesį pervedė 90 000 ir 50 000 litų. Iš gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą lėšų iš UAB „V.“ 2010 m. gruodžio mėnesį ir 2011 m. gruodžio mėnesį jis pagal kasos išlaidų orderius grynaisiais pinigais išsimokėjo atitinkamai 148 400 litų ir 22 500 litų. Jo gauti iš R. P. 140 000 litų, iš UAB „V.“ gauti 170 900 litų buvo įforminti kaip iš UAB „V.“ gautos paskolos, gavus bendrovės valdybos sutikimus. Visas šias pinigines lėšas jis panaudojo minėto pobūdžio verslui per nurodytas užsienio įmones vykdyti šio verslo Ispanijoje plėtrai. Tuo tikslu 2011 m. lapkričio mėnesį Barselonoje jis įsteigė įmonę „iR.“ S. L. Nemažą dalį gautų pinigų pareikalavo ir su šiuo verslu susijusios kelionės. Taip pat jis UAB „I.“ direktorei E. J. davė nurodymą kreiptis į UAB „E.“ 2010 m. gruodžio 13 d. raštu, kad ši bendrovė atliktų skubų 550 000 Eur pavedimą kompanijai „H. Gmbh“ pagal 2010 m. spalio 8 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, mokėjimo paskirtį nurodant bendrovei „Z. Ltd.“ Panaudodamas ir šias lėšas jis ketino iš kompanijos „H. Gmbh“ įsigyti elektrinių motorolerių pagal minėtą išimtinės distribucijos sutartį ir per savo įkurtas nurodytas įmones vykdyti su motorolerių pardavimu ir nuoma susijusį verslą. Pagal išimtinės distribucijos sutartį iš kompanijos „H. Gmbh“ jis turėjo gauti 2000 elektrinių motorolerių. Vieno motorolerio kaina buvo 850 Eur, pagal sutartį už pirmąjį 1000 vienetų technikos jis turėjo sumokėti 850 000 Eur. Taigi davęs direktorei E. J. minėtą nurodymą praėjus nedaug laiko jis iš vokiečių elektroniniu laišku gavo patvirtinimą, kad pinigus už 1000 motorolerių jie gavo, tačiau iš ko gavo pinigus, jie nenurodė. Manydamas, kad kompanijai „H. Gmbh“ pinigus pervedė UAB „E.“ už UAB „V.“ parduodamą namą, dėl to, kad kompanija „H. Gmbh“ su UAB „V.“ jokių ūkinių komercinių ryšių neturėjo, tam, kad UAB „V.“ buhalterinėje apskaitoje būtų galima parodyti nurodytų piniginių lėšų panaudojimą, jis buhalterei L. Š. davė nurodymą šių lėšų gavimą užskaityti, o 2011 m. sausio 3 d. pasirašė 550 000 Eur sumą atitinkančią 1 899 040 litų paskolos jam iš UAB „V.“ sutartį. Vėliau paaiškėjo, kad pinigus pagal minėtą jo prašymą kompanijai „H. Gmbh“ pervedė ne UAB „E.“, o su šios bendrovės savininku R. P. susijusi Kipre registruota kompanija „J.“, be to, sumokant didesnę negu buvo prašoma sumą – 850 000 Eur. Kompanijos „J.“ pervedimuose nebuvo nurodyta, kad pinigai pervedami už parduodamą pastatą. Tokiu būdu iš kompanijos „H. Gmbh“ buvo nupirkta 1000 elektrinių motorolerių, tačiau tik dalis jų – daugiau kaip trys šimtai – buvo perduoti įmonei „Z. Ltd“. Didžioji dalis technikos buvo likę kompanijos „H. Gmbh“ sandėliuose. Gavus motorolerius paaiškėjo jų panaudojimo problemos. Vokiečiai buvo nutylėję, kad tai buvo registruotina transporto priemonė, neskirta važinėti ir dviračių takais. Dėl to jis negalėjo šių transporto priemonių parduoti, užsiimti jų nuoma taip, kaip buvo planavęs. Tik kiek vėliau jam pavyko Barselonoje tokią veiklą išplėtoti. 2011 metais jo įmonei „Z. Ltd“ bankrutuojant turėtus motorolerius taip pat ir buvusius kompanijos „H. Gmbh“ sandėliuose iš šios įmonės balanso jis pervedė į kitos savo įmonės „iR.“ S. L. balansą. Apie 100 įsigytų motorolerių buvo išsiųsta į Angliją, nedidelė dalis parduota Vilniuje, kažkiek bandymams buvo siunčiama į Braziliją, 250 motorolerių buvo siųsti į vieną Kauno firmą sumontuoti GPS įrangą. Nupirkti iš kompanijos „H. Gmbh“ pagal minėtą kontraktą už 850 000 Eur kitą 1000 motorolerių dėl nurodytų problemų su šia technika ir dėl lėšų stokos jis nebegalėjo. Kompanijos vadovas jam patvirtino supratęs jo nepajėgumą tai padaryti, vokiečiai nustojo visiškai su juo bendrauti, nebeteikė jokios informacijos, iš pastarųjų jis nebegalėjo išsireikalauti net nupirktų ir sandėliuose likusių motorolerių. Savo verslui vykdyti trūkstant lėšų bei siekdamas grąžinti bent dalį gautų paskolų, 2012 metais jis skolinosi pinigų iš to paties R. P., jo reikalavimu sudarė įmonės „iR.“ S. L akcijų pirkimo pardavimo sutartį su atpirkimo teise. Vėliau R. P. apgautas pasirašė sutartį dėl šios įmonės už 4000 Eur jam pardavimo, nors tuo metu įmonė turėjo ne tik įsigytą techniką, bet ir turto už 750 000 Eur. Net tų 4000 Eur jis iš R. P. negavo. Galiausiai 2013 m. kovo mėnesį R. P. pareiškė, kad jis šioje įmonėje yra niekas, tokiu būdu šią įmonę su visu jos turtu užvaldė. R. P., pervesdamas iš kompanijos „J.“ kompanijai „H. Gmbh“ dar 850 000 Eur, įsigijo likusius 1000 elektrinių motorolerių ir per užvaldytą įmonę „iR.“ S. L. vykdė su šių transporto priemonių nuoma susijusią veiklą. Tokiu R. P. apgaulės būdu jis negavo 550 000 Eur už UAB „V.“ parduotą nekilnojamąjį turtą. Taip neteigtų, jeigu R. P. nebūtų užvaldęs minėtą jo įmonę, o jis būtų gavęs už tą sumą nupirktus motorolerius. Tai, kad didesnė už jo prašytą pervesti pinigų suma – 850 000 Eur – buvo pervesta ne iš UAB „E.“, o iš kompanijos „J.“, po to, kai kompanija „H. Gmbh“ nustojo bendrauti, jam leido suprasti, kad pinigai buvo pervesti ne už UAB „E.“ perkamą iš UAB „V.“ turtą. Taigi R. P. jį apgavo, iš pastarojo jis jokiu būdu negavo 550 000 Eur ar turto už tokią sumą, šių pinigų R. P. ar jo bendrovė „E.“ nesumokėjo ir UAB „V.“. Galutinai R. P. per savo įmones už tuos 550 000 Eur ir kitas lėšas, pervestas kompanijai „H. Gmbh“ iš kompanijos „J.“, įsigijo turtą savo naudai. Todėl jis – R. J. – šio UAB „V.“ turto nepasisavino. Iki anksčiau nurodytų keturių paskolų, gautų iš parduoto pastato ir žemės sklypo, jis iš UAB „V.“ buvo pasiskolinęs apie 5 milijonus litų. 2012 metais iš pasiskolintų pinigų jis 2 milijonus litų paskolino E. S. Naujomis paskolomis jis iš dalies dengė senesnes skolas „V.“, nemažą dalį paskolų grąžino. Kaip nurodė anksčiau, didesnę paskolų dalį panaudojo verslui užsienyje kurti ir plėsti, tačiau jis negali nurodyti tikslaus pinigų panaudojimo. Asmeniškai sau jokio turto už tuos pinigus neįsigijo. Kadangi jo sumanytas verslas buvo sužlugdytas, o į šį verslą įdėti pinigai pagrobti, jis negalėjo pinigų grąžinti UAB „V.“, o ši, neturėdama lėšų, negalėjo sumokėti privalomus mokesčius valstybei. Jis žinojo, kad pagal pateiktas pridėtinės vertės ir pelno mokesčių deklaracijas bendrovės įsiskolinimas valstybei 2013 m. vasario 5 d. sudarė 896 620,70 litų. Jo nurodymu UAB „V.“ buhalterė L. Š. prašė Mokesčių inspekcijos atidėti mokesčių mokėjimą, tačiau prašymas buvo atmestas.

Kaltinamojo kaltė taip pat įrodyta liudytojų parodymais, byloje esančiais duomenimis.

Liudytoja L. Š. parodė, kad iki 2014 m. vasario 13 d. daugiau kaip dešimt metų dirbo buhaltere kaltinamojo R. J. bendrovėse – UAB „V.“ ir UAB „I.“. Nors tam tikrais laikotarpiais šių bendrovių direktorė buvo R. J. žmona E. J., faktiškai abiejų bendrovių veikla rūpinosi ir jai vadovavo bendrovių akcininkas R. J. E. J. buvo tik formali bendrovių vadovė, jokių sprendimų ji savarankiškai nepriimdavo, tik pasirašydavo jai pateikiamus bendrovių dokumentus. R. J. faktiškai valdė ir bendrovių pinigines lėšas, prireikus pinigų, iš UAB „V.“ skolindavosi dideles sumas, nurodydamas parengti paskolos sutartis. R. J. jai nurodydavo pagal jo pateiktus duomenis parengti bendrovių valdybų posėdžių protokolus, nors posėdžių sekretore būdavo įrašoma E. J. Jos parengtus valdybos posėdžių įvairiais klausimais protokolus R. J. ar E. J. vėliau grąžindavo su valdybos narių parašais. Kaip vykdavo valdybos posėdžiai, ji nežino, juose nedalyvaudavo. 2010 metų pabaigoje buvo nuspręsta parduoti UAB „V.“ priklausančius pastatą ir žemę, esančius (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Tuo metu bendrovė turėjo nepadengtą skolą biudžetui, buvo areštuota sąskaita, turėjo įsipareigojimų bankui, todėl objektas buvo pardavinėjamas skubos tvarka, o sandoriui sudaryti ir įvykdyti buvo pasitelkta UAB „I.“. Nurodytą objektą buvo nuspręsta parduoti UAB „E.“, dėl to susitarė bendrovių akcininkai ir vadovai R. J. ir R. P. 2010 metų pabaigoje buvo pasirašyta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal šią sutartį, kurią pasirašė E. J., UAB „V.“ buvo atstovaujama bendrovės „I.“ tam, kad tuo metu lėšos už parduodamą objektą nebūtų pervedamos tiesiogiai UAB „V.“, siekiant išvengti pinigų nurašymo bankui ir mokesčiams. 2010 m. gruodžio 13 d. R. J. nurodymu ji parengė UAB „I.“ prašymą UAB „E.“ atlikti skubų 550 000 Eur mokėjimo pavedimą kompanijai „H. Gmbh“ pagal 2010 m. spalio 8 d. sudarytą preliminariąją sutartį tarp R. P. ir UAB „I.“, prašyme įrašė R. J. nurodytus kompanijos „H. Gmbh“ rekvizitus, mokėjimo paskirtį „for Z. LtD“. Šiame prašyme apsirikusi ji klaidingai įrašė kaip minėtą preliminariąją sutartį pasirašiusį asmenį R. P. Taip galėjo atsitikti dėl to, kad R. P. kaip UAB „E.“, su kuria buvo pasirašyta sutartis, akcininkas pagal sutartį buvo pervedęs pradines lėšas, o dėl minėto prašymo UAB „E.“ neprašė patikslinti sutartį. Tuos pinigus R. J. norėjo panaudoti savo verslui, kad galėtų uždirbti pinigų ir padengti UAB „V.“ įsiskolinimus valstybei ir kitiems subjektams. Vėliau UAB „V.“ buhalterinėje apskaitoje R. J. nurodymu 550 000 Eur mokėjimas kompanijai „H. Gmbh“ buvo parodytas kaip R. J. 1 899 040 litų skola bendrovei „V.“, nes tarpusavyje šios bendrovės jokių ryšių neturėjo. Dėl to tarp R. J. ir UAB „V.“ buvo sudaryta paskolos sutartis. Minėto pastato ir žemės sklypo pardavimo laikotarpiu UAB „V.“ R. J. buvo įformintos dar kelios paskolos. Tuo reikalu buvo pateikiami bendrovės valdybos narių sprendimų protokolai, pasirašytos paskolos sutartys. Paskolų nustatytu terminu negrąžinus R. J. nurodydavo parengti paskolų pratęsimo sutartis. R. J. tikindavo, kad paskolas grąžins, nedideles sumas grąžindavo, iš jų darbuotojams buvo mokami atlyginimai. Jai išeinant iš darbo R. J. skola UAB „V.“ buvo apie 4 milijonai litų. Prieš parduodant minėtą UAB „V.“ turtą jis R. J. informavo apie būsimą mokestinę prievolę valstybės biudžetui. Turto pardavimo sandoris buvo užbaigtas 2012 metais. Kadangi pastatas už suteiktą lizingą buvo įkeistas bankui, pagrindinės pirkimo– pardavimo sutarties su UAB „E.“ anksčiau pasirašyti negalėjo. Už UAB „V.“ bankui 2 milijonus litų sumokėjo UAB „E.“. Sudarius šį galutinį sandorį 2012 m. rugsėjo 25 d. ji Klaipėdos apskrities VMI pateikė pelno ir pridėtinės vertės deklaracijas, pagal kurias bendrovė į valstybės biudžetą turėjo sumokėti daugiau kaip 800 tūkstančių litų. Kadangi tokių lėšų bendrovė neturėjo, prievolės valstybės biudžetui įvykdyti negalėjo. Tuo metu R. J. buvo bendrovės direktorius. Jie kreipėsi į Mokesčių inspekciją su prašymu suteikti mokestinę paskolą, atidėti arba išdėstyti mokesčių sumokėjimą. Neturint galimybės parodyti, iš kokių lėšų dengtų įsiskolinimą, mokestinė paskola suteikta nebuvo. Pats R. J. su tokiais prašymais vyko į Mokesčių inspekciją, tačiau jo prašymai patenkinti nebuvo. 2013 metais elektroniniu paštu gavo Mokesčių inspekcijos priminimus apie pareigą sumokėti mokesčius, apie tų metų vasario 5 d. priminimą elektroniniu paštu ji informavo R. J. Pastarasis niekada nesakė, kad šios pareigos nevykdys, tikėjosi uždirbti pinigų ir bendrovei grąžinti paskolas bei sumokėti mokesčius valstybei. Dėl kokių priežasčių jis to nepadarė, jai nežinoma.

Liudytoja E. U. (buvusi E. J.) patvirtino kaip visiškai teisingus savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 105–107) ir teisiamajame posėdyje parodė, kad 2009 metais susituokė su R. J. 2010 metais gimus jų dukrai R. J. formaliai dvejiems metams išėjo tėvystės atostogų, o ją formaliai įdarbino savo bendrovių „V.“ ir „I.“ direktore. Iš tikrųjų ji bendrovėse nieko neveikė, neturėjo vadovei reikalingų žinių ir bendrovių veikla nesidomėjo. Nurodytoms bendrovėms toliau faktiškai vadovavo, reikiamus sprendimus priiminėdavo R. J., o ji namuose augino vaiką ir jokiuose verslo sandoriuose nedalyvavo. Prireikus ji tik kaip formali direktorė namuose pasirašydavo R. J. atneštus bendrovių reikiamus dokumentus, kai buvo būtina, su R. J. ar buhaltere L. Š. vykdavo į banką. R. J. visiškai pasitikėjo, jo pateiktus dokumentus pasirašydavo su jais nesusipažinusi. Jos manymu, visus reikalingus dokumentus R. J. nurodymu parengdavo buhalterė L. Š. Taip pat formaliai ji buvo UAB „V.“ valdybos narė, R. J. prašymu į valdybą ji pakvietė ir bendrovėje nedirbusią savo mamą V. U. Jokiuose šios valdybos posėdžiuose ji nedalyvavo, posėdžių sekretore nebuvo ir protokolų nerašė. Tuos R. J. pateiktus protokolus ji tik pasirašydavo. Tuo metu jie gyveno (duomenys neskelbtini), name, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini). Tais pačiais metais jiems laikinai išvykus gyventi į Angliją R. J. tą namą pardavinėjo R. P. Jokių su šio namo pardavimu susijusių aplinkybių ji nežino. Tuo užsiėmė R. J. Jai tik teko pasirašyti preliminariąją pirkimo– pardavimo sutartį, prašymą R. P. kažkokiai bendrovei pervesti pinigus. Taip pat 2010–2012 metais jai teko pasirašyti paskolų iš „V.“ suteikimo R. J. sutartis. Kokio dydžio, kokiu būdu paskolos buvo suteiktos, ji nežino. Taip pat ji netvarkė nurodytų R. J. bendrovių buhalterinės apskaitos, faktiškai piniginių lėšų nevaldė ir tais reikalais su R. J. nebendravo. Nuo 2012 metų su R. J. ji nebegyveno, o 2014 metais santuoką su juo nutraukė.

Liudytoja V. U. patvirtino kaip visiškai teisingus savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 110–111) ir teisiamajame posėdyje parodė, kad 2009 metais jos dukra E. J., po vedybų su R. J. laikinai ėjusi pastarojo UAB „V.“ direktorės pareigas, kartu su R. J. jos paprašė tapti formalia šios bendrovės valdybos nare. Sakė, kad jiems reikia ketvirto patikimo asmens, kartu patikino, kad jai nieko nereikės daryti, ji už nieką nebūsianti atsakinga. Jai sutikus su šiuo prašymu vėliau tekdavo tik pasirašinėti valdybos posėdžių protokolus. Jokiuose valdybos posėdžiuose ji nedalyvavo. Protokolus pasirašyti pateikdavo bendrovės buhalterė, vieną kartą atnešė dukra. Jai buvo pateikiami tik protokolų paskutiniai lapai, kuriuose jau būdavo kitų valdybos narių parašai. Jos nedomino susipažinti su visu protokolų turiniu, buvo sakoma, kad šie protokolai yra tik formalūs. Ikiteisminio tyrimo metu jai parodytuose valdybos posėdžių protokoluose dėl paskolų R. J. suteikimo, namo (duomenys neskelbtini) pardavimo yra jos parašai, tačiau ji nieko apie tuos sandorius nežinojo. Visa bendrovės veikla rūpinosi tik R. J., kuris priimdavo visus sprendimus, tik jis vienas turėjo teisę disponuoti bendrovės turtu ir lėšomis.

Liudytojas S. P. patvirtino kaip visiškai teisingus savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 110–111) ir teisiamajame posėdyje parodė, kad nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. gruodžio 7 d. dirbo UAB „V.“, buvo namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), administratoriumi. Maždaug tuo laikotarpiu arba A. Z., tuo metu vadovavęs „V.“, ar bendrovės pagrindinis akcininkas R. J. jo paprašė tapti šios bendrovės valdybos nariu ir jis sutiko. Valdyba savarankiškai jokių sprendimų nepriiminėdavo, visos sudėties posėdžiai nebuvo rengiami, o posėdžių protokolais, kuriuos surašydavo buhalterė L. Š., būdavo įforminami R. J. sprendimai, susiję su bendrovės valdymu ir finansais. Su kitais valdybos nariais – buvusia R. J. žmona ir uošviene – jis nesusitikdavo. Kartais R. J. jam pristatydavo idėjas ir sprendimus, kurie protokoluose būdavo įforminami kaip vadybos sprendimai. R. J. pats valdė bendrovės pinigus, tačiau kaip tai darė ir kur lėšas naudojo, jis nežino. Nuo 2010 m. R. J. pardavinėjo UAB „V.“ minėtą (duomenys neskelbtini) esantį namą. Iš R. J. pasakojimų jis suprato, kad iš to sandorio gautų lėšų jis norėjo pradėti su elektriniais motoroleriais susijusį verslą Ispanijoje, ten turėjo atidaryti įmonę. Pardavus nurodytą namą jis – S. P. – pasirašė su tuo sandoriu susijusį 2012 m. liepos 31 d. valdybos posėdžio protokolą, kurį jam padavė L. Š.

Liudytojas R. S. parodė, kad jis iki 2014 metų rugpjūčio mėnesio dirbo UAB „E.“ direktoriumi. 2010 metais buvo priimtas vienintelio šios bendrovės akcininko sprendimas plėsti bendrovės veiklą ir tuo tikslu įsigyti pastatą su žemės sklypu, esantį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Kaip UAB „E.“ direktorius jis pasirašė 2010 m. spalio 8 d. šio turto pirkimo–pardavimo sutartį. Sutartis buvo pasirašyta ją perduodant elektroniniu paštu. Kita sandorio pusė buvo UAB „V.“ ir UAB „I.“, sutartį pasirašė šių bendrovių direktorė E. J. Pagal vieną sutarties punktų turto pirkėjas 550 000 Eur (1 899 040 litų) pagal pardavėjų rašytinį prašymą turėjo sumokėti jų nurodytam gavėjui. Praėjus nedaug laiko toks prašymas buvo gautas, jame buvo nurodyta 550 000 Eur pervesti kompanijai „H. Gmbh“. Šiam prašymui įvykdyti UAB „E.“ gavo paskolą iš kompanijos „J.“ ir ši pinigus kompanijai „H. Gmbh“ pervedė tiesiogiai. UAB „E.“ su UAB „V.“ atsiskaitė visiškai ir 2012 metais, dalyvaujant „V.“ buhalterei ir direktorei, buvo pasirašyta sandorį dėl nurodyto objekto pirkimo–pardavimo užbaigianti sutartis.

Liudytoja R. A. parodė, kad iki 2012 metų jai dirbant buhaltere UAB „E.“ šios bendrovės vienintelis akcininkas R. P. priėmė sprendimą iš UAB „V.“ įsigyti pastatą su žemės sklypu, esantį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Tarp bendrovių buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis. Vykdydama UAB „E.“ direktoriaus R. S. nurodymus ji atliko ne vieną mokėjimą UAB „I.“ ir UAB „V.“, lizingo bendrovei, į teismo sąskaitą. Nurodytam turtui įsigyti bendrovei „E.“ kompanija „J.“ buvo suteikusi paskolą. Vykdant vieną preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties punktų dalis už įsigyjamą turtą pinigų – 550 000 Eur – šios kompanijos buvo pervesta į Vokietiją.

Liudytojas R. P. parodė, kad UAB „E.“, kurios vienintelis akcininkas buvo jisai, 2010 metais (duomenys neskelbtini) surado pirkti namą, kurį pardavinėjo UAB „V.“. Derybas dėl namo su žemės sklypu pirkimo–pardavimo jis vedė su UAB „V.“ vadovu R. J. Tuo metu namas buvo įkeistas bankui, R. J. turėjo problemų dėl atsiskaitymo su banku, nes UAB „V.“ tam neturėjo lėšų. Todėl objekto pirkimas užtruko ilgiau kaip metus. Preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2010 m. spalio 8 d., joje buvo numatyta mokėjimų tvarka ir terminai, tai sutartyje nurodė pardavėjas. Pagal sutartį bendrovei „V.“ atstovavo ir vykdyti šią sutartį įgaliota buvo UAB „I.“. Be šio namo pirkimo, tarp jo ir R. J. atsirado ir kitų finansinių ryšių. R. J. pasakojo, kad yra pradėjęs verslą Ispanijoje, kažką panašaus darąs Anglijoje, tačiau neturįs pakankamai lėšų. Todėl R. J. prašė jo finansinės pagalbos. Iš pradžių jam skolino truputį, po keliasdešimt tūkstančių litų, po to daugiau. O kai pradėjo pirkti namą, gal dvejus metus mokėjo įvairias R. J. skolas. Pagal nurodytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį pirmiausia UAB „E.“ į UAB „I.“ sąskaitą turėjo sumokėti vieną milijoną litų. Tačiau iš šios sumos 90 000 ir 50 000 litų pardavėjo prašymu jis pervedė į R. J. asmeninę sąskaitą. Pagal kitą sutarties punktą 550 000 Eur UAB „E.“ tų pačių metų gruodžio mėnesį turėjo pervesti pardavėjo atstovo prašymu jo nurodytam gavėjui. Tokį UAB „I.“ prašymą UAB „E.“ gavus, prašant nurodytą sumą pervesti kompanijai „H. Gmbh“, nusprendė šias lėšas pervesti iš savo kreditoriaus – kompanijos „J.“. Be to, R. J. prašymu pervesta buvo daugiau negu 550 000 Eur, iš viso 850 000 Eur. Šis skirtumas buvo vėliau pagrįstas 2010 m. gruodžio 28 d. paskolos sutartimi, pagal kurią R. J. iš jo skolinosi 551 540 Eur, kurią turėjo grąžinti iki 2011 m. balandžio 30 d. 200 000 Eur pervedė į R. J. asmeninę sąskaitą, apie 41 000 Eur pervedė į pastarojo nurodytos kažkokios įmonės VM. sąskaitą. Vėliau paaiškėjo, kad R. J. pagal 2010 m. gruodžio 1 d. kontraktą tarp jo įmonės „Z. Ltd“ ir kompanijos „H. Gmbh“ pastarajai pirmiausia ir turėjo sumokėti 850 000 Eur. Iš viso minėtam turtui pagal 2010 m. spalio 8 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį įsigyti bendrovei „E.“ kaip akcininkas jis skolino vieną milijoną litų, o iš kompanijos „J.“ buvo pasiskolinta 3 959 487 litus atitinkančios lėšos, iš kurių 550 000 Eur nurodytomis aplinkybėmis buvo pervesta kompanijai „H. Gmbh“. Taigi iš viso už iš UAB „V.“ įsigytą turtą pagal minėtą sutartį buvo sumokėta 4 959 487 litų, 2012 metais, šalims patvirtinus, kad atsiskaityta visiškai, buvo pasirašyta galutinė pirkimo–pardavimo sutartis. Vėliau iš R. J. jokių pretenzijų, susijusių su šiuo parduotu turtu, negavo. Pats R. J. minėtų suteiktų paskolų jam negrąžino. Dėl to 2012 m. gegužės 10 d. garantiniu raštu R. J. patvirtino, kad iš savo įmonės „iR.“ S. L. Barselonoje jam perduoda 500 motorolerių. 2012 m. birželio 7 d. sutartimi R. J. jam pardavė šios įmonės akcijas su atpirkimo teise. R. J. teiginiai, kad jis nuo šios įmonės buvo nušalintas, nėra pagrįsti. R. J. toliau vis jo prašė padėti plėsti šios įmonės, nuomojančios elektrinius motorolerius, veiklą, dėkojo už pagalbą jam finansiškai sunkiu metu. Kai vėliau dėl R. J. įsipareigojimų nevykdymo jis perėmė nurodytą įmonę, paaiškėjo jos neįvykdyti įsipareigojimai nurodytai vokiečių kompanijai, jam teko iš ten už 580 000 Eur nupirkti likusius 1000 motorolerių. Todėl jam yra keisti ir nemalonūs R. J. teiginiai, kad už parduotą „V.“ turtą nebuvo iki galo atsiskaityta, jo traktavimas dėl 550 000 Eur pervedimo ir jo įmonės Ispanijoje užvaldymo.

Liudytojas E. S. parodė, kad 2010 metų pradžioje turėdamas tikslą įkurti statybos įmonę ir užsiimti verslu ieškojo asmens, galinčio paskolinti pinigų. To pasiteiravo ir pažįstamo R. J. Pastarasis sutiko suteikti paskolą. Sutarė, kad R. J. kaip fizinis asmuo jam kaip fiziniam asmeniui pirmiausia paskolins pusę milijono litų, vėliau dar pusantro milijono litų. Vėliau pasirašydamas keturias paskolos sutartis per keletą kartų iki 2010 m. pabaigos iš R. J. jo namuose (duomenys neskelbtini) grynaisiais pinigais gavo tuos du milijonus. Buvo sutarta, kad jis mokės 3 proc. metinių palūkanų. 2012 m. pabaigoje–2013 m. pradžioje 60 00 litų susidariusių palūkanų iš savo žmonos banko sąskaitos R. J. nurodymu pervedė į Kinijos banko sąskaitą, dar 1500 litų kaip procentus už paskolą sumokėjo R. J. žmonai. Visos likusios 2 milijonų litų sumą atitinkančios skolos negalėjo grąžinti dėl verslo problemų, užstrigusio atsiskaitymo su jo įmone.

Iš keturių paskolos sutarčių, sudarytų 2010 m. kovo 21 d., gegužės 17, birželio 9 d., gruodžio 10 d., matyti, kad atitinkamai ketveriems metams R. J. E. S. paskolino po 500 000 litų, iš viso 2 000 000 litų (t. 2, b. l. 126–133).

Iš UAB „V.“ akcininkų registravimo sąrašų matyti, kad nuo 2008 m. sausio 15 d. bendrovės 90,76 proc. akcijų priklausė R. J., 0,04 proc. – E. Jc., 9,20 proc. – R. J. atstovaujamai UAB „I.“ (t. 3, b. l. 7, 10).

Iš 2009 m. rugsėjo 1 d. UAB „V.“ visuotinio neeilinio akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad buvo nutarta išrinkti bendrovės valdybą, kurią sudarė R. J., E. J., V. U., S. P., o iš tos pačios dienos valdybos posėdžio matyti, kad bendrovės „V.“ valdybos pirmininku buvo paskirtas R. J. (9, 11–12).

Iš kaltinamojo R. J. 2014 m. liepos 14 d. pateiktos 2010 m. birželio 1 d. darbo sutarties nustatyta, kad E. J. nuo 2010 m. birželio 2 d. buvo priimta dirbti į UAB „V.“ laikinai einančios generalinės direktorės pareigas, iš pateiktų 2012 m. gruodžio 12 d. įsakymo ir darbo sutarties nustatyta, kad dirbti UAB „V.“ generaliniu direktoriumi nuo 2012 m. gruodžio 12 d. buvo priimtas R. J. (2012 m. spalio 22 d. valdybos posėdžio protokole nurodyta, kad R. J. nutarta paskirti eiti direktoriaus ir bendrovės kasininko pareigas nuo 2012 m. lapkričio 2 d. (t. 3, b. l. 104–105), iš pateiktos 2002 m. rugsėjo 3 d. darbo sutarties nustatyta, kad L. Š. buvo priimta dirbti UAB „V.“ buhaltere, iš pateikto 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymo nustatyta, kad L. Š. buvo atleista iš bendrovės kasininko pareigų, kasininke nuo 2012 m. sausio 20 d. paskirta E. J. (t. 2, b. l. 148–150, 153–155, 161).

Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašo pažymos apie akcininkus matyti, kad UAB „I.“ direktoriumi ir akcininku nuo 2001 m. gegužės 9 d. buvo R. J., o nuo 2005 m. liepos 8 d. akcininku tapo ir UAB „V. (t. 112–116).

Iš 2010 m. gegužės 3 d. paslaugų teikimo sutarties nustatyta, kad UAB „I.“ bendrovės „V.“ buvo įgaliota atlikti veiksmus, susijusius su nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 146–147).

Iš 2010 m. spalio 8 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, be kita ko, nustatyta, kad UAB „V.“ (Pardavėjas), atstovaujama UAB „I.“ (Atstovas pagal pavedimą), įsipareigojo parduoti, o UAB „E.“ (Pirkėjas) įsipareigojo įsigyti namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), už 4 959 487,50 litų. Atsiskaityti šalys susitarė taip, kad 300 000 ir 700 000 litų Pardavėjas sumokės į UAB „I.“ atsiskaitomąją sąskaitą banke atitinkamai iki šios sutarties pasirašymo dienos ir iki 2010 m. gruodžio 10 d. 550 000 Eur, tai atitinka 1 899 040 litų, sumokės, remiantis Atstovo pagal pavedimą rašytiniu prašymu, jo nurodytam gavėjui ne anksčiau kaip 2010 m. gruodžio 10 d. ir ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 23 d., likusi 2 060 447,50 dydžio suma bus sumokėta iki 2011 m. kovo 31 d., bet ne anksčiau nei bus pasirašyta galutinė turto pirkimo–pardavimo sutartis ir priėmimo–perdavimo aktas. Sutartį pasirašė UAB „V.“ ir UAB „I.“ l. e. p. direktorė E. J. ir UAB „E.“ direktorius R. S. (t. 3, b. 143–145).

Iš mokėjimo nurodymų, mokėjimo paskirtį nurodant mokėjimą pagal 2010 m. spalio 8 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, nustatyta, kad mokėtojas R. P. bendrovei „I.“ 2010 m. spalio 8 d. pervedė 300 000 litų, 2010 m. spalio 29 d. pervedė 200 000 litų ir 180 000 litų, 2010 m. lapkričio 2 d. pervedė 70 000 litų, 2010 m. gruodžio 9 d. pervedė 67 000 litų, 2010 m. lapkričio 15 d. 43 000 litų pervedė bendrovei „V.“, 2010 m. lapkričio 15 d. ir 26 d. atitinkamai 90 000 litų ir 50 000 litų pervedė į R. J. asmeninę sąskaitą banke, iš viso pervedė vieną milijoną litų (t. 1, b. l. 33–40).

Iš 2010 m. gruodžio 13 d. UAB „I.“ direktorės E. J. pasirašyto prašymo „Dėl apmokėjimo pagal preliminarią sutartį“, adresuoto UAB „E.“, nustatyta, kad pastarosios prašoma atlikti skubų 550 000 Eur mokėjimo pavedimą kompanijai „H. Gmbh“ pagal 2010 m. spalio 8 d. sudarytą preliminariąją sutartį tarp R. P. ir UAB„I.“, prašyme nurodyti kompanijos „H. Gmbh“ rekvizitai, banko sąskaita ir mokėjimo paskirtis for Z. LTd. (t. 3, b. l. 183).

UAB „V.“ 2010 m. gruodžio 28 d. valdybos posėdžio protokole, pasirašytame visų narių, išskyrus S. P., nors esant įrašams, kad jis posėdyje dalyvavo, nurodyta, jog trimis balsais, vienam susilaikius, buvo nutarta R. J. skirti 140 000 ir 148 000 litų paskolas iki 2012 m. gruodžio 31 d., tokio dydžio beprocentinės paskolos įformintos 2010 m. gruodžio 30 d. sutartimis, kurias pasirašė R. J. ir UAB „V.“ l. e. p. direktorė E. J. (t. 3, b. l. 13–16).

Iš 2010 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderio matyti, kad R. J. buvo išmokėta 148 000 litų, tačiau pagrindą nurodant 2010 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartį (t. 4, b. l. 47).

Iš 2011 m. sausio 3 d. R. J. prašymo UAB „V.“ nustatyta, kad jis prašė 550 000 Eur, tai atitinka 1 899 040 litų sumą, gautus iš kompanijos „J. INC“ pagal 2010 m. spalio 8 d. Preliminariąją sutartį su UAB „E.“, užskaityti kaip paskolą jam, suteiktą UAB „V.“ nuo 2011 m. sausio 3 d.

UAB „V.“ 2011 m. sausio 2 d. valdybos posėdžio protokole, pasirašytame visų narių, išskyrus S. P., nors esant įrašams, kad jis posėdyje dalyvavo, nurodyta, jog trimis balsais, vienam susilaikius, buvo nutarta R. J. skirti 1 899 040 litų paskolą iki 2012 m. gruodžio 31 d., tokio dydžio beprocentinė paskola įforminta 2011 m. sausio 3 d. sutartimi, kurią pasirašė R. J. ir UAB „V.“ l. e. p. direktorė E. J. (t. 3, b. l. 17–19).

UAB „V.“ 2011 m. gruodžio 26 d. valdybos posėdžio protokole, pasirašytame visų narių, išskyrus S. P., nors esant įrašams, kad jis posėdyje dalyvavo, nurodyta, jog keturiais balsais buvo nutarta R. J. skirti 22 500 litų paskolą vienerių metų laikotarpiui, tokio dydžio beprocentinė paskola iki 2012 m . gruodžio 31 d. įforminta 2011 m. gruodžio 28 d. sutartimi, kurią pasirašė R. J. ir UAB „V.“ l. e. p. direktorė E. J. (t. 3, b. l. 20–22).

Iš 2011 m. gruodžio 30 d. kasos išlaidų orderio Nr. 12/30/22 matyti, kad R. J. buvo išmokėta 22 500 litų, tačiau pagrindą nurodant 2012 m. gruodžio 28 d. paskolos sutartį Nr. P2011 (t. 4, b. l. 48).

UAB „V.“ 2011 m. gruodžio 28 d. valdybos posėdžio protokole, pasirašytame visų narių, išskyrus S. P., nors esant įrašams, kad jis posėdyje dalyvavo, nurodyta, jog trimis balsais, vienam susilaikius, buvo nutarta R. J. 2011 m. sausio 3 d. ir 2011 m. gruodžio 28 d. suteiktų paskolų grąžinimo terminus atidėti iki 2014 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 28 d. papildomais susitarimais, kuriuos pasirašė R. J. ir UAB „V.“ l. e. p. direktorė E. J., buvo papildytos ir pakeistos 2011 m. sausio 3 d. ir 2011 m. gruodžio 28 d. paskolos sutartys, nurodant paskolų sumų grąžinimą iki 2014 m. gruodžio 31 d. (t. 3, b. l. 23–24, t. 4 b. l. 42–45).

Iš 2012 m. liepos 31 d. UAB „V.“ valdybos posėdžio protokolo matyti, kad R. J. pasiūlymu buvo nutarta parduoti pastatą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), už 4 959 487,50 litų ir įgalioti E. J. atstovauti bendrovei pasirašant sutartį (t. 3, b. l 25–26).

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. sutarties dėl butų ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo, pasirašytos UAB „V.“ direktorės E. J. ir UAB „E.“ direktoriaus R. S., be kita ko, nustatyta, kad šalys patvirtino, jog 4 959 487,50 litų už perkamą turtą pirkėjas pardavėjui sumokėjo prieš šio sutarties pasirašymą (t. 4, b. l. 64–74).

Iš viešos internetinės paieškos duomenų, R. J. pateiktos privačios ribotos atsakomybės bendrovės įregistravimo pažymėjimo, išduoto Anglijos ir Velso registratoriaus, nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 5 d. buvo įregistruota privati bendrovė „Z. Ltd“, jos direktoriumi nurodytas R. J. (t. 3, b. l. 117, t. 7, b. l. 8–13).

Iš išimtinės distribucijos (platinimo) sutarties tarp įmonės „Z. Ltd“ direktoriaus R. J. ir kompanijos „H. GmbH“ direktoriaus D. N., be kita ko, nustatyta, kad įmonei „Z. Ltd“ buvo suteikta išimtinė teisė Jungtinės Karlystės, Airijos, Rusijos, Ispanijos ir Prancūzijos teritorijoje platinti motorolerius „Tante Paula Maximillian II“, kad šių transporto priemonių 2010–2011 metais bus pristatyta 2000 vienetų, vieno motorolerio kaina nustatyta 850,25 Eur. Nurodyta, kad sutartis įsigalios 2010 m. gruodžio 1 d. (t. 5, b. l. 162–167, t. 6, b. l. 39–41, 55–57).

Iš Atskirų (vienakartinių) kliento kreditinių pervedimų matyti, kad kompanija „J. INC“ Vokietijos kompanijai „H. GmbH“ 2010 m. gruodžio 15, 16, 21 ir 23 dienomis atitinkamai pervedė 300, 300, 200, 50 tūkstančių Eur, nurodant, kad tai yra išankstinis mokėjimas pagal 2010 m. gruodžio 1 d. sutartį Z. (t. 1, b. l. 41–46, t. 5, b. l. 150–154).

2015 m. gruodžio 18 d. kompanijos „H. GmbH“ vadovo D. N. (D. N.) laišku įmonei „Z. Ltd“ patvirtinta, kad vadovaujantis 2010 m. gruodžio 1 d. sutartimi su „Z.“ įmonė „J.“ iš viso sumokėjo 850 000 Eur, mokėjimai buvo atlikti 2010 m. gruodžio 15, 16, 21, 23 dienomis ir atitinkamai sumokėta 300, 300, 200, 50 tūkstančių Eur (t. 5, b. l. 135, 160–161).

Pagal teisinės pagalbos prašymą Vokietijoje apklaustas D. N., dalyvaujant „H. GmbH“ darbuotojui M. Š. (Sch.), parodė, kad vienoje mugėje susipažino su R. J., kuris susidomėjo jų eksponuotais elektriniais motoroleriais. R. J. buvo firmos „Z. Ltd“ įgaliotas asmuo ar direktorius. Po daugelio vėlesnių susitikimų ir derybų jis pateikė užsakymą 2000 elektrinių motorolerių, jų vieneto kaina buvo 850,25 Eur. Sutartis dėl to galėjo būti pasirašyta 2010 m. gruodžio 1 d. Jie susitarė, kad pusę visos sumos bus sumokėta iš karto, o kita pusė – pristačius visus motorolerius. Pirminė suma buvo mokama keturiomis dalimis iš firmos „J.“. R. J. jiems pranešė, kad tai buvo jo investuotojas. Už šias pinigines lėšas buvo nupirktos užsakytos prekės. Pirkėjo nurodymu prekes per ekspedicijos kontorą pristatė į Angliją ir Ispaniją. Vėliau pas R. J. atsirado finansinių sunkumų ir po firmos „Z. Ltd“ bankroto nuo 2013 metų jų naujas kontaktinis partneris buvo R. P., firmos „J.“ investuotojas. Jis apmokėjo kitą dalį likusio mokėjimo, kitas per trejus metus padidėjusias išlaidas (sandėliavimo, transportavimo, procentų). Apklausos metu D. N. pateikė minėtų keturių mokėjimų 850 000 Eur sumos iš „J. INC“ išrašus (t. 6, b. l. 51–61).

Pagal papildomą teisinės pagalbos prašymą „H. GmbH“ pavedimu M. Š. (Sch.) pateikė paaiškinimą, kad su R. J. susipažino tarptautinėje motociklų, motorolerių parodoje Kelne. Jis jiems pasiūlė įtikinamą elektra varomų transporto priemonių nuomos Europos turistinėse vietose planą. Po daugelio susitikimų jis užsakė 2000 elektrinių motorolerių „Tante Paula“. Buvo sutarta 850 000 Eur pradinė ir 850 000 Eur galutinė įmoka. Gavę 850 000 Eur įmoką jie firmai „Z. Ltd“ išrašė sąskaitą 1000 elektrinių motorolerių pagal pareikalavimą. R. J. dalį motorolerių pristatė skirtingais adresais Europoje ar vienu adresu Brazilijoje. Maždaug po metų R. J. įkūrė firmą „iR.“ S. L. su atstovybe Barselonoje ir visus tolesnius užsakymus ir atšaukimus vykdė per šią firmą. Pavedimai perduoti elektrinius motorolerius buvo duoti ekspedicijos kontoroms Vupertalyje ir Remšeide. Kada ir kokiu adresu pristatyti motorolerius, R. J. jiems nurodydavo elektroniniu paštu. Atskiras patvirtinimas dėl elektrinių motorolerių gavimo jiems nebuvo pateiktas, įmonė „Z. Ltd“ įrodymų apie pristatymus nereikalavo. Be to, jie niekada negavo skundų, kad siuntinys pageidaujamu adresu negautas. Po 850 000 Eur įmokos per įmonę „J.“ R. J. negalėjo atlikti daugiau mokėjimų, padaryti galutinio mokėjimo. Jam buvo išrašytos sąskaitos už gabenimo išlaidas, reikmenis, atsargines detales, sandėliavimo ir finansavimo išlaidas. Jis daug kartų pranešdavo apie savo finansinius sunkumus, todėl jie jam grąžino dalį įmokų, kad R. J. bent jau galėtų finansuoti savo pragyvenimą. Kartu su paaiškinimu M. Š. pateikė dokumentus, patvirtinančius nurodytų transporto priemonių ir detalių pristatymus įmonėms „Z. Ltd“, „iR.“ S. L. ir kitiems adresatams (t. 6, b. l. 88–176).

Iš 2014 m. gruodžio 19 d. specialistės Reginos Kniukštienės išvados Nr. 5–3/115 dėl UAB „V.“ ūkinės finansinės veiklos ir specialistės šios išvados patikslinimo ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nustatyta, kad pagal UAB „V.“ 2010-10-08 Preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį laikotarpiu nuo 2010-10-08 iki 2012-06-28 UAB „E.“ ir R. P. pagrindė iš viso 4 957 887,08 Lt piniginių lėšų sumokėjimą: pagal UAB „E.“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB (duomenys neskelbtini) banke, išrašą nustatyta, kad UAB „E.“ laikotarpiu nuo 2010-12-29 iki 2012-06-28 50 mokėjimo pavedimais pagrindė iš viso 2 051 847,08 Lt piniginių lėšų sumokėjimą pagal 2010-10-08 Preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, iš jų: UAB „I.“ –162 397 Lt, UAB „V.“ – 4 080 Lt, „(duomenys neskelbtini) lizingas“ – 1 841 833,83, UAB „P.“ – 107,52 Lt (nurodant už UAB „V.“), AB „D.“ – 2 513,27 Lt, AB „L.“ – 527,01 Lt, UADB „EL.“ – 321,74 (nurodant už UAB „V.“), AB „R.“ – 84,70 Lt (nurodant už UAB „I.“), pagal mokėjimo nurodymų kopijas matyti, kad R. P. laikotarpiu nuo 2010-10-08 iki 2010-11-26 mokėjimo nurodymais pagrindė piniginių lėšų pervedimą iš viso 1 007 000 Lt, iš jų: 817 000 Lt UAB „I.“ (2010-10-08 – 300 000 Lt, 2010-10-29 – 200 000 Lt, 2010-10-29 – 180 000 Lt, 2010-11-2 – 70 000 Lt, 2010-12-09 – 67 000 Lt), 43000 Lt UAB „V.“ (2010-11-15 – 43 000 Lt), 140 000 Lt R. J. į sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke „(duomenys neskelbtini)“, AB, (2010-11-15 – 90 000 Lt, 2010-11-26 – 50 000 Lt), 7 000 Lt pilietei E. J. į sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke „(duomenys neskelbtini)“, AB, (2012-05-24), nurodant mokėjimo paskirtį – mokėjimas pagal preliminariąją turto pirkimo sutartį 2010-10-08.

Pagal 3 mokėjimo nurodymų kopijas matyti, kad įmonė „J. INC“ pagrindė piniginių lėšų iš viso 550 000 Eur (1899040 Lt) (2010-12-18 – 300 000 Eur, 2010-12-21 – 200 000 Eur, 2010-12-23 – 50 000 Eur) pervedimą kompanijai „H.“ (GMBH (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)).

Pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktus UAB „V.“ apskaitos dokumentus (kasos išlaidų orderius, kvitus, mokėjimo nurodymus) nustatyta, kad UAB „V.“ (direktorė E. J.) apskaitos dokumentais, sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios banke „(duomenys neskelbtini)“, AB, sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios banke AB (duomenys neskelbtini), išrašais laikotarpiu nuo 2010-07-23 iki 2012-07-20 (iki notarinės sutarties sudarymo dėl pastato – gyvenamojo namo ir žemės sklypo pardavimo bei PVM sąskaitos faktūros išrašymo) pagrindė iš viso 4 959 487,50 Lt piniginių lėšų panaudojimą: 1) 1 084 243,10 Lt piniginių lėšų, gautų iš UAB „I.“ pagal 2010-10-08 Preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, panaudojimą, iš jų: 602 698,23 Lt pelno mokesčio sumokėjimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, 9 959,26 Lt įmokų ir delspinigių sumokėjimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, 184 545,28 Lt paskolos grąžinimą „(duomenys neskelbtini) Lizingas“, UAB, 30 457,56 Lt darbo užmokesčio sumokėjimą darbuotojams, 163 608,63 Lt (140000+15208,63) paskolos suteikimą R. J., 9 2974,14 Lt apmokėjimą ūkio subjektams už gautas paslaugas 2) UAB „V.“ (buhalterė L. Š.) apskaitos registre Apyvartos žiniaraščiuose „Avansu gautos sumos pagal sutartis“, „Kitos gautinos sumos“ laikotarpiu nuo 2010-10-08 iki 2012-06-02 užregistravo iš viso 3 875 244,4 Lt avansu gautų sumų pagal: UAB „I.“ vardu mokėjimo nurodymais pagristą apmokėjimą 64 541,16 Lt „(duomenys neskelbtini) Lizingas“, UAB, UAB „E.“ vardu mokėjimo nurodymais pagristą apmokėjimą 1 771 663,24 Lt ūkio subjektams, iš jų: „(duomenys neskelbtini) lizingas“, UAB, – 1 758 985,52 Lt, darbo užmokesčio sumokėjimą darbuotojams – 1 162,50 Lt, UAB „P.“ – 559,26 Lt, AB „D.“ – 5 334,05 Lt, AB „L.“ – 2 216,45 Lt, BĮ „RC.“ – 66 Lt, UADB „EL.“ – 321,75 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 851,32 Lt įmokų ir delspinigių sumokėjimą, asmenims ir ūkio subjektams už prekes ir paslaugas – 2 166,39 Lt, 2 039 040 Lt (1899040 + 140000) paskolos suteikimą R. J.

UAB „V.“ laikotarpiu nuo 2010-12-31 iki 2011-12-30 4 atvejais kasos išlaidų orderiais ir užskaitomis pagrindė iš viso 2 209 940 Lt, iš kurių 2 202 648,63 Lt (148 400 + 15 208,63 + 140 000 + 1 899 040) paskolos suteikimą R. J., iš piniginių lėšų, gautų pagal 2010-10-08 Preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį (iki notarinės sutarties sudarymo dėl pastato – gyvenamojo namo ir žemės sklypo pardavimo bei PVM sąskaitos faktūros išrašymo).

Ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateikti du 2012-07-04 priėmimo–perdavimo aktai su lizingo bendrovėmis, iš kurių matyti, kad „(duomenys neskelbtini) lizingas“, UAB, atstovaujama darbuotojo E. D., ir UAB „V.“, atstovaujama direktorės E. J., sudarė ir pasirašė priėmimo–perdavimo aktą dėl patalpos pastate – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), ir buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), perdavimo UAB „V.“.

UAB „V.“, atstovaujama direktorės E. J., ir UAB „E.“, atstovaujama direktoriaus R. S., pasirašė 2012-08-17 Pirkimo–pardavimo sutartį dėl dviejų butų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), ir buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), pardavimo už bendrą sumą 4 959 487,50 Lt, kuri patvirtinta Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarės. 2012-08-17 Pirkimo–pardavimo sutarties 3.2 punkte nurodyta, kad pinigus – 4 959 487,50 Lt – pirkėjas UAB „E.“ sumokėjo prieš šios sutarties sudarymą.

UAB „V.“ per elektroninę deklaravimo sistemą Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai pateikė 2012 m. rugpjūčio mėnesio (pildymo data nurodyta 2012-09-24) Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, kurioje deklaravo: PVM apmokestinamus sandorius – 4 098 750 Lt, standartinio tarifo pardavimo PVM – 860 838 Lt, mokėtiną į biudžetą pridėtinės vertės mokestį 860 047 Lt.

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2013-02-05 priminimu Nr. (23.22.- 08) 325-354 apie pareigą sumokėti mokesčius prašė mokesčių mokėtojos UAB „V.“ „sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas - 188659752) vieną iš žemiau nurodytų banko sąskaitų“ deklaruotus mokesčius iš viso 896 620,70 Lt, iš jų: pagal 2012-09-25 PVM deklaraciją deklaruotą pridėtinės vertės mokestį 860 047 Lt.

Pagal Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 8 straipsnio 1 dalies nuostatas „kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas mokesčio mokėtojas privalo „laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę“ (t. 3, b. l. 126–138, t. 4, b. l. 84–85).

Teisiamajame posėdyje specialistė R. Kniukštienė dar parodė, kad UAB „V.“ buhalterė L. Š. apyvartos žiniaraščiuose 550 000 Eur sumą užregistravo kaip avansu gautą sumą iš UAB „E.“, o pagal paskolos sutartį šie pinigai – 1 899 040 – užskaityti kaip paskolos suteikimas R. J.. 2012 m. gruodžio 30 dienos duomenimis R. J. įsiskolinimas UAB „V.“ buvo 3 764 820, 78 litų.

Iš 2013 m. vasario 5 d. Klaipėdos apskrities VMI rašto Nr. (33.22–08)–325–354 matyti, kad UAB „V.“ buvo surašytas priminimas dėl 896 620,70 litų mokesčių sumokėjimo bei įspėta dėl pasekmių, numatytų LR BK 219 str. (t. 1, b. l. 89–90).

Iš 2013 m. rugsėjo 10 AB „Lietuvos paštas“ pažymos matyti, kad Klaipėdos apskrities VMI registruoto pašto siunta (duomenys neskelbtini), adresuota UAB „V.“, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 8 d. įteikta buhalterei L. Š. (t. 1, b. l. 107).

Iš 2014 m. kovo 18 d. Klaipėdos apskrities VMI rašto Nr. (23.1–08)–R–2159 matyti, kad 2012 m. spalio 12 d. UAB „V.“ įgaliotas asmuo L. Š. pateikė prašymą išdėstyti 868 089 litų mokestinės nepriemokos sumokėjimą 36 mėnesių laikotarpiui. Dėl to, kad bendrovė jokios veiklos nevykdė, prašymas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo nebuvo nagrinėjamas iš esmės (t. 1, b. l. 109–119).

Teismų praktikoje pabrėžiama, jog kaltininko veiksmai kaip turto pasisavinimas gali būti kvalifikuojami tada, kai šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamam turtui, kai tyčia pažeidžia tuos įgaliojimus, turtą užvaldo neteisėtu būdu, su šiuo turtu pradeda elgtis kaip su nuosavu, turtą paverčia nuosavu, naudoja jį asmeniniams poreikiams, savo turtu neatkuria įmonės mokumo. Taip pat pripažįstama, jog kaltininko žinioje esantis turtas yra tada, kai jis dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Turto pasisavinimo atveju kaip būtinas nustatyti tiesioginės tyčios požymis reiškia, kad kaltininkas, kurio žinioje yra svetimas turtas, neteistai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą paversti savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas – ar turtą naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Apie tokio sumanymo buvimą sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes.

Anksčiau išdėstyti duomenys – liudytojų E. J., L. Š., V. U., S. P. parodymai, ištirti dokumentai – neabejotinai patvirtina, kad R. J., būdamas UAB „V.“ akcininku ir valdybos pirmininku, turėdamas administracinius įgaliojimus veikti įmonės vardu, atstovauti jos interesams, faktiškai vadovavo įmonės ūkinei komercinei veiklai bei ją vykdė, visiškai disponavo įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, duodamas minėtus nurodymus pasisavino UAB „V.“ 2 209 940 litų (640 042.86 Eur). Savo faktinį vadovavimą bendrovei, disponavimą įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, nurodymų dėl jų panaudojimo davimą ir įvykdymą pripažįsta pats kaltinamasis. Kartu dar pažymėtina, kad laikinoji UAB „V.“ vadovė E. J. buvo kaltinamojo sutuoktinė, į šias pareigas laikinai paskirta iš esmės jo sprendimu. Kaltinamojo ir E. J. pripažinimu ji savo kaip direktorės pareigų neišmanė, bendrovės veikla nesidomėjo, kompetencijos ir reikiamų įgūdžių valdyti bendrovę neturėjo ir to visiškai nedarė, buvo tik formali vadovė. Taigi kaltinamasis R. J. turto pasisavinimo laikotarpiu buvo faktinis UAB „V.“ vadovas, su bendrovės turto panaudojimu susijusius klausimus sprendė vienasmeniškai, visiškai lėmė ir organizavo tų sprendimų teisinį įforminimą. Todėl bendrovės „V.“ turtas buvo kaltinamojo žinioje ir, teismo vertinimu, jis yra tinkamas LR BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas. Iš lėšų, kurios turėjo būti gautos iš UAB „E.“ už UAB „V.“ priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimą, pagal susitarimą su R. P. pastarasis 2010 m. lapkričio 15 d. ir 26 d atitinkamai 90 000 litų ir 50 000 litų pervedė į R. J. asmeninę banko sąskaitą. Šių piniginių lėšų bendra 140 000 litų suma UAB „V.“ buhalterinėje apskaitoje pažymėta kaip paskola R. J., įforminta 2010 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartimi. Ta pačios dienos sutartimi įforminta 148 000 litų bendrovės „V.“ paskola R. J. Ši suma pinigų grynaisiais R. J. buvo išmokėta 2010 m. gruodžio 31 d. Taip pat bendrovėje grynaisiais pinigais 2011 m. gruodžio 30 d. jam buvo išmokėta 22 500 litų, 2011 m. gruodžio 28 d. sutartimi įformintų kaip bendrovės paskola. Visas šias lėšas R. J. gavo iš lėšų, kurios buvo gautos už parduodamą UAB „V.“ nekilnojamąjį turtą. To neneigia ir pats kaltinamasis R. J. Tačiau jis neigia, kad gavo 550 000 Eur už parduotą tą patį UAB „V.“ turtą ar už tokius pinigus įgytą turtą. Tačiau tai paneigiama anksčiau išdėstytais duomenimis. Jo nurodymu UAB „I.“ direktorė E. J. 2010 m. gruodžio 13 d. raštišku prašymu „Dėl apmokėjimo pagal preliminarią sutartį“, adresuotu UAB „E.“, prašė atlikti skubų 550 000 Eur mokėjimo pavedimą kompanijai „H. Gmbh“ pagal 2010 m. spalio 8 d. sudarytą preliminariąją sutartį, prašyme nurodė kompanijos „H. Gmbh“ rekvizitus, banko sąskaitą ir mokėjimo paskirtį – Z. LTd. Tai, kad turto pirkėjas tokią sumą turės pervesti pardavėjo atstovo pagal pavedimą – UAB „I.“ – nurodytam gavėjui buvo numatyta 2010 m. spalio 8 d. preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje. Šį prašymą UAB „E.“ ir jos vienintelis akcininkas R. P. įvykdė. Tai, kad ne tik 550 000 Eur, bet didesnę sumą – 850 000 Eur – kompanijai „H. Gmbh“ pervedė „J. INC“, visiškai nepaneigia, kad dalis šios sumos – 550 000 Eur – buvo pervesti už UAB „E.“ perkamą iš UAB „V.“ namą ir žemės sklypą. R. P., jo bendrovės buhalterė R. A. paaiškino, kad šio turto įsigijimui bendrovė ėmė kreditą iš kompanijos „J. INC“. Kaltinamojo aiškinimas, kad kompanijos „J. INC“ lėšų pervedimuose nenurodyta, kad tai daroma už perkamą–parduodamą namą, yra keistas ir nieko nepaneigiantis. Kompanija „J. INC“ bendrovės „E.“ akcininko patvarkymu atlikdama pervedimus kompanijai „H. Gmbh“ nurodė, kad tai yra išankstinis mokėjimas pagal 2010 m. gruodžio 1 d. sutartį Z. Kaip minėta, 550 000 Eur pervedimo kompanijai „H. Gmbh“ paskirtį R. J. nurodymu savo prašyme bendrovei „E.“ E. J. ir buvo nurodžiusi „Z. Ltd“. Pervedimuose kaip paskirtis nurodyta 2010 m. gruodžio 1 d. sutartis su „Z.“ atitinka šios R. J. įmonės anksčiau minėtą 2010 m. gruodžio 1 d. sutartį su kompanija „H. Gmbh“, kurioje ir buvo numatytas pirmasis 850 000 Eur apmokėjimas už pirmąjį tūkstantį elektrinių motorolerių. Galiausiai pats R. J. 2011 m. sausio 3 d. raštu bendrovei „V.“ prašė 550 000 Eur, tai atitinka 1 899 040 litų sumą, gautus iš kompanijos „J. INC“ pagal 2010 m. spalio 8 d. Preliminariąją sutartį su UAB „E.“, užskaityti kaip paskolą jam, suteiktą UAB „V.“ nuo 2011 m. sausio 3 d. Kaip nurodyta anksčiau, tai ir buvo padaryta, 2011 m. sausio 3 d. sutartimi R. J. buvo įforminta 1 899 040 litų paskola. Anksčiau jau buvo nurodyta, kad 2012 m. rugpjūčio 17 d. sutartimi dėl UAB „V.“ nekilnojamojo turto pardavimo UAB „E.“ patvirtinta, jog visą 4 959 487,50 litų sumą už perkamą turtą pirkėjas pardavėjui sumokėjo prieš šio sutarties pasirašymą (t. 4, b. l. 64–74).

Taigi neabejotina ir visiškai akivaizdu, kad R. J. nurodymais 550 000 Eur kompanijai „H. Gmbh“ buvo pervesti pagal jo įmonės „Z. Ltd“ sutartį su šia kompanija iš lėšų už parduodamą UAB „V.“ nekilnojamąjį turtą. Papildomų 300 000 Eur pervedimas pagrindžiamas R. P. paaiškinimu apie jo finansinę pagalbą R. J., kad pastarojo prašymu verslo vystymui jam teikė paskolas. Kaip tokių paskolų patvirtinančius faktus R. P. pateikė 2010 m. gruodžio 28 d. jo 551 450 Eur paskolos R. J. sutarties kopiją, atliktų jam pervedimų išrašą (t. 5, b. l. 133–134). Anksčiau išdėstyti duomenys visiškai paneigia ir kaltinamojo teiginius, kad jis už pervestus „H. Gmbh“ 850 000 Eur turto galutinai negavo. Šiuos teiginius kaltinamasis sieja su aiškinimu, kad R. P. 2013 metais užvaldė jo įmonę „iR.“ S. L. su visu turtu. Taip pat jis parodė, jog neteigtų, kad jis negavo 550 000 Eur už UAB „V.“ parduotą nekilnojamąjį turtą, jeigu R. P. nebūtų užvaldęs minėtą jo įmonę, o jis būtų gavęs už tą sumą nupirktus motorolerius. Tačiau iš anksčiau pateiktų duomenų visiškai akivaizdu, kad už 850 000 Eur jo įmonei „Z. Ltd“ iš kompanijos „H. Gmbh“ buvo nupirkta 1000 elektrinių motorolerių, šiuo turtu jis turėjo teisę disponuoti, jo nurodymu dalis šių prekių buvo išsiųstos jo nurodytiems adresatams, jo įmonei „iR.“ S. L. Barselonoje, kurioje, bankrutavus įmonei „Z. Ltd“, jis vykdė su motorolerių nuoma susijusią veiklą. Tai, kad dėl savo finansinių sunkumų jis negalėjo iš kompanijos „H. Gmbh“ pasiimti visų motorolerių, nereiškia, kad šis turtas jam nepriklausė. Iš R. P. pateikto garantinio rašto matyti, kad dar 2012 m. gegužės 10 d. R. J. kaip įmonės „iR.“ S. L. direktorius tvirtino, kad R. P. už paskolą perduoda įmonės disponuojamų 500 motorolerių, iš pateikto kompanijos „H. Gmbh“ ir R. J. 2012 m. gegužės 18 d. patvirtinimo matyti, kad 330 motorolerių, už kuriuos sumokėjo R. J., parengti perduoti R. P. (t. 5, b. l. 141, 168–169). Pats kaltinamasis R. J. yra davęs nenuoseklius parodymus apie tai, kiek jo įmonės motorolerių gavo. Teisiamajame posėdyje jis aiškino, kad didžioji jų dalis liko kompanijos „H. Gmbh“ sandėliuose, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis davė parodymus, kad gamykloje liko 330 vienetų (t. 4, b. l. 111–112, 118–119). Nepaisant to visiškai akivaizdu, kad visu nupirktu turtu ilgą laiką kaltinamasis turėjo teisę disponuoti ir didele dalimi tai darė. Tai, ar, kaip teigia R. J., įmonę „iR.“ S. L. su visu turtu 2013 metais apgaule užvaldė R. P., kokie buvo ar yra su tuo susiję jų tarpusavio santykiai, šios bylos nagrinėjimui nėra svarbu. Svarbu yra tai, kad R. J. savo privačios įmonės „Z. Ltd“, kurios vieninteliu akcininku jis buvo, veiklai vykdyti, turtui įsigyti duodamas minėtus nurodymus panaudojo 550 000 Eur už parduodamą UAB „V.“ turtą, kad už tai įmonei „Z. Ltd“ įgijo turtą, juo disponavo, šioje įmonėje, o vėliau kitoje savo įmonėje „iR.“ S. L. su tuo turtu vykdė veiklą. Be to, iš R. J. kaip iR. S. L. direktoriaus pasirašyto 2011 m. spalio 25 d. laidavimo rašto matyti, kad iR. S. L. neatšaukiamai įsipareigojo sumokėti UAB „V.“ (toliau – Kreditorius) 1 899 040 litų, jeigu R. J. (toliau – Skolininkas) neįvykdys ar netinkamai įvykdys savo prievoles, kylančias iš Kreditoriaus ir Skolininko 2011 m. sausio 3 d. sudarytos paskolos sutarties Nr. P2011/01 su visais jos pakeitimais ir papildymais (t. 5, b. l. 184). Tokiu būdu jis bendrovei „V.“ priklausančias pinigines lėšas – 550 000 Eur – pavertė savo turtu. Taip pat jis pasielgė ir su UAB „V.“ piniginėmis lėšomis – 90 000 litų (26 065,80 Eur), 50 000 litų (14 481Eur), kurias jam pervedė R. P., 148 400 litų (42 979,61 Eur), 22 500 litų (6516,45 Eur), kuriuos, gautus už parduodamą UAB „V.“ turtą, įforminus kaip paskolas jam iš šios bendrovės gavo grynaisiais pinigais. Taigi kaltinamasis R. J. paimdamas visą šį UAB „V.“ turtą įgijo galimybę tą turtą valdyti, juo naudotis ir juo disponuoti savo nuožiūra ir šia galimybe nevaržomai naudojosi. Kaip jis pats pripažino, šias lėšas naudojo verslui įkurti ir vystyti nurodytose jo privačiose užsienio kompanijose, su kuriomis, taip pat ir su kompanija „H. Gmbh“ UAB „V.“ jokių ūkinių komercinių ryšių neturėjo. Be to, nėra žinoma, kaip šioje veikloje tos lėšos detaliai buvo naudojamos, kokios buvo galimybės iš tos veiklos gauti pelno, kurio būtų pakakę pasisavintoms iš „V.“ lėšoms grąžinti. Ilgą laiką naudodamasis bendrovės „V.“ labai didelėmis lėšomis savo privačiam verslui vykdyti jis tų lėšų bendrovei negrąžino, dėl to sustojusios bendrovės veiklos neatkūrė. Taip pat jis pripažino, kad tas lėšas naudojo ir grynai asmeniniams poreikiams tenkinti, kelionėms apmokėti. Kaltinamojo aiškinimas, kad jis turėjo tikslą iš savo verslo užsienyje gauti pelno ir gautas lėšas panaudoti bendrovės „V.“ interesais, skoloms grąžinti, yra deklaratyvus. Jokių tokį sumanymą patvirtinančių aplinkybių nėra, jokio aiškaus tokius ketinimus patvirtinančio plano kaltinamasis nepateikė. Pažymėtina tai, kad šias lėšas jis pasiėmė esant itin blogai bendrovės „V.“ finansinei padėčiai, kai ji jokios veiklos nebevykdė, paimdamas beveik pusę lėšų, kurios turėjo būti gautos už parduodamą nurodytą nekilnojamąjį turtą, be to, jau turėdamas bendrovei didelių skolų, iš kurių didelę dalį pinigų pats skolino fiziniam asmeniui E. S. Akivaizdu, kad jo paimtos piniginės lėšos UAB „V.“ reikmėms panaudotos nebuvo, dėl tokių kaltinamojo veiksmų bendrovė patyrė realią žalą ir tai kaltinamasis neabejotinai suvokė. Didele dalimi dėl tokių kaltinamojo R. J. veiksmų UAB „V.“ veikla žlugo ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 27 d. nutartimi bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Esant tokioms aplinkybėms galima daryti išvadą, jog kaltinamasis žinojo, kad paimtos labai didelės pinigų sumos UAB „V.“ jis negalės grąžinti ir negrąžins. Tokios išvados nepaneigia ir kaltinamojo nusikalstamų veiksmų nepaneigia ir nepateisina nurodytų lėšų paėmimo įforminimas paskolos sutartimis ir paskolų suteikimo užskaitymas UAB „V.“ buhalterijoje.