Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato R. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams;

– pagal BK 219 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės iš dalies sudėtos, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir R. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Remiantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861, įsigaliojusio nuo 2012 m. liepos 1 d., redakcija), BK 71 straipsniu R. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, skiriant jam 25 MGL dydžio (941,50 Eur (devynių šimtų keturiasdešimt vieno euro 50 ct)) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus.

Remiantis BK 72 straipsniu iš nuteistojo R. J. valstybės naudai nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 90 042,86 Eur (devyniasdešimt tūkstančių keturiasdešimt du eurus 86 ct).

Civilinei ieškovei Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš R. J. valstybei priteista 70,62 Eur (septyniasdešimt eurų 62 ct) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą: būdamas UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) (toliau – UAB „V.“), akcininku ir valdybos pirmininku, turėdamas administracinius įgaliojimus veikti įmonės vardu, atstovauti jos interesams ir faktiškai vadovavęs įmonės ūkinei komercinei veiklai bei ją vykdęs, visiškai disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, nurodė iš piniginių lėšų už 4 959 487,50 Lt UAB „E. e. s.“ parduotus UAB „V.“ priklausančius pastatą ir žemę, esančius (duomenys neskelbtini), į jo asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, 2010 m. lapkričio 15 d. pervesti 90 000,00 Lt (26 065,80 Eur), 2010 m. lapkričio 26 d. pervesti 50 000 Lt (14 481,00 Eur), pagal 2010 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 12/31/20 išsimokėjo grynaisiais pinigais 148 400,00 Lt (42 979,61 Eur), pagal 2011 m. gruodžio 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 12/30/22 išsimokėjo grynaisiais pinigais 22 500,00 Lt (6 516,45 Eur), 2010 m. gruodžio 13 d. nurodė į užsienio kompanijos „H. N. G.“, su kuria ūkinius komercinius ryšius kaip fizinis asmuo turėjo jis, o ne UAB „V.“, sąskaitą pervesti 550 000,00 Eur, tai atitiko 1 899 040 Lt, šių gautų pinigų UAB „V.“ veikloje nepanaudojo ir bendrovei negrąžino, o kaip šios 2 209 940,00 Lt (640 042,86 Eur) sumos panaudojimo pagrįstumą pateisinančius dokumentus, siekiant įtraukti į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą, UAB „V.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui L. Š. nepagrįstai pateikė paskolos sutartis, kuriomis įformino UAB „V.“ jam tariamai suteiktas paskolas, – 2010 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. P2010/ – 148 400,00 Lt, 2010 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. P2010/ – 140 000,00 Lt, 2011 m. sausio 3 d. sutartį Nr. P2011/01 – 1 899 040,00 Lt, 2011 m. gruodžio 28 d. sutartį Nr. P2011/02 – 22 500,00 Lt, tokiu būdu pasisavino UAB „V.“ 2 209 940,00 Lt (640 042,86 Eur) pinigines lėšas.

1.1. Taip pat R. J. pagal BK 219 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pateikus deklaracijas laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių po to, kai įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius: nuo 2012 m. lapkričio 2 d. būdamas UAB „V.“ direktoriumi, disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, pagal Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX–2112 8 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, nesilaikydamas to paties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos „mokesčio mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę“, turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas ir mokėti mokesčius, Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2013 m. vasario 5 d. priminimu Nr. (23.22.-08)-325-354, 2013 m. balandžio 8 d. raštu priminus apie mokesčių mokėtojos UAB „V.“ pareigą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą sumokėti 896 620,70 Lt (259 679,30 Eur) deklaruotų mokesčių, iš jų pagal 2012 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją deklaruotą 860 047,00 Lt (249 086,83 Eur) pridėtinės vertės mokestį, minėtų mokesčių laiku nesumokėjo.

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. J. gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir R. J. visiškai išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių.

2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis priimtas vadovaujantis prielaidomis, o teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl to nuosprendis turi būti panaikintas. Nesutikdamas su nuteistojo veikos kvalifikavimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį apeliantas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebūtų prasidėjęs, jei UAB „V.“ būtų laiku sumokėjusi mokesčius už parduotą namą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi nagrinėjamoje byloje svarbus baudžiamosios ir kitų teisinės atsakomybės rūšių atribojimas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje turėjo įvertinti, ar pagal pavojingumą R. J. padaryta veika yra tokia, už kurią būtina taikyti pačią griežčiausią teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju R. J. skola UAB „V.“ priteista Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-863-730/2017.

2.2. Apeliantas nurodo, kad jo ginamasis R. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme išsamiai paaiškino visas jam žinomas bylos aplinkybes ir parodė, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimas UAB „E. e. s.“ buvo vykdomas teisiškai leistinais sandoriais, nors apsunkintas darant įvairius užskaitymus bei pervedimus iš įvairių valstybių ir įmonių. Apelianto vertinimu, būtent ši aplinkybė lėmė, kad 2013 metais išaiškėjo dalies piniginių lėšų nesumokėjimas bei pirkėjo ir pardavėjo ginčai net keliose Europos valstybėse. Apelianto teigimu, R. J. tyčia buvo nukreipta į konkretų tikslą – už UAB „V.“ parduotą namą gautus pinigus investuoti, gauti iš to pajamas ir naudą, ir gražinti įmonei paskolą. Juo labiau, kad įmonė tuo metu jokios veiklos nevykdė, o R. J., kaip parodė visi liudytojai, buvo vienintelis verslo idėjų generatorius. Apeliantas nurodo, kad R. J. neturėjo tikslo UAB „V.“ lėšas pasisavinti, paversti jas nuosavu turtu. Priešingai, R. J. pats buvo apgautas, jo turtas pasisavintas apgaulės būdu. Dėl to jis negalėjo laiku grąžinti įmonės jam suteiktų paskolų. Apeliantas pažymi, kad pagal teismų formuojamą praktiką, nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis). Į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių. Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas veikdamas tiesiogine tyčia jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-378-895/2016).

2.3. Apelianto teigimu, pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jo ginamasis iš UAB „V.“ gautų paskolų nepavertė savo turtu, o tik laiku jų negrąžino dėl nesėkmingai susiklosčiusių verslo aplinkybių. R. J. investavo pinigus į verslą kitų įmonių vardu tik todėl, kad teisiškai nebuvo galimybių Jungtinėje Karalystėje ir Ispanijos Karalystėje įregistruoti UAB „V.“ filialo. Tai patvirtina ne tik nuoseklūs R. J. parodymai, bet ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – įvairios sutartys tarp firmų. Apelianto teigimu, nuteistojo tyčios turinys taip pat buvo nukreiptas į siekį su gautomis apyvartinėmis lėšomis uždirbti pinigų, o ne juos pasisavinti. Juo labiau, kad R. J. iš kompanijos „H. N. G.“ nusipirktais motoroleriais laisvai disponavo tik iki jo kompanijos užvaldymo. Remdamasis 2010 m. gruodžio 15 d. mokėjimo pavedimais Nr. 16, Nr. 21, Nr. 23 (850 000,00 Eur sumai) apeliantas nurodo, kad R. P. 2013 metais užvaldė R. J. kompaniją „I. E. E.“, nes įrodė, kad jam, kaip mokėtojui už motorolerius, jie ir priklauso. Ši aplinkybė būtų paneigta, jeigu mokėjimo pavedimuose būtų nurodyta, kad tai mokėjimai 550 000,00 Eur sumai pagal 2010 m. gruodžio 1 d. sutartį su „Z. E. L.“ už perkamą iš UAB „V.“ namą, ko ir buvo prašoma 2010 m. gruodžio 13 d. UAB „I. p. c.“ direktorės E. J. prašyme. Apelianto teigimu, E. J. prašymas nebuvo įvykdytas, nes namo pirkėja UAB „E. e. s.“ 550 000,00 Eur mokėjimo pavedimo kompanijai „H. N. G.“ pagal 2010 m. spalio 8 d. preliminarią sutartį neatliko. Tokį mokėjimo pavedimą atliko trečia, su sandoriu nesusijusi įmonė, tarp šalių (namo pirkėjo ir pardavėjo) nebuvo susitarimo, kad šį pavedimą atliks „J. H. I.“. Tai, kad pavedimų sumos sutampa, neįrodo, kad toks mokėjimas buvo atliktas. Pasak apelianto, tapačios sumos pervedimas lėmė tai, kad R. J. buvo suklaidintas ir dėl to, prieš sudarant 2012 m. rugpjūčio 17 d. notarinę namo pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtino, kad visi pinigai už namą yra sumokėti. Tačiau jie tik per klaidą buvo užskaityti kaip sumokėti, nes buvo pervesta tapati suma, kuri 2013 metais leido minėtų mokėjimo pavedimų pagrindu R. P. užvaldyti R. J. įmonę „I. E. E.“. Apelianto vertinimu, šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad „J. H. I.“ vokiečių kompanijai „H. N. G.“ atliko 850 000,00 Eur, o ne 550 000,00 Eur mokėjimo pavedimą, kaip kad buvo prašoma E. J. 2010 m. gruodžio 13 d. prašyme ir susitarta 2010 m. spalio 8 d. preliminarioje namo pirkimo-pardavimo sutartyje.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas apie R. J. veikos atitikimą BK 183 straipsnio 2 daliai sprendė vien pagal objektyvųjį veikos požymį – pinigų perdavimą paskolų pavidalu apeliantui, o dėl jo tyčios padarius būtent šią nusikalstamą veiką konkrečių argumentų nepateikė. Apelianto teigimu, teismas netyrė R. J. psichinio santykio su daroma veika, būtent – ar pinigų pasiskolinimas iš įmonės buvo jo tiesioginės tyčios paversti juos savo turtu išraiška. Pasak apelianto, tik nustačius tokią aplinkybę būtų galima teigti, kad tolesni R. J. veiksmai su minėtu turtu neturi kvalifikuojamosios reikšmės. Apeliantas atkreipia dėmesį į specialistės R. K. parodymus apie tai, kad R. J. įsiskolinimas UAB „V.“ 2008 metais buvo 5,5 milijono litų, 2009 metais – 9 milijonai litų, jis iki 2012 m. sausio 1 d. gražino 7 milijonus litų. Vėliau vėl skolinosi – 2012 m. birželio 30 d. užregistruota 3 764 820,00 Lt skola. Šios aplinkybės, apelianto vertinimu, patvirtina, kad R. J. ir iki motorolerių įsigijimo vykdė stambius verslo sandėrius disponuodamas įmonės „V.“ pinigais, o paskui paskolas gražindavo. Tikslo paversti pasiskolintas lėšas savo pinigais ir daryti žalą įmonei R. J. neturėjo.

2.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad remiantis išdėstytais motyvais galima daryti išvadą, jog UAB „V.“ visų pinigų už parduotą namą, esantį (duomenys neskelbtini), negavo, todėl namo pardavimą deklaravo nepagrįstai ir neturėjo prievolės mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai pelno ir pridėtinės vertės mokesčio.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo R. J. gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

4. Nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, taip pat ginčijamos tam tikros Klaipėdos apygardos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir neigiamas tyčios buvimas nuteistojo R. J. veikoje, kuri buvo kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

4.2. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo R. J., tiek byloje apklaustų liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. R. J. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi kaltinamasis (nuteistasis) ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

4.3. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad UAB „V.“ visų pinigų už parduotą namą, esantį (duomenys neskelbtini), negavo, nes namo pirkėja UAB „E. e. s.“ neatliko 550 000,00 Eur mokėjimo pavedimo kompanijai „H. N. G.“ pagal 2010 m. spalio 8 d. preliminarią namo pirkimo-pardavimo sutartį. Pasak gynėjo, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę R. J. negalėjo pasisavinti minėtos pinigų sumos. Šie apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

4.4. Bylos duomenimis, 2010 m. spalio 8 d. UAB „V.“, atstovaujama UAB „I. p. c.“ ir laikinai šios įmonės direktorės pareigas einančios buvusios R. J. sutuoktinės E. J., su UAB „E. e. s.“ sudarė namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį (t. 3, b. l. 143-145), pagal kurią UAB „V.“ įsipareigojo UAB „E. e. s.“ parduoti šį namą už 4 959 487,50 Lt. Sutarties 2.5.3. punkte numatyta, kad 550 000,00 Eur dydžio suma bus sumokėta atstovo pagal pavedimą, t. y., E. J., nurodytam gavėjui ne anksčiau kaip 2010 m. gruodžio 10 d. ir ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 23 d. 2010 m. gruodžio 13 d. prašymu dėl apmokėjimo pagal 2010 m. spalio 8 d. preliminarią namo pirkimo-pardavimo sutartį E. J. kaip UAB „I. p. c.“ atstovė kreipėsi į UAB „E. e. s.“, prašydama atlikti skubų 550 000,00 Eur mokėjimą įmonei „H. N. G.“ (t. 3, b. l. 183). Prašyme nurodyti įmonės „H. N. G.“ rekvizitai ir mokėjimo paskirtis – „for Z. E. L.“. Šis prašymas iš esmės susijęs ne su UAB „V.“ veikla, o su R. J. kaip privataus asmens veikla. Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 5 d. Jungtinėje Karalystėje buvo įregistruota privati bendrovė „Z. E. L.“, kurios įkūrėjas ir direktorius buvo R. J.. Iš išimtinės platinimo sutarties, sudarytos tarp įmonės „Z. E. L.“ direktoriaus R. J. ir kompanijos „H. N. G.“ direktoriaus D. N., kuri įsigaliojo 2010 m. gruodžio 1 d., matyti, kad įmonei „Z. E. L.“ buvo suteikta išimtinė teisė Jungtinės Karalystės, Airijos, Rusijos, Ispanijos Karalystės ir Prancūzijos teritorijoje platinti motorolerius „Tante Paula Maximillian II“. Pagal sutarties sąlygas įmonei „Z. E. L.“ 2010–2011 metais turėjo būti pristatyta 2000 vienetų šių transporto priemonių. Mokėjimas už motorolerius buvo padalintas į dvi dalis, nustatant, kad pirmoji mokėjimo dalis sudaro 850 000,00 Eur už 1000 vienetų motorolerių (t. 5, b. l. 162–167, t. 6, b. l. 39–41, 55–57). Įmonė „J. H. I.“ įmonei „H. N. G.“ 2010 m. gruodžio 15, 16, 21 ir 23 dienomis atitinkamai pervedė 300, 300, 200 ir 50 tūkstančių Eur, nurodydama, kad tai yra išankstinis mokėjimas pagal 2010 m. gruodžio 1 d. „H. N. G.“ sudarytą sutartį su „Z. E. L.“ (t. 1, b. l. 41–46, t. 5, b. l. 150–154). Pirmosios instancijos teisme apklaustas nuteistasis R. J. parodė, kad jis pats davė nurodymą UAB „V.“ ir UAB „I. p. c.“ buhalterei L. Š. paruošti minėtą 2010 m. gruodžio 13 d. prašymą dėl 550 000,00 Eur sumos pervedimo įmonei „H. N. G.“, kurį pasirašė tuo metu UAB „I. p. c.“ direktorės pareigose formaliai įdarbinta jo buvusi žmona E. J.. Nuteistasis tiksliai negalėjo paaiškinti tokio nurodymo priežasčių. Jo teigimu, įmonei „H. N. G.“ buvo pervesta gerokai didesnė pinigų suma negu buvo prašoma – 850 000,00 Eur, be to, šią sumą pervedė ne namo pirkėja UAB „E. e. s.“, o preliminarioje sutartyje dėl namo pirkimo nenurodyta įmonė „J. H. I.“, todėl laikytina, kad UAB „E. e. s.“ už namą iki galo neatsiskaitė ir 550 000,00 Eur sumos pagal 2010 m. spalio 8 d. preliminariąją sutartį įmonei „H. N. G.“ nepervedė. Tokia nuteistojo pateikiama versija prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Liudytojas R. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis buvo vienintelis namą, esantį (duomenys neskelbtini), pirkusios UAB „E. e. s.“ akcininkas. Derybas dėl namo įsigijimo liudytojas vedė tik su UAB „V.“ vadovu R. J., kuris su liudytoju turėjo ir kitų finansinių reikalų, skolinosi iš pastarojo įvairias pinigų sumas. Pasak liudytojo, namui įsigyti UAB „E. e. s.“ iš jo paties ir įmonės „J. H. I.“ paėmė paskolas. Todėl, kai 2010 m. gruodžio 13 d. UAB „E. e. s.“ gavo UAB „I. p. c.“ atstovės E. J. prašymą pagal 2010 m. spalio 8 d. preliminariąją sutartį atlikti skubų 550 000,00 Eur mokėjimą įmonei „H. N. G.“, buvo nuspręsta, kad jį atliks UAB „E. e. s.“ kreditorius „J. H. I.“. Prie šios pinigų sumos R. J. prašymu buvo pridėti dar 300 000,00 Eur kaip R. P. paskolos, skirtos asmeniškai R. J., dalis. Kaip matyti iš notaro patvirtintos 2012 m. rugpjūčio 17 d. namo pirkimo-pardavimo sutarties tarp UAB „V.“ ir UAB „E. e. s.“, „J. H. I.“ įmonei „H. N. G.“ atliktas 550 000,00 Eur mokėjimas buvo įskaitytas kaip pinigų dalis, sumokėta už namą. Sutartyje nurodyta, kad jos sudarymo metu visa 4 959 487,50 Lt pinigų suma už namą jau yra sumokėta (t. 4, b. l. 64-74). Taigi jokių pretenzijų dėl už namą neva nesumokėtų 550 000,00 Eur nei UAB „V.“, nei R. J. UAB „E. e. s.“ nepareiškė. Pažymėtina, kad pats R. J. 2011 m. sausio 3 d. raštu bendrovei „V.“ prašė 550 000,00 Eur, gautus iš kompanijos „J. H. I.“ pagal 2010 m. spalio 8 d. preliminariąją sutartį su UAB „E. e. s.“, užskaityti kaip paskolą jam, suteiktą UAB „V.“. Šio prašymo pagrindu 2011 m. sausio 3 d. tarp UAB „V.“ ir R. J. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. P2011/01, pagal kurią UAB „V.“ R. J. suteikė 550 000,00 Eur paskolą. Apibendrinant aptartus duomenis galima daryti išvadą, kad gavusi UAB „I. p. c.“, atstovavusios namo pardavėjai UAB „V.“, prašymą pagal 2010 m. spalio 8 d. preliminariąją namo pirkimo-pardavimo sutartį skubiai pervesti 550 000,00 Eur įmonei „H. N. G.“, namo pirkėja UAB „E. e. s.“ kreipėsi į savo kreditorių įmonę „J. H. I.“, kuri šią pinigų sumą pervedė į „H. N. G.“ sąskaitą, nurodydama tokią mokėjimo paskirtį, kokios prašė UAB „I. p. c.“. Minėtas UAB „I. p. c.“ prašymas dėl pinigų pervedimo buvo parengtas R. J. nurodymu. „J. H. I.“ įmonei „H. N. G.“ pervesta 550 000,00 Eur suma namo pirkimo-pardavimo sutarties šalių buvo pagrįstai laikoma mokėjimu, atliktu už namą, o 2012 m. rugpjūčio 17 d. namo pardavėja UAB „V.“ patvirtino, kad už namą buvo sumokėta visa 4 959 487,50 Lt suma. Aplinkybę, kad 550 000,00 Eur suma iš tiesų buvo sumokėta už namą patvirtina ir paties R. J. veiksmai, kuriais jis praėjus keletui dienų po „J. H. I.“ atlikto pinigų pervedimo kreipėsi į jokios veiklos nevykdančią ir jokių pajamų, išskyrus už parduotą namą, faktiškai negaunančią UAB „V.“ prašydamas jam paskolinti šią pinigų sumą.

4.5. Ginčydamas byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad namo pirkėjos UAB „E. e. s.“ kreditorės „J. H. I.“ įmonei „H. N. G.“ pervesti 550 000,00 Eur buvo skirti atsiskaityti už šį namą, nuteistojo gynėjas nurodo, kad minėta pinigų suma iš tiesų buvo panaudota R. P. ir su juo susijusioms įmonėms apgaule užvaldant R. J. įmonę „I. E. E.“, kuri disponavo iš „H. N. G.“ įsigytais motoroleriais. Pasak gynėjo, „J. H. I.“ įmonei „H. N. G.“ iš viso pervedus 850 000,00 Eur ji buvo laikoma tikrąja motorolerių pirkėja, o R. J. įmonė „Z. E. L.“, kuri sudarė motorolerių platinimo sutartį su „H. N. G.“, įsigytais motoroleriais disponavo labai neilgai. Tokie nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai yra nepagrįsti. Kaip minėta, motorolerių platinimo sutartį su „H. N. G.“ sudarė R. J. įkurta ir atstovaujama įmonė „Z. E. L.“, kuriai pagal sutarties sąlygas 2010–2011 metais turėjo būti pristatyta 2000 vienetų šių transporto priemonių. Mokėjimas už motorolerius buvo padalintas į dvi dalis, nustatant, kad pirmoji mokėjimo dalis sudaro 850 000,00 Eur už 1000 vienetų motorolerių. Būtent šį pirmąjį mokėjimą už motorolerius namo pirkėjos UAB „E. e. s.“ kreditorė „J. H. I.“ ir atliko. Iš šios sumos 550 000,00 Eur buvo skirti sumokėti už UAB „E. e. s.“ iš UAB „V.“ įsigytą namą, o likusi suma – 300 000,00 Eur – buvo dalis paskolos, kurią R. J. gavo iš R. P.. R. J. ir R. P. tarpusavio turtinius santykius patvirtina bylos medžiagoje esanti 2010 m. gruodžio 28 d. sudarytos paskolos sutarties kopija, pagal kurią R. J. iš R. P. pasiskolino 551 540,00 Eur (t. 5, b. l. 133). „J. H. I.“ pervedus iš viso 850 000,00 Eur įmonei „H. N. G.“, įmonė „Z. E. L.“, kurios vadovas buvo R. J., pagal 2010 m. gruodžio 1 d. su „H. N. G.“ sudarytą motorolerių platinimo sutartį įgijo teisę disponuoti pirmaisiais 1000 vienetų motorolerių. 2016 m. rugsėjo 8 d. pagal teisinės pagalbos prašymą Vokietijoje apklaustas įmonės „H. N. G.“ vadovas D. N. (D. N.) parodė, kad dėl motorolerių įsigijimo buvo tariamasi tik su R. J., o sumokėjus pradinę 850 000,00 Eur įmoką jo nurodymu prekės per ekspedicijos kontorą buvo pristatytos įvairiose pasaulio valstybėse esantiems gavėjams, įskaitant ir Ispanijos Karalystėje veikiančią R. J. įkurtą motorolerių nuomos įmonę „I. E. E.“. Iš „H. N. G.“ pateiktų dokumentų (t. 6, b. l. 101-176) matyti, kad „Z. E. L.“ nurodymu motoroleriai buvo nugabenti į Jungtinę Karalystę, Ispanijos Karalystę, Braziliją, Lietuvą, Prancūziją, Portugaliją ir kitas valstybes. Taigi aplinkybė, kad pirmąją dalį mokėjimo (850 000,00 Eur) už įmonę „Z. E. L.“ sumokėjo įmonė „J. H. I.“ neleidžia daryti išvados, kad pagal šį mokėjimą gauti 1000 vienetų motorolerių atiteko „J. H. I.“ ar su šia įmone susijusiam R. P.. 2010 m. gruodžio 1 d. sudarytos motorolerių platinimo sutarties šalis „Z. E. L.“, vadovaujama R. J., kuris buvo ir vienintelis įmonės akcininkas, galėjo nevaržomai disponuoti „H. N. G.“ perduotais motoroleriais, ką ji ir darė – nurodė pristatyti juos gavėjams įvairiose pasaulio valstybėse (taip pat ir R. J. valdomai įmonei „I. E. E.“). Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie vėlesnius nuteistojo R. J. ir R. P. turtinius santykius ir neva pastarojo 2013 metais apgaule užvaldytą įmonę „I. E. E.“ nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje patikimai nustatyta, kad R. J. nurodymu 550 000,00 Eur, skirtų UAB „V.“ už UAB „E. e. s.“ įsigytą namą, buvo panaudoti kitos R. J. valdomos įmonės „Z. E. L.“ veikloje. Nei ši įmonė, nei įmonė „H. N. G.“, kuriai buvo pervesti minėti 550 000,00 Eur, su UAB „V.“ neturėjo jokių ūkinių komercinių ryšių. Už šią pinigų sumą ir papildomai pervestus dar 300 000,00 Eur, kuriuos R. P. asmeniškai paskolino R. J., pastarojo valdoma „Z. E. L.“ savo nuožiūra disponavo įmonės „H. N. G.“ jai perduotais motoroleriais.

4.6. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. J. gynėjas taip pat nurodo, kad nuteistasis neturėjo tikslo UAB „V.“ pinigines lėšas paversti savomis ir padaryti turtinę žalą šiai įmonei, o kaip tik siekė šias lėšas tinkamai investuoti ir iš gauto pelno finansiškai padėti įmonei, sumokėti už ją mokesčius. Šie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

4.7. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Tačiau vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.

4.8. Siekiant nustatyti ar R. J. turėjo tyčią pasisavinti UAB „V.“ priklausantį turtą, būtina aptarti paskolos sutarčių, sudarytų tarp nuteistojo ir UAB „V.“, sudarymo aplinkybes. Remiantis pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų E. U. (buvusios J.), L. Š., V. U. ir S. P. parodymais, R. J., būdamas UAB „V.“ akcininkas ir valdybos pirmininkas, turėdamas administracinius įgaliojimus veikti įmonės vardu, atstovauti jos interesams, faktiškai vadovavo įmonės ūkinei komercinei veiklai bei ją vykdė, visiškai disponavo įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis. UAB „V.“ visuotinio neeilinio akcininkų susirinkimo metu buvo nutarta išrinkti bendrovės valdybą, kurią sudarė R. J., tuometinė jo žmona E. J., jos motina V. U. ir darbuotojas S. P., tačiau realiai visus valdybos sprendimus savo nuožiūra priimdavo R. J., kiti valdybos nariai sprendimų priėmime nedalyvaudavo ir jo nurodymu šiuos sprendimus tik patvirtindavo savo parašais. Tokiu būdu buvo priimti ir UAB „V.“ valdybos sprendimai parduoti įmonei priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir R. J. kaip fiziniam asmeniui suteikti paskolas (pagal 2010 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. P2010/ – 148 400,00 Lt, 2010 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. P2010/ – 140 000,00 Lt, 2011 m. sausio 3 d. sutartį Nr. P2011/01 – 1 899 040,00 Lt, 2011 m. gruodžio 28 d. sutartį Nr. P2011/02 – 22 500,00 Lt). Minėtos paskolos sutartys buvo įtrauktos į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą. Pažymėtina, kad pagal įmonėje susiklosčiusią situaciją vienintelis asmuo, kuris realiai galėjo reikalauti vykdyti UAB „V.“ su R. J. sudarytas paskolos sutartis buvo pats R. J.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sudarydamas paskolos sutartis R. J. suvokė, jog pasiskolintos didelės pinigų sumos jis negalės grąžinti iki jose nurodytų terminų pabaigos. Iš esmės visiškai kontroliuodamas UAB „V.“ ir sudarydamas su ja paskolos sutartis R. J. nesitikėjo, kad jos bus realiai vykdomos ir sukels jam kokius nors teisinius padarinius. Tik po to, kai UAB „V.“ Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, šios įmonės bankroto administratorė kreipėsi į teismą dėl su R. J. sudarytų paskolos sutarčių vykdymo. Taigi galimybė UAB „V.“ atgauti R. J. pasisavintus pinigus atsirado tik po to, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla ir R. J. jos nebekontroliavo. Nors nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad iš UAB „V.“ gautas pinigines lėšas jis ketino investuoti į verslą ir vėliau panaudoti UAB „V.“ veikloje bei sumokėti už įmonę mokesčius, šie teiginiai laikytini deklaratyviais ir nėra paremti jokiais konkrečiais duomenimis. Vien ta aplinkybė, kad byloje nustatyta, jog R. J. nurodymu 550 000,00 Eur, skirtų UAB „V.“ už UAB „E. e. s.“ įsigytą namą, buvo panaudoti kitos R. J. valdomos įmonės „Z. E. L.“ veikloje, nepatvirtina R. J. ketinimų iš šios veiklos gautų piniginių lėšų panaudoti UAB „V.“ reikmėms. Be to, R. J. pirmosios instancijos teisme apskritai nenurodė, ką ketino daryti su kitomis iš UAB „V.“ pasiskolintomis lėšomis, kurias R. P. jam pervedė tiesiai į jo asmeninę sąskaitą arba kurios jam buvo išmokėtos iš įmonės kasos. R. J. pinigines lėšas iš UAB „V.“ paėmė esant blogai bendrovės finansinei padėčiai, kai ji jokios veiklos nebevykdė, šios lėšos nebuvo panaudotos vykdant UAB „V.“ veiklą ar kitaip šios bendrovės interesais ir nebuvo grąžintos, už jas bendrovei nebuvo kitaip atlyginta. Dėl to UAB „V.“ buvo padaryta reali turtinė žala. R. J. svetimą turtą pavertė savu, numatė, kad dėl tokių veiksmų teisėtas turto turėtojas jo neteks, ir to norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia.

4.9. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad nuteistasis nepagrįstai nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį už tai, kad pateikus deklaracijas laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių po to, kai įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Šį teiginį nuteistojo gynėjas motyvuoja remdamasis tokiais pat argumentais, kaip ir ginčydamas nuteistojo kaltę dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo – esą UAB „V.“ visų pinigų už parduotą namą, esantį (duomenys neskelbtini), negavo, todėl jo pardavimą deklaravo nepagrįstai ir neturėjo prievolės mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai pelno ir pridėtinės vertės mokesčio. Minėtas argumentas buvo paneigtas apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl R. J. kaltės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir konstatavus, kad pirkėjas už namą sumokėjo visą pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą 4 959 487,50 Lt sumą. Be to, pirmosios instancijos teisme apklaustas R. J. savo kaltę pagal BK 219 straipsnio 2 dalį pripažino visiškai. Taigi prisipažindamas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo R. J. iš esmės pripažino, jog pirkėjas už UAB „V.“ parduotą namą sumokėjo visą pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą, dėl ko jo vadovaujamai įmonei kilo pareiga sumokėti visus su šiuo įvykusiu sandoriu susijusius mokesčius.

4.10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.