Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-03-12 · Civilinė byla Nr. 2S-718-392/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-12
Bylos Nr.
2S-718-392/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-38149-2013-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginijus Kairevičius
Atsakovas
UAB „BI5“, UAB „Ikolta“
Ieškovas
D. P., Z. O., V. P.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-718-392/2014(Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38149-2013-0)Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 122.2.; 122.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. kovo 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „BI5“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų D. P., Z. O. ir V. P. ieškinį atsakovams UAB „Ikolta“ ir UAB „BI5“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai D. P., Z. O. ir V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2013-10-01 Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria UAB „Ikolta“ pardavė UAB „BI5“ visas iš 2011-07-18 Mokymo paslaugų sutarties Nr. IKO/110718/ISA, sudarytos tarp UAB „Ikolta“ ir UAB „Informacijos saugumo agentūra“, kylančias UAB „Ikolta“ reikalavimo teises į UAB „Informacijos saugumo agentūra“, taikyti restituciją bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo uždrausti UAB „BI5“ realizuoti 2013-10-01 Reikalavimo perleidimo sutartimi įgytas reikalavimo teises į UAB „Informacijos saugumo agentūra“, uždraudžiant disponuoti šiomis materialinėmis ir procesinėmis teisėmis, jas perleisti, įkeisti ar kitaip apriboti nuosavybę į turimas turtines teises. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju kyla reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ginčijama sutartimi įgyta reikalavimo teisė gali būti pilnai realizuota, ir tuomet gautų lėšų nebūtų galima išreikalauti kitiems UAB „Ikolta“ kreditoriams (ieškovams), todėl ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi ieškovų D. P., Z. O. ir V. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Teismas sutiko su ieškovų argumentais, jog nagrinėjamu atveju gali kilti reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ginčijama sutartimi įgyta reikalavimo teisė gali būti pilnai realizuota, ir tuomet gautų lėšų nebūtų galima išreikalauti kitiems UAB „Ikolta“ kreditoriams, todėl ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus efektyviau užtikrintas ieškovų teisių gynimo būdas.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „BI5“ atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį. Apelianto teigimu, ieškovai prašymu pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones siekė ne užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, tačiau nesąžiningai sustabdyti piniginių sumų priteisimo iš UAB „Informacijos saugumo agentūra“, su kuria ieškovai glaudžiai susiję, procesą (Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1905-752/2013). Todėl konstatuotinas ieškovų piktnaudžiavimas savo teisėmis, kas yra savarankiškas pagrindas ginčijama nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti. Atsakovas nurodė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paneigė Konstitucijos 30 str. bei CPK 5 str. įtvirtintą absoliučią atsakovo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą, todėl ginčijama nutartis yra neteisėta ir turi būti panaikinta. Be to, atsakovo UAB „BI5“ nuomone, šioje byloje konstatuotina, kad draudimas atsakovui teismine tvarka realizuoti Reikalavimo perleidimo sutartimi įgytas teises nėra susijęs su ieškinio reikalavimu dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šio ieškovų reikalavimo akivaizdžiai neužtikrina (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219/2011). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovui reikalavimo teisę realizavus, gautų lėšų nebūtų galima išreikalauti kitiems UAB „Ikolta“ kreditoriams. Pagal CK 1.80 str. 2 d., jeigu Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1905-752/2013 būtų priimtas atsakovui palankus sprendimas, ir atsakovas gautų 121 373,09 Lt, tai, nagrinėjamoje byloje Reikalavimo perleidimo sutartį pripažinus negaliojančia, atsakovas turėtų pareigą nurodytą pinigų sumą grąžinti UAB „Ikolta“. Pažymėjo, kad ieškovai ir UAB „Informacijos saugumo agentūra“ nesąžiningai iškreiptai aiškina nagrinėjamos bylos ryšį su Kauno apylinkės teismo byla. Apelianto teigimu, pastarojoje byloje iš esmės nagrinėjama tai, ar Reikalavimo perleidimo sutartimi perleista reikalavimo teisė yra pagrįsta ar nepagrįsta. Tik išnagrinėjus šią bylą, bus galima spręsti dėl ieškovų actio Pauliana ieškinio pagrįstumo, o ne atvirkščiai. Po ginčijamos nutarties priėmimo UAB „Informacijos saugumo agentūra“ minėtoje Kauno apylinkės teismo byloje pareikštas prašymas bylą sustabdyti dėl šioje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės užkerta kelią nustatyti šiai bylai reikšmingus prejudicinius faktus. O šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užkerta kelią tęsti Kauno apylinkės teismo bylos nagrinėjimą.

Atsiliepimas

Ieškovai D. P., Z. O. ir V. P. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, jei tokių būtų. Pažymėjo, jog apeliantas neteisus teigdamas, kad teismas netinkamai įvertino ieškinio pagrįstumą. Ieškinyje nurodyti argumentai ir kartu su ieškiniu pateikti dokumentai patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą, todėl nėra pagrindo minėtai apelianto išvadai. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui. Ieškovai nurodė, kad apeliantas nepagrindė to, kad ieškovų veiksmuose, pareiškiant atsakovui ieškinį dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, būtų CPK 95 str. 1 d. bei teismų praktikoje įvardinti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymiai. Pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ieškinio pateikimas buvo sąlygotas išskirtinai paties atsakovo veiksmų, vengiant įsipareigojimų vykdymo (pažeidžiant kitų asmenų teises), todėl negali būti laikomas nesąžiningu, prieštaraujančiu protingumo ir teisingumo principams. Priešingu atveju, nuo atsakovo nukentėjusiai šaliai būtų nepagrįstai ir neteisėtai užkirstas kelias įgyvendinti konstitucinę teisę į teisminę pažeistų interesų gynybą. Ieškovai nurodė, kad, ieškinį tenkinus, apeliantas prarastų iš nagrinėjamoje byloje ginčijamos sutarties kilusią reikalavimo teisę į UAB „Informacijos saugumo agentūra“ ir tuo pačiu netektų galimybės ją įgyvendinti iš UAB „Informacijos saugumo agentūra“ turto. Taigi pirmosios instancijos teismo draudimas vykdyti ginčijamą Reikalavimo perleidimo sutartį tiek materialia, tiek procesine prasme gali būti laikomas susijusiu su galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymu.

Atsakovas UAB „Ikolta“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra teisėta ir pagrįsta.

Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindu taikyti minėtas priemones yra grėsmė, jog, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, tai yra minėtų priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012).

Apeliantas, grįsdamas savo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neteisėtumo, atskirajame skunde remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-219/2011. Šioje nutartyje yra išaiškinta, jog ieškovo reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančia Reikalavimo perleidimo sutartį yra pripažinimo ieškinys, kurį patenkinus jis realizuojasi savaime, todėl neegzistuoja jokia rizika, kad teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pritaikė nepagrįstai, ir vien šiuo pagrindu ginčijama nutartis yra naikintina.

Kiti atskirojo skundo argumentai skundžiamos nutarties pagrįstumo neįtakoja, todėl laikytini teisiškai nereikšmingais, ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ginčijama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina, o ieškovų D. P., Z. O. ir V. P. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 d. 2 p., 339 str., teismas

nutarė:

Atsakovo UAB „BI5“ atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų D. P., Z. O. ir V. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Teisėjas Virginijus Kairevičius