- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-03
- Bylos Nr.
- 2-219/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Artūras Driukas, Donatas Šernas
- Atsakovas
- UAB „Inkaso“, UAB „Arisanda“
- Ieškovas
- UAB „Sanvada“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Donato Šerno
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Inkaso“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuria teismas ieškovo UAB „Sanvada“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino iš dalies, byloje pagal ieškovo UAB „Sanvada“ ieškinį atsakovams UAB „Inkaso“ ir UAB „Arisanda“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su ieškovo prašymu pripažinti negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų.
Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami klausimai susiję su teismo nutarties dalies, kuria buvo tenkintas ieškovo prašymas dėl uždraudimo atsakovui UAB „Inkaso“ vykdyti išieškojimo veiksmus pagal UAB „Inkaso“ ir UAB „Arisanda“ reikalavimo perleidimo sutartį, pagrįstumu.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Sanvada“ kreipėsi į teismą ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančia 2010 m. liepos 30 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. INK/ARI/10/07/30 (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis) sudarytą tarp atsakovų UAB „Inkaso“ ir UAB „Arisanda“. Nurodė, kad 2010 m. liepos 30 d. ieškovas su UAB „Arisanda“ sudarė Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo patvirtino, kad ieškovas 2010 m. liepos 30 d. yra skolingas atsakovui UAB „Arisanda“ 368 012 Lt. 2010 m. rugpjūčio 3 d. ieškovas pervedė atsakovui UAB „Arisanda“ 50 000 Lt. 2010 m. rugpjūčio 12 d. ieškovas gavo UAB „Inkaso“ pranešimą „Dėl reikalavimo įvykdymo ir bankroto bylos iškėlimo, jei reikalavimas nebūtų įvykdytas“, kuriuo buvo pranešta, kad 2010 m. liepos 30 d. UAB „Inkaso“ perėmė UAB „Arisanda“ reikalavimą į ieškovo skolą – 442 892,52 Lt, pranešime buvo nurodyta sumokėti skolą per 31 dieną nuo šio pranešimo gavimo dienos tiesiogiai UAB „Inkaso“, o to neįvykdžius, UAB „Inkaso“ kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui. 2010 m. rugpjūčio 10 d. atsakovas UAB „Inkaso“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydamas iškelti ieškovui bankroto bylą, nors paties atsakovo UAB „Inkaso“ pranešime ieškovui buvo nurodyta perleisto reikalavimo sumą sumokėti per 31 dieną nuo šio pranešimo gavimo dienos. Toks atsakovo UAB „Inkaso“ elgesys yra nesąžiningas. 2010 m. rugsėjo 1 d. ieškovas gavo iš atsakovo UAB „Arisanda“ pranešimą, kuriuo buvo informuotas, kad UAB „Inkaso“ perėmė UAB „Arisanda“ reikalavimą į ieškovo skolą. Priėmimo perdavime prie Reikalavimo perleidimo sutarties nurodyta, kad perleidžiamo reikalavimo suma – 442 892,52 Lt, tuo tarpu ieškovo 2010 m. liepos 30 d. su UAB „Arisanda“ sudarytas Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas patvirtino, kad ieškovas atsakovui UAB „Arisanda“ viso skolingas 368 012,14. Taip pat ieškovas nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 3 d. pervedė atsakovui UAB „Arisanda“ 50 000 Lt. Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyto dydžio UAB „Arisanda“ neturėjo, todėl tokio reikalavimo perleisti negalėjo. Reikalavimo perleidimo sutartyje buvo nurodyta reikalavimo teisė į delspinigius, o tokia teisė Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną neegzistavo. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, sudarytu 2010 m. liepos 30 d. su atsakovu UAB „Arisanda“, delspinigiai nebuvo įtraukti, todėl teisės reikalauti delspinigių, atsiradusių iki 2010 m. liepos 30 d. UAB „Arisanda“ neturėjo. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleistas reikalavimas negalėjo būti perleistas dėl to, jog ieškovas nedavė tam sutikimo, kadangi kreditoriaus asmuo ieškovui yra svarbus. Ieškovą ir atsakovą UAB „Arisanda“ sieja sutartiniai santykiai, atsakovas UAB „Arisanda“ yra atlikęs eilę darbų, kurių garantijos terminai yra nesibaigę. Paaiškėjus, kad darbai buvo atlikti netinkamai, UAB „Arisanda“ turės pareigą pašalinti trūkumus arba sumažinti darbų kainą. Rangos darbų atlikimo sutartys buvo sudarytos būtent su UAB „Arisanda“. Reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovams vykdyti Reikalavimo perleidimo sutartį bei imtis bet kokių išieškojimo veiksmų, susijusių su sutartimi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš dalies patenkino, uždraudė atsakovui UAB „Inkaso“ vykdyti bet kokius išieškojimo veiksmus pagal tarp atsakovų sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį ieškovo atžvilgiu. Teismas netenkino ieškovo prašymo sustabdyti ginčijamos Reikalavimo perleidimo sutarties vykdymą, kadangi ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimas nereikalauja vykdymo, be to, atsakovas UAB „Inkaso“ jau įgijo visas kreditoriaus teises ir pareiškė reikalavimą dėl prievolės santykyje, kuriame įgijo kreditoriaus teises, vykdymo, todėl tai ko prašė ieškovas uždrausti įvykdyti, jau yra įvykdyta. Nustatė, kad ieškovas iškėlė ginčą dėl Reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo, kurį patenkinus, būtų paneigtos UAB „Inkaso“ kaip ieškovo kreditoriaus teisės, todėl išieškojimo vykdymas komplikuotų teismo sprendimo realaus įgyvendinimo pasekmes, teismo sprendimas nesukurtų tokių pasekmių, kokių reikalauja ieškovas, taptų deklaratyvus ir neefektyvus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Inkaso“ padavė teismui atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Inkaso“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartį. Skundą grindžia šiais argumentais:
1) Ieškovas nepateikė svarių argumentų, dėl ko teismas turėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vienintelį argumentą nurodė tą, kad atsakovas UAB „Inkaso“ veikia nesąžiningai, kadangi tą pačią dieną, t. y. 2010 m. liepos 30 d., atsakovas UAB „Arisanda“ sudarė Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą su ieškovu ir Reikalavimo perleidimo sutartį su atsakovu UAB „Inkaso“. UAB „Inkaso“ įgijo reikalavimo teisę į ieškovą ir 2010 m. liepos 30 d. sužinojo, kad Šiaulių apygardos teisme yra gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, todėl tą pačią dieną kreipėsi į teismą LR Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pagrindu.
2) Atsakovas UAB „Inkaso“ veikia pradinio kreditoriaus UAB „Arisanda“ naudai ir interesais. Abu atsakovai bendradarbiauja dėl išieškojimo veiksmų su tikslu atgauti skolą iš ieškovo.
3) Nepaisant visų UAB “Inkaso“ pastangų atgauti skolą iš ieškovo neteismine tvarka, ieškovas piktybiškai nusiteikęs UAB „Inkaso“ atžvilgiu ir su naujuoju kreditoriumi nebendrauja iki šiol. Tokie ieškovo veiksmai suponuoja būtent jo nesąžiningumą atsakovų atžvilgiu.
4) Pirmosios instancijos teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turėjo vadovautis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis ir privalėjo įvertinti ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, kurie turi prima facie patvirtinti ir pakankami įrodyti, jog ieškinys bus patenkintas.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Sanvada“ atsiliepimu prašo atsakovo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Nesutinka su atsakovo UAB „Inkaso“ teiginiu, jog ieškovas vieninteliu argumentu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nurodė atsakovo nesąžiningumą. Pažymėjo, jog ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo (patenkinus reikalavimą dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia) atveju, atsakovas UAB „Inkaso“ neturės pagrindo reikalauti ir gauti sutartimi perleisto reikalavimo sumos, t. y. atsakovo UAB „Inkaso“, kaip kreditoriaus, teisės bus paneigtos. Faktinės aplinkybės, jog atsakovas UAB „Inkaso“ šiuo metu reikalauja ginčijama Reikalavimo perleidimo sutartimi perleistos reikalavimo sumos, patvirtina Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1318-357/2010 bei atsakovo ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovo teisėtų interesų teisminė gynyba būtų iš esmės apsunkinta arba taptų nebeįmanoma, taip pat netektų prasmės ieškovui būsimo palankaus teismo sprendimo požiūriu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atsakovo atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 str.).
Teismas, remdamasis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima.
Kolegija atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai yra pagrindas manyti, kad jų nepritaikius būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šiuo atveju teismas turi teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka, kad būtų taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Šiam reikalavimui užtikrinti ieškovas reikalavo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti ginčijamos sutarties vykdymą ir uždrausti imtis išieškojimo veiksmų pagal ginčijamą sutartį. Ieškovas prašymą dėl jo nurodomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvavo tuo, kad nepritaikius šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė atsakovui UAB „Inkaso“ vykdyti išieškojimo veiksmus pagal ginčijamą sutartį.
Dėl poreikio šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėjų kolegija išaiškina, jog ieškovo reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančia Reikalavimo perleidimo sutartį, yra pripažinimo ieškinys, kurį patenkinus jis realizuojasi savaime, todėl neegzistuoja jokia rizika, kad teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštu reikalavimu. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimas atsakovui UAB „Inkaso“ vykdyti išieškojimo veiksmus pagal ginčijamą sutartį nėra susijusios su pareikštu reikalavimu dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kadangi esant ieškovui palankiam teismo sprendimui Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimas negaliojančia nereikalauja išieškojimo veiksmų, todėl jų taikymas tokioje situacijoje neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirties (CPK 144 str.).
Pažymėtina, jog ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ieškovo manymu turėjo būti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – apelianto kreipimasis į Šiaulių apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, išnyko. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi UAB „Inkaso“ ieškinį UAB „Sanvada“ dėl bankroto bylos iškėlimo atmetė, minėta nutartis yra įsiteisėjusi. Duomenų byloje, kad yra užvesta kita civilinė byla dėl išieškojimo priteisimo pagal Reikalavimo perleidimo sutartį, nėra, teismo sprendimas ginčo teisenos tvarka nėra priimtas ir įsiteisėjęs. Ši teismo nutartis neužkerta ieškovui galimybės, esant pagrindui, vėl kreiptis su prašymu į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo (CPK 145 str. 1 d. 10 p.).
Teisėjų kolegijos nuomone, kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimui.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 8 d. nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina, o ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo UAB „Sanvada“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.