- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-01
- Bylos Nr.
- I-1429-342/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02477-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
2019 m. sausio 29 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) prašo panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018-10-15 Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1995-17840 sprendimą.
Pareiškėjas nurodo, kad 2018-10-08 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje dėl 2018-08-08 nutarimo apskundimo. Pažymi, kad jam būtina kvalifikuota antrinė teisinė pagalba šiame administraciniame procese. Teigia, kad advokato dalyvavimą procese garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai bei Europos Sąjungos teisės aktai. mano, kad eilę metų atsisakymas skirti antrinę teisinę pagalbą grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas nėra apmokėjęs už tariamai anksčiau suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Akcentuoja, kad turimomis neoficialiomis žiniomis, antstolis išieško 1240 Eur skolą, bet oficialių duomenų iki šiol nepavyko gauti.
Paaiškina, kad sprendime nurodytose aplinkybėse realiai ir faktiškai antrinė teisinė pagalba suteikta nebuvo; 1240 Eur suma buvo priteista už akių, nesąžiningai surengtame administraciniame procese, kuriame neturėjo jokių galimybių gintis. Pažymi ir tai, kad neturėjo ir neturi jokių galimybių apmokėti 1240 Eur už akių priteistos sumos dėl materialinės padėties. Teigia, kad atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, kad išieškotų 1240 Eur sumą per antstolius; tik pareiškėjo pastangomis buvo išduotas vykdomasis raštas dėl minėtos skolos padengimo, bet atsakovė išieškojimo aplinkybėmis nesidomi ir realiai atsisako išieškoti skolą per antstolius.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nesutinka su skundo argumentais ir reikalavimais ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė nurodo, kad gavęs pareiškėjo prašymą, patikrino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) įmokų registrą, kuriame nebuvo ir šiuo metu nėra pareiškėjo vardu atliktų įmokų (2018-11-21 Klaipėdos skyriuje gautas VMI raštas Nr. (2.3)NO-1-10007). Pažymi, kad pareiškėjas duomenų apie sumokėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas taip pat nėra pateikęs. Teigia, kad nustatė, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015-01-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 priteisė iš pareiškėjo 1240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012-01-13 sprendimą Nr. (1.31 )-TPD-2-12, 2012-10-01 sprendimą Nr. (1.31 )-TPD-94-12, 2012- 12-17 sprendimą Nr. (1.3 1)-TPD-119-12 bei 2013-01-09 sprendimą Nr. (1.3 l)TPD-5-l 3; Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2015-09-22 nutartimi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendimą administracinėje byloje Nr. e2-466-386/2015 paliko nepakeistą. Nurodo, kad, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 str. 7 d. 11 p., 2018-10-15 priėmė sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1995-17840, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pabrėžia, kad Įstatyme nenumatyta išimčių, kai antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama asmenims, nesumokėjusiems antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Pažymi, kad teisinės pagalbos instituto paskirtis yra ginti teisėtus interesus suteikiant teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A822-1042/2009, A662-1207/2009, A57-2966/2011, A62-3036/2011). Atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirties įgyvendinimui. Mano, kad nurodytas straipsnis aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už anksčiau suteiktą pagalba kitoje byloje. Cituoja LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2015-09-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2699-143/2015, 2015-09-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2730-624/2015; 2016-02-29 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016).
Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nebuvo sumokėjęs 1240 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias jis buvo įpareigotas sumokėti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendimu, ir vadovaujantis Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p., Klaipėdos skyrius 2018- 10-15 sprendimu Nr.2.3-(NTP-2)-18-NT-1995-17840 nusprendė atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Mano, jog skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjui nepakanka gaunamų lėšų pragyvenimui ir, kad jis neturi galimybės apmokėti priteistą sumą, nėra pagrindas teikti antrinę teisinę pagalbą kitose bylose eliminuojant pareiškėjo pareigą atlyginti priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Atkreipia dėmesį, kad nevykdo antrinės teisinės pagalbos išieškojimo funkcijos.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti Tarnybos atstovui nedalyvaujant.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėtina iš esmės šalims nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018-10-15 sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1995-17840 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčijamu sprendimu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir atsakovas) atsisakė pareiškėjui suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą dėl VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ 2018-08-08 nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. VLKKT-ANR_N-907-2018 apskundimo, remdamasis tuo, kad pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje, kurioje jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, bei per nustatytą terminą nepateikė prašomų dokumentų. Atsisakydamas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.
Teismas iš 2018-10-08 prašymo „Suteikti antrinę teisinę pagalbą” nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ 2018-08-08 nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. VLKKT-ANR_N-907-2018 apskundimo. Atsakovas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gavo informaciją, kad pagal vykdomą raštą Nr. eI-466-386/2015 1240,00 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos neapmokėtos. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas prašomos sumos nustatytu terminu nesumokėjo. Ginčijamu sprendimu atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą iš esmės dėl to, nes konstatuota, jog pareiškėjas yra neapmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 11 – 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu asmeniui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.
Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT20-N11/2018, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
LVAT savo nutartyse yra pažymėjęs, kad nors minėtoje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tyrė tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, tačiau nagrinėjamose administracinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo asmeniui administracinio nusižengimo bylose, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai dėl nagrinėjamose bylose taikytino teisinio reguliavimo aktualūs ir administracinio nusižengimo bylose (LVAT 2018 12 19 nutartys adm.bylose Nr. A-3189-556/2018, A-4729-442/2018) .
Taigi, pabrėžtina, jog minėtame nutarime Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad:
„– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali;
– Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojama valstybės pareiga užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo numatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį ji asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, būtų teikiama atsižvelgiant į tokius kriterijus kaip bylos ar taikomos teisės sudėtingumas, galimos bausmės griežtumas, nusikalstamos veikos sunkumas, tam tikri asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumai, kitos reikšmingos aplinkybės; įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teisinė pagalba tam tikrais atvejais būtų neteikiama asmenims, kurie neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apmokėti jiems kitose bylose suteiktos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį; tačiau jokiais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu negali būti paneigtos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. negali būti sudarytos prielaidos nepaisyti teisingumo interesų, be kita ko, kai tam tikram asmeniui teisinė pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių.“
Konstitucinis Teismas nurodė, kad „pagal ginčijamame Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, <...> antrinė teisinė pagalba neteikiama asmeniui neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, galimos bausmės griežtumą, nusikalstamos veikos sunkumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus.“ Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad „tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojamos valstybės pareigos užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip pat iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų konstitucinių teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą kylančios valstybės institucijų pareigos užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.“
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėja sprendžia, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo inter alia pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi, jas išdėstant taip:
1.1. „10. Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai.“
1.2. „11. Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“
Taigi pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas galės kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turės teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, t. y. netaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija), kuriuo nagrinėjamu atveju vadovavosi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą.
Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėja konstatuoja, kad pareiškėjo skundas tenkinamas, skundžiamas atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1995-17840 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ panaikinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo J. S. skundą tenkinti.
Panaikinti atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1995-17840 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.