Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 24S98831 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas, kuris yra Šri Lankos Demokratinės Socialistinės Respublikos pilietis, skunde nurodė, kad:

2.1. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760281295, galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 29 d. (toliau – ir Leidimas), tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose įtvirtintais pagrindais, ir kuriame nurodė, be kita ko, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės (t. y. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Manvesta“) buvo nutraukta 2023 m. gruodžio 29 d., pareiškėjas, gavęs 2024 m. vasario 1 d. sprendimą leisti pakeisti darbdavį, nesudarė darbo sutarties su Bendrove1 (t. y. UAB AFIDA), ir dar nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjo 2024 m. kovo 28 d. prašymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje2 (t. y. UAB „Rubifa“);

2.2. Leidimas pareiškėjui buvo išduotas, susitarus su UAB „Rubifa“ dėl darbo už minimalų darbo užmokestį. Taigi, pareiškėjas turėjo teisę atvykti į Lietuvą ir dirbti UAB „Rubifa“. Pareiškėjas buvo pasirengęs dirbti šioje bendrovėje, bet, atvykus į darbovietę, jam pranešta, kad nėra darbo;

2.3. pareiškėjas, banko sąskaitoje turėdamas lėšų pragyventi, pradėjo ieškoti kito darbdavio ir jį susirado. Sprendimas turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes, jam įsigaliojus, pareiškėjas turės išvykti iš šalies, o tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys žalą;

2.4. atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino visų aplinkybių, pavyzdžiui, to, kad pareiškėjas nedirbo UAB „Rubifa“ ne dėl savo kaltės. Šiame kontekste atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta, jog „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, o 46 straipsnyje – „Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastabas [šioje vietoje padarytas rašymo apsirikimas, Konstitucijoje nurodytos „ūkinės pastangos“] ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei,“ o Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje yra įtvirtintas proporcingumo principas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4.1. Leidimas išduotas pareiškėjui tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti UAB „Manvesta“ vairuotoju (profesija, įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą), o jo pragyvenimo lėšų šaltinis bus darbo užmokestis. Atliekant patikrinimą, nustatyta, kad pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „Manvesta“ tik 2023 m. gruodžio 7–29 d. (nepaisant to, kad Leidimas buvo išduotas 2023 m. rugsėjo 11 d. ir kad darbdavys buvo įsipareigojęs įdarbinti pareiškėją ne trumpesniam nei 6 mėn. laikotarpiui), nėra duomenų apie jo įdarbinimą kitoje bendrovėje – UAB AFIDA (nors sprendimas leisti pakeisti darbdavį buvo priimtas 2024 m. vasario 1 d.), pareiškėjas šiuo metu nedirba jokios kitose Lietuvos įmonėse ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas 2024 m. balandžio 12 d. priėmė Sprendimą;

4.2. pareiškėjo teiginiai, kad jis savo banko sąskaitoje turi pakankamai lėšų, yra deklaratyvūs. Pareiškėjas nepateikė duomenų nei apie įsidarbinimą, nei apie gaunamas pajamas, kurios yra reguliarios ir visais mėnesiais pakankamos;

4.3. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais, Departamento disponuojamais duomenimis (t. y. duomenimis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA) informacinės sistemos) ir teisės normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl nėra pagrindo panaikinti Sprendimą.

II.

5. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. birželio 13 d. sprendime atmetė pareiškėjo A. A. M. skundą.

6.1. pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Manvesta“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023 m. birželio 16 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Taip pat buvo pateiktas tarpininkavimo raštas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ketinimas dirbti pagal darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju; įsipareigojama įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį 2 metų laikotarpiui, mėnesinis atlyginimas – 1 386 Eur;

6.2. nors skunde nurodyta, kad pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti UAB „Rubifa“, tačiau pagal byloje pateiktus dokumentus matyti, kad pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo gyventi išdavimo, nurodydamas darbdaviu UAB „Manvesta“, buvo pateiktas šios bendrovės tarpininkavimo raštas, su šia bendrove buvo sudaryta darbo sutartis. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad skunde padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant pradinį darbdavį, kadangi, kaip nurodė atsakovas, pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Rubifa“ pagrindu pateikė tik 2024 m. kovo 28 d.;

6.3. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugpjūčio 17 d. išdavė pareiškėjui Leidimą, galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 29 d.;

6.4. pareiškėjas 2023 m. gruodžio 17 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį. Departamentas 2024 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį;

6.5. Departamentas 2024 m. sausio 5 d. gavo UAB „Manvesta“ pranešimą apie tai, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta 2023 m. gruodžio 29 d.;

6.6. Departamentas 2024 m. balandžio 12 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo Leidimas buvo panaikintas tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei darbo sutartis su asmeniu nesudaryta (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 ir 5 p., 50 str. 1 d. 6 p.).

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas. Teismas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punktą, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 840 Eur (840 Eur MMA nustatytas nuo 2023 m. sausio 1 d.). Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjui nė vieną mėnesį nebuvo mokamas ne tik kad tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, bet ir įstatymu nustatytas ne mažesnis kaip 840 Eur darbo užmokestis.

8. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kad, 2023 m. rugsėjo 11 d. atsiėmęs Leidimą, darbo sutartį su UAB „Manvesta“ sudarė tik 2023 m. gruodžio 7 d. ir iš karto pateikė prašymą leisti pakeiti darbdavį, bet, gavęs sprendimą leisti pakeisti darbdavį, neįsidarbino UAB AFIDA, padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, bei jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymas numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo, siekiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, ir darbdavio tarpininkavimo rašte, o Departamentas nebuvo informuotas apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus. Teismas akcentavo, kad kiekvienas iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti. Šiuo atveju Leidimas pagrįstai panaikintas trimis savarankiškais pagrindais.

9. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamą administracinį sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

III.

10. Pareiškėjas A. A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus, be kita ko, kad Leidimas jam buvo išduotas, susitarus dėl darbo UAB „Rubifa“, tačiau pareiškėjas nebuvo įdarbintas šioje bendrovėje ir negavo darbo užmokesčio ne dėl savo kaltės. Pareiškėjas mano, kad nei atsakovas, priimdamas Sprendimą, nei teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, neįvertino visų aplinkybių.

12. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas teigia, kad tiek jis, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriame nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose įtvirtintais pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) 1 dalies 2 punkto a) dalį, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai, be kita ko, yra pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

17. Leidimo laikinai gyventi panaikino pagrindai yra nustatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p.); nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (6 p.).

18. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 p.).

19. Aprašo (2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 1V-525 redakcija) 129² punkte nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašo redakcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1V-525, aptariamos teisės nuostatos vėlesnėse redakcijose liko iš esmės nepakeistos.

20. Pateiktas teisinis reguliavimas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste aiškintinas taip, kad užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalį 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumo vertinimas gali būti atliekamas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad SODROS informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Pažymėtina, kad šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo bei panaikinimo procedūras, turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Taigi, aptartas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 129² ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 129² punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi susitvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte įtvirtintų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes, spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021, 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).

21. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs teismo posėdyje ištirtus įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

22. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad: Leidimas pareiškėjui buvo išduotas 2023 m. rugsėjo 11 d., darbo UAB „Manvesta“ pagrindu, tačiau pareiškėjas šioje bendrovėje dirbo tik 2023 m. gruodžio 7–29 d.; Departamentas 2024 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį į UAB AFIDA, tačiau nėra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą pastarojoje bendrovėje; pareiškėjas 2024 m. kovo 28 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Rubifa“ pagrindu, bet sprendimas dėl šio prašymo dar nepriimtas; pareiškėjas šiuo metu nedirba jokiose Lietuvos įmonėse; pareiškėjas negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis); pareiškėjui nebuvo išduota nacionalinė viza, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas 2023 m. rugpjūčio 29 d., darbo UAB „Manvesta“ pagrindu, bet pareiškėjas šioje bendrovėje dirbo tik 2023 m. gruodžio 7–29 d., taigi, pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvoje; nenustatyta, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje.

23. Pareiškėjas iš esmės neginčija Sprendime ir tikrinamame teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai teigia, jog Leidimas jam buvo išduotas darbo UAB „Rubifa“ pagrindu, jis nepateikia jokių tokį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, bylos medžiagoje esančiuose dokumentuose (pvz., prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, tarpininkavimo rašte, išraše iš SODROS informacinės sistemos) kaip pareiškėjo darbdavys yra nurodyta UAB „Manvesta“. Taigi, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas analogišką teiginį skunde pagrįstai vertino kaip rašymo apsirikimą.

24. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde, kurių turinys labai panašus, iš esmės laikosi pozicijos, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas tikrinamą teismo sprendimą, neįvertino visų aplinkybių, ir tvirtina, jog šiuo atveju turi būti atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas nedirbo UAB „Manvesta“ ne dėl savo kaltės ir kad Sprendimas sukelia pareiškėjui labai neigiamas pasekmes.

25. Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (Įstatymo 40 str. 5 d.).

26. Vertinamu atveju Leidimas pareiškėjui buvo išduotas 2023 m. rugpjūčio 29 d. (įteiktas 2023 m. rugsėjo 11 d.) tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „Manvesta“. Byloje nėra duomenų apie tai, kada pareiškėjas ir UAB „Manvesta“ sudarė darbo sutartį, tačiau iš SODROS informacinės sistemos duomenų matyti, jog pareiškėjas pradėjo dirbti šioje bendrovėje 2023 m. gruodžio 7 d. (t. y. praėjus daugiau nei 2 mėn. nuo Leidimo išdavimo dienos) ir baigė dirbti 2023 m. gruodžio 29 d. (t. y. buvo įdarbintas šioje bendrovėje trumpesniam negu 6 mėn. laikotarpiui). Departamentas sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį iš UAB „Manvesta“ į UAB AFIDA priėmė 2024 m. vasario 1 d., tačiau, praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo šio sprendimo priėmimo (primintina, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas 2024 m. balandžio 12 d.), pareiškėjas dar vis nebuvo sudaręs darbo sutarties su UAB AFIDA. Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nebuvo įdarbintas jokioje Lietuvos įmonėje, jis negavo darbo užmokesčio ir (ar) kitokių reguliarių pajamų. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas laikėsi Aprašo 129² ir 130 punktuose nustatytų terminų ir tvarkos. Atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo individualią situaciją ir, kilus problemų su darbdaviu UAB „Manvesta“, suteikė galimybę pareiškėjui pakeisti darbdavį, tačiau, nepaisant to, pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu neatitiko imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas Leidimas. Nors pareiškėjas teigia, jog šiuo atveju turėjo būti įvertinta aplinkybė, kad tokia situacija susiklostė ne dėl jo kaltės, taip pat pareiškėjui dėl Sprendimo vykdymo galinčios kilti neigiamos pasekmes, tokie argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti teisiniu reguliavimu, todėl atmetami.

27. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas vertino Sprendimo faktinius bei teisinius pagrindus, pareiškėjo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus (ABTĮ 56 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

29. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.