Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad Ligoninėje buvo gydomas: nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3; nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 12 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4; nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. vasario 23 d. rėžimo korpuso Chirurginio skyriaus 4 palatoje, perkeltas į Chirurginio skyriaus 3 palatą. Viso palatos buvo perpildytos, todėl nebuvo užtikrintas minimalus plotas vienam asmeniui. Ligoninės chirurgijos skyrius yra per du aukštus. Per abu aukštus yra įrengtas tik vienas tualetas, kuriame įrengtas vienas unitazas ir viena tupima skylė, dvi praustuvės, pisuarų iš viso nebuvo. Tuo tarpu Chirurgijos skyriuje vienu metu gydosi daugiau kaip 40 pacientų. Vidaus ligų skyriuje yra analogiškai įrengtas tualetas, prausykla neatitinka teisės aktų reikalavimų, pisuarų nebuvo. Tualete užsirakinti negalima, kadangi nei unitazas nei skylė grindyse nėra aptverti. Rytais dėl didelio nuteistųjų skaičiaus negalėdavo nusiprausti. Chirurgijos skyriuje, kiemo teritorijoje buvo iškabinti įspėjamieji užrašai, draudžiantys rūkyti, nebuvo įrengtos specialios rūkymui skirtos vietos. Pareiškėjas yra rūkantis, todėl turėjo nerūkyti visą buvimo Ligoninėje laikotarpį. Organizme trūko nikotino, jautėsi pažemintas, kankinosi nerūkęs. Draudimą rūkyti visoje Ligoninės teritorijoje reikėtų vertinti kaip Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą. Draudimas rūkyti taip kankinant, žeminant prilygsta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Dėl tokių nežmoniškų sąlygų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, kilo emocinė depresija, stigo privatumo, buvo pažeista teisė į orumą.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat keičiamas ir remontuojamas, sanitarinis mazgas yra atitvertas teisės aktuose numatyto aukščio sienele. Teisės aktai neįpareigoja įrengti pisuarų. Patalpos remontuojamos eilės tvarka.

Visuotinai yra žinomas Tabako kontrolės įstatymo draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose, informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta Ligoninėje, todėl Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Atsižvelgiant į Ligoninės tikslinę paskirtį, t. y. asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, Ligoninė privalo vykdyti Tabako kontrolės įstatymą. Tabako kontrolės įstatymas nenumato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, taip pat nenumato ir specialių rūkymo vietų, kadangi Tabako kontrolės įstatymo draudimas galioja Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose.

Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, įrodantį, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Pareiškėjo reikalavimas apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais. Skunde nėra argumentuojama dėl priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma.

Ligoninės ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Ligoninėje atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. vasario 23 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pareiškėjas teigia, kad buvo gydomas Ligoninės palatose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas tenkantis vienam asmeniui. Nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 p., nustatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². Iš atsakovės atstovės atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3 (28,48 m², 6 lovos); nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 12 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4 (34,06 m², ⁸ lovos); nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. vasario 23 d. rėžimo korpuso Chirurginio skyriaus 4 palatoje, po to perkeltas į Chirurginio skyriaus 3 palatą. Duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovės atstovė paaiškino, kad tokios informacijos pateikti negali. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo Ligoninėje laikotarpiais. Atsakovės atstovė neneigia, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsižvelgiant į lovų skaičių palatose, teismas konstatuoja, kad vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo Ligininėje laikotarpį (35 dienų) neatitiko privalomo vienam asmeniui turinčio tekti 5,1 m² ploto. Atsakovės atstovo argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos gydomų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pareiškėjaso teigia, kad jam buvo draudžiama rūkyti, nors jis yra rūkantis, nebuvo įrengtos specialios rūkymui skirtos vietos, turėjo nerūkyti visą buvimo Ligoninėje laikotarpį, todėl organizme trūko nikotino, jautėsi pažemintas, kankinosi nerūkęs.

Teismas su šiais pareiškėjo teiginiais sutikti negali, nes pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Higienos normos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Iš bylos duomenų matyti, kad informacija apie draudimą rūkyti Ligoninės teritorijoje yra iškabinta palatose, bendro naudojimo patalpose (b. l. 31-34). Pareiškėjas skunde teismui, teismo posėdyje patvirtino, jog Ligoninės Chirurgijos skyriuje, kiemo teritorijoje buvo iškabinti įspėjamieji užrašai, draudžiantys rūkyti. Teismas konstatuoja, kad Ligoninė ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose. Esant šioms aplinkybėms, Ligoninės neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjo teigimu Ligoninės palatose nebuvo stalų, spintelių, sienelė neuždengia tualeto, todėl gamtinius reikalus turėjo atlikti visiems matant, įrengtas tualetas, prausykla neatitinka teisės aktų reikalavimų, pisuarų nebuvo.

Remiantis Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir HN 47:2011), 21 punktu palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nenustato, kokie baldai turi būti gyvenamosiose patalpose. Ligoninės pateikta informacija apie palatų inventorių, fotonuotraukos patvirtina atsiliepimo argumentus, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais (b. l. 38-46). Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose, be kita ko, nustatyta, kad kamerose baldai buvo vizualiai techniškai tvarkingi, nesulūžę, įrengtos sieninės pakabos (b. l. 17-22). Atsižvelgiant į tai, teisės aktų pažeidimo šiuo aspektu nenustatyta.

Remiantis HN 76:2010 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (2011-06-14 redakcija), 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.

Atkreiptinas dėmesys, kad Ligoninei išduotas Leidimas- Higienos pasas, licencija vykdyti sveikatos priežiūras paslaugas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę (35 dienų), vertybes, kurioms daromu pažeidimu buvo kilusi grėsmė (sveikata), atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną įkalinimo įstaigoje teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 8 iki 10 eurų (LVAT administracinės bylos Nr. A-432-662/2016, Nr. A-3997-602/2015, Nr. A-1938-442/2015, Nr. A-2243-520/2015, Nr. A-985-858/2015), teismas mano, kad pareiškėjui priteistina 350 Eur (10 Eur x 35 dienos) suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 1 500 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. R. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti S. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.