Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl prašomos priteisti 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, neužtikrinus pareiškėjui Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo E. Ž. skundą tenkino iš dalies. Priteisė E. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 750 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 174,95 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusią skundo dalį atmetė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo dėl to, kad nustatytos visos sąlygos, būtinos viešajai atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas tik dėl konkretaus pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio, apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis ir teismas nepagrįstai šiais išaiškinimais nesivadovavo.

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad pačios Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad sprendžiant šios kategorijos ginčus turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-858/2015).

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov?v prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus ir subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardijamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m., kartais – 1,16 kv. m. arba 1,3 kv. m., 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m., pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m. kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (266 paros ir 20 kartų dalis paros), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo patvirtinta 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – minimali mėnesinė alga 850 Lt (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 300 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog nėra pagrindo remiantis pareiškėjo įvardintu EŽTT sprendimu Savenkovas prieš Lietuvą padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip jau buvo minėta, EŽTT neformuoja bendrų atlygintinos sumos fiksuotų dydžių ir atsižvelgus į šios kategorijos bylų specifiką dėl priteistinos žalos sumos yra sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nurodyta neturtinė žala pareiškėjui yra priteisiama atsižvelgus į tai, kad aukštas nusikalstamumo lygis, finansinių išteklių trūkumas ir kitos struktūrinės problemos negali panaikinti ar atleisti valstybės atsakomybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo. Valstybės prerogatyvai priklauso organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, nepaisant finansinių ar logistinių sunkumų (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimą Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimą Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nurodyti šioje teismo nutartyje išaiškinimai dera ir su naujausia EŽTT praktika ir išreikšta pozicija (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista bylinėjimosi išlaidų suma. Apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas neatsižvelgė į bylos apimtį, jos sudėtingumą, be to, nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad advokatas keturis kartus lankėsi pareiškėjo kalinimo įstaigoje.

Nustatyta, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu pateikė prašymą atlyginti 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 34,99 Eur išlaidų už atstovavimą teismo posėdyje ir 139,96 Eur išlaidų už advokato susipažinimą su byla. Iš viso pareiškėjui priteista 174,95 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio 28 d. sąskaitą už teisines paslaugas ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvitą, pagal kuriuos jis sumokėjo 1 050 Eur už suteiktas teisines paslaugas surašant skundą teismui, apeliacinį skundą bei atstovaujant pareiškėją teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų už skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo surašymą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjas teismui pateikė tik 2015 m. birželio 16 d. išrašytą advokato orderį, todėl jis negalėjo parengti minėtų skundų 2014 metais. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčija ir apeliaciniame skunde. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė 2015 m. rugpjūčio 28 d. sąskaitoje už teisines paslaugas nurodyta aplinkybe ir atmetė pareiškėjo prašymą priteisti išlaidas už skundo ir apeliacinio skundo parengimą, nes šių išlaidų pareiškėjas tinkamai nepagrindė.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui maksimalią pagal Rekomendacijų 8.19 punktą leistiną sumą už pusė valandos atstovavimo teismo posėdyje ir maksimalią sumą už dvi pasirengimo teismo posėdžiui valandas. Skirtingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, teismas įvertino bylos sudėtingumą ir priteisė būtent maksimalias leistinas sumas. Tai, kad advokatas keturis kartus lankėsi pareiškėjo kalinimo įstaigoje, pareiškėjo pateiktuose dokumentuose neatsispindi, todėl teismas šio fakto pagrįstai nevertino. Taigi teismas įvertino pareiškėjo patirtas išlaidas pagal pateiktus dokumentus ir teisėjų kolegija nemato pagrindo nuo šio vertinimo nukrypti.

Kadangi pareiškėjo skundas iš esmės patenkintas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui priteistina 174,95 Eur išlaidų suma (34,99 Eur už atstovavimą teismo posėdyje ir 139,96 Eur už advokato susipažinimą su byla).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti, priteisiant pareiškėjui E. Ž. iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2 300 Eur (du tūkstančius tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.