- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-14
- Bylos Nr.
- 2A-1752-254/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-01539-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Baubienė (pirm.), Dalė Burdulienė (pran.), Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- G. R.
- Ieškovas
- UAB „Avansas“
procesinio dokumento kategorijos: 16.5.1; 44.5.2.17; 121.14; 121.18.
2013 m. spalio 14 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkas), Dalės Burdulienės (pranešėja) ir Leono Jachimavičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr.2-145-482/2013 pagal ieškovės UAB „Avansas“ ieškinį atsakovui G. R. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė dokumentinio proceso tvarka pareiškė Vilkaviškio rajono apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 8 708,7 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka. Ji nurodė, kad atsakovas dirbo ieškovės įmonėje vairuotoju ekspeditoriumi. Su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Atsakovui vykdant krovinio pervežimą maršrutu Latvija (Jelgavos m.) – Kaunas, vilkikas buvo apvogtas, UAB „Acme kompiuterių komponentai“ patyrė 9 446,86 Lt nuostolių. Žalą atlygino UAB DK „PZU Lietuva“. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1199-570/2011, kuris Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-280-254/2012 paliktas nepakeistas, priteisė iš ieškovės DK „PZU Lietuva“ 5 610,11 Lt nuostoliams atlyginti (9 446,86 Lt - 3 836,75 Lt (šią sumą ieškovė draudimo kompanijai sumokėjo, todėl teismas priėmė ieškinio atsisakymą ir bylą šioje dalyje nutraukė)), procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Taigi ieškovė atlygino DK „PZU Lietuva“ 9 446,86 Lt žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 3 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovo 8 708,70 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka (b. l. 30–31).
2013 m. sausio 28 d. gauti atsakovo prieštaravimai dėl preliminaraus teismo sprendimo, kuriuose atsakovas nurodė, kad nėra kaltas dėl padarytos žalos (b. l. 34–37).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 15 d. galutiniu sprendimu 2013 m. sausio 3 d. preliminarų sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo 5 610,11 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka šiais motyvais:
1. Teismas vertinęs byloje esančius įrodymus sprendė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1199-570/2011 ir Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-280-254/2012 nustatyta aplinkybė dėl vežėjos, ieškovės, kaltės šioje byloje turi prejudicinę galią, todėl laikė, kad apeliantas yra kaltas dėl netinkamos sustojimo vietos nakčiai pasirinkimo ir atitinkamai dėl žalos atlyginimo.
2. Teismo nuomone, atsakovo kaltė pasireiškė įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nesilaikymu bei ieškovės vadybininko nurodymų sustoti kitoje vietoje nevykdymu. Be to, teismas laikė, kad atsakovas nesudarė jokių realių kliūčių neteisėtam krovinio užvaldymui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 m. gegužės 15 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti šiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas sprendimą, šioje byloje sutapatino vežėjo atsakomybę su darbuotojo materialine atsakomybe išieškant regreso tvarka žalos atlyginimą trečiajam asmeniui iš vežėjo darbuotojo. Šioje byloje ginčas yra kilęs iš darbo santykių, byla turi viešo intereso aspektą, todėl darbuotojui taikyti CMR konvencijos prezumpcijas negalima.
2. Apeliantas tiksliai vykdė pareiginės instrukcijos 1.14.16 p. reikalavimus poilsiui sustoti teritorijoje, kuri tamsiu paros metu yra apšviesta ir nuolat stebima vaizdo kameromis (Statoil degalinė). Apeliantas nebuvo gavęs nurodymų iš ieškovės sustoti UAB Palink aikštelėje. Tai, kad ieškovė tokių nurodymų nebuvo davusi, patvirtina ieškovės pozicija minėtoje civilinėje byloje, kurioje ji teigė, kad nebuvo nurodyta, kur turi sustoti vairuotojas (apeliantas) poilsiui. Ieškovė niekada nelaikė, kad apeliantas būtų pasirinkęs netinkamą sustojimo vietą Statoil degalinėje.
3. Apelianto nuomone, dėl krovinio vagystės neabejotinai yra atsakinga pati ieškovė. Ji nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, netinkamai organizavo darbus, nesilaikė krovinio saugaus gabenimo reikalavimų (nepasirūpino vilkiko užraktais, saugia stovėjimo aikšteles ir pan.). Būtent ieškovė įpareigojo apeliantą nevykti į išsikrovimo vietą – Kauną, vietoje to liepė sustoti pusiaukelėje, Panevėžio rajone, nors apeliantas galėjo tęsti kelionę ir tą pačią – 2010 m. liepos 28 d. pasiekti kelionės tikslą. Ieškovė nesudarė tinkamų ir saugių sąlygų, užtikrinančių visišką materialinių vertybių saugumą bei nesiėmė priemonių grėsmei pašalinti, kai apeliantas ieškovei pranešė apie netinkamą vilkiko durų užrakinimo mechanizmą. Ieškovė visų vilkikų stebėjimui turi specialią palydovinę įrangą, leidžiančią stebėti kiekvieno vilkiko buvimo vietą realiu laiku. Šiuo atveju ieškovės darbuotojai žinojo arba turėjo žinoti kokioje vietoje buvo sustojęs apelianto vairuojamas vilkikas ir jokių prieštaravimų, ir nurodymų neteikė. Teismas nevertino bylos individualių aplinkybių, patvirtinančių, jog ieškovei pačiai nesilaikant Sutarties įsipareigojimų (CK 6.200 str. 1 d. 4 d.), neužtikrinant saugių darbo sąlygų, atsakomybė už vagystės metu atsiradusią žalą, negali būti perkelta apeliantui. Ieškovė negali reikalauti iš apelianto visiškos materialinės atsakomybės už žalą, kurios buvo galima išvengti (CK 6.205 str.; 6.206 str.). Pabrėžtina, jog teismas iš viso nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp ieškovės (darbdavio) veiksmų ir jos pareigos užtikrinti saugias darbo sąlygas įvykdymo. Tačiau teismas nevertino aplinkybių, kad susidariusi situacija kėlė grėsmę apelianto saugumui. Tretiesiems asmenims vykdant nusikalstamą veiką, apeliantas ėmėsi visų įmanomų priemonių kroviniui išsaugoti nesukeliant pavojaus savo sveikatai ir gyvybei.
4. Teismas nesivadovavo Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 414 straipsnio ir Darbo kodekso (toliau DK) 257 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir nesvarstė galimybės sumažinti atlygintinos žalos dydį. Net ir nesant apelianto (darbuotojo) prašymo dėl žalos dydžio sumažinimo, teismas privalėjo šį klausimą spręsti ex officio (savo iniciatyva). Kadangi nagrinėjamu atveju žala nebuvo padaryta tyčiniais veiksmais, tai teismas, nustatęs aplinkybes, turinčias reikšmės žalos atsiradimui, galėjo spręsti klausimą dėl atlygintinos žalos dydžio sumažinimo.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:
1. Apeliantas nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, nepaisė duotų ieškovės vadybininkų nurodymų poilsiui sustoti UAB Palink saugomoje teritorijoje, savavališkai pasirinko Statoil degalinę, žinodamas kriminogeninę situaciją Panevėžyje. Duodami nurodymus ieškovės vadybininkai tikėjosi, kad apeliantas elgsis kaip atsakingas ir rūpestingas darbuotojas. Visose vilkikų priekabose yra užraktai, dėl jų saugumo niekada nekilo klausimo. Tretiesiems asmenims vykdant nusikalstamą veiką, apeliantas nesiėmė visų įmanomų priemonių kroviniui išsaugoti. Apeliantas šioje byloje kalba apie papildomą, pakabinamą užraktą, tačiau į vilkiko komplektaciją tai neįeina. Jeigu vilkikas neatitiktų reikalavimų, jis tiesiog nebūtų apdraustas.
2. Ieškovės administracijos darbuotojų darbo laikas nuo 8 val. iki 17 val., tuo metu jie per palydovinę vilkikų įrangą stebi vilkikų judėjimą. Apeliantas degalinėje sustojo apie 22 val. Kadangi jam nurodymai dėl stovėjimo vietos ir iškrovimo laiko buvo duoti anksčiau, ieškovės vadybininkai juo pasitikėjo kaip atsakingu darbuotoju ir per stebėjimo įrangą nestebėjo.
3. Teismas teisingai taikė DK 254 straipsnio normas garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniame skunde keliamas klausimai, susiję su darbuotojo materialinės atsakomybės taikymu esant darbo sutarties šalių pasirašytai darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai.
Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovės įmonėje UAB „Avansas“ dirbo vairuotoju ekspeditoriumi. 2009 m. spalio 14 d. šalių sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje (b. l. 94) prie darbo sutarties Nr. 311 (b. l. 22) šalys susitarė, kad darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę už jam perduoto turto ir kitų vertybių išsaugojimą (sutarties 1.1 punktas). 2010 m. liepos 28 d. UAB „Acme kompiuterių komponentai“ ir ieškovė sudarė krovinio pervežimo sutartį (b. l. 38), pagal kurią ieškovė priėmė iš UAB „Acme kompiuterių komponentai“ prekes ir įsipareigojo jas pristatyti į Kauną. 2010 m. liepos 28 d. vairuotojui atsakovui gabenant krovinį ir sustojus Panevėžio rajone, Ūtos k., degalinės „Statoil“ nesaugomoje aikštelėje, buvo pavogta dalis krovinio, dėl to UAB „Acme kompiuterių komponentai“ patyrė nuostolių. Nustatyta, kad vežėjas pasirinko netinkamą sustojimo vietą – nesaugomą degalinės aikštelę, netinkamą sustojimo joje laiką – nakties metą ir nesiėmė jokių priemonių krovinio saugumui užtikrinti. Atsakovas nors ir nepaliko krovinio, tačiau įvykio metu automobilyje miegojo, todėl nepaisė įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų ir nesudarė jokių realių kliūčių neteisėtam jo vežamo krovinio užvaldymui. Pažymėtina, kad vagystė nebuvo įvykdyta ypatingomis sąlygomis, užteko vairuotojui įjungti šviesas ir pašaliniai asmenys su pavogtu kroviniu pasišalino, todėl jokių ypatingų pastangų vairuotojas nesiėmė (Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-280-254/2012). UAB „Acme kompiuterių komponentai“ patirtus nuostolius padengė UAB DK „PZU Lietuva“, vykdydama savo įsipareigojimus pagal draudimo sutartį. Įsiteisėjusiu Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Avansas“, bylos Nr. 2-1199-570/2011, nustatyta, kad ieškovė dėl vagystės patyrė 9 446,68 Lt žalą, nes tokią sumą buvo priversta sumokėti UAB DK „PZU Lietuva“, padengusiam UAB „Acme kompiuterių komponentai“ dėl vagystės patirtus nuostolius.
Nagrinėjamos bylos atveju nekyla ginčo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakovu, dirbusiu pas ieškovę vairuotoju ekspeditoriumi, kurio darbo funkcijos, susijusios su materialinių vertybių gabenimu, galėjo būti sudaryta. Tačiau tam, kad darbuotojas materialiai atsakytų, turi egzistuoti šios sąlygos: neteisėtas elgesys; priežastinis ryšys tarp neteisėto elgesio ir žalos; pažeidėjo kaltė; darbo santykių tarp šalių buvimas pažeidimo padarymo momentu; žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Padarytos žalos dydis yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje iš darbdavio draudimo kompanijai buvo priteistas žalos atlyginimas, priteisus draudimo kompanijai nuostolius, kuriuos sudarė krovinio siuntėjo patirta žala (civilinė byla UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Avansas“, bylos Nr. 2-1199-570/2011). Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti tų aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.). Toje byloje konstatuotas ir vežėjos (nagrinėjamoje byloje ieškovės) didelis neatsargumas, pagal teismų praktiką prilygintas tyčiniams veiksmams. Nagrinėjamos bylos atveju aplinkybės (sąlygos), kad žalos padarymo metu šalys buvo susijusios darbo santykiais, ir faktas, kad žalos atsiradimas yra susijęs su atsakovo pas ieškovę darbo veikla, neginčijamas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė nepagrįstai apeliantui perkėlė krovinio gabenimo organizacines funkcijas, ji pati netinkamai organizavo darbus, nesilaikė krovinio saugaus gabenimo reikalavimų (nepasirūpino vilkiko užraktais, saugia stovėjimo aikšteles ir pan.). Būtent vairuotojui ekspeditoriui ir tenka pareiga, pagal darbo funkcijas priėmus ir nugabenus pagal paskirtį krovinį, perduoti gavėjui, o gabenimo metu imtis visų reikiamų priemonių kroviniui išsaugoti. Taigi teismo nustatytų faktinių aplinkybių kontekste buvo padaryta pagrįsta ir teisėta išvada, kad nesiimdamas tinkamų krovinio apsaugos priemonių nakties metu sustojus nesaugomoje ir neaptvertoje aikštelėje atsakovas yra kaltas dėl padarytos žalos ir kad yra visos materialinės atsakomybės sąlygos.
Pirmiau nurodyta, kad nagrinėjamos žalos dydis yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, išnagrinėjus kitą civilinę bylą. Vienas iš atvejų, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą – jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiško materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas). Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymas numato galimybę atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, sumažinti atlygintinos žalos dydį, jei žala nėra padaroma tyčia (DK 257 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas žalą padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo, nes sustojęs apšviestoje teritorijoje – degalinėje, krovinio nepalikęs, sąžiningai klydo ir buvo subjektyviai įsitikinęs, jog tai yra saugi vieta poilsiui (atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios pozicijos ieškovė pati laikėsi kitoje civilinėje byloje, kurioje ieškovei reikalavimą atlyginti nuostolius buvo pareiškusi UAB DK „PZU Lietuva“). Kolegijos nuomone, šios aplinkybės, kaip atitinkančios DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatas, sudaro pagrindą ieškovės patirtos atlygintinos žalos dydį sumažinti. Tačiau, svarbu yra tai, jog ieškovė civilinėje byloje Nr. 2-1199-570/2011 nagrinėjant ginčą dėl 9 446,68 Lt žalos atlyginimo UAB DK „PZU Lietuva“, padengusiam UAB „Acme kompiuterių komponentai“ dėl vagystės patirtus nuostolius, pripažino 3 836,75 Lt sumą, kurią 2011 m. kovo 23 d. pavedimu Nr. 211 pervedė į UAB DK „PZU Lietuva“ atsikaitomąją sąskaitą (civilinės bylos Nr. 2-1199-570/2011 b. l. 71, 77). Teismas minėtoje byloje 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-1199-570/2011 b. l. 164–166) priėmė ieškovės ieškinio atsisakymą dėl 3 836,75 Lt sumos ir bylą šioje dalyje nutraukė. Kadangi ieškovė šioje byloje į teismą kreipėsi ne dėl visos 9 446,68 Lt žalos atlyginimo, o tik 5 610,11 Lt, t. y. 3 836,75 Lt, kuriuos civilinės bylos Nr. 2-1199-570/2011 eigoje sumokėjo draudimo kompanijai, priteisti neprašė, teismas neturi jokio pagrindo dar labiau mažinti atlygintinos žalos dydį.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog teismas teisingai nustatė, jog yra visos materialinės atsakomybės sąlygos, o apeliacinio skundo argumentai šios teismo išvados nepaneigia, be to, pati ieškovė kreipėsi į teismą tik dėl dalies žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti ir paikti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą nepakeistą.