Šiaulių apygardos teismo nutartis

7. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis E. L. kaltu neprisipažino (4 t., b. l. 48) ir paaiškino, kad 2023 m. žiemą kartu su V. K. bei jo draugu jam (E. L.) priklausančiu automobiliu atvažiavo parūkyti į „(duomenys neskelbtini)“ aikštelę, V. K. su tuo draugu, kuris pasiėmė kuprinę, išlipę iš mašinos, nuėjo, o jis, pasilikęs automobilyje, būdamas 70 metrų atstumu, matė, kaip V. K. su draugu bandė išdaužti automobilio „Volvo“ stiklus, kadangi jiems išdaužti priekinio stiklo nepavyko, tai išdaužė galinį ir šoninį stiklus, jis dar matė, jog V. K. buvo įlipęs į tą automobilį, į jį patekdamas per vairuotojo dureles. Nuteistasis tvirtino, kad kitų toje aikštelėje stovinčių automobilių negadino, į juos niekas nelindo, jis pats nei prie automobilio „Volvo“, nei prie automobilio „Škoda“ nebuvo priėjęs (4 t., b. l. 48-49). Ikiteisminio tyrimo metu E. L., apklaustas kaip įtariamasis, kaltės taip pat nepripažino ir paaiškino, jog praeitais metais, maždaug prieš naujus metus važinėjo kartu su V. K., su jais automobilyje buvo ir dar kažkoks V. K. draugelis, jie sustojo parūkyti automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia „(duomenys neskelbtini)“, visi trys išlipo iš automobilio, jis rūkė šalia automobilio, o V. K. su savo draugu vaikščiojo aplink aikštelėje stovėjusius automobilius, sėdėdamas savo automobilyje matė, kaip V. K. su savo draugu daužė automobilio „Volvo C30“ langus, po to V. K. su draugu grįžo į jo automobilį, V. K. draugą parvežė į (duomenys neskelbtini), o jis su V. K. grįžo į (duomenys neskelbtini) miestą. Tvirtino, kad jis automobilio „Volvo“, kaip ir automobilių „Seat“ bei „Škoda“, neapgadino, tik pastebėjo, jog tie automobiliai ilgai stovi toje pačioje aikštelėje, kaip ir automobilis „Volvo C30“, iš tų automobilių nieko nevogė (2 t., b. l. 159-162). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas papildomai, E. L. parodė, kad jis automobilių langų nedaužė ir nieko iš ten nevogė, jis tik ten nuvežė V. K. su draugu, būdamas prie savo automobilio, kuris stovėjo aikštelės gale, tarp automobilių „Seat“ ir „Volvo“, t. y. 50-60 metrų atstumu nuo automobilio „Volvo C30“, matė, jog V. K. su draugu su ratų atsuktuvu, kurį turėjo V. K. draugas, išdaužė automobilio „Volvo C30“ galinį langą bei šoninį langą, nematė, kad jie būtų įskėlę automobilio „Volvo“ priekinį stiklą, kaip teigė, prie jo nebuvo išdaužtas automobilio „Škoda“ priekinio lango stiklas, automobilio valstybinių numerių (duomenys neskelbtini) ženklą jam pasiūlė V. K., jis tuos ženklus pasiėmė neturėdamas jokio tikslo, nes tiesiog juos renka ir tiek (2 t., b. l. 164-165; 3 t., b. l. 41-44).

8. Nors nuteistasis E. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme neigė apgadinęs automobilius „Volvo“ ir „Škoda“, stovėjusius aikštelėje, tačiau tokius jo parodymus paneigia nuteistojo V. K. paaiškinimai bei liudytojų parodymai.

9. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. K. paaiškino, kad 2023 metais, mėnesio ir dienos neprisimena, naktį dviese su E. L. atvažiavo parūkyti į (duomenys neskelbtini) g. esančią aikštelę, su jais trečio asmens nebuvo, aikštelėje abu išlipo iš automobilio, vaikščiojo po aikštelę, rūkė, jis buvo įsėdęs į UAB „D.“ priklausantį automobilį „Škoda“, sėdėjo vairuotojo vietoje, to automobilio neapgadino, jokių daiktų iš jo neėmė, automobilis buvo neužrakintas, durelės buvo be rankenėlės, kažkas automobilio viduje buvo išardyta, tame automobilyje pasėdėjo tik apie 5 minutes, tuo metu E. L. vaikščiojo po aikštelę, paėmė akmenį ir jam liepė išdaužti langą, kad galėtų patekti į automobilį, po to metė akmenį į „Volvo C30“ markės automobilį, išdaužė automobilio stiklą, jam E. L. iš to automobilio liepė paimti akmenį, jis, įlindęs į mašiną, akmenį paėmė bei numetė tolyn, kitiems automobiliams nieko nedarė, kadangi reikėjo kuro, nuo automobilių nuėmė valstybinius numerius, kuriuos ketino naudoti degalinėje užsipilant kurą, po to įsėdo į E. L. automobilį bei išvažiavo. Nuteistasis taip pat parodė, kad, važiuojant į (duomenys neskelbtini), jį ir E. L. sustabdė bei sulaikė pareigūnai, automobilyje rado vogtą automobilio valstybinį numerį (4 t., b. l. 49-50). Ikiteisminio tyrimo metu V. K., apklaustas kaip įtariamasis, parodė, jog įtarime nurodytu laikotarpiu, nakties metu, apie pirmą valandą, jis kartu su E. L. jo vairuojamu automobiliu „Audi“ nuvažiavo į automobilių aikštelę, kuri yra (duomenys neskelbtini), pietiniame rajone, tikslaus adreso nepasakys, šalia (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, į tą aikštelę pasiūlė važiuoti E. L., pasakęs, kad jam reikia kitų automobilio numerių, jiems kartu nuvažiavus į aikštelę, E. L. savo vairuojamą automobilį pasistatė toje aikštelėje, kurioje buvo ir kiti automobiliai, jie abu išlipo iš automobilio, E. L. jam pasakė nuimti nuo ten stovėjusio automobilio „Škoda Octavia Combi“ valstybinius numerius, kol jis nuo minėto automobilio rankomis plėšė valstybinius numerius, E. L. ėjo apžiūrėti kitų ten stovinčių automobilių, todėl jis nematė, ką darė E. L., sugrįžęs E. L. pasiūlė pažiūrėti, kas yra automobilio „Škoda“ viduje, E. L. iš kažkur paėmė akmenį, kurį metė į to automobilio vairuotojo pusės langą, langas nuo smūgio išdužo, iš to automobilio nieko nepaėmė ir į jį įsėdę nebuvo, E. L. jo paprašė išimti akmenį iš tos mašinos, jis tą akmenį išėmė, todėl jo pėdsakų galėjo likti tiek automobilio viduje, tiek išorėje, taip pat matė, kaip E. L. išdaužė to automobilio galinį stiklą su turėtu metaliniu įrankiu, kurį buvo paėmęs iš savo automobilio, paprašė pažiūrėti, kas yra automobilio bagažinėje, jis pro išdaužtą stiklą įkišo galvą, rankas ir apžiūrėjo, kas yra viduje, ten buvo padanga, kurią jis lietė rankomis, tada sėdo į E. L. automobilį bei išvažiavo. Taip pat apklausos metu V. K. parodė, kad gal kitos dienos naktį jis ir E. L. vėl važiavo į tą pačią aikštelę, kurioje E. L. prašomas nuo automobilio „Seat Alhambra“ rankomis nuplėšė priekinį valstybinį numerį, tuo metu E. L. sėdėjo automobilyje, tąkart jokių stiklų nedaužė, daugiau į tą aikštelę nevažiavo, joje buvo tik du kartus, nuimtus automobilių valstybinius numerius E. L. panaudojo kuro vagystei, numerius užsidėdamas ant savo automobilio (1 t., b. l. 190-193). Papildomos apklausos metu V. K., apklaustas kaip įtariamasis, parodė, kad jis su E. L. į aikštelę nuvažiavo po naujų metų, E. L. tuos automobilius buvo nužiūrėjęs jau seniau, jis pats ten atvažiavo pirmą kartą, E. L. jam parodė mašiną ir nuo jos liepė nuplėšti valstybinius numerius, tačiau kuris tai buvo automobilis, tiksliai neprisimena, tuo metu pats E. L. išdaužė kažkokio automobilio vairuotojo pusės langą, tai nebuvo tas pats automobilis, nuo kurio jis nuplėšė numerį, jie abu plėšė numerius, vienas priekinius, kitas galinius, tvirtino, kad kartu su jais trečio asmens nebuvo, jis jokio draugo (duomenys neskelbtini) neturi, kai jis su E. L. buvo sustabdytas policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini) rajone, pas E. L. automobilio bagažinėje buvo rastas anksčiau minėtas vienas numerio ženklas, kurį jis nuplėšė E. L. nurodymu, nuo tos nakties, kai jis nuplėšė tą ženklą, iki jų sustabdymo ir ženklo radimo galėjo būti praėjusi maždaug savaitė laiko. Papildomai nurodė, jog E. L. automobilis stovėjo maždaug už 500 metrų nuo tos aikštelės (2 t., b. l. 101-104). 2024 m. spalio 9 d. vykusios apklausos metu V. K. parodė, kad jis automobilių „Volvo C30“ ir „Škoda Octavia Combi“ stiklų nedaužė, tai padarė vienas pats E. L. (3 t., b. l. 51-53). Akistatos su E. L. metu nuteistasis V. K. patvirtino duotus parodymus, jog kartu su E. L. vogė aikštelėje stovėjusių automobilių valstybinių numerių ženklus, E. L. kažkokiam automobiliui akmeniu išdaužė langus, lyg galinį stiklą, tą kartą su jais trečio asmens nebuvo (3 t., b. l. 3-7). Be to, apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas nuteistasis V. K. parodė, jog aikštelėje lankėsi su E. L., išlipę iš mašinos, aikštelėje rūkė, jis buvo atsisėdęs pasišildyti į tamsios spalvos (tamsiai mėlynos ar juodos spalvos) neužrakintą automobilį, tuo metu E. L. kažkur buvo nuėjęs, pamena, kad E. L. akmeniu išdaužė stiklą, nėra įsitikinęs, ar E. L. akmeniu daužė į tą automobilį, kuriame jis sėdėjo, pamena, jog E. L. daužė automobilių „Volvo C30“ ir „Škoda Octavia“ langus, vieno automobilio priekinis langas buvo įdaužtas ar įskeltas, o kitą, t. y. bagažinės stiklą, išdaužė E. L., taip pat buvo išdaužtas vairuotojo stiklas, priekinis stiklas išdaužtas nebuvo, valstybinių numerių ženklus nuėmė kartu su E. L. nuo 2-3 automobilių. Nuteistasis patvirtino prisimenantis juodą transporto priemonę, nes buvo sakyta, jog joje buvo rasta jo pėdsakų. Nuteistajam parodžius (1 t., b. l. 64) esančio automobilio fotonuotrauką, nuteistasis V. K. patvirtino, kad būtent to automobilio stiklus daužė (4 t., b. l. 184-186).

10. Įvertinus paminėtus nuteistojo V. K. parodymus, daroma išvada, kad jie iš esmės yra nuoseklūs. Be to, nuteistojo V. K. parodymus, jog įvykio vietoje su juo ir E. L. trečio asmens, kaip teigė nuteistasis E. L., nebuvo, patvirtina liudytojų O. L. ir E. E. parodymai. Liudytojas O. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2024 m. sausio mėnesį, švenčiant draugo gimtadienį, apie 23 val. atvažiavo V. K. su E. L. bei pastarojo panele, visi važinėjosi po apleistas vietas – (duomenys neskelbtini) kultūros namus, (duomenys neskelbtini), po to nuvyko iki degalinės (duomenys neskelbtini), vėliau jį su draugu parvežė namo, po to, (duomenys neskelbtini) sutikus V. K., šis jam sakė, jog „biški yra prisidirbęs“, užsiminė, kad išdaužė mašinos langus, jog „prisidirbo“ su draugu (3 t., b. l. 19-23; 4 t., b. l. 105). Liudytojas E. E., kurį akistatos, vykusios su V. K. metu, nurodė nuteistasis E. L., kaip buvusį įvykio vietoje ir mačiusį, jog jis tik rūkė ir nieko nedarė (3 t., b. l. 3-5), ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad pažįsta abu kaltinamuosius (šiuo metu nuteistuosius), iš pradžių E. L. su V. K. sutarė gerai, o po to jie pradėjo pyktis ir nebebendravo, pykosi dėl asmeninių dalykų, kalbant telefonu su E. L., jis jam minėjo kažką dėl mašinos, jog mašina buvo apgadinta, po to dar E. L. skambino iš (duomenys neskelbtini) kalėjimo, pasakojo, kad vyksta teismas dėl kažkokių automobilių apgadinimų, E. L. taip pat minėjo, jog buvo su V. K., kai V. K. kažkokiam „Volvo“ markės automobiliui išdaužė šoninį ar galinį stiklą, sakė, kad po to įlindo į mašiną, jog paimtų tą akmenį, E. L. minėjo, kad jis tik stovėjo, daugiau nieko nepasakojo (4 t., b. l. 51). Liudytojas E. E. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 2024 m. spalio 4 d. 18.05 val. jam iš (duomenys neskelbtini) kalėjimo paskambino E. L. ((duomenys neskelbtini)) ir paprašė paliudyti, kad E. L. susipyko su draugu K. (pavardės nežino), jo nikas programoje „Facebook“ „(duomenys neskelbtini)“, kad K. įskėlė jo automobilio langą ir apgadino aikštelėje buvusių porą automobilių, jam E. L. sakė, jog tai buvo praeitais metais, vasarą, naktį, jis pats to įvykio nematė, nes buvo namuose, žino, kad E. L. automobilio „Audi“ priekinis stiklas buvo įskeltas, nes atvažiavęs E. L. tai rodė, su E. L. buvo susitikę per pastarojo gimtadienį, daugiau tais metais su juo susitikęs nebuvo, apie jokius kitus stiklo išdaužimus nepasakojo, šių metų pradžioje su E. L. nenaktinėdavo (3 t., b. l. 9-14).

11. Įvertinus liudytojų O. L. ir E. E. parodymus, daroma išvada, kad šie liudytojai nepatvirtina nuteistojo E. L. nurodytų aplinkybių, jog įvykio vietoje jie buvo trise, kad E. E. matė, jog įvykio vietoje E. L. tik rūkė ir nieko nedarė. Be to, kaip matyti, liudytojas E. E. patvirtino V. K. parodymus, kad tais metais su E. L. jie buvo susitikę tik per E. L. gimtadienį (pst., E. L. gimtadienis (duomenys neskelbtini)) ir apie kitų automobilių langų daužymą nieko nežino, žino tik apie tai, jog buvo įskeltas paties E. L. automobilio langas, tačiau tai buvo ne šioje byloje tiriamų įvykių metu.

12. Taip pat nuteistojo V. K. parodymus, jog jis įvykio metu buvo įsėdęs į vieną automobilį, patvirtina specialisto išvada Nr. IBPS-V-634320-24, kurioje nurodyta, kad du rankų pirštų pėdsakai, išryškinti ant tirti pateiktos automobilio vidurinės orlaidės detalės, asmeniui identifikuoti tinka (1 t., b. l. 82-85), Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos 2-ojo skyriaus viršininko tarnybiniame pranešime dėl informacijos apie latentinių pėdsakų nustatymą nurodyti duomenys, jog rankų pirštų pėdsakai sutampa su rankų pirštų atspaudais, esančiais daktiloskopinėje kortelėje, kurioje nurodyti V. K. duomenys (1 t., b. l. 95-96), bei specialisto išvada Nr. IBPS-V-1398852-24, kurioje nurodyta, kad du rankos piršto pėdsakai (žr. 2024-03-05 specialisto išvadą Nr. IBPS-V-634320-24, nuotraukas Nr. 2, 3) palikti įtariamojo V. K. dešinės rankos nykščiu (1 t., b. l. 104-108).

13. Sugretinus nuteistojo V. K. parodymus su minėtomis specialistų išvadomis bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, jog automobilio vidurinės orlaidės detalė, ant kurios išryškėjo V. K. du rankos pirštų pėdsakai, buvo paimta apžiūrint automobilį „Škoda Octavia“ (1 t., b. l. 50-52), matyti, kad nuteistasis V. K. sėdėjo automobilyje „Škoda Octavia“, kuris priklausė UAB „D.“. Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog UAB „D.“ automobiliai „Škoda Octavia“ ir „Seat Alhambra“ stovi vienas šalia kito, šių automobilių spalvos – mėlyna ir juoda, automobilio „Škoda Octavia“ dešinės pusės priekinės durelės neužrakintos, o nukentėjusiosios E. B. automobilis „Volvo“ nuo minėtų automobilių stovi nutolęs apie 15 metrų atstumu į kairę pusę (1 t., b. l. 50-52). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti ir tai, kad automobilio „Škoda Octavia“ priekinis stiklas įskeltas, dešinės pusės priekinių durelių stiklas išdaužtas, salone ant priekinių sėdynių yra stiklo šukių, automobilio „Seat Alhambra“ priekinis stiklas sudaužytas, nėra automobilio kairės pusės priekinių ir galinių durelių rankenų bei dešinės pusės priekinių durelių rankenos; o automobilio „Volvo C30“ kairės pusės priekinių durelių ir bagažinės dangčio stiklai išdaužti, automobilio salone yra išsibarsčiusios stiklo šukės (1 t., 50-52, 54-68). Sugretinus įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis su nuteistojo V. K. parodymais, jog E. L. daužė automobilių „Volvo C30“ ir „Škoda Octavia“ langus, o jis plėšė automobilių valstybinius numerius (kai įvykio vietoje buvusio automobilio „Seat Alhambra“ valstybinių numerių ženklas buvo rastas nuteistojo E. L. automobilio bagažinėje (1 t., b. l. 70-71, 113, 115-119)), jog, E. L. paliepus, traukė akmenį iš automobilio, buvo įsėdęs į UAB „D.“ priklausančią transporto priemonę „Škoda“, kurioje rasti du jo rankos piršto pėdsakai, nustatyta, kad abu nuteistieji buvo įvykio vietoje ir elgėsi nusikalstamai.

14. Taip pat nuteistojo V. K. parodymus apie tai, jog nuo vieno automobilio nuplėštus valstybinio numerio ženklus E. L. panaudojo vykdydamas kuro vagystes iš degalinės, patvirtina tai, kad E. L. už tokio pobūdžio veiką buvo nubaustas administracine tvarka (3 t., b. l. 82-100).

15. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių bei atsižvelgus į tai, kad nuteistojo V. K. parodymai yra iš esmės nuoseklūs, juos patvirtina ne tik liudytojų O. L., E. E. parodymai, bet ir byloje surinkti rašytiniai duomenys, daroma išvada, kad nėra pagrindo netikėti nuteistojo V. K. parodymais, jog jis kartu su E. L. sugadino nukentėjusiajai E. B. priklausantį automobilį „Volvo C30”, UAB „D.” priklausantį automobilį „Škoda Octavia“, išdauždami šių automobilių langų stiklus. Nuteistojo E. L. parodymai, jog V. K. jį apkalba, kerštauja, vertinami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, analogiškai vertinamos ir nuteistojo E. L. keliamos versijos, jog minėtus automobilius apgadino V. K. su savo draugu, nes tokių paaiškinimų apie trečią asmenį nepatvirtino nei paties nuteistojo įvardinti ir tyrimo metu nustatyti asmenys, kurie buvo apklausti kaip liudytojai, nei nuteistasis V. K., nei kita bylos medžiaga. Tai, kad UAB „D.“ dar 2024 m. sausio 18 d. gavo įspėjamąjį pranešimą iš (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės dėl neeksploatuojamo automobilio „Seat Alhambra“, nepatvirtina, jog E. L. nepadarė nusikalstamos veikos, o nuteistasis V. K. jį apkalba, nes, kaip įvykio vietoje policijos pareigūnams nurodė UAB „D.“ direktorius M. S., gavus įspėjamąjį pranešimą iš (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės apie neeksploatuojamą automobilį „Seat Alhambra“, duomenų apie automobilių apgadinimus nebuvo gauta. Be to, M. S. parodė, kad jis pamatė, jog sugadinti įmonės automobiliai, kurie buvo pastatyti į savivaldybės aikštelę, tik tada, kai 2024 m. vasario mėnesį policijos pareigūnai pranešė, jog (duomenys neskelbtini) rajone buvo įvykdyta kuro vagystė, kurioje buvo užfiksuoti jo įmonei priklausančio automobilio valstybiniai numeriai (1 t., b. l. 70-71, 150-155; 4 t., b. l. 104-105). Taip pat nukentėjusioji E. B. parodė, kad ji savo automobilį „Volvo C30“, kuris buvo po eismo įvykio (buvo įlenktos dešinės pusės keleivio durelės), į aikštelę pastatė 2023 m. gruodžio 15 d., iki policijos pranešimo apie jos automobilio apgadinimą, kurį gavo 2024 m. vasario mėnesį, ji prie automobilio buvo nuvažiavusi kelis kartus, matė, jog automobilis nebuvo apgadintas, t. y. nebuvo išdaužti langai, kai po pranešimo atvykusi pamatė, kad įskeltas priekinis stiklas, išdaužti vairuotojo ir bagažinės stiklai (1 t., b. l. 39-40, 163-164; 4 t., b. l. 50-51). Taigi, nukentėjusiosios E. B. bei civilinio ieškovo UAB „D.“ direktoriaus M. S. parodymai sutampa su nuteistojo V. K. parodymais, jog jis su E. L. automobilių aikštelėje stiklus išdaužė ir nuėmė valstybinių numerių ženklus po naujų metų, t. y. tuo laikotarpiu, kai automobiliai stovėjo aikštelėje, t. y. nuo 2023 m. gruodžio 15 d. iki 2024 m. vasario 13 d.

16. Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuteistojo E. L. kaltę, veikiant kartu su V. K. bei tyčia išdaužiant nukentėjusiosios E. B. automobilio „Volvo C30“ ir UAB „D.“ automobilio „Škoda Octavia“ stiklus, ir taip juos apgadinant.

17. Nukentėjusioji E. B. parodė, kad jai buvo padaryta 1 514,14 Eur žala, šią žalą nukentėjusioji grindė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktu pasiūlymu dėl išdaužtų langų keitimo naujais (1 t., b. l. 39-44), tačiau pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji savo ieškinio reikalavimą sumažino iki 800 Eur (4 t., b. l. 50-51). Nors nukentėjusioji automobilio dar nebuvo suremontavusi, o pareikštą civilinį ieškinį sumažino iki 800 Eur, tačiau tai nepaneigia, kad įvykio metu išdaužtų langų vertė pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai teiktą pasiūlymą buvo 1 514,14 Eur (1 t., b. l. 44). UAB „D.“ tiek civiliniame ieškinyje (1 t., b. l. 124-127), tiek pranešimuose nurodė, jog automobilio „Škoda Octavia“ išdaužto priekinio stiklo vertė yra 154,49 Eur (1 t., b. l. 45-46, 143-144). Pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu UAB „D.“ civilinis ieškinys buvo patenkintas tik dalyje dėl automobilio „Škoda Octavia“ išdaužto priekinio stiklo, o dėl UAB „D.“ galimai patirtos žalos, susijusios su automobilio „Seat Alhambra“, apgadinimais, su valstybinių numerių nuėmimu, byla nebuvo nagrinėjama ir skundžiamu nuosprendžiu žalos atlyginimas civilinio ieškovo naudai iš nuteistųjų nebuvo priteistas. Atsižvelgiant į tai, jog minėtų automobilių langus nuteistieji išdaužė veikdami kartu, kad civiliniams ieškovams tyčiniais nuteistųjų veiksmais padaryta žala viršija 10 MGL dydį, daroma išvada, jog nuteistojo E. L. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

18. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo E. L. kaltės įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, todėl tenkinti nuteistojo E. L. apeliacinio skundo reikalavimą ir jį pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisinti nėra pagrindo.

19. Nustačius, jog nuteistasis E. L., veikdamas kartu su V. K., įvykdė nusikalstamą veiką pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, apgadino nukentėjusiosios E. B. automobilį „Volvo C30“ ir UAB „D.“ priklausiusį automobilį „Škoda Octavia“, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiajai E. B. ir civiliniam ieškovui UAB „D.“ dėl šių automobilių apgadinimų padarytą turtinę žalą.

20. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. L. prašo jam paskirtą bausmę sumažinti bei nustatyti trumpesnį bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

20.2. Nuteistasis E. L., veikdamas nusikalstamai, padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, nusikalstamos veikos yra baigtos. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad apeliantas prisipažino padaręs baudžiamąjį nusižengimą, o jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad abi nusikalstamas veikas E. L. įvykdė veikdamas bendrininkų grupe, bei tai, jog nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai). Nuteistasis nevedęs, Sodros duomenimis, nuo 2022 m. sausio 3 d. E. L. yra dirbantis – vykdo individualią veiklą (3 t., b. l. 102), teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis dirba bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ pagalbiniu darbuotoju (4 t., b. l. 132). Taip pat iš bylos matyti, kad per paskutinius vienerius metus administracine tvarka E. L. buvo baustas net 21 kartą, taip pat ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnį (smulki vagystė, sukčiavimas, svetimo turto pasisavinimas ar iššvaistymas), taip pat ir už vagystę, kai buvo panaudoti valstybiniai numeriai nuo kitos transporto priemonės (3 t., b. l. 82-100), turi galiojančių administracinių nuobaudų, paskirtų baudų nemoka. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, kad nusikalstamas veikas, už kurių padarymą E. L. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis įvykdė būdamas anksčiau teistas, t. y. jo atžvilgiu 2023 m. vasario 8 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis už nusikalstamų veikų nuosavybei įvykdymą, taip pat ir už svetimo turto sugadinimą (3 t., b. l. 60-64). Taigi, naujas nusikalstamas veikas E. L. padarė neišnykus teistumui bei neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės (2023 m. vasario 8 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausmė 2024 m. vasario 14 d. nutartimi buvo pakeista į 90 parų arešto bausmę, kurią, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis šiuo metu yra atlikęs).

20.3. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, ir atsižvelgusi į tai, jog nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, atsižvelgusi į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. L. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o už padarytą baudžiamąjį nusižengimą – areštą. Paskirtos bausmės savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos, todėl jų mažinti nėra pagrindo. Subendrindamas paskirtas bausmes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas subendrino iš dalies sudėdamas, taikydamas bausmių bendrinimo būdą, numatytą BK 63 straipsnio 4 dalyje. Be to, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl ji nekeičiama. Taip pat pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą bei į tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, dirbantis, nuo nusikalstamų veikų įvykdymo praėjo palyginti ilgas laiko tarpas, sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl nuteistojo E. L. atžvilgiu taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 1 metams 6 mėnesiams, netaikydamas intensyvios priežiūros, bet paskirdamas įpareigojimus, kurie turėtų užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytos bausmės tikslus. BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas nuo vienerių iki trejų metų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistajam E. L. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, t. y. terminui, kuris nežymiai viršija minimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių bei atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertino, nusikalto ne pirmą kartą, būdamas teistas už nusikaltimų nuosavybei, taip pat ir už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, eilę kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir už administracinius nusižengimus nuosavybei, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas nėra per ilgas ir jį trumpinti, taip tenkinant nuteistojo pageidavimus, nėra pagrindo.