Kauno apylinkės teismo sprendimas

Tarp šalių kilo ginčas dėl to, kada prisidėjo darbo santykiai- 2014 m. rugpjūčio 29 d., kaip nurodo atsakovė, ar 2014 m. rugpjūčio 5 d., kaip nurodo ieškovas. Vertinant įrodinėjimo pareigos paskirstymo prasme, aplinkybę, jog darbo santykiai prasidėjo anksčiau, nei oficialiai užfiksuota, įrodyti privalo darbuotojas. Priešinga išvada nepateisinamai apsunkintų darbdavio padėtį, suteiktų galimybę darbuotojui piktnaudžiauti reiškiant nepagrįstus reikalavimus, kuriuos paneigiančių įrodymų darbdavys gali neturėti. Šiuo aspektu pripažintina, jog darbuotojui lengviau įrodyti darbo faktą, nei darbdaviui šį faktą nuginčyti.

Kaip nepagrįstas atmestinas atsakovės atstovo nurodytas argumentas, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1.-305-888/2015 buvo konstatuotas darbo pradžios 2014 m. rugpjūčio 29 d. momentas ir ši aplinkybė negali būti ginčijama nagrinėjamoje byloje. Pirma, vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, prejudiciniu pripažįstamas tik faktas, nustatytas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, tuo tarpu ieškovas nebuvo dalyvaujančiu asmeniu administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje jis tebuvo apklaustas liudytoju, neturėjo teisės įtakoti bylos eigos, ginčyti byloje priimto nutarimo. Antra, administracinėje byloje nustatinėjamoms faktinėms aplinkybėms taikomas aukštesnis įrodinėjimo standartas, kadangi nubausti asmenį padarius administracinį teisės pažeidimą galima tik konstatavus, jog pažeidimas padarytas neabejotinai, tuo tarpu civiliniame procese taikytinas didesnės tikimybės įrodinėjimo standartas, pagal kurį įrodyta pripažįstama ta aplinkybė, kuri yra labiau tikėtina. Dėl pastarosios aplinkybės faktas, jog administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo konstatuotas pažeidimas, kad ieškovui buvo leista nelegaliai dirbti laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d., tereiškia, jog nebuvo įrodytas administracinio teisės pažeidimo faktas, tačiau savaime nepaneigia darbo fakto nurodytu laikotarpiu darbo teisinių santykių prasme (kitaip tariant, net ir nurodytam nutarimui įsiteisėjus, skirtingas aplinkybių vertinimas aptariamose bylose negali būti pripažintas teisiškai nepateisinamu).

Vertinant į bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus akcentuotina, jog objektyvi darbo pradžios data nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta dėl darbdavio kaltės, kuris neįvykdė jam tenkančios pareigos užtikrinti, kad darbuotojas nepradėtų dirbti nesant abiejų šalių pasirašytos darbo sutarties (DK 99 str. 3 d.). Nevykdydamas šios pareigos darbdavys susikūrė sau galimybę manipuliuoti įdarbinimo data (nesant aiškiai išreikštos darbuotojo valios, atsakovė galėjo savo nuožiūra surašyti įsakymą dėl ieškovo priėmimo į darbą (b.l. 66), taip pat ir pačią darbo sutartį (Valstybinės darbo inspekcijos medžiaga, 40-41 lapai)), o kartu ir pranešimo Sodrai apie darbo santykių pradžią momentu (kaip matyti iš bylos medžiagos, pranešimas buvo pateiktas 2014 m. rugpjūčio 28 d.; b.l. 58).

Nors ieškovas Valstybinei darbo inspekcijai pateikė savo rašytą 2014 m. rugpjūčio 4 d. prašymą priimti jį į darbą 2014 m. rugpjūčio 5 d. (Valstybinės darbo inspekcijos medžiaga, 42 lapas), bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, jog šis dokumentas oficialiai darbdaviui nebuvo pateiktas. Iš kitos pusės, vertinant šalių pateiktus argumentus dėl ieškovo darbo, tiek atsakovės teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek liudytojų D. Š., E. K. teikiant parodymus teisme bei administracinio teisės pažeidimo byloje (b.l. 102-107) išdėstyta pozicija, jog ieškovas dirbo tik objekte Vištytyje, tuo tarpu objekte Šakiuose nedirbo, nesuderinama su pačios atsakovės teismui teiktame 2015 m. kovo 16 d. rašte (b.l. 61) nurodyta informacija, jog tarp objekte Šakiuose dirbusių darbuotojų buvo ir ieškovas. Pastaroji aplinkybė kelia pagrįstas abejones tiek dėl liudytojų pateiktos informacijos patikimumo, tiek ir dėl atsakovės atstovų sąžiningumo atskleidžiant bylai reikšmingą informaciją. Papildomai pabrėžtina, jog, ieškovui tvirtinant, kad susitarimas dėl darbo santykių buvo pasiektas 2014 m. rugpjūčio 4 d., jog dirbti ieškovas pradėjo 2014 m. rugpjūčio 5 d., atsakovė nurodė, jog susitarimas dėl darbo santykių pradžios buvo pasiektas 2014 m. rugpjūčio 28 d., jog apie tai nedelsiant buvo pranešta Sodrai. Pastaroji aplinkybė vertintina kaip nesuderinama su ieškovės Valstybinei darbo inspekcijai pateiktais darbo grafikais (Valstybinės darbo inspekcijos medžiaga, 22-31 lapai), iš kurių matyti, jog jau į 2014 m. rugpjūčio 14 d. patvirtintą rugsėjo mėn. darbo grafiką buvo įtrauktas ieškovas, nors, kaip tvirtina atsakovė, tuo metu ieškovas nevykdė darbo funkcijų, su juo nebuvo pasiektas susitarimas dėl darbo santykių pradžios. Pastaroji aplinkybė atskleidžia, jog atsakovė arba pateikė neteisingą informaciją apie darbo santykių pradžios momentą, arba nurodytą darbo grafiką parengė atgaline data, siekdama pateisinti su ieškovo darbo trukme 2014 m. rugsėjo mėn. susijusias aplinkybes. Vertinant atsakovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių turinį (Valstybinės darbo inspekcijos medžiaga, 32-39 lapai), kur užfiksuota, jog 2014 m. rugpjūčio mėn. ieškovas dirbo vieną dieną, pačios atsakovės atstovai prašė šių dokumentų nevertinti kaip įrodymų akcentuodami, jog juos bendrovės buhalterė pildė ne vadovaudamasi faktine padėtimi, bet pagal tai, kokius duomenis jai pateikdavo bendrovės direktorius, kas lemia, jog ši žiniaraščiuose užfiksuota informacija negali būti vertinama kaip paneigianti aplinkybę dėl ankstesnės ieškovo darbo pradžios.

Darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią veiklos organizavimo tvarką, kad ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Nors už šios pareigos nevykdymą tiesioginės sankcijos negali būti taikomos, veiklą organizuodamas taip, kad išliktų galimybė manipuliuoti dokumentais arba dokumentų visiškai nepildydamas, darbdavys rizikuoja, kad tokiu atveju jo žodžiu išdėstyta pozicija esant ginčui bus pripažinta nepatikima. Tokia išvada yra paremta darbo santykių specifikos, kai darbdavys disponuoja visais dokumentais, o kartu ir plačiomis galimybėmis jais remtis įgyvendindamas procesinę įrodinėjimo pareigą, tuo tarpu darbuotojo galimybės remtis rašytiniais įrodymais, kurių jis neturi ir negali užtikrinti jų autentiškumo, yra ribotos. Pačiam darbdaviui rengiant ir teikiant dokumentus, kurių turinys kelia abejones dėl faktinio teisinių santykių pradžios momento, kaip labiau tikėtina vertintina galimybė, jog faktiškai dirbti ieškovas pradėjo ne darbdavio nurodytą 2014 m. rugpjūčio 29 d., bet anksčiau. Pastaroji išvada įrodinėjimo civiliniame procese standarto prasme pripažintina pagrindu konstatuoti, jog kaip labiau tikėtina vertintina ne atsakovės, bet ieškovo nurodyta ieškovo darbo pradžios data. Nurodyta aplinkybė pripažintina pagrindu tenkinti ieškinio reikalavimą pripažinti, jog ieškovas pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. rugpjūčio 5 d. Kartu pabrėžtina, jog šios aplinkybės konstatavimas pats savaime pripažintinas pagrindu tikslinti Sodrai pateiktą informaciją, todėl ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo atitinkamiems duomenims pateikti nustatymo vertintinas kaip perteklinis.

Kaip ir dėl darbo pradžios, tarp šalių kilo ginčas ir dėl jų sutartos darbo laiko trukmės, ieškovui nurodžius, jog jis dirbo 40 valandų per savaitę, tuo tarpu atsakovei tvirtinant, jog šalys susitarė dėl 20 valandų per savaitę darbo laiko trukmės.

Analogiškais pagrindais, kaip ir darbo laiko pradžios atveju, atmestinas atsakovės argumentas, jog aptariama aplinkybė yra nustatyta Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1.-305-888/2015 ir negali būti įrodinėjama iš naujo nagrinėjamoje byloje.

Pareiga įrodyti, jog ieškovas buvo įsipareigojęs dirbti ir faktiškai dirbo po 20 val. per savaitę, tenka atsakovei. Šią aplinkybę atsakovė grindžia ieškovo nepasirašyta darbo sutartimi, darbdavio vienašališkai Sodrai deklaruotais duomenimis, taip pat darbo grafikais ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiais (Valstybinės darbo inspekcijos medžiaga; 22-39 lapai). Kaip minėta, atsakovė privalo įrodyti nurodytų dokumentų autentiškumą, jų atitikimą faktinei padėčiai. Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog tarp šalių buvo pasiektas susitarimas dėl ne viso darbo laiko (darbo sutartis su atitinkama sąlyga nebuvo ieškovo pasirašyta dėl atsakovės kaltės, atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kurie leistų spręsti, jog ieškovas buvo supažindintas su bendrovėje tvirtinamais darbo grafikais, jog jam kitu būdu buvo pranešta apie tai, kiek valandų per savaitę jis turi dirbti). Tokiu savo elgesiu atsakovė prisiėmė riziką, jog ginčo atveju ginčytinos aplinkybės bus vertinamos atsakovės nenaudai.

Kaip matyti tiek iš atsakovės atstovų bei ieškovo paaiškinimų, tiek ir iš liudytojo E. K. parodymų, nors ieškovas buvo įdarbintas santechniku, faktiškai jis vykdė analogiškais funkcijas kaip ir E. K., abu porininkai dirbo kartu, kartu vykdavo į darbo vietą ir iš jos grįždavo. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir į bylą iš Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdybos gauti duomenys (b.l. 97-101, 117, 120-126), kuriuose ieškovo ir liudytojo atvykimas į objektą ir išvykimas visais atvejais užfiksuotas vienu metu. Pabrėžtina, jog tiek darbo grafikuose, tiek ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (Valstybinės darbo inspekcijos medžiaga; 22-39 lapai) nurodoma, jog E. K. turėjo dirbti ir faktiškai dirbo po 8 valandas per dieną, 40 valandų per savaitę (pastarieji duomenys leidžia vertinti kaip nepatikimus toliau darbo santykiais su atsakove susijusio E. K. administracinio teisės pažeidimo byloje duotus parodymus, jog jis ir ieškovas dirbdavo ne visą darbo dieną). Kartu akcentuotina, jog kaip logiškai nepateisinama vertintina situacija, kai darbuotojas siunčiamas penkioms dienoms į kitą vietovę, ten apgyvendinamas, tačiau jam nustatoma 4 valandų per dieną darbo laiko trukmė, nustatant, jog dirbama bus nuo 13 iki 17 val. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia kaip labiausiai tikėtiną vertinti situaciją, jog faktiškai su ieškovu buvo sutarta dėl visos darbo dienos trukmės, tesiekdamas išvengti dalies įsipareigojimų vykdymo darbdavys oficialiai rengtuose dokumentuose be ieškovo sutikimo ir neturėdamas tam teisėto pagrindo nurodė ne visą darbo laiko trukmę. Remtis vienašališkai parengtais darbdavio dokumentais nėra pagrindo dar ir dėl to, jog jis neįrodė atitinkamo susitarimo su ieškovu fakto, t.y. fakto, jog su ieškovu buvo sutarta ir jam buvo žinoma, jog dirbti jis privalo pusę darbo dienos.

Šalys taip pat pateikė skirtingas pozicijas ir dėl to, kada darbo santykiai nutrūko. Šalys nekelia klausimo dėl fakto, jog iki 2014 m. spalio 20 d. savo darbo funkcijas ieškovas vykdė. Nors ieškovas nurodė funkcijas vykdęs iki 2014 m. lapkričio 10 d., tokie ieškovo paaiškinimai yra nesuderinami su jo teikiant parodymus administracinio teisės pažeidimo byloje (b.l. 102-107) išdėstyta pozicija, jog 2014 m. spalio 28 d. ieškovas bendrovėje nebedirbo dėl to, jog jam nebuvo mokami pinigai, jis konfliktavo su atsakovės vadovybe. Akcentuotina ir tai, jog nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje ieškovas nereiškė reikalavimo dėl darbo užmokesčio už 2014 m. lapkričio mėn. priteisimo, teikdamas paskaičiavimą teismui nurodė, jog darbo santykiai tęsėsi nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. spalio 24 d. (b.l. 45). Pabrėžtina ir tai, jog savo nurodomą datą- 2014 m. lapkričio 10 d.- ieškovas nesieja su darbo funkcijų vykdymu, bet nurodo, jog šią dieną jam antstolė pranešė apie darbo santykių nutraukimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, jog reikalavimas susieti ieškovo darbo santykių pabaigą su 2014 m. lapkričio 10 d. yra nepagrįstas.

Ieškovas pateikė teismui keletą savarankiškų reikalavimų, susijusių su darbo santykių pagrindu jam mokėtinomis išmokomis.

Ieškinyje nereiškęs reikalavimo atlyginti jam su vykimu į darbą susijusias išlaidas, ieškovas 1.165,20 Lt sumą įtraukė į teismui pateiktą paskaičiavimą (b.l. 45, 47). Akcentuotina, jog CPK 417-418 straipsniuose nustatytas reglamentavimas lemia, jog teismo neriboja ieškovo pareikšti reikalavimai. Kartu pabrėžtina, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog jis faktiškai patyrė kokias nors kelionės išlaidas, kaip ir įrodymų, jog darbdavys buvo prisiėmęs pareigą kokias nors išlaidas atlyginti. Nurodytos aplinkybės pripažintinos pagrindu aptariamą ieškovo reikalavimą atmesti kaip neįrodytą.

Ieškovas taip pat nurodo, jog jam nebuvo sumokėtas darbo užmokestis. Vertinant pastarosios pareigos apimtį, dėmesys atkreiptinas į tai, jog konstatavus, kad darbo santykiai tęsėsi nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. spalio 28 d., kad turėjo būti dirbama 8 valandas per dieną, ieškovui mokėtina darbo užmokesčio suma apskaičiuotina vertinant byloje pateiktus duomenis apie ieškovo faktiškai dirbtą darbo laiką. Šių duomenų nepakankamumas taip pat sietinas su neteistais darbdavio veiksmais tinkamai neapskaitant darbo laiko. Vadovaujantis DK 147 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtinto Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo nuostatomis, pareiga tinkamai apskaityti darbo laiką tenka darbdaviui, tuo atveju, jeigu visą ar dalį darbo laiko darbuotojui pavedama atlikti savo nuožiūra, šį darbo laiką darbuotojas privalo apskaityti pats pagal darbdavio patvirtintą specialią tvarką. Nagrinėjamu atveju darbdavys patvirtino jokios specialios apskaitos tvarkos nenustatęs, ieškovo darbo laiko režimą nustatęs ir vėliau faktiškai dirbtą laiką fiksavęs formaliai, neįvertindamas darbo specifikos, faktiškai dirbto laiko trukmės, taip pat grafiko, kuriuo ieškovas faktiškai dirbo. Patys atsakovės atstovai bylos nagrinėjimo metu prašė nesivadovauti atsakovo buhalterės pildytais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kaip neatitinkančiais faktinės padėties. Atsakovės aplaidumą pildant su darbo santykių apskaita susijusius dokumentus patvirtina faktas, jog ta pati atsakovės buhalterė, kuri 2014 m. spalio 28 d. teikė pranešimą Sodrai apie ieškovo darbo santykių pabaigą (b.l. 57), pildydama darbo laiko apskaitos žiniaraštį jame iki mėnesio pabaigos ir toliau fiksavo ieškovo faktiškai dirbtą darbo laiką.

Kartu pabrėžtina, jog nurodęs, kad ieškovas darbo funkcijų nevykdė nuo 2014 m. spalio 20 d., darbdavys ne tik darbo laiko apskaitos žiniaraštyje visas darbo dienas užfiksavo kaip faktiškai dirbtas (nors 2014 m. spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, jog darbo funkcijos buvo vykdomos ir po darbo sutarties nutraukimo, įvertinus aukščiau nurodytus paties ieškovo paaiškinimus, taip pat atsakovės pateiktą poziciją dėl žiniaraščio pildymo aplinkybių, nurodyti dokumentai vertintini tik aukščiau nustatyto darbo santykių laikotarpio aspektu), bet ir apskaičiuodamas už 2014 m. spalio mėn. mokėtinas sumas keliuose savarankiškuose dokumentuose nurodė, jog ieškovas faktiškai dirbo 20 darbo dienų (t.y. iki pat 2014 m. spalio 28 d.), pagal tai paskaičiavo ir ieškovui mokėtiną darbo užmokestį (b.l. 62, 71), tvirtino, jog šis užmokestis yra išmokėtas. Be to, nors atsakovė teikė duomenis apie tai, jog ieškovas nedirbo nuo 2014 m. spalio 20 d. (b.l. 64-65, 69), kaip matyti iš Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdybos gautų duomenų (b.l. 97-101, 117, 120-126), ieškovas buvo atvykęs į objektą 2014 m. spalio 20 d., visą darbo dieną išbuvo 2014 m. spalio 22 d. Pastaroji aplinkybė paneigia atsakovės atstovų tvirtinimą, jog ieškovas su savo porininku buvo dingęs ir funkcijų nevykdė visą savaitė. Kartu aptarti duomenys patvirtina, jog ir kitomis dienomis, kai buvo užfiksuotas ieškovo atvykimas į saugomą teritoriją ir išvykimas iš jos, ieškovas ten paprastai praleisdavo visą darbo dieną (tiek liudytoju apklaustas E. K., tiek ir ieškovas patvirtino, jog atskirais atvejais jų darbo trukmei įtakos turėdavo oro sąlygos). Reikšmingu pripažintinas ir faktas, jog, skirtingai nei nurodė atsakovės atstovas, aplinkybė, jog ieškovo atvykimas į teritoriją ir išvykimas užfiksuotas 11 kartų, neleidžia daryti išvados, jog kitomis dienomis ieškovas darbo funkcijų nevykdė (kaip patvirtino Karinių oro pajėgų Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdyba 2015 m. gegužės 28 d. rašte (b.l. 120-121), galėjo būti ir tokių atveju, kai ieškovo atvykimas ar išvykimas nebuvo užfiksuotas lankytojų registracijos knygoje). Dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog, nors atsakovė nurodė (b.l. 61), kad objekte dirbo eilė kitų atsakovės darbuotojų, tarp jų ir visi trys darbuotojai, kurie pasirašė aktuose dėl ieškovo neatvykimo į darbą- D. Š., M. L., K. L. (b.l. 64-65, 69), nei vieno iš jų atvykimas ar išvykimas registracijos dokumentuose neužfiksuotas. Aplinkybė, jog du iš šių asmenų- M. L., K. L.- net nebuvo įtraukti į saugomo objekto administracijai teiktą galinčių atvykti darbuotojų sąrašą (b.l. 101), kelia pagrįstas abejones dėl to, ar pastarieji asmenys iš viso kada nors buvo nuvykę į nurodytą objektą. Pastaroji aplinkybė leidžia abejoti atsakovės pateiktų nurodytų darbuotojų pasirašytų aktų objektyvumu, t.y. tuo, ar aktai buvo parengti nuvykus į vietą ir išsiaiškinus, jog ieškovas iš tikrųjų nėra atvykęs į darbo vietą ir nevykdo savo darbo funkcijų. Pabrėžtina ir tai, jog darbą kiekvieną dieną pabrėžė ir liudytoju apklausiamas E. K., apgyvendindamas ieškovą šalia objekto, kuriame jis dirbo, darbdavys pripažino būtinybę dirbti visas darbo dienas, nei vienu atveju nefiksavo ieškovui pravaikštų. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog darbdavys neįrodė ieškovą darbo funkcijas vykdžius netinkamai ir išdirbus mažiau darbo valandų, nei priklausytų dirbant 40 val. per savaitę. Kartu pabrėžtina, jog teikdamas rašytinį paskaičiavimą (b.l. 45) pats ieškovas netiesiogiai pripažino faktiškai dirbęs iki 2014 m. spalio 24 d., t.y. nurodytąjį mėnesį dirbęs 17 darbo dienų, tuo tarpu 2014 m. spalio 27-28 dienomis savo darbo funkcijų nevykdęs.

Iš kitos pusės, nors ieškovas nurodė dirbęs viršvalandžius, į bylą jis nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog ieškovas dirbo ilgiau, nei privalėjo. Be to, sisteminis DK 150-152 straipsnių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog viršvalandžiais gali būti pripažįstama tik tokia situacija, kai ilgesnį nei sutarta darbo laiką darbuotojas dirba darbdavio nurodymu. Situacija, kai darbuotojas, kuriam, atsižvelgiant į jo darbo pobūdį, pačiam pavesta savo darbo funkcijas vykdyti savarankiškai, dirba ilgiau, nei nustatytasis darbo laikas, net jai ir pasitvirtinus, negali būti pagrindu pripažinti atitinkamą laiką viršvalandžiais ir reikšti darbdaviui reikalavimą dėl apmokėjimo už atitinkamą dirbtą laiką. Priešinga išvada sukurtų galimybę darbuotojui piktnaudžiauti, be darbdavio žinios ir sutikimo dirbant ilgiau ir reikalaujant, jog už atitinkamą laiką būtų mokama papildomai didesniu tarifu. Kartu pabrėžtina, jog teikdamas duomenis apie dirbtus viršvalandžius (b.l. 45) ieškovas neįrodinėjo darbdavio valios tokius viršvalandžius skirti, neteikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog buvo dirbama ilgiau, nei aukščiau nustatytoji darbo laiko trukmė.

Įvertinus nurodytas išvadas ieškovui išmokėtina darbo užmokesčio suma, nesant ginčo, jog šalys buvo susitarę dėl minimalaus darbo užmokesčio mokėjimo, paskaičiuotina taip: už 2014 m. rugpjūčio mėn.: 1.000 Lt / 20 darbo dienų * 18 darbo dienų, skaičiuojant nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. = 900 Lt; už 2014 m. rugsėjo mėn.: 1.000 Lt; už 2014 m. spalio mėn.: 1.035 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972) / 23 darbo dienų * 17 darbo dienų, kurias faktiškai dirbęs nurodė ieškovas (b.l. 45) = 765 Lt; viso 2.665 Lt.

Vertinant ieškovo reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo akcentuotina, jog, įvertinus darbo santykių trukmę, ieškovui priklausė 6,44 kalendorinės dienos (84 / 365 * 28 = 6,44) arba 4,5 darbo dienos (0,7 koeficientas; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. A1-693) kasmetinių atostogų. Vadovaujantis ieškovo atleidimo iš darbo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo redakcijos 6.1 punktu, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Nurodyta aplinkybė lemia, jog vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas už 2014 m. rugpjūčio- rugsėjo mėn., per kuriuos ieškovas, dirbęs 41 darbo dieną, uždirbo 1.900 Lt arba 46,34 Lt per dieną. Nurodytas dydis yra mažesnis už atleidimo iš darbo metu galiojusį minimalųjį darbo užmokestį, todėl, vadovaujantis atleidimo iš darbo metu galiojusios Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo redakcijos 6.12 punktu, didintinas iki 1.035 Lt per mėnesį arba 49,29 Lt per darbo dieną (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-693 nustatytas vidutinis darbo dienų per mėnesį skaičius- 21). Už 4,5 darbo dienas išeina 221,81 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Ieškovo reikalavimą priteisti jam neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas darbdavys ginčijo tvirtindamas, jog su darbuotoju yra tinkamai atsiskaityta. Šie darbdavio argumentai atmestini dėl kelių priežasčių. Pirma, kaip matyti iš darbdavio pateiktų duomenų (b.l. 41, 62), darbdavys paskaičiavo 1.049,88 Lt sumą, taikydamas trumpesnį laikotarpį bei mažesnį darbo valandų skaičių. Pastarąjį paskaičiavimą pripažinus nepagrįstu, kartu pabrėžtina, jog nėra pagrindo spręsti, kad darbdavys yra išmokėjęs didesnę, nei pats paskaičiavo, sumą, kas savaime lemia ieškovo reikalavimo priteisti iš darbdavio pastarojo paskaičiuotą sumą viršijančias išmokas pagrįstumą (kadangi šių išmokų darbdavys neskaičiavo, akivaizdu, jog jų ir nemokėjo). Antra, teikdamas duomenis dėl atsiskaitymo su ieškovu (b.l. 71) darbdavys nurodė išskaičiavęs 96 Lt pagal jam pateiktą vykdomąjį raštą (b.l. 70). Šiai aplinkybei nuginčyti ieškovas pateikė antstolės 2015 m. kovo 27 d. pažymą (b.l. 92), kuria antstolė patvirtina, jog skola padengta paties ieškovo, jog iš darbdavio jokių lėšų antstolė negavo. Šį faktą atsakovės direktorius pripažino teismo posėdžio metu nurodydamas, jog tebuvo atlikta finansinė operacija, tačiau faktiškai pinigai nebuvo pervesti dėl jų stygiaus. Pastaroji aplinkybė ne tik parodo darbdavio nesąžiningumą teikiant teismui tikrovės neatitinkančius duomenis, bet ir vertintina kaip sunkios finansinės situacijos pripažinimas, kuris laikytinas reikšmingu sprendžiant dėl darbdavio argumentų, jog darbo užmokestis ieškovui buvo mokamas, pagrįstumo. Trečia, ieškovui ginčijant bet kokių išmokų pagal darbo sutartį gavimo faktą, pareiga teikti įrodymus, jog išmokos buvo mokamos, tenka darbdaviui. Kaip matyti iš darbdavio pateiktų atlyginimų žiniaraščių ir išmokėjimo dokumentų (Valstybinės darbo inspekcijos medžiaga, 1-20 lapai), jokiame dokumente nėra užfiksuotas pinigų išmokėjimo ieškovui faktas. Nefiksuodamas pinigų perdavimo darbdavys prisiėmė su tuo susijusią riziką. Be to, atsakovės argumentas, jog pinigai faktiškai buvo mokami, tik ieškovas nepasirašė juos gavęs, vertintinas kaip neįrodytas dėl kelių priežasčių. Šią aplinkybę patvirtino tik su atsakove darbo santykiais tiesiogiai susiję liudytojai, kurių parodymų patikimumas kėlė pagrįstų abejonių ir vertinant duomenis apie ieškovo darbo trukmę bei faktiškai dirbtą laiką. Be to, liudytoju apklausiamas M. L. nurodė matęs kaip tris kartus penktadieniais ieškovui buvo išmokėta po penkis šimtus litų. Pabrėžtina, jog ši suma viršija bendrą darbdavio ieškovui priskaičiuotą 1.049,88 Lt išmokų sumą (nekalbant jau apie tai, jog iš šios sumos dar turėjo būti atskaityti mokesčiai, ir, darbdavio tvirtinimu, padaryta išskaita antstolei). Pastaroji aplinkybė, net jai ir pasitvirtinus (dar kartą pabrėžtina, jog liudytojų parodymai kritikuotini tiek dėl liudytojų priklausomybės nuo darbdavio, tiek ir dėl jų nenuoseklumo, nevienareikšmiškumo), teleistų daryti išvadą, jog darbuotojui buvo mokamos neaiškaus dydžio išmokos neaiškaus (galimai neteisėto) susitarimo pagrindu. Reikšminga ir tai, jog išmoka už 2014 m. spalio mėn. turėjo būti paskaičiuojama atleidimo iš darbo dieną, kai darbdavys negalėjo nesuprasti susiklosčiusios konfliktinės situacijos ir tikėtis darbuotojo geranoriškumo. Patvirtinimo apie mokamas lėšas negavimas atitinkamomis sąlygomis pripažintinas nesuderinamu su ūkio subjekto veiklos logika, veikimu prieš savo interesus, dėl ko mažai tikėtinas. Tas pats pasakytina ir apie atsakovės direktoriaus nurodytą tvarką, pagal kurią pinigai darbuotojams buvo išmokami be jokių apskaitos dokumentų, kadangi tokie dokumentai buvo pas buhalterę, ir pasirašymas juose priklausė nuo darbuotojų geranoriškumo (t.y. darbuotojai, atvykę pas direktorių ir gavę iš jo pinigus (jeigu direktorius neturėjo apskaitos dokumentų, neaišku, kaip jis nustatydavo, kiek pinigų konkrečiam darbuotojui reikia išmokėti), turėjo atskirai dar vykti pas buhalterę (dėl neaiškios priežasties) ir pasirašyti pinigų gavimą patvirtinančiame dokumente). Tokia elgesio schema ne tik kelia riziką, jog darbdavys negalės pateisinti dalies išlaidų, bet ir kelia abejones dėl lėšų apskaitos bendrovėje skaidrumo. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia kaip labiau tikėtiną vertinti situaciją, jog jokios išmokos ieškovui nebuvo išmokėtos (net jeigu darbdavys ir išmokėjo darbuotojui tam tikrą pinigų sumą, neužsitikrindamas išmokėjimo faktą patvirtinančių įrodymų jis prisiėmė riziką, jog ginčo atveju, dėl netinkamo darbdavio elgesio įforminant su darbo santykiais susijusias aplinkybes, pastarosios bus vertinamos darbdavio nenaudai), todėl kaip pagrįstas tenkintinas ieškovo reikalavimas dėl 2.665 Lt arba 771,84 Eur darbo užmokesčio ir 221,81 Lt arba 64,24 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.

Ieškovas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovės su komandiruotėmis susijusias išmokas nurodydamas, jog nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. spalio 24 d. jis buvo 35 darbo dienas komandiruotėje Vištytyje. Sistemiškai aiškinant DK 216, 220 straipsnius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 patvirtintą kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos aprašą, 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1365 patvirtintą išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, mokėjimo tvarką, darytina išvada, jog komandiruotpinigiai, kartu su patirtų išlaidų kompensavimu, darbuotojui mokami tik tuo atveju, jeigu darbuotojas vyksta tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Tuo atveju, jeigu darbuotojas neturi nuolatinės darbo vietos, darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, darbuotojui tėra kompensuojamos papildomos išlaidos, bet komandiruotpinigiai nemokami. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, net jeigu darbo sutartyje tiesiogiai ir nenurodyta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis, kilus ginčui būtina įvertinti darbo funkcijų pobūdį. Nagrinėjamu atveju su ieškovu darbo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau pats ieškovas patvirtino, jog jo darbas buvo susijęs su statybos rangos darbais konkrečiuose objektuose, ieškovas neįvardijo nuolatinės savo darbo vietos, neįrodinėjo iš jos vykęs į objektus, priešingai, tvirtino, jog jų susitarimas buvo iš esmės siejamas ne su darbo funkcijų vykdymu, bet su rangos darbų konkrečiuose objektuose atlikimu (rezultato pasiekimu). Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovo darbo pobūdis buvo kilnojamas, susijęs su kelionėmis, todėl kiekvieną išvykimą į objektą vertinti kaip komandiruotę ir už išvykimą mokėti komandiruotpinigius nebuvo pagrindo. Ieškovas dėl kilnojamojo pobūdžio darbo turėjo teisę gauti su kelionėmis susijusių papildomų išlaidų atlyginimą, tačiau tokių išlaidų fakto bylos nagrinėjimo metu neįrodė, be pagrindo reikalaudamas jį su darbdaviu siejusiems santykiams taikyti ne DK 216 straipsnio, bet DK 220 straipsnio nuostatas. Nurodytų aplinkybių visuma vertintina kaip pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą dėl komandiruotpinigių priteisimo.

Pripažinus, jog atsakovė nevykdė pareigos tinkamai ir laiku atsiskaityti su darbuotoju, spręstinas klausimas dėl įstatyme įtvirtintų sankcijų darbdavio atžvilgiu taikymo. Sistemiškai aiškinant DK 141 straipsnio 3 dalies, 207 straipsnio 1 dalies nuostatas darytina išvada, jog darbdaviui vėluojant vykdyti finansines prievoles laikotarpiu iki darbo santykių nutraukimo yra skaičiuojami įstatyminiai delspinigiai, tuo tarpu už laikotarpį po darbo sutarties nutraukimo taikytina sankcija sietina su darbuotojo vidutiniu darbo užmokesčiu. Paties darbdavio parengtoje darbo sutartyje (nepriklausomai nuo to, jog ji nepasirašyta ieškovo, nesant objektyvesnių duomenų, turi būti remiamasi būtent darbdavio įvardinta jo prievolės atsiradimo data) nurodyta, jog darbo užmokestis turi būti mokamas iki kito mėnesio 10-12 dienų.

Vadovaujantis DK 207 straipsniu, Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-50, 0,07% dydžio delspinigiai pradedami skaičiuoti po 7 dienų nuo pareigos mokėti darbo užmokestį pažeidimo dienos. Nurodyta aplinkybė lemia, jog delspinigiai už pareigą sumokėti 900 Lt darbo užmokestį už 2014 m. rugpjūčio mėnesį apskaičiuotini taip: 900 Lt – 130,50 Lt mokesčių (taikomas 570 Lt neapmokestinamųjų pajamų dydis) = 769,50 Lt išmokėtina suma * 0,07% = 0,54 Lt * 39 dienų (nuo 2014 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. spalio 28 d.) = 21,06 Lt. Analogiškai, delspinigiai už vėlavimą sumokėti darbo užmokestį už 2014 m. rugsėjo mėn. apskaičiuotini taip: 1.000 Lt - 154,50 Lt mokesčių (taikomas 570 Lt neapmokestinamųjų pajamų dydis) = 845,50 Lt * 0,07% = 0,59 Lt * 9 dienų (nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2014 m. spalio 28 d.) = 5,31 Lt. Bendra delspinigių suma, priteistina ieškovui iš atsakovės- 26,37 Lt arba 7,64 Eur.

Vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, už vėlavimą atsiskaityti atleidžiant darbuotoją iš darbo jam iš darbdavio priteistinas vidutinis darbo užmokestis už vėlavimo atsiskaityti laiką. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovo vidutinis darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną sudarė 49,29 Lt per dieną arba 1.035 Lt per mėnesį. Vertinant aptariamos sankcijos taikymą dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes: pirma, ilgą laikotarpį, už kurį skaičiuotina sankcija, nulėmė ir nepagrįstas procesinis ieškovo elgesys neatvykus į 2015 m. balandžio 13 d. teismo posėdį, tikslinus savo reiškiamus reikalavimus (b.l. 44-47); antra, sankcija privalo būti parenkama atsižvelgiant ir į itin trumpą darbo santykių trukmę bei nedidelę bendrą darbo santykių pagrindu mokėtiną sumą; trečia, sankcijos suma privalo užtikrinti kompensacinę, o ne baudžiamojo pobūdžio funkciją, t.y. darbuotojui neturi būti suteikiama galimybė nesąžiningai praturtėti darbdavio sąskaita. Iš kitos pusės, konstatavus akivaizdų darbdavio piktnaudžiavimą, vengimą vykdyti finansinius įsipareigojimus, spręstina, jog priteistina suma negali būti minimalizuojama, ji turi būti nustatoma taip, kad atitiktų šalių interesų pusiausvyrą. Nurodytas aplinkybes teismas vertina kaip pagrindą priteistiną sumą sumažinti iki ieškovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio sumos- 600 Eur. Papildomai skaičiuotina 14,28 Eur (49,29 Lt) suma už kiekvieną darbo dieną nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo. Toks sankcijos parinkimas atitiks šalių interesų pusiausvyros principą, kadangi taps paskata darbdaviui nedelsiant įvykdyti teismo sprendimą, o kartu sąlygos ir darbuotojo interesų, susijusių su darbdavio vengimu atsiskaityti, apsaugą.

Ieškovas taip pat ginčija jo atleidimo iš darbo teisėtumą.

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovas iš darbo buvo atleistas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu pritaikius jam griežčiausią teisės aktuose numatytą drausminę nuobaudą- atleidimą iš darbo. Nors pradiniame pranešime Sodrai (b.l. 57) buvo nurodyta, jog darbo sutartis nutraukta DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojui prašant), tiek ieškovas nurodė prašymo nerašęs, tiek atsakovės atstovai patvirtino, jog tikruoju atleidimo pagrindu buvo ieškovui 2014 m. spalio 28 d. įsakymu (b.l. 68) paskirta drausminė nuobauda (2014 m. gruodžio 1 d. Sodrai pateiktas pranešimas dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo į numatytąjį DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte). Dėl nurodytų priežasčių pastaroji aplinkybė gali būti vertinama analizuojant darbdavio veiksmų nuoseklumą ir tikslingumą, tačiau negali būti vertinama kaip turinti teisinės įtakos egzistuojančiam darbo sutarties nutraukimo pagrindui.