Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės,

viešajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nurodo, kad jis Minsko srities Borisovo rajono teismo 2018 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso 285 straipsnio 2 dalyje, 328 straipsnio 4 dalyje, 228 straipsnio 4 dalyje, 14 straipsnio 1 dalyje ir 328¹ straipsnio 3 dalyje ir nuteistas 15 laisvės atėmimo bausme, kurią dabar atlieka Marijampolės pataisos namuose. Pagrindinis pareiškėjo tariamo dalyvavimo vykdant minėtus nusikaltimus Baltarusijos Respublikoje įrodymas buvo duomenys, kuriuos Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbuotojai gavo iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2015 m. pavasarį. Jokių kitų tiesioginių ir vienareikšmių įrodymų dėl jo dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo, užsiimančio prekyba narkotikais, veikloje teisme tirta nebuvo. Aplinkybė, kad Kriminalinės policijos biuro darbuotojai nurodytus duomenis perdavė, teisinis perdavimo pagrindas ir perduotų duomenų turinys buvo nustatytas taip pat apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų sprendimuose: Minsko apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. apeliacinėje nutartyje, Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pirmojo pavaduotojo V. L. K. 2020 m. kovo 13 d. atsakyme, kurie yra oficialūs dokumentai ir Lietuvos teritorijoje turi oficialių dokumentų įrodomąją galią. Nors prie perduotų duomenų buvo pridėta ribojanti žyma, draudžianti atskleisti juos tretiesiems asmenims, tačiau su šiais duomenimis susipažino ir jie buvo paviešinti Baltarusijos Respublikoje vykusių teisminių procesų metu, t. y. perduotų duomenų turinys pateiktas 2015 m. birželio 18 d. operatyvinės paieškos priemonių komplekso protokole, kuris buvo įdėtas į G. T. baudžiamosios bylos medžiagą, be to, perduotų duomenų turinį teismo posėdyje paskelbė liudytojai V. V. ir A. E. V.. Šie duomenys taip pat buvo 2018 m. gruodžio 29 d. Borisovo rajono teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrindas ir pagrindinis įrodymų šaltinis nuteisiant pareiškėją Baltarusijos Respublikoje. Aptartų duomenų perdavimo Susitarimo pagrindu Baltarusijos Respublikai fakto atsakovas neginčijo ir Lietuvos Respublikos teisme - Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. eI2-3384-983/2020.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2021 m. sausio 14 d. rašto Nr. 38-S-321 „Dėl kreipimosi į Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijas“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas atkurti jo pažeistas teises, susijusias su duomenų apie pareiškėjo asmenybę (asmens duomenų) perdavimu Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbuotojams bei išsiųsti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai pranešimą, kad 2015 metais jis, remdamasis Baltarusijos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės Susitarimu dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais, pasirašytu 2005 m. spalio 3 d. Vilniuje (toliau – ir Susitarimas), perdavė neteisingus ir neperduotinus duomenis apie tai, kad telefono numeriai (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2015 m. vasario iki 2015 m. balandžio priklausė G. T.; keturias nuotraukas, kuriose pavaizduoti trys žmonės bei duomenis apie tai, kad minėtose nuotraukose užfiksuotas Baltarusijos piliečio S. I. B. susitikimas su Lietuvos piliečiais G. T. ir N. B., gimusiu (duomenys neskelbtini), vienoje iš greitojo maisto kavinių Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir perduoti duomenys turi būti sunaikinti.

Lietuvos kriminalinės policijos biuras skundžiamu 2021 m. sausio 14 d. raštu Nr. 38-S-321, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodė, kad Baltarusijos Respublikos centrinei kompetetingai institucijai perduoti duomenys apie pareiškėją gauti teisėtais pagrindais ir teisingi, duomenų apimtis atitinka Susitarime numatytus siekiamus tikslus, nenustatyta jokių objektyvių teisinių ir faktinių pagrindų, jog buvo perduoti neteisingi duomenys arba duomenys, kurių nebuvo galima perduoti. Be to, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas su Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijomis vyksta vadovaujantis Susitarimu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Biuras nevertina Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų tyrimo veiksmų teisinių ir faktinių pagrindų, liudytojų parodymų, įrodymų ar surinktos medžiagos baudžiamosios justicijos prasme, nes įrodymų teisėtumo, leistinumo ir priimtinumo patikrinimas, ir teisinių bei faktinių pagrindų vertinimas baudžiamojoje byloje yra baudžiamąją bylą nagrinėjusių Baltarusijos Respublikos teismų diskrecija ir kompetencija, taip pat nevertinami ir Baltarusijos Respublikos teismų nuosprendžiai.

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Raštu, kreipėsi į teismą prašydamas jį panaikinti, kadangi, pareiškėjo nuomone, prašymas buvo svarstytas formaliai, nebuvo tinkamai patikrinti ir įvertinti prašyme nurodyti argumentai, o atsisakymas patenkinti pareiškėjo skundą prieštarauja nacionalinės ir tarptautinės teisės normoms.

Atsakovas, nesutikdamas su šiais pareiškėjo argumentais, nurodo, kad pareiškėjui pateikė išsamų atsakymą, kuriame buvo nurodyti argumentai ir motyvai, kodėl pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, taip pat teisinis pagrindas, kuriuo Biuras rėmėsi pateikdamas atsakymą, skundžiamas Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytus reikalavimus, todėl skundžiamo Rašto naikinti nėra pagrindo.

Ginčo santykius reglamentuoja Susitarimas, ratifikuotas Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 26 d. įstatymu Nr. X-1206 „Dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimo dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais ratifikavimo“, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 3 straipsnio, 6 straipsnio 14 punkto nuostatomis, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 3 straipsnio ir 12 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos policija bendradarbiauja su kitų šalių teisėsaugos institucijomis bei tarptautinėmis organizacijomis, teikia paramą vieni kitiems ir keičiasi kriminalinės žvalgybos informacija ir kita informacija, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais.

Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas su Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijomis vyksta vadovaujantis Susitarimu, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka pagal Susitarime nustatytas bendradarbiavimo kryptis ir formas, įvardintas 2 ir 3 straipsniuose. Šio Susitarimo taikymo sritys ir subjektai numatyti 1 straipsnyje. Pagal Susitarimą šalių valstybių centrinės kompetentingos institucijos Lietuvos Respublikoje yra Vidaus reikalų ministerija, Generalinė prokuratūra, Policijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos. Baltarusijos Respublikoje - Vidaus reikalų ministerija, Prokuratūra, Valstybės saugumo komitetas, Valstybinis pasienio kariuomenės komitetas, Valstybinis muitų komitetas, Valstybės kontrolės komiteto Finansinių tyrimų departamentas (1 str. 3 d.). Bendradarbiavimo formos įvardintos Susitarimo 3 straipsnyje. Informacijos teikimą ir kitus veiksmus, nurodytus Susitarimo 5, 6, 7 ir 8 straipsniuose, atlieka Šalių valstybių centrinės kompetentingos institucijos pagal raštu pateiktus prašymus (9 str. 1 d.). Informaciją, nurodytą šio Susitarimo 5, 6, 7, ir 8 straipsniuose, Šalių valstybių centrinės kompetentingos institucijos gali siųsti viena kitai savo iniciatyva, jeigu yra pagrindas manyti, jog ši informacija gali būti svarbi kitai Šaliai (9 str. 5 d.). Šalių valstybių centrinės kompetentingos institucijos perduoda asmens duomenis ir naudoja juos vadovaudamosi Susitarimo nuostatomis (11 str. 1 d.).

Susitarimo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad perduodami asmens duomenys turi būti tikslūs ir tik tokios apimties, kuri būtina siekiamam tikslui. Kartu turi būti laikomasi atitinkamos Šalies valstybės galiojančių įstatymų dėl asmens duomenų tvarkymo. Jei paaiškėja, kad buvo perduoti neteisingi asmens duomenys arba asmens duomenys, kurių nebuvo galima perduoti, apie tai nedelsiant pranešama duomenis gavusiai Šalies valstybės centrinei kompetentingai institucijai, o ši privalo nedelsdama juos pataisyti arba sunaikinti.

Susitarimo 11 straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodyta, kad susitarančiųjų šalių valstybių centrinės kompetentingos institucijos užtikrina informacijos, kurią gauna viena iš kitos, konfidencialumą, jeigu ši informacija yra neskelbtina arba jeigu ją perduodanti Šalis nepageidauja jos skelbti. Tas taip pat taikoma techninėms priemonėms, įrengimams ir medžiagoms. Informacijos konfidencialumo lygį nustato ją perdavusi Šalis. Tais atvejais, kai reikia trečiajai šaliai perduoti informaciją, technines priemones, įrengimus ir medžiagas, gautus pagal šį Susitarimą, reikalingas rašytinis juos pateikusių Šalių valstybių centrinių kompetentingų institucijų sutikimas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovė 2015 metais, remdamasi Susitarimu, perdavė neteisingus, neperduotinus ir konfidencialius duomenis apie pareiškėją, kurie buvo pažymėti ribojančia žyma, atimančia galimybę perduoti duomenis tretiesiems asmenims bei nepateiktas rašytinis sutikimas atskleisti šiuos duomenis. Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos darbuotojai atskleidė perduotų duomenų turinį neapibrėžtam asmenų skaičiui. Pateiktų duomenų turinys buvo įtrauktas į baudžiamosios bylos prieš G. T. medžiagą, jie buvo paskelbti atvirame teismo posėdyje, pateikiami teismo sprendimuose, procesinių veiksmų protokoluose. Pareiškėjo nuomone, Baltarusijos pusė šiurkščiai pažeidė Susitarimo nuostatas, o būtent – konfidencialūs duomenys buvo pateikti be teisės perduoti tretiesiems asmenims tik „kovos su organizuotu nusikalstamumu“ tikslais, tai yra tam, kad „užkirsti kelią“ nusikaltimams, buvo naudojami kaip įrodymai baudžiamojoje byloje ir buvo atskleisti neapibrėžtam asmenų skaičiui, todėl perduoti duomenys turi būti sunaikinti.

Pirmiausia, pažymėtina, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuras yra viešojo administravimo subjektas, kurio veiklai taikytinos VAĮ nuostatos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatos.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas nustato kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą ir skundą. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (VAĮ 2 straipsnio 14 dalis). Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 straipsnio 15 dalis). Asmenų skundai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami VAĮ trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka (VAĮ 14 straipsnio 3 dalis). Asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (VAĮ 14 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas skundžiamu 2021 m. sausio 14 d. raštu Nr. 38-S-321 „Dėl kreipimosi į Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijas“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydamas teisės aktus, reglamentuojančius bendradarbiavimą su Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijomis bei tai, kad Biuras nevertina Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų tyrimo veiksmų teisinių ir faktinių pagrindų, liudytojų parodymų, įrodymų ar surinktos medžiagos baudžiamosios justicijos prasme, nes įrodymų teisėtumo, leistinumo ir priimtinumo patikrinimas, ir teisinių bei faktinių pagrindų vertinimas baudžiamojoje byloje yra baudžiamąją bylą nagrinėjusių Baltarusijos Respublikos teismų diskrecija ir kompetencija, taip pat nevertinami ir Baltarusijos Respublikos teismų nuosprendžiai.

Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Raštą pagrįstumo, būtina įvertinti ginčijamo Rašto, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį VAĮ 10 straipsnio nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas administracinis aktas turėtų būti panaikintas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).

Iš ginčijamo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2021 m. sausio 14 d. rašto Nr. 38-S-321 turinio matyti, kad atsakovė jame nurodė tik teisės aktus, reglamentuojančius bendradarbiavimą su Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijomis ir tai, kad Biuras nevertina Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų tyrimo veiksmų teisinių ir faktinių pagrindų, liudytojų parodymų, įrodymų ar surinktos medžiagos baudžiamosios justicijos prasme, nes įrodymų teisėtumo, leistinumo ir priimtinumo patikrinimas, ir teisinių bei faktinių pagrindų vertinimas baudžiamojoje byloje yra baudžiamąją bylą nagrinėjusių Baltarusijos Respublikos teismų diskrecija ir kompetencija, taip pat nevertinami ir Baltarusijos Respublikos teismų nuosprendžiai. Tačiau atsakymų į pareiškėjo keltus klausimus dėl to, kad Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijoms 2015 m. pateikta informacija apie pareiškėją buvo neteisinga, kad pateikta informacija su žyma „ribotam naudojimui“, be sutikimo buvo išviešinta (institucijos šią informaciją pateikė ir tretiesiems asmenims, t. y. nesilaikė perduotų duomenų naudojimo tikslo, pažeidė perduodamų duomenų konfidencialumą, ko pasėkoje buvo pažeistos pareiškėjo teisės), buvo pažeistos nacionalinės ir tarptautinės teisės normos, atsakovė skundžiamame atsakyme nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo rašto turinį bei atsižvelgdama į LVAT praktikoje suformuluotus išaiškinimus, daro išvadą, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2021 m. sausio 14 d. raštas Nr. 38-S-321 negali būti laikomas tinkamu pareiškėjo skundo išnagrinėjimu Viešojo administravimo įstatymo prasme, nes atsakovo ginčijamame rašte ne tik kad nėra išdėstyti jokie faktiniai duomenys, bet jame iš esmės net nėra išdėstyti ir jokie sprendimo priėmimo motyvai, apart teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą su Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijomis.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijamame Rašte atsakovė nurodė, kad perduoti duomenys gauti teisėtais pagrindais ir teisingi, duomenų apimtis atitinka Susitarime numatytus siekiamus tikslus, nenustatyta jokių objektyvių teisinių ir faktinių pagrindų, kad Baltarusijos Respublikos centrinei kompetentingai institucijai buvo perduoti neteisingi duomenys arba duomenys, kurių nebuvo galima perduoti, tačiau tai yra tik atsakovės teiginiai, kurie nėra paremti atliktu faktinių aplinkybių tyrimu. Be to, Rašte nėra nurodyta, ar buvo vertinamas konfidencialios informacijos apie pareiškėją atskleidimo tretiesiems asmenims faktas bei ar buvo pateiktas atsakovės rašytinis sutikimas atskleisti 2015 m. perduotus duomenis apie pareiškėją. Nors atsakovė teismui teiktame atsiliepime nurodė teisinį pagrindą bei kitas aplinkybes, susijusias su ginču, pagal LVAT suformuotą administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (LVAT 2013-06-13 sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; LVAT 2015-01-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų sprendimų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju, teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą, todėl kai yra skundžiamas teisės aktas, yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui, įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (LVAT 2014-04-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014). Todėl nagrinėjamu atveju, teismas daro išvadą, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, negali taisyti priimto ir ginčijamo administracinio akto trūkumų nurodydamas papildomą ir kitokį teisinį akto pagrindimą tai atlikdamas nagrinėjant ginčą teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2021 m. sausio 14 d. rašto Nr. 38-S-321 turinį, daro išvadą, kad jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, todėl yra naikintinas, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismui nusprendus panaikinti ginčijamą raštą, Lietuvos kriminalinės policijos biuras įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. lapkričio 20 d. skundą savo kompetencijos ribose ir priimti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2008/2013; 2014 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2014).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. T. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2021 m. sausio 14 d. raštą Nr. 38-S-321 „Dėl kreipimosi į Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijas“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. lapkričio 20 d. prašymą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.