- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-08-21
- Bylos Nr.
- I-5-764/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02621-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Egidija Puzinskaitė (pran.), Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 30.3Šilumos ūkis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Mariaus Bajoro ir Jūratės Gaidytės - Lavrinovič, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ atstovei D. G.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1. Panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-303 dėl „Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ ir Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“, 2. Įpareigoti Komisiją įvertinti ir numatyti UAB „Vilniaus energija“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Vilniaus energijos“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų neatitinkančio, šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-303 dėl „Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nuatarimo Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ ir Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo „pakeitimo“, 3. Priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ naudai bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja, pagrįsdama savo reikalavimus, nurodė, kad nuo 2003 metų į šilumos punktų įrengimą, jų modernizavimą investavo 109 mln. Lt. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pirmosios bazinės kainos galiojimo laikotarpiu (2004 m. – 2010 m.) šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos dar nebuvo įvertintos šilumos kainų dedamosiose, o buvęs šilumos ūkio valdytojas (AB „Vilniaus šilumos tinklai“) nesukaupė/nesuteikė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Investicijos į šilumos punktų įrengimų modernizavimą buvo suderintos su Vilniaus miesto savivaldybe, o Komisija įrengtus šilumos punktus pripažino reguliuojamu turtu. Sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, į šilumos kainą Komisijos buvo įskaičiuotos nuo bendrovės antrosios bazinės šilumos kainos, nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-315, galiojimo pradžios. Naujosios bazinės šilumos kainos dedamųjų pagrindu apskaičiuotos šilumos kainos Vilniuje buvo nustatytos Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. O3-55 ir pradėtos taikyti nuo 2011 m. gegužės 11 d. Komisija skundžiamu nutarimu pakeitė 2010 m. gruodžio 15 d. nustatytą bazinę šilumos kainą, 2011 m. kovo 22 d. nustatytas šilumos kainos dedamąsias ir išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas (atliktų investicijų atsipirkimą) iš šilumos kainos. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pekeitimo ir papildymo įstatymui (toliau – ir ŠŪĮ pakeitimo įstatymas) ir priėmus skundžiamą Komisijos nutarimą, bendrovė nebegali į šilumos kainą įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų.
Pareiškėja skunde išdėstytais argumentais teigia, kad skundžiamu 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-303 Komisija pažeidė Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 d. 6 punktą ir 15 straipsnio 2 d. ir teigia, kad Komisijai teisės aktų nuostatos nustato pareigą visais atvejais priimant sprendimus dėl reguliuojamų kainų įvertinti ir investicijų, susijusių su reguliuojama veikla, atsipirkimo klausimą. Pareiškėjos manymu, Komisija, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo įstatymą nesilaikė kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių energetikos sektorių, ir nenustačiusi, kokiu būdu bendrovei bus kompensuotos patirtos sąnaudos, neįgyvendino ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatų.
Pareiškėja skunde pažymi, kad Komisijos skundžiamas nutarimas pažeidžia Lietuvos preambolėje įtvirtintą teisinės valstybės principą ir Konstitucijos 23 straipsnio tvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Skunde nurodyta, kad Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą neturėjo pažeisti ir kitų teisės aktų reikalavimų ir teigia, kad pagrįstai tikėjosi, jog Komisija laikysis visų teisės aktų nuostatų ir patirtų bendrovės sąnaudų nepavers neatlygintinais nuostoliais.
Teismo posėdžio metu pareiškėja atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime išdėstytais argumentais su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pateiktame atsiliepime teigia, kad teisės aktų nuostatomis buvo įpareigota iki 2011 m. lapkričio 1 d. priimti teisės aktų nuostatas, kurios būtų privalomos tinkamam ŠŪĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimui, todėl buvo priimtas skundžiamas 2011 m. spalio 26 d. nutarimas O3-303 ir 2011 m. spalio 26 d. nutarimas Nr. O3-325, kuriuo buvo pakeistas Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. O3-96, nustatantis šilumos kainų nustatymo metodiką. Atsižvelgdama į tai, atsakovė teigia, kad priimdama skundžiamą nutarimą negalėjo nukrypti nuo ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nustatytų taisyklių ir neturėjo nustatyti kitokio teisinio reguliavimo, nei numato minėtas teisės aktas.
Atsakovė teigia, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 8 dalyje yra nustatytos bendrosios nuostatos, tačiau jos taikytinos tiek kiek nagrinėjamu atveju jų nereglamentuoja ŠŪĮ pakeitimo įstatymo specialiosios nuostatos ir vykdydama imperatyvias teisės aktų nuostatas negalėjo į šilumos kainą įtraukti pareiškėjos patirtų sąnaudų, susijusių su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis nuo 2011 m. lapkričio 1 d.
Pateiktame atsiliepime Komisija, pasisakydama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisės principų pažeidimų, pažymi, kad kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, o atsakovė, tvirtindama šilumos kainų skaičiavimo metodiką ir priimdama skundžiamą nuatrimą privalėjo vadovautis imperatyviomis ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis. Atsakovė teigia, kad įgyvendinant priimto įstatymo nuostatas, jos veiksmų neatitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai galimas tik tada, kai pats įstatymas, kuris yra įgyvendinamas, pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsakovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija atsiliepime pateiktais argumentais su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, atsakovė pagrįstai įgyvendindama imperatyvias ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas priėmė skundžiamą nutarimą ir pakeitė Šilumos kainų nustatymo metodiką ir pažymi, kad teisės aktais nustatytų veiksmų neatlikimas pažeistų teisėtumo ir įstatymų viršenybės principus ir tokiu atveju atsakovė viršytų teisės aktais jai nustatytas kompetencijos ribas.
Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos manymu, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių skundžiamo nutarimo teisėtumą, o abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankamais įrodymais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. O3-303 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad UAB „Vilniaus energija“ nuo 2003 metų į šilumos punktų įrengimą, jų modernizavimą investavo 109 mln. Lt. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pirmosios bazinės kainos galiojimo laikotarpiu (2004 m. – 2010 m.) šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos dar nebuvo įvertintos šilumos kainų dedamosiose, o buvęs šilumos ūkio valdytojas (AB „Vilniaus šilumos tinklai“) nesukaupė/nesuteikė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias.
Sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, į šilumos kainą Komisijos buvo įskaičiuotos nuo bendrovės antrosios bazinės šilumos kainos, nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 (1 t. b. l. 7) galiojimo pradžios. Naujosios bazinės šilumos kainos dedamųjų pagrindu apskaičiuotos šilumos kainos Vilniuje buvo nustatytos Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimus Nr. O3-55 ir pradėtos taikyti nuo 2011 m. gegužės 1 d.
2011 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Šilumo ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo buvo pakeistos tam tikros šilumos punktų klausimus reglamentuojančios nuostatos. ŠŪĮ pakeitimo įstatymas įtvirtino (Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 20 straipsnio 2 dalis), kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes, ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą. ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymas įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d., o 8 straipsnio 3 dalis, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo privalo priimti jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Remiantis minėto įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, šilumos ir karšto vandens kainos, defirencijuojamos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.
Komisija įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo įstatymą ir jame naujai išdėstytas 32 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas priėmė skundžiamą 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-303 (1 t. b. l. 6) dėl „Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ ir Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ ir 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-325 „Dėl Komisijos 2009 m. liepos 8d. nutarimo Nr. O3-96 „dėl šilumos kainų nustatymo metodikos“ pakeitimo“.
Skundžiamu Komisijos nutarimu ir pakeista šilumos kainų nustatymo metodika buvo nustatyta, kad nuo 2011 m. lapkričio 1 d. į šilumos ir karšto vandens kainą neįtraukiamos sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Atsižvelgus į tai, pareiškėja nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2011 m. spalio mėn. per šilumos energijos kainą padengė 1,9 mln. Lt. šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2731-426/2015 priėmė 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą, kuriuo panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 priimta 2017 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.
ŠŪĮ pakeitimo įstatymu buvo pakeista 32 straipsnio 2 dalis ir nustatyta, turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka. Komisija, vykdydama minėtą įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatą įpareigojimą iki 2011 m. lapkričio 1 d. priimti šį pakeitimo įstatymą įgyvendinti reikalingas teisės aktų nuostatas, 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-303 pakeitė 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 ir 2011 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. O3-55, nebeįtraukiant šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų.
Pareiškėja teigia, kad Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą ir nenustačiusi, kokiu būdu pareiškėjai turėtų būti kompensuojamos patirtos ir negrąžintos patirtos šilumos punktų priežiūros sąnaudos, pažeidė Lietuvos Respublikos Energetikos įtatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą, pagal kurį viena iš Komisijos atliekamų funkcijų yra nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, įvertinti investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą ir to paties įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, pagal kurią nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma.
Atsižvelgus į ŠŪĮ pakeitimo įstatymo naujai įtvirtinto 32 straipsnio 2 dalies loginę konstrukciją, darytina išvada, kad įstatymo normoje yra imperatyviai nustatyta, jos į šilumos ar karšto vandens kainą negali būti įtrauktos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Iš minėtos nuostatos taip pat matyti, kad įstatymų leidėjas tokias sąnaudas priskiria kaip šilumos ir karšto vandens tiekėjo, šiuo atveju UAB „Vilniaus energija“, asmeninėms sąnaudomis, kurias šilumos ir karšto vandens tiekėjas patiria, siekdamas tinkamai ir kokybiškai įgyvendinti teikiamas paslaugas vartotojams ir imperatyviai, apsaugant vartotojų interesus, uždraudžia tokias sąnaudas padenti ir kompensuoti per šilumos ir karšto vandens kainą.
Pareiškėja teigia, kad turėjo pagrįstų lūkesčių, jog bus įgyvendintos Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas ir 15 straipsnio 2 dalis, tačiau įvertinus šių teisės aktų nuostatų kolizija nagrinėjamu atveju matyti, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymas nustato specialias nuostatas, reglamentuojančias, kas gali būti įtraukta į šilumos ar karšto vandens kainą ir kokios sąnaudos į kainą negali būti įtraukiamos, o Energetikos įstatymas nustato bendras Komisijos fukcijas ir bendras gaires dėl energijos išteklių gavybos/gamybos. Atsižvelgus į tai, atsakovė pagrįstai atsiliepimo argumentais nurodo, kad pirmenybė taikytina specialiosioms teisės aktų nuostatoms. Šiuo atveju pažymėtina, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymui imperatyviai nurodžius, kokios sąnaudos negali būti įtrauktos į šilumos ar karšto vandens kainą, matyti, kad Komisija, atlikdama funkcijas, įtvirtintas minėtose Energetikos įstatymo nuostatose ir nustatydama būdus dėl pareiškėjos patirtų sąnaudų kompensavimo, pažeistų specialiąsias ŠŪĮ pakeitimo įstatymo imperatyvias nuostatas. Energetikos įstatyme nustatytos Komisijos funkcijos vykdytinos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiojo įstatymo nuostatoms.
Pareiškėja pateiktu skundu prašo panaikinti Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-303, tačiau atsižvelgus į skunde išdėstytus argumentus ir į tai, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymas numato, kad į šilumos ar karšto vandens kainą negali būti įtrauktos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, todėl pareiškėjos patirtos sąnaudos negali būti kompensuojamos, pareiškėja nenurodo, kokiu būdu priimtas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, t. y. prieštaraujantis ŠŪĮ pakeitimo įstatymui, kurį Komisija, skundžiamu nutarimu įgyvendino. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““, kuriame buvo į šilumos kainą įtrauktos pareiškėjos patirtos sąnaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Pareiškėja skunde teigia, kad Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės principų, tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priešingai nei teigia pareiškėja, Komisija vadovavosi ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis ir šiame įstatyme įtvirtintais imperatyviais įpareigojimais ir priėmė iki nustatyto termino teisės aktus, įgyvendinančius minėtą įstatymą, kuriame nustatytos specialiosios nuostatos dėl šilumos ar karšto vandens kainų, todėl pagrindo teigti, kad priimtu 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-303 buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti principai nėra.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundas atmestinas, pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimo išlaidų nėra.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, matyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-303 pagrįstai įgyvendino ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas ir remdamasi minėto įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai nustatė, kad į šilumos ar karšto vandens kainą negali būti įskaitytos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Objektyvaus pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą ir pripažinti jį neteisėtu pažeidžiant specialiąsias ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.