Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-872-634-2013

Teisėjas Albinas Antanaitis Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00052-2013-6

2013 m. lapkričio 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Agnei Kubiliūtei, nuteistojo A. G. gynėjui advokatui Albinui Miliauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 str. 1 d. 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., subendrinta su Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013-04-30 nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių ir 30 (trisdešimt) dienų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant iš A. G. 86,77 Lt žalos atlyginimo Kauno teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. vasario 1 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), ant užšalusio Vištyčio ežero, G. P. pastebėtas galimai neteisėtai pervažiavęs Lietuvos Respublikos valstybinę sieną iš Rusijos Federacijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir, G. P. apie galimai padarytą nusikalstamą veiką pranešant Valstybės sienos apsaugos tarnybai, griebė už G. P. mobilaus ryšio telefono, parkritus ant žemės įspyrė, o atvykus pareigūnams galva sudavė G. P. į veido sritį, tokiu būdu viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tuo sutrikdė visuomenės rimtį bei nežymiai sutrikdė G. P. sveikatą, t.y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 284 str. 1 d.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik apeliacinio skundo ribose. Apeliaciniame skunde A. G. teigia, kad yra nepagrįstai nuteistas, nes nepadarė nusikaltimo, o apylinkės teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai kvalifikavo padarytą veiką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. G. kaltės, jo įvykdytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Kolegija atmeta skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo G. P. bei liudytojų V. P. ir V. S. parodymus laikė patikimais nepagrįstai, kadangi nukentėjusysis ir liudytojai turi pakankamą pagrindą nuteistąjį apkalbėti, norėdami pateisinti savo veiksmus dėl pastarojo sulaikymo, kadangi, pripažinus jų veiksmus neteisėtais, jie patys gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymai tarpusavyje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu vieni kitiems neprieštaravo, jų pagrindu galima nuosekliai ir logiškai atkurti įvykių eigą, šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai – specialisto išvada, liudytojo R. U. parodymai. Priešingai nei teigiama skunde, nenustatyta, kad minėti asmenys turėjo pagrindą apkalbėti nuteistąjį ir iškraipyti faktus. Nukentėjusysis bei liudytojai neatliko jokių veiksmų, dėl kurių jie galėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nukentėjusysis vykdė pilietinę pareigą sulaikyti nuteistąjį kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kadangi matė ir galėjo visiškai pagrįstai manyti, kad nuteistasis neteisėtai kirto valstybės sieną. Kad nukentėjusiojo įtarimai buvo pagrįsti ir kad nuteistasis įvykdė tokią veiką, nustatyta įsiteisėjusiu 2013 m. balandžio 30 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu. BK 29 straipsnis nustato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos BK 28 straipsnyje nustatytos būtinosios ginties taisyklės. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusiojo G. P. bei liudytojų V. P. ir V. S. veiksmus būtų lėmę kokios nors kitos paskatos ar asmeniniai interesai, todėl jų parodymais abejoti pagrindo nėra.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apeliantas nedavė nuoseklių parodymų. Ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai buvo neinformatyvūs, fragmentiški, teisme nurodė naujas aplinkybes (su galva sudavė nukentėjusiajam, nes paslydo ir pan.). Taigi jo parodymai vertintini kritiškai, kaip nenuoseklūs ir prieštaraujantys kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Vien tai, kad nuteistasis V. G. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog šie asmenys (nukentėjęs ir liudytojai) negalėjo daryti išvados, kad A. G. yra padaręs nusikalstamą veiką, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tai, kad šie asmenys ėmėsi aktyvių veiksmų prieš nuteistąjį A. G., manydami, jog šis padarė nusikaltimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi tokiais veiksmais nėra konstatuojama sulaikomo asmens kaltė Jie veikė BK 29 straipsnyje numatytomis sąlygomis, o įstatymas nereikalauja, kad sulaikytas gali būti tik toks asmuo, kuris pripažintas kaltu teismo nuosprendžiu.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistasis A. G. prie nukentėjusiojo nekibo, priešingai, nukentėjusysis ir kiti žvejai jį užpuolė, pargriovę ant žemės laikė, kol atvažiavo jų iškviesti pareigūnai, o nukentėjusysis G. P. neva pripažino, kad konfliktą pradėjo jis, ir norėdamas ne apeliantą sulaikyti, o atimti raciją, ką neva patvirtino ir liudytojas V. P..

Nukentėjusiojo G. P., liudytojų V. P. ir V. S. parodymai patvirtina, kad nuteistasis priėjo prie žvejų turėdamas vienintelį tikslą – nurodyti šiems asmenims, kad jie nieko nematė ir niekam nepraneštų apie sienos kirtimo faktą. Nukentėjusiajam paprieštaravus ir bandant paskambinti pasienio pareigūnams, nuteistasis V. G. siekė tam sutrukdyti, po ko buvo sulaikytas. Taigi visi nukentėjusiojo bei liudytojo V. P. veiksmai buvo nukreipti vieninteliam tikslui – sulaikyti nuteistąjį V. G.. Bandymas atimti iš nuteistojo raciją buvo vienas iš būtinų sulaikymo veiksmų, o ne atskira veika – panaudojant smurtą užvaldyti svetimą turtą. Šio incidento iniciatoriumi laikytinas pats nuteistasis V. G., kuris bandė aktyviais veiksmais prieš nukentėjusįjį sutrukdyti pranešti apie nusikalstamą veiką.

Nuteistasis taip pat nurodo, kad jo veiksmuose nėra požymių nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., kadangi teismo padaryta išvada dėl nuteistojo tiesioginės tyčios klaidinga. Jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios – grumtynių metu G. P. į veidą įspyrė netyčia ar netiesiogine tyčia (tokia jo veika atitinka veikos, numatytos BK 140 str. 1 d.), o su galva nukentėjusiajam į veidą galėjo suduoti netyčia, paslydęs, ir tuo sužalojimų nepadarė - specialisto išvadoje Nr. G146/13(09) nurodyta, kad sužalojimai buvo padaryti vienu poveikiu, o tai suponuoja išvadą, kad nuo sudavimo galva sužalojimų nebuvo padaryta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Apelianto veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d., kadangi nuteistasis jam inkriminuotus veiksmus atliko viešoje vietoje ir matant kitiems asmenims, jo veiksmai vertintini kaip įžūlus elgesys, kuriuo buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai. Tokiu elgesiu neabejotinai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nuteistasis veikė tiesiogine tyčia – įžūliai nurodinėjo pašaliniams asmenims, kad šie „nieko nematė“, panaudojo fizinį smurtą siekdamas sutrukdyti pranešti apie nusikalstamą veiką, net ir jį sulaikius pareigūnams trenkė galva nukentėjusiajam į veidą. Taigi V. G. veiksmų visuma parodo, kad jis norėjo taip veikti, sąmoningai siekė sukelti tokias pasekmes. Specialisto išvada, kad sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas vienu poveikiu, nepaneigia nukentėjusiojo G. P. ir liudytojų R. U., V. P., V. S. parodymų apie tai, kad nukentėjusiajam buvo suduoti du smūgiai į veidą. Nagrinėjamu atveju kvalifikacijai neturi reikšmės tai, kuriuo smūgiu nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Darytina išvada, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013-08-14 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.