- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-03
- Bylos Nr.
- e2A-1032-258/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34843-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- UAB „Delamode Baltics“
- Atsakovas
- UAB ,,Liucija“
- Trečiasis asmuo
- UAB ,,Rytų verslo kompanija“
- Kategorijos
- 2.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Kutrienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Delamode Baltics“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Delamode Baltics“ ieškinį atsakovei UAB ,,Liucija“ dėl skolos už pervežimo paslaugas priteisimo, trečiasis asmuo UAB ,,Rytų verslo kompanija“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė UAB ,,Delamode Baltics‘‘ kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovės UAB ,,Liucija“ priteisti 3946 Eur skolos už krovinių pervežimus, 6 procentus procesinių palūkanų nuo priteistos sumos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017 m. balandžio 26 d. atsakovė el. paštu pateikė ieškovei užsakymą dėl krovinio pervežimo maršrutu Lietuva-Ukraina. Šalims el. paštu suderinus paslaugų 1750 Eur kainą už vieną krovininį automobilį bei 150 Eur už vieną papildomą TIR garantiją, 43 Eur už kiekvieną eksporto deklaracijos įforminimą, 30 Eur už kiekvieno krovinio paėmimą ir pakrovimą (viso 1973 Eur) už kiekvieną automobilį, ieškovė suteikė atsakovei paslaugas ir pasitelkęs vežėją UAB ,,Rytų verslo kompanija“ pervežė krovinį ir perdavė gavėjams. Tai patvirtina CMR važtaraščiai Nr. 1 ir Nr. 2 su gavėjų antspaudais. Už suteiktas paslaugas ieškovė atsakovei pateikė apmokėjimui 2017 m. birželio 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DB b1209397-3946 Eur sumai, apmokėjimo terminas buvo iki 2017m. liepos 8 d. Atsakovė iš dalies sąskaitą apmokėjo dar prieš ieškinio pateikimą, kas dėl buhalterinės klaidos nebuvo pateikta iš buhalterijos, todėl ieškovė patikslinusi savo reikalavimus sumažino ieškinio sumą iki 2209,53 Eur, kurios atsakovė neapmokėjo, vengia bendradarbiauti sprendžiant atsiskaitymo klausimą.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad pagal ieškovės el. paštu atsiųstą užsakymą ieškovė įsipareigojo pervežti atsakovės krovinį (tame tarpe ir pramoninius ventiliatorius) iš Šiaulių į Ukrainą DAP sąlygomis su draudimu visai krovinio vertei 121 514,31 Eur, t. y. buvo sudaryta transporto paslaugų teikimo sutartis. Buvo sutarta, kad abi transporto priemonės kirstų konkretų pasienio punktą vienu metu ir kartu atvyktų į iškrovimo vietą. Tačiau krovinys buvo pristatytas sugadintas, nebuvo apdraustas visa krovinio verte. Užsakovas savo lėšomis turėjo užsakyti naujas ir kokybiškas prekes vietoj sugadintų ir pristatyti klientui greituoju TNT paštu. Nurodo, kad kreipėsi į ieškovę su oficialia pretenzija dėl nuostolių atlyginimo, tačiau ieškovė atsisakė juos atlyginti, savo atsisakymą klaidingai grindė tuo, kad krovinys buvo netinkamai supakuotas remiantis CMR Konvencijos 17 str. 4 d. b punktu. Tačiau krovinys buvo gamykliniame įpakavime, ant tam tikslui skirtų palečių, neviršijant leistinos krovos, ką patvirtina įrangos gamintojas, gamintojo atstovas. Atsakovė iš dalies apmokėjo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą 3946 Eur sumą, sumokėdama 1536,47 Eur bei 200 Eur. Likusios 2209,53 Eur sumos atsakovė nesumokėjo dėl aukščiau nurodytų priežasčių ir įskaitė atsakovės turėtų 1509,53 Eur turėtų nuostolių dėl pažeisto krovinio, o 700 Eur mokėti nėra teisinio pagrindo. Prašo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinio netenkino, dėl 1736,47 Eur dalies priteisimo ieškinį paliko nenagrinėtą.
4. Teismas nustatė, kad krovinys apdraustas nebuvo dėl ieškovės vadybininko kaltės, ką patvirtino byloje dalyvavusi liudytoja A. D.. Teismas padarė išvadą, kad iš ieškovės pusės nebuvo tinkamai įvykdyti svarbūs atsakovei aptarti ir sutarti įsipareigojimai apdrausti krovinį visa jo verte, nes ieškovė pasielgė kaip neatsakinga ir nerūpestinga verslininkė. Ieškovė privalėjo apdrausti krovinį pagal šalių sutartas sąlygas, tačiau to nepadarė.
5. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovė klaidingai grindžia savo atsisakymą atlyginti atsakovės nuostolius CMR konvencijos 17 str. 4 d. nuostata, nes ieškovės pozicija dėl netinkamo įpakavimo neatitinka tikrovės, kadangi krovinys buvo pakrautas gamykliniame įpakavime, ko neneigia ir ieškovė. Be to, krovinys buvo pakrautas ant tam tinkamų palečių, neviršijant leistinos krovos, ką patvirtina įrangos gamintojo atstovas. Teismas pažymėjo, kad vežėjas galėjo patikrinti pakuotę ir pastebėti defektus, jei būtų patikrinęs krovinį, ko pastarasis nepadarė, todėl teismas padarė išvadą, kad pakuotė buvo tinkama, nes važtaraštyje nenurodyti jokie pakuotės pažeidimai. Ieškovė nepateikė jokių tinkamų ir pagrįstų įrodymų, jog pats krovinio pakrovimas, sudėjimas ar supakavimas arba iškrovimas buvo atlikti pažeidžiant reikalavimus, taikytinus šioms operacijoms, t.y. neįrodė, kad tai buvo krovinio sugadinimo priežastis.
6. Teismas sprendė, kad byloje nenustatyta CMR konvencijos 29 str. numatytų sąlygų, dėl kurių vežėjas galėtų būti atleistas nuo atsakomybės ar ją ribotų, arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai. Teismas ieškovės elgesį neapdraudžiant krovinio laikė dideliu neatsargumu, kuris ir lėmė nuostolių atsakovei atsiradimą. Atsakovė po krovinio sugadinimo turėjo nuostolių, nes negalėjo gauti nuostolių atlyginimo iš draudikų (draudimo nebuvo dėl ieškovės kaltės), atsakovė prašė nereikalauti pinigų už krovinio draudimą bei gabenimą saugesniu maršrutu, nes įrodymų apie krovinio vežimą saugesniu maršrutu byloje ieškovė nepateikė, taip pat krovinys nebuvo apdraustas, todėl 700 Eur suma iš atsakovės reikalaujama be teisinio pagrindo.
7. Teismas konstatavo, kad atsakovės padarytas vienašalis jo turėtų nuostolių įskaitymas yra pagrindas atmesti ieškinio dalį dėl 1 509,53 EUR sumos, nes ieškovės argumentas, kad apie įskaitymą atsakovė jos neinformavo yra nepagrįstas. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad apie įskaitymą atsakovė ieškovės neinformavo, nes net bylos nagrinėjimo metu iš atsakovės procesinių dokumentų turinio bei posėdžio metu atsakovės atstovo išdėstytos pozicijos galima daryti išvadą, kad ieškovė gavo informaciją apie atsakovės padarytą įskaitymą, tačiau ieškovė įstatymo nustatyta tvarka šio įskaitymo neginčijo, todėl įskaitymas yra galiojantis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-09-17 sprendimą dalyje, kurioje atmestas ieškovės ieškinys dėl 2 209,53 EUR skolos priteisimo iš atsakovės UAB „LIUCIJA“ panaikinti ir byloje priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Delamode Baltics“ ieškinį tenkinti, atitinkamai paskirstant bylinėjimosi pirmos instancijos teisme išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
8.1. Atsakovė šioje byloje nereiškė ieškovei priešieškinio dėl nuostolių už sugadintą krovinį atlyginimo, todėl pirmos instancijos teismas privalėjo spręsti, kad atsakovė nuostolių šioje byloje neįrodinėja ir reikalavimo ieškovei atlyginti nuostolius nereiškia. Tačiau pirmos instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo sprendė, kad atsakovė yra atlikusi įskaitymą, kurio ieškovė neginčijo.
8.2. Nesutikdama su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais dėl tariamai atlikto įskaitymo, pažymi, kad kaip ieškovė UAB „Delamode Baltics“ jau yra nurodžiusi savo procesiniuose dokumentuose šioje byloje, kad ieškovė niekada nesutiko su atsakovės UAB „LIUCIJA“ pretenzijomis dėl krovinio sugadinimo ir reikalavimais atlyginti žalą bei siekdamas bet kokių galimų neaiškumų ateityje iš anksto įspėjo atsakovą, kad nesutiks ir su bet kokiais jo bandymais atlikti įskaitymus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2017-07-28 - 2017-08-04 elektroninis susirašinėjimas tarp šalių patvirtina ieškovės argumentus, kad ieškovė UAB „Delamode Baltics“ niekada nesutiko su atsakovės UAB „LIUCIJA“ reikalavimu atlyginti nuostolius bei nesutiko su atsakovės ieškovui elektroniniu paštu pateiktu susitarimu dėl skolų sudengimo.
8.3. Atsakovė šioje byloje nepateikė įrodymų, kad buvo ir yra visos sąlygos jam atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, todėl pirmos instancijos teismas privalėjo konstatuoti, kad šio ginčo atveju ieškovė nėra atsakovės skolininkė, atsakovė neturi galiojančio, vykdytino reikalavimo, todėl bet kokie jos bandymai atlikti įskaitymą, yra teisiškai nepagrįsti, o atsakovei neįrodžius, kad apie atliktą įskaitymą buvo pranešta ieškovei, tokius atsakovo argumentus atmesti kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
8.4. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad vežėjas yra atsakingas už krovinio sugadinimą, nes „galėjo patikrinti pakuotę ir pastebėti defektus“ ir „nepateikė jokių tinkamų ir pagrįstų įrodymų, jog pats krovinio pakrovimas, sudėjimas ar supakavimas arba iškrovimas buvo atlikti pažeidžiant reikalavimus, taikytinus šioms operacijoms“, nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose ir todėl netinkamai pritaikė CMR konvencijos normas bei netinkamai jas aiškino. CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkte įtvirtinta įrodinėjimo taisyklė, pagal kurią iš vežėjo nereikalaujama, kad jis įrodytų, jog žala atsirado būtent dėl 17 straipsnio 4 punkte nustatytų ypatingos rizikos faktorių, užtenka įrodyti, kad šie faktoriai galėjo būti žalos atsiradimo priežastis, todėl atmestini pirmos instancijos teismo sprendimo argumentai, kad vežėjui nenurodžius pakuotės defektų ir pažeidimų krovinio priėmimo metu teismui yra pagrindas preziumuoti, kad vežėjas (ieškovas) neįrodė, jog krovinio supakavimas ir pakrovimas buvo krovinio sugadinimo priežastis. Nagrinėjamu atveju krovinio įpakavimas buvo siuntėjo (atsakovo) pareiga. Šalys nebuvo susitarusios, kad krovinio pakavimą vykdys ieškovė, todėl kaip ir bet koks kitas krovinys, jis turėjo būti pateiktas gabenimui tinkamai jį įpakavus. Ieškovė įsipareigojo tik pristatyti transporto priemonę ir nugabenti krovinį iki nurodytos iškrovimo vietos. Vežėjas šiuos savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė.
8.5. Ieškovė, tiek ir trečiasis asmuo yra vežėjai ir iš jų galima reikalauti profesionalių pervežimo paslaugų, tačiau nepagrįsta ir neteisėta reikalauti žinoti įvairių krovinių, prekių pakrovimo specifikos ir įpakavimo ypatumų ir taikyti vežėjui pasekmes dėl krovinio įpakavimo ir pastabų apie jį neteikimo, kai ieškovas neprisiėmė pareigos nei krovinį pakuoti, nei jį pakrauti ir tvirtinti. Vežėjas tinkamai įvykdė savo pareigas - išoriškai patikrinti krovinio išdėstymą ir savybes, ir pervežė krovinius tokius, kokie jam buvo perduoti siuntėjo. Tačiau vežėjas negali būti laikomas atsakingu už tai, kad atsakovas nepasirūpino saugesniu krovinio įpakavimu ir sudėjimu ant palečių taip, kad jos atlaikytų krovinio svorį.
8.6. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino atsakovės pateiktų įrodymų turinio ir neatsižvelgė į ieškovės išsakytus argumentus, kad atsakovės į bylą pateiktame reklamacijos akte iš esmės nurodomi ne įrenginio sugadinimai, o tai, kad: a) kelios įrenginio dalys neturi darbinio paviršiaus grotų b) yra apsauginio dangalo deformacija. Tačiau tokia reklamacija negali būti laikoma objektyviu įrodymu, kad sugadintas pats įrenginys ar jo detalė.
8.7. Priešingai nei sprendė pirmos instancijos teismas, remiantis CMR konvencijos 25 str., krovinio sugadinimo atveju nuostoliai yra ne visa sugadinto krovinio vertė, bet krovinio nuvertėjimo suma. Šioje byloje atsakovė nepateikė jokių įrodymų nei apie tai, kokia buvo krovinio nuvertėjimo suma, nei tai, kad jis apskritai atlygino krovinio gavėjo nuostolius dėl sugadinto krovinio. Taip pat nėra pateikusi įrodymų, kiek krovinys kainavo jo priėmimo vežti metu ir kiek kainavo apgadintas krovinys jo pristatymo metu, kad pats teismas būtų galėjęs apskaičiuoti krovinio nuvertėjimo sumą, kaip to reglamentuoja CMR Konvencijos 23 str. ir 24 str.
8.8. Pats draudimo apsaugos buvimas ar nebuvimas niekaip negalėjo prisidėti prie krovinio sugadinimo, t.y. lemti krovinio sugadinimą ir/ar patiriamus nuostolius. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl CMR konvencijos 29 str. taikymo nukrypo nuo Kasacinio teismo formuojamos praktikos, kurioje Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad ne visiems iš konkretaus vežimo atsiradusiems santykiams taikoma CMR Konvencija, o tik tiems, kurie joje sureguliuoti. O CMR konvencija nereguliuoja tokių susitarimų tarp vežėjo ir siuntėjo, kaip susitarimas drausti krovinį, todėl pirmos instancijos teismo argumentai, kad ieškovės atsakomybės dydžiui nustatyti dėl to, kad ieškovas neapdraudė atsakovės krovinio, turėtų būti taikomas CMR Konvencijos 29 str. yra teisiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys tiek CMR konvencijai, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Juo labiau, kad draudimo apsaugos nebuvimas neužkirto kelio atsakovei reikalauti jų atlyginimo iš ieškovės ir savo pažeistas teises ginti teismine tvarka kreipiantis į teismą su ieškiniu.
8.9. Atsakovė šioje byloje įrodinėjo, kad ji neturi mokėti 300,00 EUR, nes ieškovė neužsakė draudimo. Tačiau kaip patvirtino liudytojais byloje kviesti A. D. ir I. M., bei kaip įrodo 2017-04-27 ieškovės elektroninis laiškas 300,00 EUR suma, kurią atsakovė atsisakė mokėti motyvuodama tuo, kad tai nesuteiktų draudimo paslaugų kaina, buvo skirta papildomai garantijai (TIR garantija) kiekvienam automobiliui t.y. po 150,00 EUR kiekvienam, o ne bendram krovinio vertės draudimui, kaip įrodinėjo atsakovė. Faktą, kad krovinio draudimas ir garantija netapatūs dalykai, šioje byloje patvirtino liudytoja A. D. ir atsakovė to nepaneigė.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-09-17 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:
9.1. Atsakovė neneigia, kad apeliantė suteikė krovinių pervežimo paslaugas, už kurias atsakovė turi prievolę atsiskaityti. Pervežimo paslaugos buvo suteiktos netinkamai t.y. pervežami įrenginiai buvo sugadinti ir iš to kilo žala atsakovei, kurią privalo atlyginti netinkamai pervežimo paslaugas suteikęs subjektas – ieškovė. Atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad už suteiktas pervežimo paslaugas turi sumokėti, tačiau dėl netinkamai suteiktų tų pačių pervežimo paslaugų padaryta žala turi būti atlyginta.
9.2. Atsakovė pranešimą apie priešinį įskaitymą ieškovei pateikė nesant teisminio ginčo dėl atsiskaitymo už pervežimo paslaugas, t.y. vadovaujantis CK 6.134 str. reikalavimais. Ginčo atveju aktualus nurodyto straipsnio 1 dalies 1 punktas. Ieškovės pozicija, kad ji dar negavo atsakovės pranešimo apie priešinį vienarūšį įskaitymą, pareiškia, kad nesutinka su įskaitymu, rodo, jog ieškovė neketino aiškintis konkrečių atsakovei teiktų pervežimo paslaugų suteikimo, žalos susidarymo aplinkybių, t.y. nesiruošia bendradarbiauti sprendžiant susiklosčiusią ginčo situaciją. Atsakovės nuomone, tokia pozicija neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 str.).
9.3. Atsakovė pateikė gamintojo pavirtinimą, kad įranga buvo supakuota gamykline pakuote. Gamintojas tinkamu įpakavimu laiko ne tik įrangos įpakavimą celofanine plėvelė, bet, svarbiausia, kad įranga buvo stacionariai pritvirtinta prie standartinių palečių. Įpakavimo esminis momentas yra tai, kad įranga buvo pritvirtinta prie palečių, o celofaninė plėvelė saugojo jautrią įrangą nuo dulkių ir purvo patekimo į įrangos vidų. Ieškovė siekia sudaryti vaizdą, kad celofaninė plėvelė buvo įpakavimo pagrindiniu elementu. Konvencijos 6 straipsnis reikalauja, kad važtaraštyje būtų nurodytas krovinio įpakavimo būdas (6 str. 1 d. f punktas). Ginčo atveju ieškovei perduoto vežti krovinio važtaraštyje buvo nurodyta, kad įpakavimas „paletės“ (žymėjimas PLL, važtaraščio 7 grafa). Faktą, kad vežėjas matė ir neturėjo jokių pretenzijų vežamo krovinio įpakavimui, patvirtina ieškovės elektroninis laiškas atsakovei, kuriame teigiama, kad viskas buvo tvarkoje ir vežėjas tinkamai viską pakrovė. Vežėjas matė krovinio įpakavimą ir pastabų dėl to važtaraštyje neįrašė.
9.4. Teismas, ištyręs įrodymus, nustatė kiek kainavo naujos detalės bei siuntimo greituoju kurjeriu paslaugos. Krovinio sugadinimo dydis yra pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl ieškovės argumentai, kad atsakovė neįrodė sugadinimo dydžio ir patyrė tariamą žalą, yra nepagrįsti. Esant nurodytoms aplinkybėms, ginčo santykiui taikytinas ir CMR Konvencijos 24 straipsnis.
9.5. Ieškovės elgesys laikytinas dideliu neatsargumu (neveikimu ir grubiu aplaidumu), kadangi, priešingai atsakovės nurodymams, ieškovė neapdraudė krovinio visai vertei, t.y. vežėjas apskritai ignoravo atsakovės nurodymą, jis turėtų būti pripažintas atsakingu už tai, kad vežė neapdraustas prekes, nors žinojo jų vertę ir tai, kad jas reikia apdrausti. LAT suformuotoje teisminėje praktikoje nustatyta, kad tokiais atvejais, kai vežėjo kalti tyčiniai veiksmai ar didelis neatsargumas (grubus aplaidumas) lemia nuostolių atsiradimą, vežėjas privalo atlyginti visą (ar dalį) krovinio vertės, siuntėjo patirtus nuostolius ir negautą pelną.
Motyvuojamoji dalis
VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
10. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo
11. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė įrodė atlikusi vienašališką įskaitymą. Apeliantės nuomone, tarp jos ir atsakovės nėra abipusių teisių ir pareigų turėjimo, kadangi tik transporto paslaugų užsakymo pagrindu ginčo šalys įgijo teisių ir pareigų (ieškovė įgyvendino savo pareigas – suteikė krovinių pervežimo paslaugas, o atsakovė nevykdė pareigos apmokėti už gautas paslaugas). Teisėjų kolegija su šiais apeliantės teiginiais sutinka.
12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai atsakovas ginasi nuo ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdyti prievolę, teigdamas, jog ši prievolė pasibaigė įskaitymu, atsakovas turi procesinę pareigą įrodyti, kad įskaitymas įvyko, t. y. jog buvo pagrindas atlikti įskaitymą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis). CK 6.131 straipsnyje nustatyta įskaitymo atlikimo tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytoje normoje nenurodyti visi pareiškimo ar pranešimo kitai šaliai būdai ar formos ir detali tvarka, t. y. joje nurodytos principinės įskaitymo nuostatos, kurių esmė yra ta, kad prievolės pasibaigimui įskaitymu pakanka vienos šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Teismas, svarstydamas, ar šie reikalavimai įvykdyti, turi patikrinti, ar šalis yra padariusi pareiškimą, kad ji įskaito prievolę, ir ar ji apie tai kitą šalį informavo. Tai reiškia, kad įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Sprendžiant ginčą dėl įskaitymo svarbu nustatyti, ar šalys dėl įskaitymo susitarė, o jei įskaitymas sudarytas vienos šalies valia, ar apie šią valią buvo informuota kita šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-407/2011).
13. Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovė neįrodė, jog ji tinkamai atliko įskaitymą, t. y. kad ji tinkamai įvykdė CK 6.131 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą apie atliekamą įskaitymą tinkamai pranešti ieškovei. Byloje nėra duomenų apie atsakovės atliktą pranešimą apie vienašališkų priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Atsakovė nurodo, kad ji teikė susitarimą ieškovei dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks susitarimo inicijavimas, kurio be kita ko, atsakovė nepatvirtino, negali būti laikomas tinkamu pranešimu. Be to, reikalavimai yra akivaizdžiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo prasme. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pati atsakovė ieškovės reikalaujamos sumokėti skolos nepripažino prašydama išrašyti debetinę sąskaitą atsakovei, t. y. anuliuoti sąskaitą. Tuo tarpu ieškovė neigia tiek žalos atsakovei padarymo faktą, tiek ir dydį. Tai matyti iš ieškovės atsakovei siųsto atsakymo į pretenziją. Be to, sutinkamai su materialinės teisės normomis, įrodyti žalos faktą ir dydį tenka šiuo atveju atsakovei. Taigi, šalys dėl atsakovės reikalaujamų nuostolių nebuvo sutarę, pati atsakovė nepripažino skolos ieškovei fakto už pervežimą, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad iš viso buvo įstatyme numatyti pagrindai atlikti vienarūšių priepriešinių reikalavimų įskaitymą. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu iš atsakovės procesinių dokumentų turinio bei posėdžio metu atsakovės atstovo išdėstytos pozicijos galima daryti išvadą, kad ieškovė gavo informaciją apie atsakovo padarytą įskaitymą. Pažymėtina, jog atsakovės duoti žodiniai paaiškinimai teismo posėdžio metu apie atliktą vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir pasirinkta gynimosi nuo ieškinio taktika negali būti laikoma pranešimus apie vienašališką įskaitymą, nes įstatymas aiškiai numato, kad apie vienašališką įskaitymą privalo pranešti kitai šaliai ne abstrakčiai ir ne siūlymo forma, o asmuo kuris inicijuoja įskaitymą turi aiškiai nurodyti vienas kitos skolas ir sumas, kurios yra įskaitomos. Tačiau, kaip minėta, apie tokį atsakovės teiktą ieškovės pranešimą byloje duomenų nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės argumentai dėl skolos įskaitymo yra nepagrįsti.
Dėl ieškovės reikalaujamos 1 509,53 EUR skolos už krovinio pervežimą (ne)pagrįstumo
14. Byloje taip pat kilo ginčas dėl ieškovės atliktų paslaugų tinkamumo. Atsakovė nesutinka mokėti skolos tuo pagrindu, nes ieškovės suteiktos pervežimo paslaugos buvo suteiktos netinkamai t.y. pervežami įrenginiai buvo sugadinti ir iš to kilo žala atsakovei, kurią privalo atlyginti netinkamai pervežimo paslaugas suteikęs subjektas – ieškovė. Šioje byloje atsakovė nėra pareiškusi priešieškinio dėl nuostolių atlyginimo, todėl vertinti aplinkybes su atsakovės nurodomais nuostoliais, jų dydžiu nėra tikslinga. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos duomenis, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė neturi pareigos reikalauti skolos apmokėjimo už savo paslaugas.
15. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė krovinį į jos ir atsakovės sutartą vietą pristatė, t. y. atliko vežimo paslaugą. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, kam tenka atsakomybė už sugadintą krovinį.
16. Ginčo sprendimui reikšminga CMR Konvencijos 17 straipsnio 1 d. nuostata, kuri numato, kad vežėjas atsako už krovinio sugadinimą ar praradimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti ir iki jo perdavimo momento, bei 17 straipsnio 4 punkto b ir c papunkčiuose nurodyti pagrindai, dėl kurių vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės.
17. CMR Konvencijos 17 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: b) kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai; c) jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu.
18. CMR Konvencijos 17 str. 2 d. numatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.
19. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad krovinį supakuotą pateikė atsakovė. Byloje taip pat nėra susitarimo apie tai, kad šalys buvo susitarusios, kad krovinio pakavimą vykdys ir krovinį pakraus ieškovė. Iš byloje pateikto susirašinėjimo elektroniniais laiškais, kuriuose buvo tariamasi dėl krovinio pervežimo, matyti, kad atsakovė įsipareigojo tik pristatyti transporto priemonę ir nugabenti krovinį iki nurodytos iškrovimo vietos. Nors ieškovė pervežimo paslaugą atliko, tačiau krovinys (pramoniniai ventiliatoriai) į išsikrovimo vietą buvo pristatytas sugadintas.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad CMR konvencija nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčiu šalys gali remtis tuo atveju, kai dėl to nesusitaria. Nesant šalių susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Pagal kasacinio teismo praktiką, tik nesant šalių susitarimo dėl krovinio pakrovimo, vežėjas nėra įpareigotas tikrinti bei prižiūrėti, ar krovinys yra kraunamas tinkamai, ir todėl gali remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje įtvirtinta atsakomybę ribojančia taisykle (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. IĮ v. UAB „SBA Transekspedicija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2004; 2013 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje PVC EXPERT OU v. UAB „Rivarta“, bylos Nr. 3K-3-34/2013). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad krovinio sudėjimas CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio prasme yra krovinio sutvirtinimas ar jo saugus sudėjimas taip, kad būtų užtikrintas saugumas ir stabilumas vežimo metu. Krovinio pakrovimas ir ypač sudėjimas turi apsaugoti krovinį vežimo metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Daigai“ v. UAB „Transeurinos grupė“, bylos Nr. 3K-3-245/2014).
21. Atsakovė byloje įrodinėjo, jog krovinys buvo supakuotas ventiliatorių įgalioto atstovo, laikantis visų pakavimui keliamų reikalavimų, ventiliatoriai buvo pakrauti dalyvaujant vežėjui, pastabų iš vežėjo pusės nebuvo, vežėjas galėjo patikrinti pakuotę, bet to nepadarė. Teisėjų kolegija su atsakove nesutinka ir pažymi, kad krovinio įpakavimas ir iš to kylanti rizika tenka būtent siuntėjui (gavėjui), kuris pats žino krovinio specifiką, jo savybes ir atitinkamai parenka tinkamą pakuotę. Atsakovės pateiktas į bylą raštas iš ventiliatorių gamintojo neįrodo, kad atsakomybė tenka vežėjui. Priešingai, nurodytas raštas patvirtina, kad atsakovė krovinį laikė tinkamai pakrautu, kas patvirtina jos atsakomybę už krovinio pakrovimą. Be to, kaip minėta, šalys nebuvo sutarusios, kas bus atsakingas už krovinio pakrovimą. Nesant tokio susitarimo, vadovaujantis CMR, pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Byloje taip pat nėra duomenų apie tyčinius vežėjo veiksmus arba neatsargumą, kuris pagal CMR pripažintinas tyčiniais veiksmai, darytina labiau tikėtina išvada, kad krovinys buvo netinkamai supakuotas. Netinkamą pakavimą byloje patvirtina įrodymai – sugadinto krovinio nuotraukos. Byloje nėra duomenų apie pakitusią krovinio vietą vežimo metu. Nors krovinys išliko savo vietoje, tačiau medinė paletė neatlaikė statinio ventiliatoriaus spaudimo, todėl ji sulūžo, o išorinė siuntos pakuotė nebuvo apsaugota nuo sugadinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik pats siuntėjas žinodamas krovinio specifiką (svorį, medžiagas iš ko jis pagamintas) ir puikiai suprasdamas, kad gabenant krovinį transporto priemonėje bus net ir minimali vibracija, kuri gali turėti įtakos kroviniui, turėjo parinkti kitas ventiliatorių sutvirtinimo, įpakavimo priemones.
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad krovinio ir pakuotės būklės patikrinimas apima visus aspektus, kurie gali būti nustatyti atidžiai apžiūrėjus krovinį ir pakuotę ar juos palietus, tačiau tokia apžiūra jokiais atvejais neapima specialių prietaisų naudojimo. Šios nuostatos tikslas supakuoto krovinio atveju yra įsitikinti, ar pakuotė nėra pažeista ir ar tai neturės įtakos tinkamam krovinio transportavimui, todėl iš esmės ši nuostata siejama su atvejais, kai yra priimamas vežti supakuotas krovinys. Atitinkamai, pagal CMR konvencijos 9 straipsnį pastabos apie pakuotės neatitikimus į važtaraštį įrašomos tada, kai yra pakuotės pažeidimų arba kai vežėjui pateikiamas vežti krovinys yra nesupakuotas, nors pakuotė tokiam kroviniui vežti yra būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015). Nagrinėjamoje byloje krovinys buvo supakuotas, byloje nėra duomenų apie pakuotės pažeidimus, kurie turėjo būti matomi vežėjui, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad vežėjas turėjo pamatyti ir atlikti pastabas apie netinkamą krovinio pakuotę ar numatyti krovinio netinkamos pakuotės pasekmes. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas 1 509,53 EUR sumai yra pagrįstas.
Dėl 400 EUR už mokesčio už krovinio gabenimą jo neperkraunant
23. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 400 EUR už krovinio gabenimą jo neperkraunant, nes sprendė, kad tokios paslaugos ieškovės atsakovei nebuvo suteiktos. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka, nes ji prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Byloje pateikti šalių susirašinėjimai elektroniniais laiškais, patvirtina, kad ieškovė atsakovei 2017-05-08 išsiuntė el. laišką, kuriame nurodė, kad iki pristatymo vietos dar 450 km, todėl už krovinio pristatymą su tomis pačiomis mašinomis dar reikalinga 400 EUR už kiekvieną. 2017-05-10 atsakovė pateikė ieškovei atsakymą, kuriame nurodė krovinio adresą ir paprašė patvirtinti: už papildomus 200 EUR už kiekvieną mašiną. Esant tokiam šalių susitarimui ir nesant byloje duomenų, kad krovinys iki krovinio išsikrovimo vietos buvo perkrautas, nėra pagrindo išvadai, kad šios paslaugos ieškovei nebuvo suteiktos. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei iš atsakovės 400 EUR išlaidų.
Dėl 300 EUR priteisimo
24. Ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti jai 300 EUR išlaidų už papildomą garantiją (TIR garantija) kiekvienam automobiliui, t. y. po 150 EUR kiekvienam. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad ji šią paslaugą suteikė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalys buvo sutarusios apdrausti krovinį, tačiau ieškovė to nepadarė. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
25. Byloje pateiktas atsakovės 2017-04-26 el. laiškas, kuris buvo išsiųstas ieškovei. Laiške pateiktas užsakymas nurodant, kad užsakoma paėmimas iš Šiaulių (2 mašinos po 1550 EUR su draudimu 124514,31 EUR). Nors ieškovė savo el. laiške 2017-04-27 tikslindama užsakymą nurodė, kad 150 EUR kiekvienam automobiliui už papildomos krovinio garantijos įforminimą, tačiau laiške garantijos paminėjimas nekeičia esmės, kad šalys tarėsi dėl krovinio draudimo. Vėliau iš šalių susirašinėjimo matyti, kad pati ieškovė, t. y. jos vadybininkas savo 2017-05-28 el. laiške pripažįsta, kad draudimo kompanijoje draudimo užsakymą priėmęs vadybininkas buvo ko gero ne ofise ir grįžęs nesuformino poliso. Taip pat ieškovė nurodo šiame laiške, kad agentas pavedė ją ir nesuformino draudimo poliso. Kilus ginčui dėl draudimo 2017-05-17 laiške atsakovė ieškovei nurodė, kad pateiktas draudimas atrodo kaip privalomas pagal CMR konvenciją, o ne papildomas, nes draudžiant savo krovinį atsakovė būtų gavusi individualų draudimą savo kroviniui su krovinio verte, išsikrovimo adresu, unikaliu poliuso numerį, todėl paprašė ieškovės atsiųsti įrodymus apie draudimą. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė ieškovei draudimo poliso neatsiuntė. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė gavusi tik Lloyd‘s Market Association (LMA) draudimo taisykles, kas jai suteikė teisėtus lūkesčius manyti, kad buvo susitarta dėl draudimo. Atsižvelgiant į byloje pateiktus šalių susirašinėjimus ir paaiškinimus spręstina, jog šalys buvo sutarusios dėl draudimo kroviniui sudarymo, kurio ieškovė nesudarė, todėl už šią paslaugą neturi teisės reikalauti atlyginimo. Ieškovės reikalavimas priteisti 300 EUR laikytinas nepagrįstu ir šioje dalyje teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
26. CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino, jog yra įstatyme numatytas pagrindas ieškiniui tenkinti iš dalies, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, bei atsižvelgiant į ieškovo prašymą, ieškovei priteistina iš atsakovės 6 procentų dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą (1909,53 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2017-09-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
27. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 88 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).
28. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl 3 946 EUR ieškinio priteisimo, tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškinio dalies 1736,47 EUR atsisakė nurodžiusi, kad su buhalterija nebuvo susitikrinusi gautos sumos apmokėjimo. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškinį paliko nenagrinėtą. Pagal CPK 94 str. kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas sprendžia, kad dalyje, kurioje ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl ieškovės kaltės, todėl pirmosios instancijos teisme paskirstomos atsižvelgiant į pradinę pareikštą ieškinio sumą. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1270,72 EUR bylinėjimosi išlaidų (1200 EUR atstovavimo išlaidos, 20,72 EUR procesinių dokumentų vertimo išlaidos, 89 EUR žyminis mokestis, iš kurių 39 EUR sudaro ieškinio dalies atsisakymo suma. Vadovaujantis CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1d. ieškovei iš atsakovės išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (patenkinta 48,39 %, atmesta 51,61 %), priteistina 614,90 EUR (1270,72 Eur x 48,39 %) bylinėjimosi išlaidų. Iš ieškovės proporcingai atmestų reikalavimų daliai atsakovei priteistina dalis 686,93 EUR (1331 x 51,61 %) bylinėjimosi išlaidų. Dėl proceso dalyviams priteistų bylinėjimosi išlaidų išieškojimo operatyvumo ir ekonomiškumo, atliktinas tarp ieškovės ir atsakovės joms priteistų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymas, priteisiant atsakovei iš ieškovės 72,03 EUR (686,93 EUR – 614,90 EUR).
29. Bylinėjimosi (pašto) išlaidų suma pirmosios instancijos teisme sudaro 6,77 EUR, todėl pašto išlaidos iš šalių priteisiamos proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintas 48,39 proc., iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisiama 3,49 EUR, o iš atsakovės 3,28 EUR.
30. Bylos duomenimis apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 650 EUR bylinėjimosi išlaidų (apeliacinio skundo parengimas ir sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą), o atsakovė patyrė 605 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas 86,42 proc., atsitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovei priteisima 561,73 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o atsakovei 82,16 EUR (605 EUR x 13,58 proc.). Dėl proceso dalyviams priteistų bylinėjimosi išlaidų išieškojimo operatyvumo ir ekonomiškumo, atliktinas tarp ieškovės ir atsakovės joms priteistų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymas, priteisiant ieškovei iš atsakovės 479,57 EUR (561,73 EUR – 82,16 EUR).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei UAB ,,Delamode Baltics“ į. k. 300614485, 1909,53 EUR skolos, 6 procentus dydžio palūkanas už priteistą sumą (1909,53 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2017-09-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinį 1736,47 EUR dalyje palikti nenagrinėtu.
Priteisti iš ieškovės UAB ,,Delamode Baltics“, į. k. 300614485, 72,03 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovės UAB ,,Liucija‘‘ įm. k. 120946939, naudai.
Priteisti iš ieškovės UAB ,,Delamode Baltics“, į. k. 300614485, 3,49 EUR, o iš atsakovės UAB ,,Liucija‘‘ į. k. 120946939, 3,28 EUR pašto išlaidų į valstybės biudžetą.
Trečiojo asmens UAB ,,Rytų verslo kompanija“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsisakyti priimti.
Priteisti iš atsakovės UAB ,,Liucija“, į. k. 120946939, ieškovės UAB ,,Delamode Baltics“, į. k. 300614485, naudai 479,57 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.