- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-18
- Bylos Nr.
- I-5031-422/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01108-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- G. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. (G. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. G. (G. G.) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 65 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–6), skundo papildyme (b. l. 70–74) nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. gegužės 30 d. (skundo padavimo teismui dienos) kalėjo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3 –iame sektoriuje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 1-6 ir 10-11 būriuose. Pastatų, kuriuose buvo pareiškėjo gyvenamosios patalpos, stogas iki 2016 m. renovacijos buvo dengtas šiferiu, sutrūkinėjęs, avaringos būklės, jame buvo uždrausta medžiaga – asbestas. Pastatai buvo avaringos būsenos, išorinės sienos įskilusios, iš stogo iškritusios plytos, langų ir durų sąramos nusėdusios, tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo kalinamas pažeidžiant reglamentuojamą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Jam tekusį gyvenamąjį plotą santykinai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kitas inventorius. Tvirtino, kad būriuose nebuvo laisvalaikio kambarių, sanitarinio mazgo personalui, nebuvo drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus trūko sanitarinių įrenginių. Gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, 3-7 būrių bendrabučiuose nebuvo šildymo sistemos, administracijos išduoti elektriniai šildytuvai buvo nepakankami, todėl patalpose buvo šalta, drėgna, langų kampuose, ant lubų buvo pelėsis, grybelis, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, buvo blogas, mirguliuojantis apšvietimas, todėl negalėjo rašyti ir skaityti, pastoviai skaudėjo akis ir galvą, pablogėjo rega. Gyvenamosiose patalpose baldai nebuvo pritvirtinti prie žemės, dėl to pastoviai kilo pavojus sveikatai ir net gyvybei, lipdamas į antrą lovos aukštą ar imdamas drabužius iš spintos ne kartą buvo susižeidęs. Gyvenamosiose patalpose buvo gausu parazitų (tarakonų, blakių), kurie trukdė išsimiegoti, pareiškėjas kankinosi dėl jų sukandimų sukelto niežulio, tinimo. Dušuose-prausyklose buvo šalta, drėgna, gausu buitinių parazitų, blogas apšvietimas, slidžios grindys, ant kurių ne kartą yra paslydęs ir susižeidęs. Prausykloje ir valgykloje nebuvo pakankamai praustuvių, nebuvo rankų džiovinimo aparato, rankšluosčių rankoms valytis. Tvirtino, kad nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, langai buvo grotuoti, todėl, kilus gaisrui, neturėtų galimybės išsigelbėti, dėl to pastoviai gyveno, jausdamas baimę, stresą. Teigė, kad 3-6 būrių bendrabučiuose, prieš įkuriant gyvenamąsias patalpas ir po jų įkūrimo, buvo įrengtas rentgeno kabinetas, dėl kurio įtakos pareiškėją kankino pastovūs galvos skausmai, blogas apetitas, nemiga, susilpnėjusi potencija ir pan. Nurodė, kad atsakovės atstovas nesudarė jam tinkamų sąlygų pasivaikščioti, nes pasivaikščiojimo kiemas buvo mažas, dėl jame įrengtos sunkiosios atletikos aikštelės, stalo su suolais, džiovyklos trūko vietos pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kieme neįrengti stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, nebuvo lietaus vandens nutekėjimui skirtų kanalizacinių šulinių, todėl pastoviai buvo patvinę. Pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštyno, todėl kilo grėsmė būti sužalotam. Pasivaikščiojimo kiemelis 70-100 m nutolęs nuo gamybinių cechų, kuriuose vyko plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija, todėl oras buvo užterštas. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį skausmą, garbės ir orumo pažeminimą, stresą, depresiją, sveikatos pablogėjimą, kančių, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 65 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės. Nurodė, kad skundo reikalavimui neturi būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes toks nenumatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnyje. Be to, pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas pagal LR CK 1.127 str. 5 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 10–18) ir atsiliepime į pareiškėjo skundo papildymą (b. l. 77–79) nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose vienam nuteistajam tekusi reglamentuota gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Tvirtino, kad pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto. Gyvenamosios patalpos baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos teisės aktuose numatyta tvarka. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Įstaiga užtikrina tinkamą apšvietimą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos keičiamos naujomis. Pravieniškių PN-AK užtikrino tinkamą temperatūros palaikymą gyvenamosiose patalpose. 3-ojo sektoriaus 11 būryje buvo įrengta centralizuota šildymo sistema, 5 būrio gyvenamosios patalpos 2017-2018 m. šildymo sezonais buvo šildomos elektriniais šildytuvais. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamos patalpų temperatūros nesikreipė. Buitiniai parazitai naikinami su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių pagrindu, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Nuteistieji gyvenamąsias patalpas privalo tvarkytis patys, todėl, tinkamai atliekant šią pareigą, gyvenamosiose patalpose nebūtų atsiradę buitinių parazitų, pelėsio. Ginčo būrių sanitariniai mazgai aprūpinti sanitariniais įrenginiais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Įstaigoje 2018 m. vasario 22 d. buvo atliktas patikrinimas, kurio metu buvo atlikti matavimai 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpoje bei koridoriuje tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu nepatiria. Nuo 2018 m. kovo 14 d. rentgeno kabinetas nenaudojamas. Įstaigoje parengti evakuacijos planai ir gaisrinės instrukcijos, su kompetentinga institucija suderintas veiksmų planas kilus gaisrui. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau nuo 2016 m. balandžio mėn., įstaigos 3 –iame sektoriuje buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai ir šiuo metu pastatai padengti bitumine danga. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, informacijos apie tai, kada buvo remontuojami įstaigos stogai, neturi. Įstaigos 3 – ame sektoriuje pasivaikščiojimo kiemuose buvo įrengtas sporto inventorius, nuo sporto aikštynų kiemeliai nebuvo atskirti, kanalizacijos šuliniai vandeniui nutekėti buvo įrengti, stogelių apsisaugoti nuo atmosferos kritulių nebuvo įrengta. Šiuo metu kiemeliai rekonstruojami. Gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos, tai vyksta gamybinėje zonoje, kur veiklą vykdo VĮ „Mūsų amatai“, apie tai pataisos namai
informacijos neturi. 3-iame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Džiovinimo vietos buvo įrengtos ir būrio kieme. Ginčo patalpos skundžiamu laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM specialistų nebuvo tikrintos, dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesiskundė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. gegužės 30 d. jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 3–ame sektoriuje bendrabučio tipo patalpose, kai jis buvo kalinamas, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, nesilaikant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų.
Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu 2011 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. gegužės 30 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo nurodyti argumentai dėl senaties termino skaičiavimo pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo ginčo gyvenamosiose patalpose pradžios.
Įvertinęs aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. gegužės 30 d. (b. l. 7), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. gegužės 29 d. pareikšti.
Pareiškėjas tvirtina, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas ginčo santykiams tiesiogiai taikytinoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje, taikant atsakomybę už Konvencijos 3 straipsnio pažeidimus.
Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą H. prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą D. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą K. prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą C. prieš Italiją). Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas S.prieš Jungtinę Karalystę).
Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikytini nepagrįstais.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašoma taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, neprašė teismą šį terminą atnaujinti.
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2015 m. gegužės 29 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. gegužės 30 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.
Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis (b. l. 22–24), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. buvo paskirtas gyventi į 10 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 35 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteitajam joje teko 3,18 kv. m gyvenamojo ploto.
Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. buvo paskirtas kalėti į 4 būrio 6 brigadą, kurios gyvenamasis plotas 18,07 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,61 kv. m gyvenamojo ploto.
Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. pareiškėjas kalėjo 5 būrio 5 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 34,44 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,13 kv. m.
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie ginčo patalpų plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių neginčijo, todėl teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti ir pan.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Taisyklės) 5.6, 5.8. ir 5.9 punktuose nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlis, laisvalaikio kambarys, batų ir drabužių džiovykla.
Atsakovės atstovas pateikė teismui pažymą (b. l. 80), kurioje nurodyta, jog 3 sektoriuje atskiroje patalpoje buvo įrengtos skalbimo mašinos, kur buvo galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, tačiau ši pažyma neįrodo, kad batų ir drabužių džiovykla buvo įrengta būtent ginčo būriuose (10 ir 4-5 būriuose). Pravieniškių PN-AK neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad ginčo būriuose nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, sandėlis valymo inventoriui ir dezinfekavimo priemonėms laikyti. Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovė ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.6, 5.8, 5.9 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį, drabužių ir avalynės džiovyklą, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlį.
Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pastatų, kuriuose buvo 4, 5 ir 10 būriai, techninės būklės, nurodydamas, kad šie pastatai buvo netinkami gyventi, avarinės būklės, jų stogai nebuvo keisti 54 metus, padengti šiferiu (asbestu), sutrūniję, išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos nusėdusios, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Tvirtino, kad tokia pastatų būklė kėlė grėsmę jo sveikatai ir saugumui.
Atsakovės atstovas pateikė teismui statinio techninį (techninį energetinį pasą) Nr. 214 (b. l. 93–99), kuriame nurodyti bendri duomenys apie statinio pastatymo metus, plotus, paskirtį, konstrukcijas, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų apie statinių, kuriuose buvo ginčo būriai, sienų, stogų, techninę būklę, jos stebėjimus, kasmetines statinių, atskirų jų konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (statinių techninės priežiūros žurnalų kopijų), t. y. objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl prastos pastatų, kuriame buvo 4,5 ir 10 būriai, techninės būklės – seno, nusidėvėjusio stogo, suskilusių sienų, netvarkingų durų ir sienų sąramų ir pan., todėl pareiškėjo pretenzijos šiame kontekste laikytinos pagrįstomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).
Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą neginčijo, kad pastatų, kuriuose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Į bylą pateiktoje pažymoje (b. l. 80) nurodyta, kad gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno nuteistasis G. G., stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios nematomos skaidulos. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Nuo 2016 m. balandžio mėn., įstaigos 3 sektoriuje buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai ir šiuo metu pastatai padengti bitumine danga.
Pažymėtina, kad minėtoje pažymoje teigiama, kad asbesto pavojus atsiranda tuo atveju, kai asbestiniai statiniai, konstrukcijos ar gaminiai yra ardomi, laužomi ar apdorojami. Šioje pažymoje nurodyta, kad ginčo pastatų stogo danga buvo asbestinio šiferio, o nuo 2016 m. balandžio mėn. atlikus renovacijos darbus ji buvo pakeista į bituminę, kada vyko stogo remonto darbai, duomenų nepateikta. Atsakovės atstovo teigimu, tokių duomenų jis pateikti negali.
Iš aukščiau nurodytų aplinkybių, akivaizdu, kad pareiškėjo buvimo pataisos namuose laikotarpiu ginčo statiniuose vyko stogo remonto darbai, kurių metu buvo ardomas asbesto–šiferio stogas, todėl smulkiosios asbesto dalelės galėjo patekti į pareiškėjo gyvenamąją aplinką, todėl jo argumentai dėl nesaugios, sveikatai pavojingos aplinkos byloje iš esmės nepaneigti.
Pareiškėjas nurodė, kad 200 žmonių turėjo naudotis tik keliais tualetais, todėl, norint atlikti gamtinius reikalus, teko laukti eilėje, tai kėlė jam fizinį skausmą, nepatogumų, kančių.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos), buvo nurodyta, kad tualete turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta 1 klozetas arba pisuaras 15 nuteistųjų.
Pravieniškių PN-AK duomenimis 4–5 būrių sanitariniame mazge buvo 3 klozetai ir 3 unitazai, nuo 2016 m. kovo mėn. 4 klozetai ir 4 pisuarai, 10-11 būrių sanitariniame mazge buvo 10 klozetų (b. l. 23–24). Nors teismo pareikalavimu (b. l. 68) Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis apie nuteistųjų skaičių ginčo būriuose pareiškėjo skyrimo gyventi į šiuos būrius dienomis (b. l. 100), tačiau duomenų apie abiejų būrių (4-5 ir 10-11), kurie naudojosi bendru sanitariniu mazgu, nuteistųjų skaičių visu vertinamuoju laikotarpiu į bylą nėra pateikta. Teismo nuomone, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka nustatyti, ar nuteistieji ginčo būriuose buvo tinkamai aprūpinti sanitariniais įrenginiais (klozetais, pisuarais) vertinamuoju laikotarpiu, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sanitarinių įrenginių (tualetų) trūkumo taip pat lieka nepaneigtos.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš neužtikrintos tinkamos gyvenamųjų patalpų bei dušinių-prausyklų oro temperatūros, ventiliacijos, apšvietimo. Tvirtino, kad minėtose patalpose buvo šalta, trūko ventiliacijos, patalpose kaupėsi drėgmė, buvo pelėsis ir grybelis, slidžios grindys, dėl to ne kartą buvo paslydęs ir susižeidęs, buvo buitinių parazitų (blakių ir tarakonų), dėl kurių sukandimų negalėjo tinkamai išsimiegoti.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau - Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau ir – Higienos norma HN 134:2015).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (Higienos normos HN 76:2010 22 p.) .
Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 735-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.
Higienos normos HN 76:2010 56 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.
Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 14,16, 17 ir 39 punktuose.
Į bylą atsakovės atstovas pateikė teismui Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto pažymą ( b. l. 23–24), kurioje nurodyta, jog 3 sektoriaus patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. 3 sektoriaus gyvenamosiose patalpose buvo įrengta centralizuota šildymo sistema, tačiau gyvenamosios patalpos 2017-2018 metų šildymo sezonais buvo šildomos elektriniais šildytuvais. Pataisos namuose užtikrinama reglamentuota bendra dirbtinė apšvieta, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų (patikrinimo aktų kopijų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų, nuotraukų ir pan.), patvirtinančių nurodytas aplinkybes, į bylą nėra pateikta.
Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, iš esmės galimas atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Šiuo atveju, pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kokiu metu buvo netinkamas apšvietimas, ventiliacija, oro temperatūra, drėgmė, pelėsis, slidžios grindys, ant kurių jis ne kartą buvo paslydęs ir patyręs traumą ir pan., į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Pravieniškių PN-AK veiksmai.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl buitinių parazitų (tarakonų, blakių) gyvenamosiose bei bendrojo naudojimo patalpose, tvirtino, kad dėl jų sukandimo negalėdavo išsimiegoti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiški reikalavimai įtvirtinti Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ ir UAB „Dezinfa“, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 23–28). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų (b. l. 29–56) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo būrio patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, tikėtina pareiškėjo nurodyta aplinkybe dėl buitinių parazitų tam tikrais periodais buvimo gyvenamosiose patalpose.
Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.
Pareiškėjas tvirtino, kad baldai (lovos, spintos) nebuvo pritvirtintos prie grindų, todėl kilo pavojus jo sveikatai ir net gyvybei, nes lipdamas į antrą lovos aukštą ar imdamas drabužius iš spintos ne kartą yra susižeidęs.
Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti baldus prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiose Aprūpinimo normose.
Atsižvelgiant į tai, kad baldų (lovų, spintų) pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų baldų atmestinos kaip nepagrįstos.
Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepritvirtintų baldų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą taip pat siejo su per mažais, netinkamai įrengtais pasivaikščiojimo kiemeliais, tvirtindamas, kad juose nebuvo įrengti kanalizacijos šuliniai lietaus vandens nutekėjimui, todėl jie buvo patvinę, taip pat neįrengti stogeliai, po kuriais nuteistieji galėtų pasislėpti nuo kritulių, jie neatskirti nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. 3-6 būrių pasivaikščiojimo kiemeliai buvo arti gamybinių patalpų, kuriose buvo deginamos gamybinės plastmasės atliekos, dėl to oras jame buvo užterštas.
Žemesnės instancijos teismas
Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Teismas pažymi, kad šiame teisės akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo yra nepagrįstos.
Pataisos namų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 m pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose yra nepagrįstos.
Higienos normos HN 76:2010 18.3. punkte buvo nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei.
Atsakovės atstovas pripažino pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl pasivaikščiojimo kiemelių neatskyrimo nuo sporto aikštynų (b. l. 77–78), todėl konstatuotinas HN 76:2010 18.3. punkto pažeidimas.
Pravieniškių PN-AK nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl kiemelio oro taršos, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl oro užterštumo pasivaikščiojimo kiemelyje lieka nepaneigti.
Pareiškėjas teigė, kad pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, nes nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, langai buvo grotuoti. Kilus gaisrui, pareiškėjas neturėtų galimybės išsigelbėti, todėl pastoviai gyveno apimtas baimės, išgyvenimų ir streso.
Į bylą pateiktoje Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto pažymoje (b. l. 23–24) nurodyta, kad siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, įstaiga parengė ir suderino su kompetentinga institucija personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Įstaigoje parengti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos. Atsakovės atstovė neargumentavo pareiškėjo pozicijos dėl priešgaisrinės apsaugos sistemos ir avarinio išėjimo ginčo būriuose nebuvimo, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl priešgaisrinių reikalavimų nesilaikymo pripažintinos pagrįstomis.
Pareiškėjo argumentai, jog 4-6 būrių patalpose buvo įrengtas rentgeno kabinetas, kuris kenkė jo sveikatai, atmestini, kadangi pagal byloje esančius duomenis Įstaigoje 2018 m. vasario 22 d. buvo atliktas patikrinimas ir surašytas Radiacijos saugos reikalavimų vykdymo patikrinimo aktas. Patikrinimo metu buvo atlikti matavimai 3, 5 ir 6 būrių patalpose bei koridoriuje tarp šių patalpų ir nustatyta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu, nepatiria (b. l. 101–104).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais nepatogumais, neigiamais išgyvenimais, fiziniu skausmu (blakių sukandimais), garbės ir orumo pažeminimu, stresu, depresija, sveikatos pablogėjimu (regos sutrikimais) ir patirtomis kančiomis.
Byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose už ginčo laikotarpį (b. l. 20–21, 105–151), duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus dėl pablogėjusio regėjimo, nėra. Buitinių parazitų sukandimų, patirtų psichinės sveikatos sutrikimų, sąlygotų skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat nėra. Taigi, teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų (sanitarinių įrenginių trūkumo, saugios ir sveikos gyvenamosios aplinkos neužtikrinimo (buitinių parazitų, techniškai netvarkingų patalpų, netinkamai įrengto pasivaikščiojimo kiemelio, asbesto, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo) ir pan.) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, neturėdamas duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. G. (G. G.) skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo G. G. (G. G.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje koloijoje sąlygas.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.