Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. K. patikslintą pareiškimą atsakovui Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, tretiesiems asmenims VĮ „Registrų centras“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sandorio pripažinimo galiojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo VĮ „Registrų centras“ nurodė, kad nėra suinteresuotas bylos baigtimi, o tik vykdo nustatytas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas. Pažymėjo, kad 1994-03-11 pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta anksčiau nei įvyko visuotinis pajininkų susirinkimas, kuriame buvo nutartą „mažąjį prūdą“ parduoti S. K., o visuotinis pajininkų susirinkimas įvyko tik 1995‑03‑26. (b.l. 108-110).

Teismo posėdžio metu ieškovas S. K. palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad nusipirko tvenkinį, tačiau niekas nepasakė, kad reikia kreiptis į notarą. Davė dokumentus ir viskas. Registrų centrui tvenkinio dokumentus pateikė jis, padarė projektą ir atidavė jiems, tačiau Registrų centras neįregistravo. Jam pasiūlė už pajų šį tvenkinį įsigyti. Atidavė ir viskas, niekas nežinojo, kad kažką dar reikia daryti. Kolūkyje tvenkinys buvo registruotas. Dėl šio tvenkinio buvo bylų teisme, bandė iš jo žemę po juo atimti. Atėmė pylimą, dalį paliko. Visus pirkimo-pardavimo dokumentus ruošė K. ir buhalterė. Jis nebuvo informuotas, kad tvenkinys sandorio dienai neįregistruotas registre.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie jo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Teismą informavo, kad teismo posėdyje nedalyvaus, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.

Suinteresuotų asmenų VĮ „Registrų centras“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atstovai į teismo posėdį neatvyko, buvo gauti prašymai bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, todėl byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Rungimosi principo esmė yra tai, kad nešališkas teismas nagrinėja šalių ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t. y. šalys procese turi būti aktyvios, siekdamos įrodyti tai, ką teigia. Rungimosi principas yra glaudžiai susijęs su lygiateisiškumo principu, kuris įtvirtina nuostatą, kad šalių procesinės teisės yra lygios, t. y. nė viena ginčo šalis nėra labiau privilegijuota ir vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant ir taikant šiuos principus, pažymima, kad ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. D. D., V. D., bylos Nr. 3K-3-282/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB ,,Klaipėdos technikos mokykla”, bylos Nr. 3K-3-684/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje V. J. Č. v. AB bankas „Hansabankas“, A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2007; ir kt.); dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui atlikti minėtų veiksmų už ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-74/2008).

Kasacinis teismas pažymėjo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio, jos sąlygų ar sąvokų reikšmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Kartu tai įpareigoja teismą argumentuoti savo priimtą sprendimą, pagrindžiant, kodėl būtent toks teismo sprendimas labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Kartu kasacinis teismas nurodė, kad sutarčių aiškinimo taisyklės neturi būti suabsoliutinamos, tačiau tai neturi paneigti sutarties šalių ketinimų ir tikslų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“, R. G. K.; bylos Nr. 3K-3-17/2006, skelbta: Teismų praktika 25, p. 71-89). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nagrinėjant bylą ir aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Tačiau šis subjektyvaus sutarties aiškinimo principas negali būti sureikšminamas. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, nes jie gali būti šalių iškreipiami. Dėl to, aiškinant konkrečią sutartį, negalima suteikti didesnės reikšmės kuriam nors vienam sutarčių aiškinimo principui, bet būtina kompleksiškai remtis visais, kurie padėtų kiek įmanoma tiksliau kvalifikuoti aiškinamą sutartį ir jos pagrindu susiklosčiusius ginčo šalių teisinius santykius. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad be CPK 6.193 straipsnyje nurodytų sutarčių aiškinimo principų taip pat būtina vadovautis ir bendraisiais teisės principais, t. y. teisingumu ir protingumu.

Teismas nagrinėdamas bylą turi nustatyti, kokį reikalavimą reiškia ieškovas, ir pagal tai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką. Antraip teismo procesinė veikla byloje bus netikslinga ir neleis tinkamai pasiekti CPK 2 straipsnyje nurodytų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Bylos nagrinėjimo dalykas nustatomas ne tik atsižvelgiant į ieškovo reikalavimus, bet ir atsakovo atsikirtimus į pareikštus reikalavimus – atsiliepimo į ieškinį faktinį pagrindą. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo,trečiųjų asmenų atsiliepimo į ieškinį pagrindą ir dalyką bei šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus – turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo,ir taip pat trečiojo asmens išdėstytas aplinkybes (CPK 111 str. 2 d. 5, 6 p.; 135 str. 1 d. 3 p., 2 d,; 143 str. 3 d.).

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia

Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). Pagal CPK 176 str. 1 d., įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d., sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai; pagal 8 str. 3 d., jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas.

1964 metų CK ir po to galiojęs 1994 metais apibrėžė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo pirkimo pardavimą formą tik notarine tvarka(CK 255 str.).CK 44,47,58 str.imperatyviai nustatė,kad notarinės sandorio formos nesilaikymas rodo,kad sandoris yra negaliojantis su 58 str.5d. buvusia išimtimi,kuri atitinka CK 1.93str.4d..

1992-09-10 išraše iš kolūkio „(duomenys neskelbtini)“ turto priėmimo-perdavimo akto žemės ūkio bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ nurodyta, kad turtas – prūdai (1 vnt.) perduodamas žemės ūkio bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (b.l. 35-36).

Ieškovas byloje pateikė 1994-02-10 važtaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) originalą, kuriame nurodyta, jog ieškovas S. K. už mažąjį prūdą turėtų sumokėti pajaus sąskaita 2900,92 Lt ir grynais 1099,08 Lt, iš viso 4000 Lt (b.l. 37-39).

1994-02-10 kasos pajamų orderiu Serija (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vyriausiasis buhalteris patvirtino, kad iš S. K. už mažąjį prūdą buvo paimta 1780,57 Lt (b.l. 40-42).

Ieškovas sandorio patvirtinimui pagrįsti iš teisinės pusės rėmėsi CK 1.93 str.3,4 dalimis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą pabrėžė jog: „CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, ir tokiu atveju sandorio po to įforminti notarine tvarka nebereikia. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinta išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarine forma ir kuris sudarytas šios nesilaikant. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: pirma, sandoris yra dvišalis; antra, viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; trečia, kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Pažymėtina, kad šios normos taikymui yra svarbu lai, jog būtų akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį.“ (2007-12-28 LAT nutartis c.b. Nr. 3K-3-581/2007). „Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu. Be to, sprendžiant, ar tenkinimas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti minėtų trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto laikymo sąlygų. Tokiu atveju reikia išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, t. y. ar tokia sutartis ne tik dėl notarines formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negalės būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. (LAT nutartis c.b. Nr. 3K-3-20/2008).

Ieškovas byloje pateikė,kaip jis nurodo, 1994-03-11 mažojo tvenkinio pardavimo pirkimo sutarties originalą, kuriame nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė (pardavėjas), atstovaujama vadovo J. K. ir (duomenys neskelbtini) Ž.Ū. bendrovės pajininkui S. K. remiantis Ž.Ū. bendrovės įstatais pardavė mažąjį tvenkinį, esantį S. K. nuosavo žemės teritorijoje už 4000 Lt; S. K. įsipareigojo atsiskaityti su žemės ūkio bendrove pajaus sąskaita 2900,92 Lt ir 1090,08 Lt sumokant pinigais į kasą (b.l. 32).

Visų pirma,šia sutartimi buvo parduodamas nekilnojamasis daiktas,kuris nebuvo registruotas kaip nuosavybės objektas. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įrašas apie nekilnojamąjį turtą, t.y. Kiti statiniai (inžineriniai) – Dirbtinis tvenkinys, pylimas1, pylimas 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), galioja nuo 2013-02-12; Nekilnojamojo turto registre duomenys apie savininką neįrašyti (b.l. 20).Ši registracija atsirado tik po to,kai ieškovas pateikė tuos pačius dokumentus į VĮ Registrų centrą(tai ieškovas paaiškino teisme),kurie pateikti teismui į bylą.

Iš esamų duomenų seka,kad ginčo objektas buvo kolūkio valdyme ir perėjo ŽŪB“ (duomenys neskelbtini)“ pagal perdavimo aktą.Taip galėjo būti,tačiau iš perdavimo akto matyti,kad realiai likviduojamas kolūkis „(duomenys neskelbtini)“ tik formaliai perdavė naujai suformuotai ŽŪB “ (duomenys neskelbtini)“ turto vienetą-vieną prūdą,bet neperdavė jį kaip nuosavybę.Iš esmės nei kolūkis,nei bendrovė po jo „perėmimo“(patys sau perdavė) neturėjo šio turto objekto formaliai savo nuosavybėje.Teisėtas valdymas negali būti nuosavybės teisių įrodymas. Pagal esamą ir buvusį teisinį turto nuosavybės apibrėžimą šis turtas nebuvo kolūkio ir bendrovės nuosavybė,ką galima nuspręsti ir pagal esamus duomenis byloje- ŽŪB naudojosi 3964 ha žemės plotu,kurio 2624 ha priklausė valstybei(b.l.56).Jeigu tvenkinys galėjo būti virš valstybinės žemės arba jos dalies,tai ŽŪB negalėjo net teoriškai teisės sudarinėti dėl to tvenkinio pirkimo-pardavimo sandorio.Jeigu tvenkinys būtų bendrovės nuosavybėje,tai ši nuosavybė būtų įregistruota įstatymo nustatyta tvarka su nuoroda į savininką.Tokio fakto byloje nėra ir nebuvo.

Iš pateiktos „sutarties“ matyti,kad J. K. vienasmeniškai,be jokio teisėto pagrindo(1992 m.įstatuose (b.l.59-60) vadovas neturi teisės parduoti vienasmeniškai bendrovės turtą,-7.6 punktas) tik galimai 1994-03-11 surašė minėtą sutartį.Kodėl galimai,nes ji nėra registruota bendrovės dokumentuose,joje nėra registracijos spaudo ar kitokio registracijos įrašo,kas patvirtintų,kad tokio turinio sutartis buvo surašoma būtent 1994-03-11,o ne vėliau.

Taip pat šioje „sutartyje“ nurodomas tikrovę neatitinkantis faktas,kad parduodamas tvenkinys,esantis pirkėjo S. K. nuosavybės žemėje. To pasekoje objektyviai vėl kyla neaiškumas.Kaip galima parduoti tvenkinį,esantį kito asmens žemėje? Teismas mano,kad šioje situacijoje to padaryti teisiškai teisingai pirkimo-pardavimo sutartimi neįmanoma.Teismui pateiktame plane (b.l.10) galimai nuosavybę galėjo turėti ar įgyti teisę į ją T. K.,bet ne S. K..Jokių S. K. nuosavybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Į bylą pateiktas išrašas(datuotas 1995-04-10 Vilniaus rajono ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ spaudu dokumentams be dokumento numerio fiksavimo bei su likvidatoriaus J. K. parašu) iš 1995‑03‑26 (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės visuotinio pajininkų susirinkimo, kuriame dalyvavo 69 pajininkai iš 129, protokolo Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad susirinkimo metu vienbalsiai nutarta mažąjį prūdą parduoti pajininkui S. K. už pajaus sąskaitą ir prierašas „už keturis tūkstančius“ (b.l. 34).Pasirašė išrašą J. K..Originalo nepateikta.Nustatyti ar spaudai,esantys ant išrašo, buvo 1995 metais bendrovėje negalima dėl tokios analizės negalėjimo pagal esamus įrodymus.Tačiau teismui kelia abejonę,kaip po akto surašymo išliko tik išrašas,o neliko originalų ir kaip po 2002 metų bendrovės likvidavimo pas jo buvusį valdybos pirmininką liko kažkokie dokumentai,spaudai.Teismas pažymi,kad spaudai yra tokie patys,kurie yra pateiktuose į bylą dokumentuose.Tai rodo,kad šie spaudai buvo sudėti dokumentuose ne 1994-1995 metais,o vėliau(b.l.116),nes matyti tie patys spaudai(2014-04-16).Tuo pačiu šis išrašas patvirtina,kad J. K. be bendrovės narių susirinkimo ir jų sutikimo negalėjo parduoti bendrovės turto.

Taip pat byloje nėra jokių įrodymų,kad ieškovas sumokėjo visą nurodytą sumą-tiek pajumi,tiek grynais pinigais,nes grynais pinigais jis tą pačią dieną sumokėjo prieš taisymą rašikliu nurodytą 1780,57 litų sumą bendrovei tą pačią dieną-1994-04-10(b.l.37,40),t.y. didesnę sumą,kas yra nelogiška.Po to jokių duomenų apie savo likusios pajaus dalies įnešimą į bendrovės turtą už tvenkinį byloje nėra.Tai reiškia,kad ir ieškovas neįvykdė formaliai sandorio-neperdavė pajaus savo nurodoma apimtimi,t.y.neatsiskaitė už galimybę įsigyti tvenkinį sutarta apimtimi,kas buvo ir yra 1964 m.CK 58str.5d.ir dabar galiojančio CK 1.93str.4d.sąlygos nebuvimu.

Išraše iš 1995-05-27 priėmimo-perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinto 1995-05-27 ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ atspaudais bei J. K. parašu, nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės valdybos pirmininkas J. K. veikdamas pagal bendrovės visuotinio pajininkų nutarimą (Protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) 1995-03-26) perdavė, o S. K. priėmė mažąjį prūdą, o priėmimo perdavimo metu tarp šalių nėra jokių pretenzijų (b.l. 33).Šis išrašas nepatvirtintas jokiu originalu.Šį išrašą,kaip ir prieš tai nurodytą galėjo padaryti tik jį pasirašęs asmuo-J. K. ir tik iš originalo.Tačiau originalų byloje nėra,ir patvirtinti išrašo autentiškumo negalima,nes ant išrašų esantys spaudai yra pas J. K. ir juos surašyti realiai galima buvo daug vėliau ir net neesant originalių minėtų dokumentų,kadangi jokių jų egzistavimą patvirtinančių įrodymų byloje nėra(CPK 177,185str.).

Pagal 1964 m. CK 47 straipsnį sandoriai, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekiniai ir negalioja ab initio, todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Naujojo CK 1.78 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teismas ex officio konstatuotų niekinio sandorio faktą ir taikytų jo negaliojimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. A. B. ir kt., Nr. 3K-3-1333/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje 305-oji DNSB „Bokštas“ v. Vilniaus miesto valdybą, Nr. 3K-3-512/2002). Ši norma taikytina ir sandoriams, sudarytiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo.Kaip matome,teisminė praktika šiuo klausimu yra pakankamai sena ir nusistovėjusi.

Apibendrinant išdėstytą objektyviai galima konstatuoti,kad tretysis asmuo-NŽT pagrindė savo argumentus,kad atsakovas ŽŪB“ (duomenys neskelbtini)“ negalėjo parduoti tvenkinio,kurio nuosavybėje neturėjo ir neturi šiuo metu jokių teisių į jį.Tačiau buvęs bendrovės vadovas J. K.,neturėdamas teisėto pagrindo,bendrovei neturint parduodamo turto nuosavybėje, vienasmeniškai bandė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovu dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo,kurio sandorio patvirtinimui būtina notarinė forma(CK 1.78str.1d.,1.80str1d.).Atsakovas formaliai ir neformaliai nevengė sudaryti šios sutarties.Jis jos pas notarą realiai negalėjo sudaryti buvusiomis aplinkybėmis,t.y. jis negalėjo parduoti to ko neturi.Tuo pačiu ieškovas apmokėjo tik dalį ginčo tvenkinių sumos.Taip pat teismas neturi objektyvaus pagrindo vadovautis į bylą pateiktais išrašais iš originalių dokumentų kopijų,kurios teismui neduoda pagrindą laikyti juos buvusių dokumentų originalus patvirtinančiu įrodymu,kuriais remiantis galima patvirtinti jos turinyje nurodomas faktines aplinkybes.

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t.y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Todėl sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t.y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Taigi, CK 1.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoriai negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Ieškovas nenurodė ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ginčo sandoris atitiko nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai keliamus įstatymo reikalavimus.Iš neteisės negali kilti teisė.Todėl pagal byloje esančius įrodymus ir jais grindžiamas faktines aplinkybes,yra pagrindas pripažinti, kad šis sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms-1994 metais galiojusio 1964 m.CK 44,47,58 str. ir dabartinio CK 1.78str.,1.80str.reikalavimams,viešajai tvarkai ir gerai moralei.Taip pat ieškovas neįrodė,kad atsakovas vengė ar vengia pasirašyti notarinę sutartį,nes atsakovas to padaryti negali dėl ginčo tvenkinio nuosavybės neturėjimo ir tuo pačiu negalėjimo būti viena iš sandorio šalių.Todėl tenkinti ieškinį nėra jokio teisinio ar kito pagrindo.

Netenkinus ieškinio iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei-11,97 Lt pašto išlaidų(CPK 88,96str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo S. K.(a.k(duomenys neskelbtini) 11,97 Lt (vienuolika litų 97 ct) arba 3,47 eurus bylinėjimosi išlaidų valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo bankas Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.