- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-29
- Bylos Nr.
- 2A-163-258/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00509-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- S. K.
- Atsakovas
- Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Rukainiai“
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Registrų centras“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės, Zitos Smirnovienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-12-19 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovui Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Rukainiai“, tretiesiems asmenims VĮ „Registrų centras“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sandorio pripažinimo galiojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas patikslintu pareiškimu prašė pripažinti galiojančiu 1994-03-11 mažojo tvenkinio pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp ieškovo S. K. ir atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Rukainiai“, kuria nekilnojamasis daiktas, inžinerinis statinys - hidrotechninis statinys, pažymėtas plane 1, 0,81 ha ploto, esantis Vilniaus r. sav., Rukainių k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, buvo parduoti ieškovui; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (b.l. 125-127).
Nurodė, kad 1992-09-10 atsakovas žemės ūkio bendrovė „Rukainiai“ savo veiklą pradėjo reorganizavus Rukainių tarybinį ūkį. Po reorganizavimo Bendrovei kartu su kitu turtu buvo perduoti ir Rukainių didysis ir mažasis tvenkiniai. Mažasis tvenkinys - yra nekilnojamasis daiktas, inžinerinis statinys - hidrotechninis statinys, pažymėtas plane 1, 0,81 ha ploto, esantis Vilniaus r. sav., Rukainių k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),. 1994-03-11 atsakovas, atstovaujamas vadovo J. K., būdamas mažojo tvenkinio savininkas, ir ieškovas S. K., būdamas atsakovės pajininku, pasirašė mažojo tvenkinio pardavimo-pirkimo sutartį. Sutartyje šalys susitarė, kad mažasis tvenkinys parduodamas ieškovui, už kurį jis sumokėjo 2900 Lt turimo pajaus sąskaita ir 1099 Lt grynais pinigais. Atsakovas teisėtai nusprendė parduoti mažą tvenkinį 1995-03-26 įvykusiajame Bendrovės visuotiniame pajininkų susirinkime. Tačiau atsakovas notariškai 1994-03-11 sutarties nepatvirtino ir nesiėmė dėl to jokių veiksmų. Mažojo tvenkinio pirkimas-pardavimas patvirtintas tik 1994-03-11 rašytine sutartimi ir 1995-05-27 priėmimo-perdavimo aktu Nr. 3. VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas 2013-04-02 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į mažąjį tvenkinį nekilnojamojo turto registre dėl to, kad 1994-03-11 pardavimo-pirkimo sutartis nepatvirtinta notaro. Ieškovas mano, kad yra visos sąlygos numatytos LR CK 1.93 str. 4 d., kad teismas pripažintų 1994‑03‑11 sutartį galiojančia.
Tretysis asmuo VĮ „Registrų centras“ nurodė, kad nėra suinteresuotas bylos baigtimi, o tik vykdo nustatytas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas. Pažymėjo, kad 1994-03-11 pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta anksčiau nei įvyko visuotinis pajininkų susirinkimas, kuriame buvo nutarta „mažąjį prūdą“ parduoti S. K., o visuotinis pajininkų susirinkimas įvyko tik 1995‑03‑26. (b.l. 108-110).
Atsiliepimas
Atsakovas Rukainių žemės ūkio bendrovė „Rukainiai“ atsiliepime nurodė, kad 1994 m. jų pajininkas S. K. kreipėsi į bendrovę su prašymu parduoti mažąjį tvenkinį. 1995‑03‑26 įvykusiame ŽŪB „Rukainiai“ visuotiniame pajininkų susirinkime buvo nuspręsta parduoti pajininkui S. K. pajaus sąskaita mažąjį tvenkinį už 4000 litų. Mažojo tvenkinio pirkimo-pardavimo sandoris tarp ŽŪB „Rukainiai“ ir S. K. buvo baigtas, S. K. visiškai atsiskaičius su bendrovės buhalterija ir 1995-05-27 valdybos pirmininkui J. K. ir S. K. pasirašius mažojo tvenkinio priėmimo-perdavimo aktą. Nuo to laiko mažasis tvenkinys perėjo S. K. nuosavybėn ir jis pradėjo faktiškai juo disponuoti. Dėl mažojo tvenkinio pirkimo-pardavimo ŽŪB „Rukainiai“ neturėjo jokių ginčų ir skundų. ŽŪB „Rukainiai“ pirkėjui S. K. išdavė visus su pirkimu susijusius dokumentus (1995-03-26 visuotinio pajininkų susirinkimo protokolo išrašą; kasos pajamų orderį Nr. 382122; važtaraštį Nr. 467781; ŽŪB „Rukainiai“ mažojo tvenkinio nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą; mažojo tvenkinio pirkimo-pardavimo sutartį tarp ŽŪB „Rukainiai“ ir S. K.; mažojo tvenkinio priėmimo-perdavimo aktą). Visi šie dokumentai buvo patvirtinti ŽŪB „Rukainiai“ apvaliu antspaudu ir valdybos pirmininko parašu. Tačiau ne nuo ŽŪB „Rukainiai“ priklausančių priežasčių notariškai šis sandoris nebuvo patvirtintas. 2013 m. S. K. kreipėsi į ŽŪB „Rukainiai“ likvidacinės komisijos pirmininką dėl notariško pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo. Jam buvo paaiškinta, kad 2002-01-17 ŽŪB „Rukainiai“ yra likviduota, o valdybos pirmininko įgaliojimai yra nebegaliojantys (b.l. 116).
Tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 29 punktą, tvenkinys - tai dirbtinis vandens telkinys, kuris įrengiamas užtvenkiant vandens tėkmę vandentakyje, žemės paviršiaus įdauboje ar pylimu apsuptame plote. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, inžineriniai statiniai (dirbtinis tvenkinys, pylimas 1, pylimas 2) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),) suformuoti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti tik 2013 metais. Vadinasi, 1994-03-11 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir 1995-05-27 priėmimo-perdavimo akto pasirašymo metu sutarties objektas - inžineriniai statiniai - nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registravimą atlikusioje įstaigoje. Pagal Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ 1 punktą, buvo reikalaujama statinius teisiškai registruoti. Nesant statinio teisinės registracijos negali atsirasti daiktinė teisės ir kitokios teisės į tokį (nesuformuotą) turtą. Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Rukainiai“, siekdama turėti disponavimo inžineriniais statiniais teisę, privalėjo juos įregistruoti. Taigi nesuformuoti ir neįregistruoti nekilnojamieji daiktai 1994 - 1995 m. negalėjo būti nekilnojamojo turto perleidimo sandorio objektas, todėl tokio turto pirkimo-pardavimo sandoris laikytinas niekiniu dėl neteisėtojo objekto (1964 m. CK 47 ir 253 straipsniai, CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2012). Kadangi ieškovas sudarė sutartį, pažeisdamas imperatyviųjų teisės normų sistemą, užtikrinančią viešojo intereso apsaugą, taip išvengdamas galiojusios nekilnojamojo turto perleidimo tvarkos, tokia sutartis negaliojo nuo jos sudarymo momento (1964 m. CK 47 straipsnis, CK 1.80 straipsnis). Jei sandoris yra niekinis, jis negalioja nepriklausomai nuo to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, nei šalys negali jo patvirtinti, nei teismas pripažinti galiojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2013). Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 133-135).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-12-19 sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: pirma, sandoris yra dvišalis; antra, viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; trečia, kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Be to, sprendžiant, ar tenkinimas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti minėtų trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto laikymo sąlygų. Tokiu atveju reikia išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, t. y. ar tokia sutartis ne tik dėl notarines formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negalės būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (LAT nutartis c.b. Nr. 3K-3-20/2008).
Teismas pažymėjo, kad 1994-03-11 mažojo tvenkinio pardavimo pirkimo sutartimi buvo parduodamas nekilnojamasis daiktas, kuris nebuvo registruotas kaip nuosavybės objektas. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įrašas apie nekilnojamąjį turtą, t.y. kiti statiniai (inžineriniai) – dirbtinis tvenkinys, pylimas1, pylimas 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, galioja nuo 2013-02-12; Nekilnojamojo turto registre duomenys apie savininką neįrašyti (b.l. 20).
Iš byloje esančių duomenų teismas darė išvadą, kad ginčo objektas buvo kolūkio ir ŽŪB „Rukainiai“ nuosavybėn perėjo pagal perdavimo aktą, tačiau nei likviduojamas kolūkis „Rukainiai“, nei bendrovė neturėjo šio turto objekto savo nuosavybėje. Teisėtas valdymas negali būti nuosavybės teisių įrodymas. Teismas taip pat padarė išvadą, kad 1994-03-11 nėra registruota bendrovės dokumentuose, joje nėra registracijos spaudo ar kitokio registracijos įrašo, kas patvirtintų, kad tokio turinio sutartis buvo surašoma būtent 1994-03-11, o ne vėliau. Taip pat šioje sutartyje nurodomas tikrovę neatitinkantis faktas, kad parduodamas tvenkinys, esantis pirkėjo S. K. nuosavybės žemėje. Tačiau jokių S. K. nuosavybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Taip pat nepateikta įrodymų, kad ieškovas sumokėjo visą sutartyje nurodytą sumą, nes 1994-02-10 kasos pajamų orderio kvite nurodyta 1780,57 litų suma. Teismas konstatavo, kad atsakovas ŽŪB „Rukainiai“ negalėjo parduoti tvenkinio, Ieškovas nenurodė ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ginčo sandoris atitiko nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai keliamus įstatymo reikalavimus. Todėl teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog šis sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms-1994 metais galiojusio 1964 m. CK 44, 47, 58 str. ir dabartinio CK 1.78 str.,1.80 str. reikalavimams, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Taip pat ieškovas neįrodė, kad atsakovas vengė ar vengia pasirašyti notarinę sutartį, nes atsakovas to padaryti negali dėl ginčo tvenkinio nuosavybės neturėjimo ir tuo pačiu negalėjimo būti viena iš sandorio šalių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) S. K. prašo panaikinti 2014-12-19 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą ir išspręsti kausimą iš esmės bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Nekilnojamojo daikto - mažojo tvenkinio Nekilojamojo turto registre įregistravimo pagrindai yra tie patys rašytiniai įrodymai, kurie pateikti teismui ir kurių pagrindu ieškovas siekė teisme įrodyti sandorį. Be to, Nekilnojamojo turto registro įstatymas Nr. 1-1539 (Žin., 1996, Nr. 100-2261), reglamentuojantis žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 1996 m, rugsėjo 24 d., t.y. po 1994-03-11 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Taigi, teismo išvada, kad bendrovės „Rukainiai“ ir S. K. sutartimi buvo parduotas nekilnojamasis daiktas, kuris nebuvo registruotas kaip nuosavybės objektas ir todėl bendrovė neturėjo šio turto objekto savo nuosavybėje, yra nepagrįsta.
2. Pagal pateiktus dokumentus (kasos pajamų orderio kvitas ir važtaraštis) teismas turėjo nustatyti, kad ieškovas S. K. su bendrove už nupirktą mažąjį tvenkinį visiškai atsiskaitė, t.y sąžiningai įvykdė 1994-03-11 pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Šiuo aspektu Vilniaus rajono apylinkės teismo išvados apie neva nelogiškus atsiskaitymus yra nepagrįstos.
3. Bendrovė teisėtai nusprendė parduoti mažą tvenkinį įvykusiajame bendrovės visuotiniame pajininkų susirinkime. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę patvirtina rašytiniai įrodymai - žemės ūkio bendrovės „Rukainiai“ visuotinio pajininkų susirinkimo protokolo Nr. 1 išrašas, datuotas 1995-03-26. Pateiktas išrašas yra originalus dokumentas, patvirtintas parašais ir atspaudais. Teismas suklydo, todėl padarė nepagrįstą išvadą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:
1.Teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo statiniai (suteikiant jiems unikalų Nr. (duomenys neskelbtini)) suformuoti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti tik 2013 metais. Pagal Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ (toliau - Instrukcija), 1 punktą, buvo reikalaujama statinius teisiškai registruoti. Privalomą statinių registraciją 1994 m. kovo 11 d. nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutarties sudarymo metu numatė tuo metu galiojusi Instrukcija, todėl atmestini apelianto argumentai, kad dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas, reglamentuojantis nekilnojamojo turto registraciją Nekilnojamojo turto registre. Jei atsakovas būtų registravęs ginčo statinius valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure (Instrukcijos 3 ir 4 punktai), šie duomenys būtų perduoti Nekilnojamojo turto registro tvarkymo įstaigai VĮ Registrų centrui, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 742 „Dėl žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės įsteigimo“ įsteigta Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė (nuo 2003-04-01 - valstybės įmonė Registrą centras), sujungus Valstybės žemės kadastro įmonę ir valstybės įmonę Respublikinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą.
2. Ieškovas teisme buvo atstovaujamas advokato, kuris dar prieš teisminį procesą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 2 punktu, galėjo savarankiškai rinkti teisinėms paslaugoms teikti reikalingus duomenis. CPK 160 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog teismas gali savo iniciatyva rinkti įrodymus CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais. Nagrinėjama byla nepriskiriama šioms byloms ir nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus.
Trečiasis asmuo likviduojama žemės ūkio bendrovė „Rukainiai“ atsiliepimu į apeliacinį skundu sutinka su ieškovo apeliaciniu skundu.
Nurodo, kad 1986m. liepos 30d. valstybinė komisija pagal Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto 1984m. paruoštą projektą 43-2D3-11-2-84m „Tvenkinys ant Rukainės upelio“ aktu Nr. 02D užpajamuotas ir tapo ūkio nuosavybė. 1992 m. organizuojant žemės ūkio bendrovę „Rukainiai“ tvenkinys kaip ir visos materialinės vertybės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymu ir 1992 m. birželio mėn. pajų pasirašymo sutartimi įtraukta į gamybinį technologinį kompleksą. Jam išduotas privatizavimo tarnybos laikinos nuosavybės teisės liudijimas Nr. 131. 1992 m. rugsėjo mėn. visos materialinės vertybės aktu buvo perduotos žemės ūkio bendrovė „Rukainiai“. Bendrovė ieškovui S. K. išdavė visus reikalingus dokumentus. Tačiau pas notarą vykti atsisakė ieškovas S. K., o ne bendrovė, motyvuodamas tuo, kad 1993-02-12 Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyba jo žmonai T. K. išdavė žemės sklypo planą, kuriame žemė po mažuoju tvenkiniu įtraukta į šios žemės sklypo planą. S. K. teigimu, tvenkinį jis nusipirko iš bendrovės, o po juo žemę jau turi, todėl mažojo tvenkinio pirkimo pardavimo sutartį notariškai tvirtinti nereikia. Pažymi, kad žemės ūkio bendrovė „Rukainiai“ 2002-01-17 buvo reorganizuota į likviduojamą žemės ūkio bendrovę. Jos balanse nėra mažojo tvenkinio ir likviduojama žemės ūkio bendrovė pabaigti sandorio su ieškovu negali.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, jog apeliantas (ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti galiojančia 1994-03-11 mažojo tvenkinio pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp ieškovo S. K. ir atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Rukainiai“. VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas 2013-04-02 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į mažąjį tvenkinį nekilnojamojo turto registre dėl to, kad 1994-03-11 pardavimo-pirkimo sutartis nepatvirtinta notaro. Apelianto teigimu, yra visos sąlygos numatytos LR CK 1.93 str. 4 d., kad teismas pripažintų 1994-03-11 sutartį galiojančia.
CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą, ar ieškovas turi CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatytą teisę reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
Nagrinėjamu atveju apelianto ir atsakovo sudaryta nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis 1994-03-11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sutartimi buvo parduodamas nekilnojamasis daiktas, kuris nebuvo registruotas kaip nuosavybės objektas. Kad viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi turėti nuosavybės teisę į tą daiktą.
1991m. balandžio 16d. priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 1-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“, kuriame buvo nustatyta, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Privatizuojamų žemės ūkio įmonių statusas buvo nustatytas 1991m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatyme Nr. 1-1624, kurio 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Valstybės lėšomis sukurti socialinės ir gamybinės infrastruktūros, melioracijos, taip pat kiti aukštesniosios pakopos vietos savivaldybės arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti specifinės paskirties objektai gali būti privatizuojami tik rajono valdybos sprendimu. Aukščiausiosios Tarybos 1991m. liepos 30d. nutarimu Nr. 1-1629 „Dėl žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ Vyriausybei buvo pavesta nustatyti žemės ūkio įmonių privatizavimo tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 90 „Dėl Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo pasirašant pajus nuostatų patvirtinimo“ nurodoma, jog pagal nuostatų 4 priedą turi būti sudaroma pajų pasirašymo sutartis, o jos išraše turi būti nurodomas eilės numeris, pajaus pasirašiusių asmenų sąraše, asmens pavardė, vadras, tėvavardis, data, pasirašyto privatizavimo objekto pavadinimas ir adresas, vertė, data iki kada turi būti sumokėta jo vertė ir mokėjimo tvarka. Pagal paminėtų nuostatų 5 priedą rajono privatizavimo komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymu ir remdamasi apylinkės agrarinės reformos tarnybos atsakingo asmens patvirtinta konkrečia pajų pasirašymo sutartimi, kuri turi būti įregistruota apylinkės agrarinės reformos tarnyboje išduodamas nuosavybės teisės liudijimas, kuriame nurodytas konkretus asmuo, adresas, jo dalis nuosavybėje, nurodoma konkretaus daikto pavadinimas, adresas, esantis tam tikrame žemės sklype, įgytas už nurodytą kainą. Nuosavybės teisės liudijimą išduoda rajono privatizavimo komisijos pirmininkas. 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nėra įrodymų apie Rukainių mažojo tvenkinio privatizavimą įstatymų nustatyta tvarka. Tokius įrodymus pagal procesines nuostatas ir teisinį reglamentavimą turėjo pateikti suinteresuotos šalys. Iš byloje pateiktų duomenų pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog iš pateikto kolūkio Rukainiai turto priėmimo-perdavimo akto žemės ūkio bendrovei Rukainiai negalima suprasti kam nuosavybės teise priklausė ginčo hidrotechninis statinys, kai nekilnojamo turto nuosavybės teisė pagal 1964m. civilinį kodeksą pirkėjui pereina ne nuo daikto perdavimo, bet nuo jo įregistravimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nesuformuoti ir neįregistruoti nekilnojamieji daiktai negalėjo būti nekilnojamojo turto perleidimo sandorio objektu. Nagrinėjamu atveju inžinerinis statinys-dirbtinis tvenkinys, pylimas 1, pylimas 2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),) įregistruotas tik 2013-01-30. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog 1994 m. kovo 11 d. nekilnojamojo turto - inžinerinio statinio - hidrotechninio statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, todėl yra niekinė ir negaliojanti ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių (1964 CK 47 str.).
Ieškovas S. K. ir atsakovas Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Rukainiai“ pateikė teismui prašymą patvirtinti ieškovo ir atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Rukainiai“ 2015-05-11 sudarytą taikos sutartį, o klausimą dėl taikos sutarties patvirtinimo nagrinėti žodinio proceso tvarka.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas ir kiti byloje klausimai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Taikos sutarties įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
CPK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalys bet kurioje proceso stadijoje gali pačios išspręsti byloje kilusį ginčą ir padarydamos viena kitai nuolaidas sudaryti taikos sutartį. Teismas, prieš tvirtindamas taikos sutartį, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.). Todėl dispozityvumo principas nėra absoliutus ir tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais gali būti ribojamas. CPK 42 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad šalių pateiktos taikos sutarties tvirtinimas negalimas, kadangi toks sutarties tvirtinimas prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms. Taikos sutartimi šalys susitarė dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kuris nei ieškovui, nei atsakovui nuosavybės teise nepriklauso. Todėl tokios sutarties patvirtinimas reikštų, kad vienai iš šalių, šiuo atveju ieškovui, būtų perduodamas nekilnojamas turtas nepagrįstai bei pažeidžiant materialiąsias teisės normas.
Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą skundžiamoje dalyje, kuri yra teisėta ir pagrįsta, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, todėl skundžiamoje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CK 1.5 str., CPK 5 str., 7 str., 177 str. – 179 str., 320 str., 328 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.