Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. P. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-71-284/2013 pagal ieškovės O. P. ieškinį ir patikslintus ieškinius atsakovams K. A., K. A., atstovaujamam jo įstatyminės atstovės K. A., trečiajam asmeniui Pakruojo rajono 1-ajam notarų biurui, su institucija, teikiančia išvadą, Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriumi dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė O. P. kreipėsi su ieškiniu ir patikslintais ieškiniais atsakovams K. A. ir K. A., trečiajam asmeniui Pakruojo rajono 1-ajam notarų biurui, kuriais prašė pripažinti negaliojančia 2011 m. lapkričio 29 d. dovanojimo sutartį, kuria ieškovė padovanojo atsakovui K. A. ½ dalį buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), bei panaikinti 2012 m. gegužės 7 d. dovanojimo sutartį, kuria ieškovė padovanojo atsakovei K. A. ½ dalį buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei buto asmeninės nuosavybės teisę. Ieškovė nurodė, kad paveikta ligų ir slogių nuotaikų, dalį buto nusprendė padovanoti savo anūkui K. A., o kitą dalį – dukrai K. A., nes dukros šeima nuosavo būsto neturėjo, o gyventi su dukra ieškovei buvo lengviau, nes dukra iki tol, kol butą padovanojo, pasirūpindavo ja. 2011 m. lapkričio 29 d. ir 2012 m. gegužės 7 d. dovanojimo sutartimis padovanojusi po pusę buto anūkui ir dukrai, neteko paskutinio turto. Po paskutinės sutarties sudarymo, praėjus dviem savaitėms, dukters elgesys pasikeitė, su dukra pradėjo nebesutarti. Atsakovė K. A. su vyru ieškovės baldus ir daiktus, kurie jų manymu buvo nereikalingi, sunešė į vieną kambarį, atjungė dujinę viryklę, skalbimo mašiną, sugadino televizorių. Norėdama išsinešti savo daiktus ieškovė kartą rado pakeistą durų spyną. Vis labiau su dukra nesutariant, jai teko iš buto išeiti, nors 2012 m. gegužės 7 d. dovanojimo sutartyje yra sąlyga, kad ieškovė galės gyventi bute iki savo mirties. Teigė, kad sutartis sudarė suklydimo įtakoje, nes protingas asmuo, žinodamas ir suprasdamas, jog prarasdamas nuosavybės teisę į paskutinį turtą – butą, tampa beturčiu ir benamiu, nebūtų sudaręs tokio sandorio, nepatikėtų paskutinio turto mažamečiui asmeniui, kuris negali savarankiškai disponuoti turtu ir jį valdyti. Sudarydama ginčo sutartis pasitikėjo savo artimais žmonėmis, bet suklydo, nes niekada nebuvo tokioje situacijoje ir neturėjo patirties, taip pat sveikatos būklė ir vartojami vaistai turėjo lemiamos reikšmės dėl jos suklydimo (1 t., 1–3, 22–24, 71–73 b. l.).

Atsakovė ir atsakovo K. A. atstovė pagal įstatymą K. A. pateikė atsiliepimus į ieškinius, kuriuose nurodė, kad su pareikštais ieškinio reikalavimais nesutinka, nes ieškovė nepateikė jokių duomenų dėl jos įvardijamos būsenos, nenurodė, jog nesuprato dovanojimo esmės, kad nesuvokė, jog sandoriu yra perleidžiamas anūkui neatlygintinai jai nuosavybės teise priklausantis turtas ir t. t. Atsakovės teigimu, ieškovė klydo dėl vilčių ir lūkesčių, susijusių su jos, dukters ir žento tarpusavio santykiais, o šios aplinkybės įstatymų leidėjo, teisės teorijoje bei teismų praktikoje nelaikomos esminiu suklydimu, beje, kaip ir faktai, atsiradę po sandorio sudarymo, suteikiantys pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu. Nurodė, kad ieškovės sveikatos būklė niekada nebuvo tokia, kad ji nesuprastų savo veiksmų, sutartys sudarytos viena po kitos, praėjus keliems mėnesiams, tuo laikotarpiu ieškovė pas medikus nesikreipė. Taip pat nurodė, kad ieškovė turi raktus, jai skirtas atskiras kambarys, ji turi visas galimybes naudotis bendro naudojimo patalpomis ir t. t., t. y. ji netrukdomai gali naudotis ir gyventi bute, o nesutarimai prasidėjo tuomet, kai ieškovė pati apsisprendė gyventi kitur ir vietoj savęs reikalavo priimti gyventi savo sūnų – atsakovės brolį, tačiau atsakovė su tokiu ieškovės noru nesutiko dėl brolio elgesio ir gyvenimo būdo, kuris kenktų mažamečio atsakovės sūnaus teisėms ir interesams (1 t., 35–37, 85–86 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliantė nurodo, kad teisme nebuvo nustatyta, kad ji būtų netinkamai elgusis su savo dukra tiek esant jai nepilnametei, tiek ir suaugusiai. Lygiai tuo pačiu – pagarba, padoriu elgesiu su ieškove kaip motina, turėtų atsilyginti dukra. Nepaisant to, dukros elgesys teisme buvo nustatytas toks: be ieškovės leidimo, ieškovės atsiklausimo, suderinimo ir ieškovės žinios disponavo ieškovės daiktais (baldais, buitine technika ir pan.) kaip norėjo, nereiškė jokios užuojautos, niekaip nepadėjo ieškovei įveikti ligas, nepalaikė kai ieškovei dėl to buvo sunku. Per laikotarpį (apie du mėnesius) kai apeliantė gulėjo ligoninėje, dukra ją aplankė vieną kartą, o lankymo metu reiškė priekaištus, bet ne užuojautą.Apeliantės teigimu, jos dukra visiškai nesidomėjo motinos gyvenimo, buities sąlygomis kai ji buvo priversta palikti savo buvusius namus, kai teko nakvoti pas kaimynus ir draugus. Įžeidinėjo, elgėsi arogantiškai, sakydama, kad ieškovės buvusiuose namuose apeliantei niekas nepriklauso, be pagrindo reiškė nepasitikėjimą, kad savo daiktų ieškovė neimtų be jos žinios, neleido bendrauti buvusiuose namuose su sūnumi, iškvietė policiją, prie svetimų žmonių rėkė ant ieškovės.Taip pat nurodo, kad šio teismo proceso metu nėjo į jokius kompromisus, kategoriškai atsisakė taikiai išspręsti šią bylą, net nesiūlydama jokių išeičių iš padėties, teisme įžeidžiančiai atsiliepė apie ieškovės asmeninį gyvenimą. Todėl teigiamo ir toleruotino atsakovės elgesio teisme nenustatyta. Dėl to ieškovė mano, kad toks apdovanoto žmogaus, ypač dukros su savo motina, elgesys, vertintinas kaip griežtai smerktinas geros moralės požiūriu.Mano, kad ieškovei, kaip ligotam žmogui dėl aukščiau nurodytų priežasčių nebuvo sudarytos normalios gyvenimo sąlygos ir tuo dukra pažeidė ieškovės asmenines teises ir teisėtus interesus. Dėl to mano, kad turtas turėtų būti grąžintas ieškovei, o Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-06-03 sprendimas naikintinas dėl to, kad netinkamai buvo taikomos ir aiškinamos materialinės teisės normos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl dviejų apeliantės O. P. sudarytų sandorių – nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčių.

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2011-11-29 dovanojimo sutartį dėl ½ dalies buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pagal kurią turtas buvo neatlygintinai perleistas jos mažamečiui anūkui, atsakovui K. A.. Taip pat ieškovė prašė panaikinti ir 2012-05-07 sudarytą dovanojimo sutartį, pagal kurią ji dovanojo savo dukrai, atsakovei K. A. ½ dalį to paties buto. Pirmuoju atveju ieškinio reikalavimas grindžiamas CK 1.90 straipsnio 3 dalimi, nurodant, kad sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo, kuri nulėmė liga, vartojami medikamentai, pakitęs mąstymas. Antruoju atveju ieškovė sutartį prašo panaikinti ir ieškinio reikalavimus grindžia CK 6.467 straipsnio ir 6.472 straipsnio nuostatomis, nurodydama, kad apdovanotoji, atsakovė K. A., nevykdo ginčo sutarties 2.5 punkte nustatytos sąlygos leisti gyventi ir naudotis buto dalimi O. P. iki jos mirties ir jos elgesys su motina griežtai smerktinas geros moralės požiūriu.

Atsakovė K. A., nesutikdama su ieškovės reikalavimais, remdamasi liudytojų parodymais, bandė įrodyti, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti ieškovės iniciatyva, nesant suklydimo, o sutartyje numatyta sąlyga – atsakovės įsipareigojimas leisti gyventi ir naudotis dovanoto buto dalimi O. P. iki jos mirties, vykdoma tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė nei suklydimo fakto, nei aplinkybių, susijusių su dovanojimo sutartyje nustatytos sąlygos nevykdymu ar smerktinu moralės požiūriu K. A. elgesiu, neįrodė.

Dėl 2011-11-29 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2011-11-29 sudarė ½ dalies buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, pagal kurią turtas buvo neatlygintinai perduotas jos mažamečiui anūkui, atsakovui K. A. (1 t., 5–7 b. l.). Byloje nėra ginčo dėl sutarties atitikimo formos ir turinio reikalavimams (CK 1.73, 1.74, 6.465 str., 6.469 str.), tačiau ieškovė ginčija sutartį kaip turinčią valios trūkumų, nurodydama, kad sandorį sudarė paveikta ligų ir slogių nuotaikų, iš esmės suklydusi (CK 1.90 straipsnio 3 d.).

Dovanojimo sutartis yra dvišalis sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis). Dėl to, kad dovanojimas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. dovanotojo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais dovanojimo sutartį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. CK 1.90 straipsnis numato galimybę pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo.

Nagrinėjamos bylos medžiaga leidžia spręsti, kad O. P. ieškinio reikalavimas dėl 2011-11-29 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, kurie bent kiek būtų susiję su dovanotojos valios trūkumu. Teiginiai, kad sutartį ieškovė sudarė paveikta ligų ir slogių nuotaikų, paneigti byloje pateikta medicinine dokumentacija, apklaustų liudytojų parodymais ir trečiojo asmens notarės N. D. paaiškinimais. Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovės sveikata ženkliai pablogėjo tik 2012 metais po konfliktų su dukra (1 t., 13 b. l.). Be to, ir pati ieškovė parengiamojo posėdžio metu paaiškino, kad sutiktų sudaryti byloje taikos sutartį, jeigu jai būtų grąžinta pusė buto (1 t., 66 b. l.). Tokiu būdu ieškovė dar kartą patvirtino, kad sprendimas padovanoti pusę buto anūkui sandorio sudarymo metu atitiko jos valią, o ligos nelėmė suklydimo, apibrėžiamo CK 1.90 straipsnyje. Šią teismo išvadą pagrindžia ir tai, kad vėlesnis 2012-05-07 ieškovės sudarytas dovanojimo sandoris neginčijamas kaip turintis jį sudariusios O. P. valios trūkumų, o prašoma panaikinti sutartį, nes apdovanotasis nevykdo sutartyje numatytos sąlygos ir prieš dovanotoją atlieka veiksmus, kurie smerktini geros moralės požiūriu.

Kai dovanojimo sandoris neatitinka vidinės dovanotojo valios, sąžiningas, teisingas, protingas apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto jį ginčyti. Nagrinėjamu atveju ieškovė bylą dėl 2011-11-29 sudarytos dovanojimo sutarties nuginčijimo iškėlė teisme tik po 13 mėnesių, prieš tai, 2012-05-07 likusią buto dalį padovanojusi dukrai K. A.. Nors ieškovė teigia, kad ginčijamas nekilnojamojo turto perleidimo mažamečiui anūkui sandoris neatitinka tikrosios jos valios ir yra sudarytas dėl suklydimo, bylos medžiaga paneigia apeliantės teiginius. Ieškovė teismo posėdyje pripažino, kad jai priklausančio buto dalį 2011-11-29 padovanojo anūkui, nes sveikata buvo prasta ir pagalvojo, kad viena neįstengs išlaikyti buto (2 t., 39, 40 b. l.). Atsakovė K. A. teismo posėdyje paaiškino, kad mama apdovanojo anūką tikėdamasi gauti kompensaciją už šildymą (2 t., 41–44 b. l.). Liudytoja E. J. teisme parodė, kad ieškovė ginčo sutartį sudarė niekieno neverčiama, „padovanojusi pusę buto anūkui, tuo labai didžiavosi, nes jai sunku buvo susimokėti už paslaugas“ (2 t., 45–46 b. l.). Liudytoja B. Z. liudijo teisme, kad jos sesuo padovanojo buto dalį anūkui, nes jį labai mylėjo (2 t., 47 b. l.). Šias ginčijamo sandorio sudarymo priežastis ir aplinkybes patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai, t. y. E. G., L. P., E. J., T. A., D. A., G. A. (2 t., 38–65 b. l.).

Teisėjų kolegijos požiūriu nagrinėjamu atveju bylai reikšminga aplinkybė, kad dovanojimo sutartį patvirtino Pakruojo rajono 1-ojo notaro biuro notarė N. D.. Notaro veiklą reglamentuoja Notariato įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose. Prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujanti notarė N. D., apklausiama teismo posėdyje, paaiškino, kad sandorių sudarymo metu ieškovės O. P. psichinė būklė nekėlė jokių abejonių ir sudaromos sutartys visiškai atitiko jos valią, o notarės atliktų veiksmų ar paslaugų kokybė teisėjų kolegijai nekelia abejonių (2 t., 59, 60, 64, 65 b. l.).

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas, CPK 185 straipsnio nustatyta tvarka išanalizavęs byloje pateiktų įrodymų visetą, turėjo teisinį pagrindą išvadai, jog ieškovė nepagrindė pareikšto reikalavimo pripažinti 2011-11-29 dovanojimo sutartį negaliojančia, todėl dėl šios reikalavimo dalies pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl 2012-05-07 dovanojimo sutarties panaikinimo

Įstatymas numato, kad dovanotojas turi teisę dovanojimo sutartyje nustatyti sąlygą (CK 6.467 str.). Sudarius tokią sutartį dovanotojas turi teisę, jeigu apdovanotasis nevykdo dovanojimo sutartyje nustatytos sąlygos, kreiptis į teismą su reikalavimu, kad sąlyga būtų įvykdyta arba, kad būtų panaikinta sutartis ir turtas grąžintas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė pasinaudojusi įstatymo suteikta teise ir sudariusi dovanojimo sutartį su sąlyga, kad apdovanotoji, jos dukra K. A., leis gyventi ir naudotis buto dalimi O. P. iki mirties, prašo panaikinti sutartį, nes apdovanotoji nevykdo sutartyje nustatytos sąlygos (1 t., 8–10 b. l.).

Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė, konstatavęs, kad atsakovė K. A. vykdo dovanojimo sutartyje nustatytą sąlygą, nes ieškovei yra paskirtas atsiras kambarys, ji turi buto raktus, į butą patekti ir jame gyventi gali. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis teisėjų kolegija nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų ir dovanojimo sutartyje nustatytos sąlygos vykdymo poveikio ieškovės O. P. gyvenimo kokybei. Minėta sutarties sąlyga susijusi su asmens teise į būstą. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginama asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet ir yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Taigi remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl to nagrinėjamu atveju ieškovė nors ir perleido nuosavybės teises į gyvenamąją patalpą, padovanodama butą dukrai, tačiau ji neprarado teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, juo labiau, kad ši jos teisė įtvirtinta sutartyje ir turi būti ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių.

Byloje nustatyta, kad ieškovės deklaruota gyvenamoji vieta nuo 1996-04-05 yra ginčo bute, adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., 38 b. l.). Jokio kito gyvenamo būsto O. P. neturi. Liudytojai parodė, kad ieškovės teisė į būstą yra pažeidžiama, nes gyvenamoje vietoje neleidžiama bendrauti su sūnumi, draugais, trukdoma patekti į butą ir pan. Bylos medžiaga leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad nagrinėjamu atveju apdovanotoji ieškovės dukra neteisingai supranta prisiimtą sutartinę prievolę leisti mamai gyventi padovanotame bute, susiaurindama žmogaus teisę į būstą iki minimumo, pažeisdama ieškovės teises bendrauti su šeimos nariais, draugais ir kt. Todėl ši ieškovės teisė turi būti ginama, panaikinant dovanojimo sutartį ir turtą grąžinant dovanotojai (CK 6.467 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad ieškovės sudaryti sandoriai yra pakankamai rizikingi, nes ieškovė neteko nuosavybės teisių į butą, kažkodėl sprendė, kad O. P., padovanodama butą atsakovams – vaikaičiui ir dukrai, prisiėmė riziką, susijusią su būsto netekimu ir jos teisių negynė. Su tokia teismo išvada negalima sutikti, nes 2012 m. gegužės 7 d. sutartyje numatyta sąlyga, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas garantas, užtikrinantis apeliantės teisę į būstą. Atsakovė, žinodama, kad mama turi sveikatos problemų, priimdama dovaną, taip pat prisiėmė riziką, susijusią su tinkamų gyvenamo būsto sąlygų užtikrinimu dovanotojai iki jos mirties. Būstą padovanojusios ieškovės O. P. priklausomybė nuo apdovanotosios dukters tinkamo elgesio vykdant sutartyje numatytą sąlygą įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovė O. P. 2012-11-07 negalėjo patekti į butą ir dėl pažeistų teisių kreipėsi į policiją (1 t., 11 b. l.), 2012 m. lapkričio 25 d. K. A. kreipėsi į Šiaulių VPK Pakruojo r. PK viešosios policijos skyrių, prašydama išaiškinti motinai O. P., kad teisę gyventi bute turi tik mama, nurodė, kad brolis A. P. bute nepageidaujamas (pridėta Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato medžiaga Reg. Nr. 0112000643752). Liudytoja L. M. apklausiama teisme patvirtino, kad ieškovė kreipėsi į policiją dėl netinkamo dukros elgesio (2 t., 45 b. l.), liudytojas S. Š. parodė, kad K. A. buvo iškvietusi policiją dėl to, kad bute lankosi ieškovės sūnus (2 t., 48, 49 b. l.). Liudytoja D. B. patvirtino, kad ieškovė skundėsi, jog negali patekti į butą, keletą kartų nakvojo jos namuose. Ji parodė, kad dalyvavo kai buvo iškviesta policija ir girdėjo kaip K. A. aiškino, jog butą padovanojusiai mamai niekas nepriklauso. Liudytoja V. P. taip pat parodė, kad O. P. prašydavo priimti pernakvoti, nes vengdavo konfliktų su dukra (2 t., 49, 50). Kad pažeidžiamos ieškovės teisės į būstą patvirtino ir byloje apklausti liudytojai I. L., V. M. (t. 2, 38–65 b. l.). 2013-05-10 antstolės G. V. surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole atsakovės 2012-11-07 išsiųstos O. P. žinutės tektas patvirtina ieškovės ir liudytojų parodymus, kad O. P. konstitucinė teisė į būstą nagrinėjamu atveju yra pažeidžiama (2 t., 18 b. l.). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes ir nekonstatavo ieškovės teisių pažeidimo, kartu negynė jos konstitucinės teisės į būstą. Apeliacinės instancijos teismas kitus pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų – B. Z., T. A., D. A. ir G. A., parodymus, susijusius su 2012-05-07 dovanojimo sutartimi, vertina kaip subjektyvius, todėl, priimdamas šią nutartį, jais nesiremia.

Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė, netinkamai vykdydama sutartinę prievolę, padarė didelę ir, galimai, nepataisomą žalą motinos sveikatai, kitiems teisėtiems jos interesams, todėl CK 6.467 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ieškovės teisė nutraukti sutartį, jei dovanos gavėjas nevykdo sutartyje nustatytos sąlygos, nagrinėjamu atveju turi būti ginama vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisingumo, sąžiningumo principais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl dovanojimo sutartyje numatytos sąlygos vykdymo ir atmesdamas ieškinį bylą išsprendė neteisingai (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinat sprendimo dalį, kuria buvo atmestas O. P. ieškinio reikalavimas dėl 2012-05-07 dovanojimo sutarties panaikinimo ir dėl šios reikalavimo dalies priimamas naujas sprendimas – ieškinio reikalavimas tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje priteisimo

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovės ieškinys, tiek apeliacinis skundas tenkinami iš dalies, atsakovei iš ieškovės priteistini 500 Lt atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (1 t., 90 b. l.) ir 250 Lt – apeliacinės instancijos teisme (2 t., 102 b. l.), iš viso 750 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas O. P. ieškinio reikalavimas dėl 2012-05-07 dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo ir dėl šios reikalavimo dalies priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą patenkinti.

Panaikinti 2012-05-07 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią O. P. dovanojo K. A. ½ dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei O. P., a. k. (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą – ½ dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovės O. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovei K. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimo dalį, kuria buvo atmestas O. P. ieškinio reikalavimas dėl 2011-11-29 dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančia palikti nepakeistą.