Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Ieškovė O. P. kreipėsi su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu atsakovams K. A. ir K. A., atstovaujamam jo įstatyminės atstovės K. A., trečiajam asmeniui Pakruojo rajono 1-ajam notarų biurui, kuriais prašė pripažinti negaliojančia 2011 m. lapkričio 29 d. dovanojimo sutartį, kuria ieškovė padovanojo atsakovui K. A. ½ dalį buto su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), bei panaikinti 2012 m. gegužės 7 d. dovanojimo sutartį, kuria ieškovė padovanojo atsakovei K. A. ½ dalį buto su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei į butą asmeninės nuosavybės teisę. Ieškovė nurodė, kad asmeninės nuosavybės teise turėjo trijų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Turi dukrą K. A. ir sūnų A. P., su vyru yra išsituokusi. 2005 metais pablogėjo sveikata, atliktos operacijos, nuo 2006 metų diagnozuotas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, depresija serga iki šiol. Paveikta ligų ir slogių nuotaikų, dalį buto nusprendė padovanoti savo anūkui K. A., o kitą dalį – dukrai K. A., nes dukros šeima nuosavo būsto neturėjo, o gyventi su dukra ieškovei buvo lengviau, dukra iki tol, kol butą padovanojo, pasirūpindavo ja. 2011 m. lapkričio 29 d. ir 2012 m. gegužės 7 d. dovanojimo sutartimis padovanojusi po pusė buto anūkui ir dukrai, neteko paskutinio turto. Po paskutinės sutarties sudarymo, praėjus dviems savaitėms, dukters elgesys pasikeitė, su dukra pradėjo nebesutarti. Atsakovė K. A. su vyru ieškovės baldus ir daiktus iš buto kambarių, kurių jų manymu buvo nereikalingi, sunešė į vieną kambarį, atjungė dujinę viryklę, skalbimo mašiną, sugadino televizorių. Norėdama išsinešti savo daiktus, kartą rado pakeistą durų spyną. Vis labiau su dukra nesutariant, jai teko iš buto išeiti, nors 2012 m. gegužės 7 d. dovanojimo sutartyje yra sąlyga, jog ieškovė galės gyventi bute iki savo mirties. Sutartis sudarė suklydimo įtakoje, nes protingas asmuo, žinodamas ir suprasdamas, jog prarasdamas nuosavybės teisę į paskutinį turtą – butą, tampa beturčiu ir benamiu, nebūtų sudaręs tokio sandorio, nepatikėtų paskutinio turto mažamečiui asmeniui, kuris negali savarankiškai disponuoti turtu ir jį valdyti, o ji sudarydama ginčo sutartis pasitikėjo savo artimais žmonėmis, be to, niekada nebuvusi tokioje situacijoje ir neturėdama patirties, taip pat ir dėl sveikatos būklės ir vartojamų vaistų, kas turėjo lemiamos reikšmės dėl jos suklydimo. Nors 2012-05-07 nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartyje yra numatyta, jog ieškovė gali gyventi bute iki savo mirties, tačiau dukros veiksmai nukreipti prieš ją, dukra neleidžia jai to daryti, šio sutarties punkto nevykdo, net išvarė iš namų. Šios aplinkybės, ieškovės manymu, prasilenkia su gera morale, todėl remiantis CK 6.469 straipsnio 2 dalimi ieškovė turi teisę reikalauti sutartį panaikinti, o turtas turi būti jai grąžintas, kaip numatyta CK 6.472 straipsnio 3 dalyje (1-3, 22-24, 71-73 b. l.).

Atsakovė ir atsakovo K. A. atstovė pagal įstatymą K. A. pateikė atsiliepimus į patikslintus ieškinius, kuriuose nurodė, kad su patikslintais ieškiniais nesutinka, nes ieškovė, nurodydama, jog normalioje būsenoje esantis žmogus nebūtų padovanojęs mažamečiui asmeniui paskutinio savo turto, nepateikė jokių duomenų dėl tokios jos įvardijamos būsenos, pasireiškusios iki prašomo pripažinti negaliojančiu sandorio sudarymo – iki 2011-11-29 sudarytos dovanojimo sutarties, kuria ieškovė padovanojo atsakovui K. A. ½ dalį buto su rūsiu. Ieškovė, grįsdama šio sandorio negaliojimą CK 1.90 straipsnyje įtvirtinta esminio suklydimo įtaką, nenurodė, jog nesuprato dovanojimo esmės, nesuvokė, jog sandoriu yra perleidžiamas anūkui neatlygintinai jai nuosavybės teise priklausantis turtas ir t.t. Ieškovės nurodyta suklydimo argumentacija rodo, jog ji klydo dėl vilčių ir lūkesčių, susijusių su jos, dukters ir žento tarpusavio santykiais, o šios aplinkybės įstatymų leidėjo, teisės teorijoje bei teismų praktikoje nelaikomos esminiu suklydimu, beje, kaip ir faktai, atsiradę po sandorio sudarymo, suteikiantys pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu. Ieškovės teiginiai dėl nenormalios jos būsenos nepagrįsti jokiais įrodymais, nors galimai ji turėjo dvasinių pergyvenimų, tačiau šie pergyvenimai nelaikomi psichine liga, o medicininių dokumentų apie ieškovės psichikos sveikatos būklę 2011 metais nepateikta. Be to, ieškovės sveikatos būklė niekada nebuvo tokia, kad ji nesuprastų savo veiksmų, sutartys sudarytos viena po kitos, praėjus keliems mėnesiams, tuo laikotarpiu ieškovė pas medikus nesikreipė. Priešingai, 2010 metais ieškovė dirbo (duomenys neskelbtini), 2011 m. pradžioje atliko visuotinio gyventojų surašymo funkcijas, tais pačiais metais savivaldybių tarybų rinkimuose atliko komisijos pirmininkės funkcijas, 2011 m. pabaigoje įsidarbino (duomenys neskelbtini) darbininkės pareigose, kas rodo, jog ieškovė buvo darbinga, pilnai galėjo pasirūpinti savimi ir savo interesų apsauga, vykdyti svarbias visuomenines funkcijas. Ieškovės argumentai dėl 2012-05-07 dovanojimo sutarties panaikinimo, neva atsakovė jos neprižiūri ir išvarė iš namų taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais, nes šioje sutartyje nėra sąlygos atsakovei ieškovę prižiūrėti ir nepateikta įrodymų, kad ieškovei reikalinga kito asmens priežiūra ir slauga, o išvarymas iš buvo apskritai jokiais duomenimis nepagrįstas. Ieškovė turi raktus, jai skirtas atskiras kambarys, ji turi visas galimybes naudotis bendro naudojimo patalpomis ir t.t., t.y. ji netrukdomai gali naudotis ir gyventi bute. Be to, ieškovė klaidina teismą, nes pati pasikvietė atsakovę su šeima persikelti gyventi į jos butą, nors prieš tai jau du kartus buvo paprašiusi iš jos buto išsikelti. Kadangi jai vienai keturių kambarių butą išlaikyti buvo sunku, ieškovė tikėjosi gauti kompensacijas už komunalinius patarnavimus, pati pasiūlė dovanoti turtą. Nesutarimai prasidėjo tuomet, kai ieškovė pati apsisprendė gyventi kitur, o vietoj savęs reikalavo priimti gyventi savo sūnų – atsakovės brolį, tačiau atsakovė su tokiu ieškovės noru nesutiko dėl brolio elgesio ir gyvenimo būdo, kuris kenktų mažamečio atsakovės sūnaus teisėms ir interesams. Prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (35-37, 85-86 b. l.).

Atsakovė ir atsakovo K. A. atstovė pagal įstatymą K. A. parodė, kad ieškovė yra jos mama. 2009 metais, po sutuoktuvių su vyru pradėjo gyventi mamos bute. Mama tuo metu turėjo draugą, jie išsikėlė gyventi į Šiaulius, o jai mama pasakė, kad palieka butą čia, o ji gyvens Šiauliuose. Bute išgyveno gerą pusmetį. Tada mama susipyko su draugu ir grįžo atgal į Pakruojį. Rudenį išėjo į darbą, o mama žiūrėdavo anūką. Ji vieną savaitę būdavo čia, o kitą – Šiauliuose. Kai susipyko su draugu, ji visiškai grįžo į Pakruojį. Visi kartu išgyveno visą žiemą - nuo 2009 m. rudens iki 2010 m. pavasario. Pavasarį mama susirado naują draugą, vėl kilo konfliktai ir nesutarimai. Jos anyta P. kaime turėjo butą. 2010 m. gegužės mėnesį mama paprašė manęs išsikelti ir jie išsikėlė. Tuo jų barniai pasibaigė. Nebendravo visą vasarą, po to po truputį pradėjo vėl bendrauti. 2009 metų rudenį dar buvo parašytas testamentas, kuriuo mama užrašė visą butą jos sūnui K. 2010 m. pavasarį iš buto išsikėlė. 2011 m. kilo kainos už butą, mama tikėjosi gauti kompensaciją už šildymą. Buto plotas viršijo nustatytus normatyvus. Mama pasakė, kad vis tiek testamentas yra surašytas, butas atiteks anūkui, tai nusprendė pusę buto padovanoti anūkui. Ji mamą nuvežė pas notarę Nijolę Daubarienę. Mama paprašė surašyti dovanojimo sutartį. Jos tvarkėsi kompensaciją, bet pajamos viršijo nustatytas. Kai mama surašė pirmąją dovanojimo sutartį, ji čia negyveno. Buvo žiema. Mama susirado kitą draugą. Su draugu ji pykdavosi ir taikydavosi. Buvo 2012 m. pavasaris, prieš antros sutarties pasirašymą. Mamai „nuėmė grupę“ – iš antros grupės invalidumo padarė trečią. Tada mama ėmė kalbėti, kad nebegali išsilaikyti, sakė „gal jūs sugrįžtumėt, gal jūs eikit gyventi“. Ji pasakė, kad vėl bus taip, kaip prieš tai: ji su pusės metukų vaikeliu išvarė, jie gyveno pas tetą. Po to vėl visko buvo. Mama pasakė „turiu savo kambarį, eikit, gyvenkit, aš tikrai nelįsiu, nesikišiu“ ir taip toliau. Tai, kad mama kalba, kad vonia sujungta su tualetu, tai seniai toks remontas buvo planuose, ji dar nebuvo ištekėjusi. Tuo metu svajonė neišsipildė. Kai mama pasakė, kad eitų gyventi, jie pasakė, kad pirmiausia reikia padaryti remontą. Mama pasakė „jūs remontuokitės, eikit ir gyvenkit“. Pasakius, kad jiems nėra jokio konkretumo, mama sako: „tada aš jums padovanoju visą butą su sąlyga, kad man priklausys vienas kambarys ir kad aš galėsiu gyventi ir naudotis“. Tai ir padarė. Jie atsikėlė gyventi 2012 m. balandžio mėnesį, apie vidurį. Mamos teisė ten gyventi – ji gali nakvoti, pareiti ir išeiti, tai jos asmeninis reikalas, kur ji nakvoja ir kur būna. Dėl ieškovės teisių pažeidimo,- mano, kad to nepadarė. Notarė sakė, kad testamentas automatiškai nebegalioja, kai sudaroma dovanojimo sutartis. Nesutinka, kad pirma dovanojimo sutartis buvo sudaryta dėl suklydimo, nes koks gali būti suklydimas, kokia paveikta vaistų psichika, jeigu mama vairuoja automobilį, be to, 2011 m. lapkričio mėnesį buvo rinkimai, mama dalyvavo rinkimuose, būdama Ž. rinkimų komisijos pirmininke. Jau 4-5 metai mama rinkimuose pirmininkauja. Jie jos neapgavo. Kai mama dovanojo dalį buto mano sūnui K., ji tai darė dėl kompensacijos už šildymą. Padovanoti dalį buto buvo mamos mintis. Nebuvo jokios prievartos. Kadangi jie išsikėlė per triukšmus, tai sudėtinga buvo grįžti. Ji turėjo kur gyventi, ten gyveno apie dvejus metus. Jai tikrai nereikėjo grįžti atgal ir turėti nemalonumų. Dėl antros buto dalies dovanojimo,- mama prašė eiti ten gyventi, tačiau ji prieštaravo sakydama, jog „bus tas pats, padarysim remontą, sutvarkysim ir vėl išmes mus kaip šuniukus į gatvę“. Sakė, kad kelio atgal į tą butą jie nebeturi. Tačiau mama patikino, kad taip tikrai nebebus, „jeigu manim netikit, antrą dalį buto atiduodu tau, bet su sąlyga, kad aš ten gyvensiu“. Tada sutiko. Netiesa, kad mama negali naudotis butu. Mama turi savo kambarį, savo baldus. Virtuvės baldų komplektą mama žadėjo parduoti, sakė mums pasistatyti savo baldus, tai taip ir padarė. Mamos ieškotos knygos tebėra ten pat, kur ir buvo, gali pasiimti. Virtuvės baldų komplektą ir dujinę viryklę jie pasistatė savo. Su skalbimo mašina buvo taip: V. M. sulūžo skalbimo mašina, mama pasakė, kad pasiims. Ji leido pasiimti, todėl jie skalbimo mašiną atjungė ir pasijungė kitą, kadangi mama jos prašė. Skalbimo mašiną pasiėmė. Mamos kambaryje baldai yra jos pačios. Jų kambaryje baldai yra atsivežti, nes tas kambarys buvo tuščias. Kitame kambaryje buvo tiktai spinta, kuri dabar yra koridoriuje. Tame buvusiame tuščiame kambaryje stovi jų spinta. Dėl to SMS-o tai buvo taip, kad tiek bulvių tarkavimo mašina, tiek kažkoks puodas yra mamos jai padovanoti, kai dar P. kaime gyveno. Kai vyras pasakė, kad nėra „tarkos“, nėra kažkokio puodo, jai buvo šokas ne dėl to, kad jai reikia tų daiktų, nes juos gali įsigyti, bet dėl to, kad ji juos pasiėmė, nepasakiusi, kad jai reikia. Ji parašė, kad mama ateitų tada, kai bus namuose – prieš darbą ar po darbo. Prašė paskambinti ir pasakyti, kada ateis. Nebuvo tokių situacijų, kad neleido mamai ateiti ir pasiimti savo daiktų. Nors rūko ji ir vyras, mamai tebegyvenant bute, kai mama būdavo savo kambaryje, tikrai neidavo į balkoną rūkyti, o eidavome į kiemą prie laiptinės. Namuose labai mažai rūko, o vyras eidavo į kiemą prie laiptinės. Dėl vykstančių „balių“, tai visiškas absurdas, nes vyras visiškai negeriantis, o jeigu ateina draugai, tai nesėdi iki išnaktų, nebūna nei šokių, nei dar kažko panašaus. Netiesa, kad pas mamą niekas negali ateiti. Mama turi raktus nuo buto ir nuo savo kambario. Mama buvo užsirakinusi savo kambarį. Jie jai sakė, kad neima jos daiktų, o kad į balkoną išeina kokio rūbo pasikabinti ar, kai jos nėra, parūkyti, - mano, kad čia ne nusikaltimas. Jeigu ieškotų kompromiso, gali pasikeisti kambariais, užsirakinti. Yra virtuvė sujungta su vienu kambariu, tai galima patalpą sumažinti, padaryti sieną, įdėti duris, pastatyti baldus. Mamos svajonė buvo sujungti vonią su tualetu. Dėl jų naudojimo, mano, kad kompromiso turėtų ieškoti tarpusavyje. Dėl virtuvės, tai mama negamina valgyti, o ji visada pagaminusi pasako „yra šaldytuve, pasiimk, pasitaisyk“, kviečiu valgyti, tai nueina. Niekas nuo mamos neuždaryta, nepaslėpta, tegul tik naudojasi, reikia tik trupučio noro ir optimizmo. Ji pas notarą dalyvavo, nes reikėjo pasirašyti. Kai mama prašė paruošti dokumentus, ji su mama kartu nebuvo. Pasirašant dokumentus, notarė pasakė „tai yra dovanojimo sutartis, į turtą jūs nebegalėsite pretenduoti. Ar suprantat?“ Mama perskaitė sutartį ir pasirašė. Taip notarė paaiškino, kai buvo surašyta dovanojimo sutartis K. Kai buvo surašyta kita dovanojimo sutartis, ji buvo taip pat surašyta: mama užsakė dokumentus, o kai nuvažiavo pasirašyti, notarė paaiškino „jūs nebetenkate teisių į butą, jūs tik turite teisę gyventi ir naudotis buto dalimi. Ar jums tas tinka?“ Mama atsakė, kad tinka. Dar notarė pasakė, kad testamentas nebegalioja, nes pas tą pačią notarę 2009 metų rudenį buvo surašytas testamentas. Mama nuo 2012 m. birželio mėnesio gyveno pas draugą – tai pareidavo, tai vėl išeidavo. Policija buvo kviesta dėl to, kad vieną naktį atėjo brolis A., kitą naktį vėl atėjo į mamos kambarį pernakvoti. Mama tikriausiai jam duodavo raktus. Policiją ji kvietė ne dėl to, kad jis negali ten pernakvoti, bet dėl to, kad ji mamai prie štai buvo pasakiusi „mama, būk gera, pasakyk A., kad rytą išeidamas užrakintų duris“. Mat jis išeidavo prieš septintą ryto, o vyras po šeštos išvažiuodavo į darbą, ji girdėdavo, kaip brolis išeina ir neužrakina durų, palieka jas atrakintas. Brolis praeitą pavasarį yra grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Ji turi mažametį vaiką, todėl nežino, gal brolis ir negeria, gal jis ir pasikeitęs, bet dėl vaiko ir dėl namų rūpinasi. Su broliu nebendrauja 15 metų, nes kai jis grįžo iš armijos, gėrė, kai išeidavo parūkyti, po tris paras negrįždavo. Pernai brolis buvo įkalinimo įstaigoje. Vonios remontas padarytas iki atsikeliant. Mama bute gyveno iki 2012 m. birželio ar liepos mėnesio, - tai pareidavo, tai išeidavo, - o nuo 2012 m. birželio mėnesio, kai A. grįžo iš įkalinimo įstaigos ir apsigyveno Šiauliuose, mama būdavo tai pas brolį, tai čia pas draugą. Kai jie būdavo namuose, mama išeidavo nakvoti pas draugą, jeigu jų nebūdavo, tai pareidavo nakvoti. Nežino, kodėl taip būdavo, gal pagal draugo darbo grafiką ar dar kažką. Mama nueidavo, pabūdavo porą ar trejetą valandų ir vėl pareidavo, vėl nueidavo. Visam mama išėjo 2012 m. birželio mėnesio pabaigoje, nieko nepasakiusi, nebuvo jokios kalbos apie tai, kad negali su jais gyventi, kad jai kažkas neleidžiama. Ji nepranešė, kad išeina ilgesniam laikui. Nežino, kas nulėmė išėjimą. Mama yra suaugusi moteris ir ji nesidomi, kodėl, nes turi savo šeimą ir savo gyvenimą. Visi nesklandumai, mamos pretenzijos kilo vien dėl Andriaus 2012 m. vasaros pabaigoje. Nuo mamos išėjimo buvo praėję trys mėnesiai. Brolis pernakvoti atvažiuodavo per savaitę kartą ar du. Iki ieškinio padavimo mama kelis kartus minėjo „man reikia, kad butą atiduotum atgal, aš nepagalvojau, ką padariau, man reikia, kad atrašytum atgal“. Pasakė „arba atvažiuoju, atiduodi, arba eisime į teismus“. Ji pasakė, kad nesant šuo arba katė, kad ji kada panorėjusi gali ją išmesti ir vėl parsikviesti. Mama nori sutartį panaikinti gal dėl sūnaus arba draugo įtakos. Abejoja, kad mamai dabar gal iš tikrųjų reikėtų pagalbos ar slaugos, bet nesutinka, kad ji blogai jautėsi anksčiau. Ji tuo metu galėjo dalyvauti rinkimuose, vairuoti automobilį, už tai buvo atsakinga, tai kodėl už sutarties pasirašymą ji tapo nebeatsakinga? Kai ji buvo nepilnametė, gyveno išlaikoma mamos, kaip ir kiekvienas normalus vaikas. Pretenzijų dėl to mamai neturi, mama jos neskriausdavo. Nesigilino, ar tėvas mokėjo jai išlaikymą. Nuo mamos kambario neturi raktų, nežino, kodėl mama sugrįžusi rado savo kambarį atrakintą. Remontas bute buvo daromas už jų lėšas, mama neprisidėjo. Ji savaitę dirba, savaitę būna namuose. „Baliai“ buvo gal 2-3 kartus, bet mama pati juose dalyvavo: 2012 m. balandžio 30 d. vyko sūnaus gimtadienis, paskui dar kažkas buvo. Buvo toks atvejis, kai mama negalėjo patekti į butą, t.y. mamos sesuo Birutė prižiūrėjo sūnų, kai jai paskambino iš policijos ar iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus, kad mama negali įeiti į kambarį. Mano, mama nebūtinai turėjo kreiptis į policiją, galėjo juk jai paskambinti, galų gale – B. Taip nutiko dėl to, kad sūnus kartais atsirakina apatinę spyną ir išlekia į koridorių, todėl viršutinėje spynoje buvo paliktas raktas ir jis persuktas, kad vaikas neišeitų į koridorių. Gal tuo metu B. vaiką migdė, kad durų neatidarė. Jos tuo metu nebuvo namuose, buvo darbe. Mama turi raktą, bet negalėjo durų atrakinti. Būna, kad vaikui einant miegoti pietų miego, durų skambutis būna išjungtas. Toks atvejis buvo vienas. Kai mama tąkart neįėjo į butą, mamos sesuo jai į darbą neskambino arba neatsimena, nes tuo metu mano telefonas vis skambėjo. Buvo praleistų skambučių, juos rado. Su mama ir pasipyksta, ir susitaiko. Už buto paslaugas moka jie.

Liudytoja L. M. parodė, kad šalis pažįsta iš matymo, nes tyrė skundą. Nepamena datos ir laiko, tačiau pamena, jog O. P. kreipėsi į policiją dėl netinkamo dukros elgesio. Tai buvo turtiniai santykiai dėl buto. O. P. teigė, kad ji yra neįleidžiama ir negali naudotis jai priklausančia buto dalimi. Gali ir supainioti, gali būti, kad O. P. kvietėsi papildomai apsiklausti. Jeigu į policiją kreipėsi K. A., ji kreipėsi dėl tų pačių aplinkybių, dėl buto – mama netinkamai elgėsi, jos buvo susitarę, kad mama gyvens savo buto dalyje, o ten dar lankydavosi brolis ir buvo ten lyg apsigyvenęs. Kiek pamena, apklausė abi – ir O. P., ir K. A. Kai yra turtiniai santykiai, sunku iš šalies kažką ir įvertinti. Tiksliai neprisimena, buvo arba nutarimas nepradėti administracinės bylos teisenos, arba nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Galbūt buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl ginčo. Iš O. P. pusės buvo išreikštos pretenzijos, kad jai trukdoma naudotis butu. Ji, kaip mama, jautėsi įskaudinta, sakė, kad dukra pasitikėjo, tikėjosi, kad jai bus leista butu naudotis, o viskas gavosi atvirkščiai. Nepasitenkinimas kilo dėl to, kad mama negalėjo butu pilnavertiškai naudotis.

Liudytoja E. J. parodė, kad O. P., surašydama dovanojimo sutartį savo anūkui, tuo labai didžiavosi, kad padovanojo anūkui pusę buto, kadangi jai sunku susimokėti už paslaugas. Tuo metu jos dar bendravo kaip draugės, pasikalbėdavo apie savo gyvenimus, anūkus. Jos tikrai nevertė dovanoti, ji tai darė savo noru. Kai antrą buto dalį dovanojo K., prieš dovanodama, jai O. paskambino ir pasakė „aš padovanosiu antrą dalį buto K., nes aš mažai gaunu pinigėlių, mano pašalpa maža, man niekas nekainuos pas ją gyventi“. Ji gyrėsi, kad pas dukrą gali valgyti ką nori, turi savo kambarį, džiaugėsi, kad jai nerūpės mokesčiai, ji galės savo laiką ir pinigus skirti kam norės. O. gyrėsi dovanojusi butą, kai buvo rinkimai, ji buvo Ž. rinkimų apylinkės pirmininkė, po pirmo turo, datos nepamena. Ji ruošėsi eiti gyventi pas savo draugą V. M., sakė, kad vis tiek pas draugą daugiausiai būna ir bus, tai į tą kambarį kada norės pareis, kada norės išeis. Apie dovanojimą ji sužinojo iš O. P. Ji pati jai paskambino ir pati pasakė, kad padovanos buto antrąją dalį. Mano, kad O. P. suvokė, ką daro, ligos neturėjo įtakos, kad ji nesuvoktų, ką daro. O. P. nesiskundė, kad duktė ją suklaidino. Santykiai su O. P. nutrūko, kai ji išėjo gyventi pas V. M. Anksčiau tekdavo O. P. bute lankytis, O. ir anksčiau tame kambaryje gyveno, kur po buto dovanojimo gyvena. Tai normalus kambarys, jame yra jos pačios baldai, balkonas. Po to, kai K. antrą kartą į butą atsikėlė, nebeteko ten būti. O. buvo sakiusi, kad virtuvės baldus ji pasiims sau, sūnui gal išveš, tegul K. savo atsiveš. Nesakė, kad jos neįleidžia į butą, spyną pakeitė, daiktus kur nors padėjo. Tada jos nebebendravo. Mano, kad O. P. nesusivokia, kad jos dukra užaugo ir turi gyventi savo gyvenimą, kaip ir ji gyvena savo gyvenimą. Ji labai valdinga moteris, nori vadovauti dukros gyvenimui ir dukros finansams. O. P. pažįsta labai seniai, artimiau bendravo kokius septynerius metus, vaikai kartu užaugo. Pažinojo ją, kai jos vyras dar buvo gyvas. O. P. ilgą laiką dirbo ligoninėje prie rūbų. Buhaltere ji dirbo labai trumpai Neįgaliųjų draugijoje.

Liudytojas L. E. G. parodė, kad žino, jog O. P. buvo sunku išlaikyti butą, kadangi pensija nedidelė, buvo ir skolų. Apie tai jie kalbėjosi. O. dukra K. tuo metu gyveno R. Jis O. pasakė, kad pasišauktų dukrą ir gyventų. Kaip ji padovanojo butą, negali pasakyti, tik O. sakė „tu perleisk tą butą K. ir tegul ji ten liks“. Nemano, kad O. gyventi tame bute buvo blogai, kadangi už butą mokėti nereikėjo, tik reikėjo susitaikyti ir gyventi. Su O. P. anksčiau dirbo kartu: jis buvo P. linų fabriko direktorius, o O. P. buvo katilinės laborantė. Po to iš pačios O. sužinojo, kad ji butą padovanojo K. Sakė, kad dalį buto padovanojo ir anūkui. Ji minėjo, kad turi bute savo kambarį ir ten gali gyventi. Negirdėjo, kad dukra neleistų jai ten gyventi. Vėliau su O. nelabai bendravo, ji nieko nesakė, kad dukra neleidžia jai ten gyventi. Tik sužinojo, kad O. nori susigrąžinti butą. Apie dovanojimą K. net nekalbėjo, tik kalbėjo, kad ji iš 300 Lt pašalpos keturių kambarių buto neišlaikys. Kada taip kalbėjo ir jai patarė, datos nepamena.

Liudytoja B. Z. parodė, kad yra O. P. sesuo, su atsakove K. A. labai gerai sutaria, o paskutiniu metu su seserimi santykiai nelabai kokie, sesuo nepatenkinta. Iki dovanojimo sutarčių surašymo su seserimi sutarė gerai. O. jai sakė, kad dovanojo pusę buto, nes tai pirmas ir vienintelis jos anūkas. Gal labai mylėjo anūką, jo labai laukė, dėl to ir dovanojo. Kitų aplinkybių, dėl ko dovanojo, nežino. Iki 2011 m. lapkričio mėnesio su seseria bendraudavo dažnai, kartu važiuodavo pas gydytojus. Dėl jos psichinės būklės jokių pakitimų nepastebėjo, bendravome gražiai, tvarkingai, nebūdavo jokių išsišokimų. Nežino, kokius vaistus nuo psichinių ligų ji vartojo. Mano, jos mąstymas tuo metu buvo logiškas – ir pasišnekėdavome, ir patardavo, ji sugebėdavo išreikšti, suformuluoti savo mintis, suvokdavo, kas jai sakoma. O. depresija tuo metu nesiskundė. Kai po pusmečio buvo surašyta dovanojimo sutartis K. naudai, O. pati norėjo, kad vaikai ateitų pas ją ir būtų. Jai sumažino pensiją, buvo per mažos pajamos, todėl ji norėjo, kad būtų lengviau, ir prašė, kad vaikai ateitų gyventi. Po dovanojimo, nusiskundimų dėl K. jai nereiškė, nesiskundė, kad ją apgavo. Tik po kiek laiko jos planai pasikeitė nei iš šio, nei iš to, ji ėmė priekaištauti K., kodėl ji ten gyvena. Mano, kad planų pasikeitimą įtakojo jos draugai. Draugų nelabai žino, tik galvoja, kad jai gal nelabai malonu draugų prisivesti, kai mato dukra. Vieną kartą buvo su K., o jis truputį kas, vis bėga prie durų, todėl jai K. patarė tokiu atveju išjungti skambutį, užsirakinti duris. Todėl O. negalėjo įeiti į butą. O. matė ir žinojo, kad ji ten buvo. Negirdėjo, kad kas belstųsi į duris. O. turi raktą nuo lauko durų. Ar jos kambario durys su užraktu, nepastebėjo. O. ne kartą jai būnant pareidavo ir vėl išeidavo. Jos kambaryje baldai yra jos pačios. Mano, nėra taip, kad K. neleidžia O. ten gyventi, nesudaro sąlygų, yra jos kambarys, virtuvė, ji gali eiti kur nori, daryti ką nori. Dabar sesuo labai pyksta, nebendrauja. Ji pas K. būna, kai serga vaikas, jį prižiūri. O. kambarys yra atrakintas, ar yra spyna, nežino. Matė, kad bute buvo suversti baldai. Viskas buvo sudėta tame kambaryje, kuris negyvenamas, kur nebaigtas remontas. Nebuvo O. kambarys taip užgriozdintas, kad ji ten negalėtų gyventi. Į jos kambarį buvo skalbimo mašina įnešta, nes ji pati prašė, kad ją atjungtų. Kai O. stovėjo už durų ir negalėjo įeiti, ji K. neskambino.

Liudytojas Saulius Šimoliūnas parodė, kad dirba Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariate Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio patruliu. O. P. yra jam žinoma, nes vieną kartą buvo pas juos iškviestas. Tiksliai neatsimena, kada tai buvo, bet kvietė K. A. Smulkmenų neprisimena, tai buvo praeitais metais. K. A. pranešė, kad jos bute yra nepageidaujamas asmuo ir neišeina. Nuvyko, išsiaiškino, kad bute yra jos brolis. K. paaiškino, kad jai ir jos vaikui yra dovanotas mamos butas ir kad brolis atėjęs su savo raktais gyvena, naudoja vandenį, elektrą, jai reikia išlaikyti brolį, minėjo, kad brolis palieka neužrakintą butą, kai jie su vyru būna išėję į darbą. Brolis paskambino motinai ir ją išsikvietė. Jiems rodė dovanojimo sutartį, ten lyg ir buvo paminėta, kad įsipareigoja motiną išlaikyti. Kadangi tokia situacija pasitaikė pirmą kartą, pasiskambino savo viršininkams, pasikonsultavo, kad motina tame bute būti gali, o brolis, jeigu yra nepageidaujamas, negali nekviečiamas ateiti ir neišeiti. Tada teko bendrauti ir su O. P.. Tuo metu nenustatė, ar bute buvęs brolis buvo blaivus. Neatsimena, ar jis iš išvaizdos atrodė blaivus, bet dėl jo blaivumo ar neblaivumo tada niekas pretenzijų nereiškė. Prie jų K. A. brolis necenzūrinių žodžių nevartojo, gulėjo lovoje, kai atvyko. Po to, kai atvyko, aiškinosi, kam priklauso butas ir kambarys, kur miegojo brolis, tačiau kam ten kas priklauso, nepamena. Kai atvyko, iš K. A. pusės isterijos nebuvo, bet tiek viena, tiek kita moteris neramiai aiškinosi viena su kita. Su kuo tada buvo atvykęs, neatsimena, nes partneriai kiekvienos tarnybos metu keičiasi. K. sakė, kad jie su broliu nebendrauja, jokių ryšių nepalaiko. Jis paėmė raštišką pareiškimą iš K. A., o ką toliau daryti sprendžia apylinkės inspektorius.

Liudytoja D. B. parodė, kad O. ne kartą yra pas ją atėjusi ir „pasibėdavojusi“, kad nesutaria su dukra, kad dukra jai neleidžia parsivesti draugių. O. buvo atėjusi į darbą išsigandusi, kai jos į butą neįsileido. Kada tai buvo, tiksliai nepamena. Vėliau ji parodė K. rašytą žinutę, kurios tiksliai neatsimena, bet ji apie tai, kad „ateik rytoj, kai būsiu namuose, ir pasiimsi tuos daiktus“. Apie dovanojimus sužinojo, kai jau buvo liepos mėnuo. Ji pasakė „O., ką tu padarei, kaip tu pasirašei“, o ji atsakė „aš pati nesuvokiu, kaip ten viskas įvyko“. Prieš dovanojimo sutarčių pasirašymą nebendravo. Žinojo, kad O. vartoja stiprius vaistus, antidepresantus, nes abi tokius vaistus geria, viena kitai padeda. Jeigu O. prastai jausdavosi, tai K. nelabai arbatos puodelį paduodavo, daugiau jos su kaimyne ateidavo. Girdėjo, kaip būdama poilsio namuose O. paskambinusi dukrai paprašė nupirkti kompleksuojamų vaistų, bet dukra nenupirko. Girdėjo, nes galimai buvo telefone garsiakalbis įjungtas. O. apsiverkė. Ji pati turėjo tokius pat vaistus, paskolino. Kai grįžo namo, O. pasisakė pati vaistus nusipirkusi, juos ir atidavė. Ne kartą buvo pas O. į kambarį užėjusi. Kai užėjo pirmą kartą, susidarė įspūdis, kad ten viskas išversta, rūbai išmėtyti, skalbimo mašina stovėjo tarpduryje. Paklausus, kodėl ten ji stovi, O. pasakė, jog K. pasakė, kad tie daiktai nereikalingi. Paklausus, kur jos baldai, O. pasakė, kad K. išmetė, sakė, kad jos baldai yra geresni, ji savo pasistatė. Po kiek laiko O. paprašius palydėti pasiimti daiktų, matė, kad kambaryje viskas švaru, sutvarkyta. O. nesakė, kad pati kambarį sutvarkė. Ji tada viena net į butą neidavo, nes ją yra apkaltinę, kad daiktai dingsta, kad ji gal landžioja, kur nereikia. Kai jos buvo užėję, ji užėjo tik į tą didįjį kambarį, pati atsirakino. Kai O. neįėjo į kambarį, ji užsuko pas ją į darbą. Jos vyras su O. sūnumi padėjo išnešti skalbimo mašiną, bet ta mašina tuo metu jau buvo išnešta į laiptinę. Kas ją išnešė, nežino. O. liko pas ją nakvoti, sakė, kad nesaugiai jaučiasi. Ji nakvojo keletą kartų, nedažnai. Kai buvo atvažiavusi policija atvažiavusi, ją sikvietė O.. Visi buvo susijaudinę, bet nešaukė, K. buvo pasiėmusi „popierius“ sakė, kad O. ten niekas nepriklauso. Policija ir į vieną pusę žiūrėjo, ir į kitą, dar pasiūlė išsikviesti „24 valandas“ (televizijos laida), kai žentas pasakė „čia jos nieko nėra“. O. užsiminė, kad ji ten turi teisę gyventi. Tada ėjo kalba, kad bute negali būti K. brolis, kuris tuo metu buvo pavadintas „asocialiu asmeniu“. K. nepageidavo, kad brolis tame bute būtų, nors jis ten buvo ramiai, gulėjo lovoje, buvo blaivus. Man susidarė įspūdis, kad mama ir dukra iki dovanojimo sutarčių nesutarė. Pamena ankstesnį K. išlėkimą su K. žodžiais; „P. išdurnėjo, butą nori parduoti, mums čia vietos nebėra“. Ji O. sakė dėl triukšmingo išsiskyrimo ir dėl dovanojimo sutarties: „tu tai ligota, tu vaistų prigeri, gal tau tas protas ir nesudirba, bet K. sveiko proto išlikusi ir vėl parlėkti į peklą...,,. Nemano, kad buvo sudarytos normalios sąlygos tame bute gyventi O.. Patarė atsiskirti savo kambarį, bet O. sakė, kad neturi kaip to padaryti, nes balkonas bendras, jaunimas nori parūkyti, jai vietos nėra. Vienas kambarys sujungtas su virtuve. Mano, nereikalinga ji buvo ten, pas O. niekas ateiti negalėjo, o jaunimas norėjo ir pašvęsti, ir „pabaliavoti‘.

Liudytoja V. P. parodė, kad kai O. atvažiuoja iš Šiaulių pas gydytojus, paprašo pernakvoti. Priėmė daug kartų pernakvoti, nes ją gerai pažįsta. Užeina ir arbatos atsigerti, apsiverkia, pasidejuoja, kad su dukra nesutaria dėl buto. Neklausė, ar turi buto raktus. Sakydavo, kad su dukra nenori pyktis, nenori nervintis, todėl pas dukrą neidavo nakvoti.

Liudytoja I. L. parodė, kad kai su ieškove kartu gydėsi Respublikinėje Šiaulių ligoninėje suaugusiųjų psichiatrijos skyriuje 52 paras ir tik vieną kartą per 52 paras dukra su savo sūneliu buvo atvažiavusi mamos aplankyti į ligoninę. Girdėjo, kad tarp jų vyko pokalbis dėl buto: dukra pakeltu ton mamos klausė, ar jį išnuomos, gal įleis kažką kitą gyventi, klausė, gal advokatą reikia samdytis, o O. pasiūlė tartis gražiuoju. Nesijautė tarp jų ryšio kaip tarp motinos ir dukters, matėsi, kad jos buvo susipykę. Kai dukra išvažiavo, O. pasidarė labai blogai, ji verkė. Papasakojo, jog su dukra nesutaria dėl buto, kad ji butą užrašė po pusę anūkėliui ir dukrai, o dabar ji liko be nieko, kaip išvaryta. Minėjo, kad spyna buvo pakeista, kad žinutes gauna, jog ji tegali į butą ateiti „pagal žinutes“ – ateis, pasiims kažką ir vėl išeis. Nusistebėjo, kad ji galėjo tokį liapsusą padaryti. O. labai verkė, sakė „nežinau, kaip aš pasirašiau“. Ji O. sakė, kad gal ją turėjo labai nugirdyti, kad taip pasielgtų, juk ji antidepresantus vartoja, tai nežinia, kaip galėjo paveikti. Sakė O., kad galėjo pusę buto palikti sūnui, kitą pusę dukrai, arba sau pusę buto pasilikti. Ji sakė, kad pagalvojusi, jog dukra ją prižiūrės senatvėje, juk ji be sveikatos. O. sakė, kad turi kambarį ir iki mirties tame kambaryje turi teisę gyventi, bet per tą kambarį eina kiti rūkyti į balkoną. Yra buvusi tame bute, O. buvo nusivedusi. Ji turėjo raktus, aprodė kambarį. Matė, kad tame kambaryje yra balkonas, kambarys tvarkingas. Tuo metu dukros ir anūko bute nebuvo. Su O. nekalbėjo, dėl ko ji buto dalį padovanojo anūkui.

Liudytoja L. P. parodė, kad O. pusę buto padovanojo anūkui, nes už butą reikėjo daug mokėti, tikėjosi, kad reikės daug mažiau mokėti, gaus kompensaciją. Apie tai jai sakė pati O. P., po to, kai padovanojo butą. O. džiaugėsi, kad anūkui padovanojo tą pusę buto. Apie kitą sutartį žino tiek, kad kai O. „sumažino grupę“, ji gaudavo mažesnius pinigus, todėl prašė K. su T., kad grįžtų gyventi su sąlyga, kad butą padovanos. Ji sakė, kad nebegalės už butą išsimokėti. Kad būtent O. kvietėsi dukrą su žentu ten gyventi, sakė ir K., ir ji pati. Po antrosios dovanojimo sutarties surašymo, su O. P. nebebendravo. K. A. rodė sutartį, todėl žino, kad butą O. padovanojo su sąlyga, kad ji tame bute gyvens. Su O. nėra susipykę,, tiesiog nebeatitinka interesai ir nebendrauja. O. jai nesiskundė, kad buvo apgauta, kad dukra nevykdo sutarties. Kai O. pusę buto padovanojo anūkui, dukra tame bute negyveno, jie tuo metu gyveno Rozalime. Jie turėjo, kur gyventi. K. tame bute apsigyveno pernai pavasarį, kai pusė buto buvo jai padovanota. Apie konfliktus dėl baldų nežino, tik matė O. baldus - staliuką ir virtuvinį komplektėlį pas jos draugą. Kaip jie ten atsirado, nežino.

Liudytojas V. M. parodė, kad supranta, jog tarp ieškovės ir atsakovės dabar santykiai negeri, jos pykstasi dėl turto. Būna, kad O. P. pasiprašo pas jį nakvoti, sako, kad dukra neįsileidžia, buto spynos yra pakeistos. O. P. buvo sakiusi, kad baldus reikia išvežti, nes dukra meta lauk. Tada ji atėjo verkdama. Jis buvo nuėjęs išvežti baldų, bet niekas neįleido. Su juo kartu buvo O. P. ir jos sūnus. Jie raktus turėjo, rakino duris ir negalėjo atrakinti. O. P. skambino dukrai į darbą ar kažkur, bet nieko nepavyko. O. P. atėjo pas verkdama, sakė, kad jos baldus meta lauk, prašė, kad padėtų, išvežtų juos kur nors parduoti. Padėjo, parvežė virtuvinius baldus pas jį. O. P. dėjo skelbimus, kad parduoda baldus. Baldai pas jį garaže išbuvo mėnesį, po to jis pasiūlė baldus pastatyti pas jį, sumokėjo jai 500 Lt. Iš O. P. girdėjo, kad bute dažnai vyksta „baliai“, triukšmaujama, ji ten negali būti. Jis nėra buvęs ten, kai buvo „baliavojama“, tik O. ateina verkdama, skundžiasi, kad negali ten būti, nes visi šaukia. Girdėjo, kad buvo toks atvejis, kad lauke buvo prikruvinta. Nežino, iš kokio buto ten prikruvino. Girdėjo, kad naktį lakstė kruvini, kažkokią mašiną sudaužė. Kol turtas nebuvo padovanotas, O. neatlėkdavo pas jį nakvoti. O. anksčiau pas jį ateidavo, po to pradėjo nebeateiti. Sakė jai, kad kažkas su ja nebegerai, tačiau ji nieko nebesakė. Jo žmona yra mirusi 2011 metais. Po žmonos mirties santykiai su O. P. nepasidarė artimesni, su ja yra seniai pažįstami – pažinojo jos vyrą, kol žmona buvo gyva, O. P. vežiojo ją į Vilnių, jos bendravo. O. P. pas jį negyveno, ji ateina, pabūna ir išeina. Jie gyvena toje pačioje gatvėje, kitoje gatvės pusėje, todėl įvardija save O. P. kaimynu, nes gyvena nuo jos gal 30 metrų atstumu. Iš pradžių nežinojo apie dovanojimo sutartis, paskui papasakojo, kad pirma padovanojo pusę buto anūkui K., po to padovanojo ir kitą buto pusę. Jis turi namą P. gatvėje. Neplanavo su O. P. kartu gyventi, bendro ūkio nevedė.

Liudytoja E. J. parodė, kad O. P. gyveno bute Pakruojyje P. gatvėje, su dukra, anūkėliu, žentu. Dabar ji turi kambarį su visais baldais – lova, spinta ir viskuo. Daug baldų ji išnešė pas savo draugą. Kai ji būdavo prie vaikiuko, kai jis susirgdavo, O. ateidavo, atsirakindavo, įeidavo, ką norėdavo, tą pasiimdavo, nes ten buvo jos kambarys. Prieš dovanodama, O. buvo atėjusi pas ją, ji žino, ką jai tada pasakė. Po to ji atėjo po savaitės ir pasakė, kad padovanojo dukrai. Pasisakė turinti kambarį, todėl ji kaip teta pasakė: „tai ir gyvenkit gražiai“. Kai dovanojo anūkui, ji nesitarė, o prieš dovanojimą dukrai, apie tai O. pasisakė. Ji patarė, kad nedovanotų, nes mano kaip seno žmogaus tokia nuomonė, iš patirties. O ji po savaitės atėjo ir pasakė, kad padovanojo. O. nebuvo skriaudžiama, ji galėjo ten viskuo naudotis. Ji nebūdavo bute, nematė, kad K. A. „baliavotų“, bet kiek yra buvusi, tai niekas ten nevaikščiodavo. O. P. savo dukra jai nesiskųsdavo. Nebuvo taip, kad O. kambarys būtų užgriozdintas baldais. Ji turėjo atskirą kambariuką. Ji virtuvės baldus išnešė pas draugą. Buvo baldų kitame kambaryje, kur O. sakydavo, kad yra anūkėlio. O. nesakė, kodėl nori pusę buto dovanoti dukrai. Kai dukra gyveno pas savo vyro tėvus, O. gyveno su draugu V. M.. O. anūką K. prižiūrėjo ji, o ne O., nes gal O. negalėdavo, gal jai reikėdavo išeiti ar išvažiuoti. Jos paprašydavo K. A. ir ji prižiūrėdavo. K. A. ją atsiveždavo ir parveždavo. Kai jai prižiūrint anūką, bute apsilankydavo O. P., jos bendraudavo, pašnekėdavo, su K. pažaisdavo. O. P. nusiskundimų dėl dukros elgesio neišsakė. Mama ir dukra nesutarė, bet ji nežino, kodėl. Anksčiau būdavo, kad motina su dukra visur kartu eidavo – ar išėjimai kokie, ar „baliai“. Jos pradėjo paskutiniu metu nesutarti. K. nieko neklausė dėl tėvo palikimo, kaip tą palikimą susitvarkyti, tik ji pati jai sakydavo, kad jai galbūt kažkas yra ir iš tėvo.

Liudytojas T. A. parodė, kad prieš padovanojant pusę buto jo sūnui, uošvė tvarkėsi kompensaciją, nepavyko, todėl nusprendė užrašyti pusę buto sūnui. Jo žmonai ji buvo sakiusi, kad nebegali išlaikyti buto, siūlė eiti gyventi. Kai dvejus metus jie gyveno P. kaime, uošvė atvažiuodavo, sakydavo, kad eitų gyventi. Kai uošvė padovanojo pusę buto anūkui, jie gyveno P. kaime. Ji tai padarė, kad gautų kompensaciją, nes jai vienai buvo per didelis buto plotas. Tačiau kompensacijos negavo, nežino kodėl. Po dovanojimo jie pradėjo remontuoti, o padavus į teismą, remontai sustojo. Prieš tai buvo suremontavęs vieną kambarį, duris pakeitė, dabar vonią sutvarkė, pilną kapitalinį remontą padarė, tai vėl varo į gatvę. Jie galėjo P. kaime ir toliau gyventi, bet kai išsikėlė gyventi į Pakruojį, butą atidavė broliui, nes jo šeima pagausėjo. Brolis gyveno šalia. Dabar nebeturi, kur sugrįžti. Kai kėlėsi gyventi į Pakruojį, uošvė sakė „gyvenkit, viskas bus puikiai“. Ji pati ten kurį laiką gyveno savo kambaryje. Po to atsirado žmonos brolis, kuris su kažkieno raktais įeidavo į kambarį. O. P. ėmė užkliūti tai, kodėl jie savo kambarį užrakina. O. P. kambaryje atsirasdavo ir jos sūnus. Jis nesutiko, kad jis ten gyventų. Buvo iškvietę policiją. Pirmą kartą policija nevažiavo. Po kiek laiko vėl policiją iškvietė, kai žmonos brolis atsirado bute vakare, kai nebuvo O. P. Atvažiavo policija, parėjo O. P. Ji prie policijos pasakė, kad ji čia negyvena, nenori gyventi. Tuo metu ji buvo pasikvietusi savo draugę D. B., kurią policija išprašė. Nežino, dėl ko O. P. nenori tame bute gyventi. Mano, kad ji ir dabar gali bute gyventi. Raktus ji turi, gali įeiti. Nuo jos kambario spyna yra, raktas yra pas ją pačią. Bendromis patalpomis ji gali naudotis. Žmonos brolis kartu su O. P. gyveno pačią pirmą savaitę, kai jie atėjo ten gyventi, po to kažkur dingo. Iš pradžių suremontavo tą kambarį, kuriame dabar gyvena. Įdėjo savo ir O. P. kambariams duris. Tai buvo iki išprašymo iš buto. Po remonto padarymo juos išvijo. Tada išėjo gyventi į P. kaimą. Dėl remonto išlaidų nebuvo sutarę, remontavo savo lėšomis. Durys kainavo po 400 Lt, kambario remontui išleido virš 1000 Lt. Vonią remontuoti pradėjo dar prie padovanojimą. Remontas kainavo 4000 Lt. Kalbos apie tai, kad O. P. kompensuos išlaidas, nebuvo. Ji tik žadėjo padovanoti butą. Jos pažadais tikėjo. Jaučiasi nesaugiai, kai dažnai keičiasi ieškovės planai. Kito gyvenamojo būsto nesusirastų. Jeigu sutartys būtų panaikintos, savininke vėl taptų O. P. ir ji jiems pasiūlytų iš buto išsikelti, tektų išeiti „į gatvę“. Neturėtų kur kitur išeiti. Kai buvo surašyta pirmoji dovanojimo sutartis, mano, O. P. sveikatos būklė buvo normali. Ji sugebėjo reikšti mintis, suvokė, kas jai yra sakoma. Ji tuo metu rinkimuose dalyvaudavo. Nežino, kas organizavo sutarčių sutvarkymą pas notarę. Laiko, kad O. P. yra jo šeimos narys. Kad reikia remontuoti vonią, O. P. pati, pas juos atvažiavusi, prašė, sakė, kad „užrašys“ viską. Virtuvės komplektas buvo ne jos kambaryje, o tame kambaryje, kur pradėtas dėl vaiko remontuoti. O. P. sakė, kad virtuvinį komplektą nukabintų, padėtų į tą kambarį, nes jis buvo atsivežęs savo baldus. Po kiek laiko jai prireikė skalbyklės, nes jie jos skalbimo mašina naudojosi. Tai skambimo mašiną buvo atnešęs ir pastatęs į jos kambarį. Ten buvo galima laisvai vaikščioti, ta skalbimo mašina niekam netrukdė. Vonios remontą darė pats, ir dar vienas žmogus - giminaitis. Jam niekaip neatsilygino, atidavė tik dujinę viryklę, kuri buvo O. P. Ji pati liepė atiduoti. Jis buvo namuose, kai buvo policija iškviesta. Mano, kad reikia, kad pati O. P. būtų namuose, jeigu leidžia sūnui savo kambaryje nakvoti. Būna taip, kad jie eina į darbą ir randa duris paliktas atrakintas. Apie O. P. ligas žino, žinau, kad turėjo operacijas. Ar O. P. gulėjo ligoninėje, nežino, nesidomi, aplankyti nebuvo. Iš P. persikelti į Pakruojį jiems pasiūlė pati O. P.

Liudytoja D. A. parodė, kad kai susituokė sūnus su marčia, jie pradėjo gyventi Pakruojyje pas K. motiną O. P. 2009 m. pavasarį mama išvažiavo į Šiaulius su draugu gyventi, ten nuomojosi butą, atsisakiusi darbo Pakruojyje. Ji atvažiuodavo kas antrą savaitę pas K. žiūrėti vaikiuko. Kai rudenį prasidėjo šildymas, kadangi ji dirba seniūnijoje, pasiūlė pabandyti tvarkytis šildymo išlaidų kompensaciją. Butas buvo O. P. vardu. Reikėjo rašyti du prašymus, kadangi tai buvo dvi atskiros šeimos. Kompensacijos gauti negalėjo, nes turimas turtas viršijo nustatytus normatyvus. Gyveno normaliai, jokių problemų nebuvo. Kai K. buvo dveji metukai, mama pareiškė, kad vaikai per savaitę išsikraustytų. Sūnus susirado transportą. Jos vyras ir kitas sūnus padėjo ir jie tą patį vakarą išsikėlė pas juos gyventi, kadangi tuo metu P. kaime butas nebuvo pabaigtas įrengti. Jie pas juos su mažu vaikiuku svetainėje gyveno du mėnesius. Paskui išsikraustė. K. pasisakė, kad jos mama savo anūkui K. padovanojo pusę buto, vėl tvarkėsi kompensaciją, kompensacijos gauti negalėjo, nes metų pabaigoje O. P. buvo dirbusi UAB „A. C.“, T. gerai uždirbo, todėl pajamos buvo per didelės. Netiki ieškovės teiginiais, kad jų namuose vyksta kažkokios orgijos ar „baliai“, kadangi T. yra visiškai nevartojantis alkoholio. Vėliau K. pasigyrė, kad ją vėl kviečia gyventi į Pakruojį, tačiau ji perspėjo, kad neitų ten gyventi, nes gali vėl išvaryti. K. sakė, kad bus geriau, erdviau, mama pažadėjusi leisti remontuotis. O jie pradžioje, kai ten gyveno, viename kambaryje pasidarė remontą – iškalė gipsu, išklojo parketą, pakeitė duris. Buvo gaila, kad tokiu būdu vaikai ištaškė pinigus. Stengėsi vaikams padėti, tik vaikai jos neklausė ir išsikraustė. Susipirko vonios plyteles, vonią, pradėjo remontus. Jiems remontuotis padėjo K. dėdė. K. sakė, kad likusią buto dalį mama jai padovanos ir todėl ji niekur jų nebeišvarys. Vaikai ten pradėjo 2012 m. balandžio pradžioje remontą darytis, o mama jiems butą užrašė po mėnesio. K. mama tą laiką gyveno savo kambaryje, o paskui ji išėjo. Ji išėjo dėl to, kad susirado draugą. Sąlygos K. mamai ten gyventi buvo sudarytos ir yra iki šiol, niekas jos nevaro. Vaikai jai buvo pasakę, kad savo pensiją naudotų savo reikmėms, už maistą ir butą jai mokėti nereikėjo. Vaikai sumokėjo skolas už butą, nes buvo skola už vandenį ar dar kažką. Ji dažnai būna Pakruojyje, atvažiuoja darbo reikalais, o K. ją parveža. Vieną kartą buvo pas K. namuose, kai atėjo jos mama, pati atsirakino duris. Pasisveikinom, viskas buvo normaliai. Žino, kad O. P. operuota skydliaukė. Jos požiūris į neįgalumą yra toks; jos sūnui, kuris turi trečią invalidumo grupę, ji yra pasakiusi „įjunk durnių, nueik pas Stabinskienę ir gausi antrą grupę ir pinigai bus didesni“. Taip išeina, kad ji pati, kada nori serga, kada nori, ne. Yra įsitikinusi, kad netiesa, kaip kad ji rašo, jos sudarė sutartis paveikta slogių nuotaikų, ligų. K. jai yra palikusi pačios O. P. surašytą testamentą, kuriuo visą nekilnojamąjį turtą paliko savo anūkui. Testamentas dabar jau yra negaliojantis. O. P. dalyvavo ne vienuose rinkimuose kaip komisijos pirmininkė ar pavaduotoja. Dar ji dalyvavo gyventojų surašyme. O. P. nėra sakiusi, kad padarė klaidą, kad padovanojo butą anūkui ir dukrai. Jai ji nesiguodė. Nežino, dėl ko buvo surašytas testamentas. Dovanojo buto dalį anūkui gal iš meilės jam. Nežino, kas nulėmė apsisprendimą pusę buto dovanoti K.. Kai buvo sudaromos dovanojimo sutartys, tuo metu su O. P. bendraudavo tik pasisveikindamos, nedažnai. Po to, kai ji buvo išvariusi vaikus, iš viso mažai bendraudavo. Kartu buvo, kai buvo vaiko gimtadienis. Santykiai nebuvo labai artimi. Sutarčių sudarymo laiku pas O. P. neteko pastebėti depresijos ar orientacijos praradimo. Vaikams atsikėlus gyventi į tą butą, vaikai sakė, kad buvo susidariusi skola už vandenį ar kitus komunalinius patarnavimus, tačiau skolos sumos nežino.

Liudytojas G. A. parodė, kad lankydavosi savo brolio šeimoje dar 2009 metais, kai jie gyveno Pakruojyje. Mano, K. A. santykiai su motina buvo normalūs, po to jos susipyko, mama juos išvarė. Brolio šeima gyveno dabartinėje jo buto dalyje už sienos. Dabar jis ten gyvena – prasiplėtė savo butą. Jiems nebėra kur grįžti. Trijų kambarių ir virtuvės butą dalinasi dvi šeimos. K. sakė, kad mama ją pasikvietė gyventi atgal į Pakruojį dėl to, kad nebeišlaiko buto. Kokios buvo K. motinos pajamos, nesidomėjo. Apie dovanojimo sutarčių sudarymą žino, kad iš pradžių K. užrašė pusę buto, o kai jie persikėlė, likusią buto dalį padovanojo K.. Apie išsikėlimo iš buto aplinkybes girdėjo iš K., kad O. P. niekas iš to buto neišvarė, ji pati išėjo. Savo brolio šeimoje lankosi retai, nes neturi kada. Buvo svečiuose praėjusį šeštadienį, kas ten ką daužė, nežino. Gal ir jo brolis Egidijus ten nelabai kaip elgėsi, bet jo ten nebebuvo, buvo išvažiavęs namo. Jis nieko nematė, tik matė, kad jo mamos mašina buvo be langų. Jam sakė, kad mašinos langus išdaužė jo brolis. Jis buvo šiek tiek išgėręs, nes „baliuose“ visi būna paragavę. Jis rūko lauke. Gyvena antrame aukšte. Jeigu atvyksta pas K., pas ją nerūko, atvažiuodamas parūko prie laiptinės ir viskas.

Pakruojo rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė Giedrė Židonienė teismo posėdžio metu davė išvadą, nurodydama, jog prašoma pripažinti negaliojančia 2011-11-29 dovanojimo sutartis sudaryta be jokių sąlygų, o kadangi dovanojimo sutartyje ieškovė nurodė, kad sutartis sudaryta gera šalių valia, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo bei šalių lygiateisiškumo principais, nebuvo naudotas joks spaudimas, be to, močiutė pati nusprendė savo anūkui padovanoti dalį buto, todėl mano, kad sutartis nėra naikintina ir, atstovaujant vaiko interesus, jie tikrai būtų pažeisti tokiu atveju, jeigu vaikas liktų be paskutinio gyvenamojo būsto.

Iš 2011 m. lapkričio 29 d. dovanojimo sutarties matyti, kad ieškovė O. P. padovanojo savo vaikaičiui K. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ½ dalį buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), notarinio registro Nr. 4268 (5-7 b. l.).

Iš 2012 m. gegužės 7 d. dovanojimo sutarties matyti, kad ieškovė O. P. padovanojo savo dukrai atsakovei K. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ½ dalį buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), notarinio registro Nr. 1385 (8-10 b. l.).

Iš pareiškimo matyti, kad O. P. 2012 m. lapkričio 9 d. pateikė pareiškimą Pakruojo rajono policijos komisariatui, pranešdama apie tai, kad po buto dovanojimo sutarties, nors pagal ją turi teisę gyventi bute iki savo mirties, praėjus dviems savaitėms, dukra sunešė jos baldus ir buitinę techniką į vieną jos kambarį, pradėjo kartu su žentu psichologinį terorą, pakeitė spyną, dėl ko ji negali patekti į namus ir juose gyventi, nes yra išvaryta (11 b. l.).

Iš neįgaliojo pažymėjimo kopijos matyti, kad O. P. darbingumo lygis – 55 procentai laikotarpiu nuo 2012-03-21 iki 2013-03-20 (12 b. l.).

Iš VšĮ Pakruojo rajono PSPC rašto matyti, kad O. P. nuo 2005 m. atsirado nuotaikos svyravimai, nerimas, nuo 2006-08-18 lankėsi pas gydytoją psichiatrą 2006 metais diagnozuotas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, paskirtas gydymas antidepresantais, trankviliantais, gydėsi apie pusė metų. 2009-03-24 pakartotinai konsultuota gydytojo psichiatro, diagnozuota vidutinio sunkumo depresija. 2010-03-24 pablogėjo sveikata, diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo laipsnio. 2012 m. gegužės mėnesį pablogėjo sveikata, skirtas gydymas, sveikata pagerėjo. 2012-10-30 O. P. kreipėsi vėl dėl pablogėjusios sveikatos po konfliktų su dukra, nes padovanojo butą dukrai. Rekomenduota psichologo konsultacija ir esant reikalui,- stacionarinis gydymas psichikos stacionare (13 b. l.).

Iš Epikrizės iš ligos istorijos matyti, kad O. P. laikotarpiu nuo 2012-11-13 iki 2013-01-03 gydėsi VšĮ Respublikinės ligoninės Moters ir vaiko klinikos suaugusiųjų psichiatrijos skyriuje, diagnozė – pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo epizodas, potrauminis streso sutrikimas (15 b. l.).

Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo su fotonuotraukomis matyti, kad antstolė Vaiva Šimkienė 2012 m. gruodžio 6 d., laikotarpiu nuo 9.05 val. iki 9.25 val., K. A. pavedimu konstatavo faktines aplinkybes: kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), viename iš kambarių gyvena O. P. ir šiame bute yra jai priklausantys daiktai: baldai, televizorius, skalbyklė, ventiliatorius ir t.t., taip pat kai kurie daiktai esantys virtuvėje-svetainėje (39-45 b. l.).

Iš LR vyriausiosios rinkimų komisijos internetinio tinklapio išrašų matyti, kad O. P. 2009 m. Respublikos Prezidento rinkimuose ir 2011-02-27 savivaldybių tarybų rinkimuose Pakruojo rajono rinkimų apygardoje Ž. rinkimų apylinkėje ėjo apylinkės rinkimų komisijos pirmininkės pareigas. 2012-10-14 LR Seimo rinkimuos O. P. Pakruojo-Joniškio rinkimų apygardoje Ž. rinkimų apylinkėje ėjo taip pat apylinkės rinkimų komisijoje pirmininkės pareigas (48-50 b. l.).

Iš UAB „A.“ direktoriaus duotos charakteristikos matyti, kad A. P. UAB „A.“ dirba nuo 2012-07-21, charakterizuojamas teigiamai, drausminių nuobaudų neturi, nepastebėtas polinkis į svaigiuosius gėrimus ar narkotines medžiagas (63 b. l.).

Iš AB „M.“ gen.direktoriaus duotos charakteristikos matyti, kad T. A. AB „M.“ dirba nuo 2012-04-17, charakterizuojamas teigiamai (87 b. l.).

Iš UAB „Parketo gamyba“ direktoriaus duotos charakteristikos matyti, kad K. A. UAB „P. G.“ kavinėje „G.“ dirba nuo 2007-09-04, charakterizuojamas teigiamai, žalingų įpročių neturi, nuobaudų nėra gavusi (88 b. l.).

Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad antstolė G. V. 2013 m. gegužės 10 d., O. P. prašymu konstatavo faktines aplinkybes apie pateiktame mobiliojo ryšio telefone NOKIA esančią SMS žinutę, gautą iš telefono Nr. +37062738713, siųstą 2012-11-07 16.46.10 val., kurioje siuntėjas K. E. nurodė, jog rytoj rytą gali ateiti ir paimti ką nori, o ne tada, kai jos nėra (117 b. l.).

Ieškovė O. P. galutinai sutikslinusi savo ieškinį, prašė: pripažinti negaliojančia 2011 m. lapkričio 29 d. dovanojimo sutartį, kuria ieškovė padovanojo savo vaikaičiui atsakovui K. A. ½ dalį buto su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), kaip sandorio negaliojimo pagrindą nurodė Lietuvos Respublikos CK 1.90 straipsnį, teigdama, jog dovanojimo sandoris sudarytas dėl suklydimo; taip pat prašė panaikinti 2012 m. gegužės 7 d. dovanojimo sutartį, kuria ieškovė padovanojo dukrai atsakovei K. A. ½ dalį buto su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), dovanojimo panaikinimą nurodydama Lietuvos Respublikos CK 6.472 straipsnio pagrindą, teigdama, jog dukra, nevykdo sutartyje įtvirtintos sąlygos - neleidžia jai gyventi bute, atlieka prieš ją tokius veiksmus, kurie yra smerktini moralės požiūriu. Prašė taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei butą asmeninės nuosavybės teise.

Tiek teisės doktrinoje, tiek Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje nurodoma, jog sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, kad civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Įstatymo nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai suponuoja, kad sandoriai ir jų pagrindu susiklostę civiliniai teisiniai santykiai būtų stabilūs, būtų apgintos civilinių teisinių santykių subjektų teisės, įgytos šių sandorių pagrindu. Taigi kita sandorių negaliojimo instituto paskirtis saistoma civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių ilgaamžiškumo ir jų gerbimo.

Sprendžiant dėl ieškovės valios sudarant ginčo sandorius turinio, teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus ieškovės O. P. argumentus, jog ji iš tiesų norėjo ir manė, kad nuosavybės teisės į butą ji nepraras, nes tikroji ieškovės valia – turtą palikti kaip palikimą, o sudarydama sandorį, manė, jog surašo testamentą. Pati ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog su savo dukra atsakove K. A. buvo kalbėta apie buto „perleidimą“, be to, nurodė, jog jos sveikata buvo prasta, neįgalumo pašalpa maža, ji po kurio laiko dar sumažėjo, reikėjo pirkti vaistus ir t.t., todėl ji pagalvojo, kad neįstengs viena išlaikyti buto, jai buvo sunku susimokėti buto komunalinius mokesčius ir pan. Pastarąsias pačios ieškovės nurodytas aplinkybes dėl sunkumų išlaikant butą, susidariusias skolas, viltį, kad galimai ieškovė po to, kai dalis buto priklausys ne jai gaus kompensacijas buto mokesčiams, patvirtino ir atsakovė K. A., liudytojai L. G., L. P., atsakovės vyras T. A., taip pat ir D. A.. Šios aplinkybės rodo, jog ieškovė ginčo sandorį sudaryti ketino, apie tai galvojo, šiuo klausimu tarėsi, situaciją vertino objektyviai. Iš ieškovės paaiškinimų dėl sandorio sudarymo motyvų, akivaizdu, jog pati ieškovė nebepajėgė viena išlaikyti didelio buto, siekė gauti kompensacijas už buto komunalinius patarnavimus, kaip patvirtino atsakovė K. A. bei jos sutuoktinis T. A., būtent ieškovės prašymu, motyvuojant sunkumais išlaikant butą, atsakovė K. A. su šeima ir persikėlė gyventi pas ieškovę. Be to, liudytojos E. J., L. P., ieškovės sesuo B. Z. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovė O. P., pasakodama apie buto dalies dovanojimą pirmam ir vieninteliam vaikaičiui bei antros dalies buto dovanojimu dukrai atsakovei K. A., nes „niekas nekainuos gyvenant pas dukrą“, netgi didžiavosi ir džiaugėsi tuo. Šios aplinkybės liudija, kad ieškovės ginčo sandorių sudarymo motyvas – sunkumai išlaikant didelį butą dėl nepakankamų pajamų, siekis gauti kompensacijas už buto komunalinius mokesčius, viltis gyventi lengviau su ja ir butu besirūpinančia dukra.

Į bylą pateiktas 2009 m. lapkričio 24 d. testamentas (118 b. l.) patvirtina, kad ieškovė dar prieš sudarydama ginčo sutartis, pas notarą sudarė testamentą, iš kurio turinio akivaizdu, jog jos turimas turtas paskirstytas būtent tiems patiems ieškovės turto perėmėjams, t.y. turto gavėjai – tie patys 2011 m. lapkričio 29 d. ir 2012 m. gegužės 7 d. ginčo sandorių apdovanotieji. Taigi, tiek ieškovės sudarytas testamentas, tiek šiuo atveju ginčijami dovanojimo sandoriai rodo, jog ieškovės valia dėl jos turto perėmėjų-gavėjų (paveldėtojų, apdovanotųjų): vaikaičio K. A. ir dukters K. A., iš esmės buvo nuosekli. Dėl ginčo sandorių šalių ieškovė nesuklydo. Trečiasis asmuo notarė Nijolė Daubarienė teismo posėdžio metu patvirtino, jog nekilnojamojo turto perleidimo sandoris neatliekamas staiga ir per vieną kartą, todėl, notarės nuomone, neįmanoma suklysti. Nors notarė ir nurodė, jog tikslių vykusių pokalbių su ieškove ir juose aptartų smulkmenų, kuri pasiūlė kurias sutarties sąlygas ir pan., nepamena, tačiau iš notarės paaiškinimų akivaizdu, jog su asmeniu, ketinančiu sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, bendraujama tikrai ne vieną kartą ir ne vieną dieną, reikalingos pažymos, kiti dokumentai, notaras privalo įsitikinti asmens psichine būkle, jo valia ir pan. Notarė patvirtino, kad su ieškove O. P. bendravo tiesiogiai, jai išaiškino atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir teisines pasekmes, nurodė skirtumus tarp testamento ir dovanojimo sutarties, svarstė įvairius dovanojimo sutarčių ir jose galimų numatyti sąlygų variantus, klausė ieškovės ar pageidauja dovanojimo sutartyje dėl ½ dalies buto dovanojimo dukrai atsakovei K. A. įrašytinos sąlygos dėl leidimo ieškovei gyventi ir naudotis buto dalimi iki jos mirties, paaiškino šio atsakovės K. A. įsipareigojimo prasmę bei įtaką ieškovės teisėms. Todėl teismas kritiškai vertina ieškovės O. P. teiginius apie neva tai užmirštą savo 2009 metais sudarytą testamentą ir supainiojimą testamento su dovanojimo sutartimi, nes savo valią dėl po mirties likusio jos turto paskirstymo ji jau buvo išreiškusi pas tą pačią notarę, pas kurią, praėjus dviems metams, sudarinėjo, o, kaip nustatyta beje ir byloje, išsiaiškino šių sandorių skirtumus ir esmę. Taip pat notarė teismo posėdžio metu patvirtino, jog paprastai dovanojimo sutartis surašoma be jokių sąlygų, tuo tarpu, jei sąlyga 2012 m. gegužės 7 d. dovanojimo sutartyje įrašyta, šios sąlygos ir apdovanotojo įsipareigojimo pageidavo būtent pati ieškovė O. P. Be to, ieškovė teismo posėdžio metu taip pat pripažino, jog notarė surašė tokią sutartį, kokią ji surašyti sutiko, po sutartimi ieškovė patvirtino pasirašiusi, sutartį skaičiusi. Todėl teismas sprendžia, jog ir pastarosios aplinkybės šiuo atveju suklydimo fakto nepatvirtina, atvirkščiai – patvirtina faktą, jog ieškovė O. P. suvokė, kad yra sudaromos būtent buto dovanojimo sutartys, t.y. neatlygintiniai sandoriai, kurių pagrindu ji praranda nuosavybės teisę į dovanojamas buto dalis, o ne testamentai, kuriais, kaip nurodė ieškovė, butas nuosavybės teise atiteks vaikaičiui ir dukrai po jos mirties, ieškovė neklydo dėl sandorio šalių, sudarė sutartis apgalvojusi ir turėdama savus tikslus. Ieškovė pati savo ieškinyje ir patikslintuose ieškiniuose, o taip pat ir teismo posėdžio metu nurodė, jog dukra su šeima savo būsto neturėjo, jos būstas buvo didelis, ji pasikvietė ją gyventi kartu, tokiu būdu norėjo dukrai padėti, o ir jai gyvenant su dukra buvo lengviau, kai ji šalia ir pasirūpindavo ja. Tuo tarpu atsakovė K. A. nurodė, jog su mama kurį laiką pagyvenus, buvo paprašyta išeiti, tačiau nepaisant to, mamos įkalbėta, su šeima sugrįžo vėl gyventi kartu. Taip pat minėti buto komunalinių mokesčių apmokėjimo sunkumai ir turto dovanojimas patiems artimiausiems, o ne kokiems svetimiems, asmenims, neduoda pagrindo išvadai, kad toks sandoris neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, o paminėtos aplinkybės dar kartą patvirtina, kad ginčo dovanojimo sutarčių sudarymas buvo sąmoningas ir apgalvotas ieškovės sprendimas. Kita vertus, nors šiuo atveju ieškovės O. P. sudaryti ginčo sandoriai yra pakankamai rizikingi, nes ieškovė neteko nuosavybės teisių į butą, tačiau ieškovė, padovanodama butą atsakovams - vaikaičiui ir dukrai, pati prisiėmė atitinkamą riziką, o šiuo nagrinėjamu atveju jos įvardijamos suklydimo priežastys nesuteikia teisinio pagrindo pripažinti sandorius negaliojančiais dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Dėl šių motyvų ieškovės argumentai dėl ginčo sandorių sudarymo suklydus, atmestini kaip nepagrįsti.