Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme devyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš R. S. priteista nukentėjusiajai B. V. – 70000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. S. priteista nukentėjusiajai B. V. – 258,62 Lt proceso išlaidų.

Šis nuosprendis priimtas ir dėl R. V., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 21 d. apie 15-16 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), B. V. IĮ priklausančios ,,Kebabinės“ lauko terasoje, konflikto metu, sudavė V. V. smūgį kumščiu į galvą, nuo ko šis nugriuvo, padarė nukentėjusiajam galvos traumą, pasireiškusią kraujosruvomis galvos minkštuose audiniuose dešinio smilkinio srityje, dešiniame smilkininiame raumenyje, dešinio smilkinkaulio lūžiu, kraujosruvomis virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje pusėje, dešinės kaktinės, dešinės smilkininės skilčių pilkojoje bei baltojoje medžiagose, sukelto galvos smegenų pabrinkimo, suspaudimo, strigimo, kraujosruvų kamiene, centrinės kilmės kvėpavimo - kraujotakos nepakankamumo, nuo ko V. V. 2010 m. birželio 23 d. Kauno medicinos universiteto klinikose mirė.

Be to, pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodyti motyvai yra nepagrįsti, o teismo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nevertino nuteistojo kaltę paneigiančių įrodymų – liudytojo A. T. parodymų bei kitų jo kaltę paneigiančių bylos duomenų, o kaltinimus grindė tik nukentėjusiems ir suinteresuotiems asmenims naudingais bylos duomenimis ir, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai, šališkai juos vertino. Teismas nuosprendį grindė nesilaikydamas įstatyme nustatytų reikalavimų įrodymus vertinti kaip visumą, o ne atskirai vieną nuo kito. Nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojų parodymų, o vertinant vienos šalies liudytojų parodymus kaip patikimus, o kitos šalies atmetant kaip nepatikimus, pažeistas šalių rungimosi principas (BPK 7 str.).

Nuteistasis R. S. nurodo, jog liudytojas A. T. parodė, jog R. S. jokio smūgio nukentėjusiam V. V. nesudavė, priešingai – konflikto metu, stovėdamas terasoje matė, kad V. V. su buteliu rankoje bėgo link R. V., todėl R. S. griebė jam už rankos ir abu (R. S. ir V. V.) nukrito ant medinių grindų. R. S. smūgio nesudavė ir mirtį sukėlusių sužalojimų jam nepadarė. Teismas šiuos liudytojo parodymus vertino kritiškai, nurodydamas, kad liudytojas A. T. į teismą atvyko paprašytas R. S., be to, A. T. parodymai prieštarauja kitiems įrodymams ir paneigiami A. V. ir P. S. parodymais.

Nuteistasis R. S. mano, jog nėra pagrindo teigti, jog liudytojo A. T. parodymai prieštarauja bylos aplinkybėmis. Nuteistasis R. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, parodė, kad bekalbant išgirdo šaukiant R. S. ir pajuto smūgį už ausies, o atsisukęs pamatė šalia jo ant tako sėdintį V. V., prie kurio buvo palinkęs R. S. ir kėlė jį. R. V. buvo nustatytas nežymus kairės pusės užausio srities galvos sumušimas, nes į jį buvo mestas alaus butelis.

Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi P. S. ir A. V. parodymais. Nukentėjusysis V. V. su A. V. yra broliai, pastarasis yra suinteresuotas bylos baigtimi, o liudytojas P. S. yra geras V. V. ir A. V. draugas, tuo tarpu A. T. yra svetimas ir nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo. Nuteistasis pabrėžia, kad liudytojas A. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kad pažįsta A. T. ir kad jis (A. T.) matė įvykio aplinkybes ir gali jas patvirtinti teisme. Šias aplinkybes A. V. nurodė tik po to, kai liudytojas A. T. atvyko į teisiamąjį posėdį. Apelianto nuomone, šios aplinkybės verčia abejoti A. V. sąžiningumu ir jo parodymų teisingumu. Apeliantas taip pat pabrėžia, kad byloje nebuvo pateikti prokuroro D. J. išreikalauti dokumentai iš UAB ,,Nexta” dėl liudytojo A. T.. Remiantis išdėstytu, apeliantas teigia, jog liudytojo A. T. nurodytos aplinkybės, jog įvykio dieną jis pristatė prekes į „Kebabinę“ ir matė, kad R. S. smūgio V. V. nesudavė, yra patikimos ir vertinamos nuteistojo naudai.

Be to, teismas nuosprendyje konstatavo, jog liudytojai A. V. ir P. S. patvirtino, kad matė, kaip R. S. sudavė smūgį V. V., nors iš liudytojo A. V. parodymų matyti, jog jis nematė smūgio sudavimo momento. Atkreiptinas dėmesys, jog P. S. įvykio metu buvo neblaivus, be to, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu, skiriasi. P. S. ir A. V. parodymai dėl nukentėjusio kritimo ir atsitrenkimo vietos taip pat skiriasi. Teisiamojo posėdžio metu P. S. parodė, kad V. V. krito ir trenkėsi ant grindų ir kraujas ėmė bėgti iš burnos ar iš nosies, tačiau teismo nuosprendyje nurodyta, jog P. S. parodė, kad nuo R. S. suduoto smūgio V. V. net pakilo, atsitrenkė į pastato sieną ir nukrito. Apelianto nuomone, kelia abejonių ir liudytojos E. V. parodymai, nes juose nenurodytas asmuo, įvykio dieną atvežęs produkciją. O skirtingi liudytojų E. V., A. V. ir P. S. parodymai apie tai, kas nuo tariamai po R. S. suduoto smūgio kėlė V. V., taip pat leidžia abejoti minėtų liudytojų parodymų patikimumu. Be to, teismas nesiaiškino, nuo ko nukentėjusysis buvo sužalotas – nuo kritimo, ar nuo suduoto smūgio.

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad iki R. S. smurto prieš V. V., tarp R. V. ir V. V. kilo konfliktas, tačiau šio konflikto metu pavartotas smurtas V. V. sukėlė tik nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis pažymi, kad liudytojas P. S. parodė, jog R. V. smūgiavo kumščiu, net kelis kartus trenkė V. V. į galvą, todėl apeliantui nėra aišku, kokiais įrodymais rėmėsi teismas, nustatęs, kad mirtiną smūgį sudavė R. S.. Apelianto nuomone, nėra įvertinti liudytojų parodymai, jog po R. V. suduotų smūgių kumščiais buvo matyti, kad nukentėjusysis yra apsvaigęs ir mieguistas.

Nuteistasis R. S. nurodo, jog nepašalintos abejonės ir dėl V. V. galimo sužalojimo po įvykio, t. y. grįžtant namo. Liudytojos R. V. ir B. V. nurodė skirtingą nukentėjusiojo grįžimo namo laiką. Nukentėjusysis sužalotas apie 18 val., namo jis grįžo apie 21 val. Nors iki namų yra tik 7 minutės kelio, teismas nesiaiškino, kur neblaivus ir konfliktiškai nusiteikęs V. V. buvo 2 valandas.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nesurinko objektyvių ir neginčytinų įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo R. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, priešingai – didelė dalis objektyvių ir patikimų įrodymų patvirtina, kad tokia veika nebuvo padaryta. Nuteistasis R. S. apkaltintas be kaltės, nes jis, sustabdydamas besiartinantį su buteliu rankoje ir agresyviai nusiteikusį V. V. nenumatė ir negalėjo numatyti žalingų pasekmių. Nuteistojo veiksmas turi išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturi kaltės. Tikslo nužudyti V. V. jis neturėjo, jo tikslas buvo sulaikyti nukentėjusįjį nuo galimų pasekmių.

Be to, nėra iškeltos ir patikrintos visos įmanomos kaltės nustatymo versijos. Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga ir byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu. Teismas neišsamiai nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes nusikalstamai veikai atskleisti bei nuteistojo kaltei pagrįsti. Teisiamojo posėdžio metu prokuroro D. J. nurodyta aplinkybė, kad byloje yra trūkumų, klaidų, o jų taisymas užimtų laiko, rodo, kad byloje nėra surinkti visi įmanomi įrodymai, nepaneigti prieštaravimai.

Teismo nuosprendyje nepakanka apsiriboti vien tik įrodymų išvardijimu, turi būti pateikta byloje surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų analizė, atskleidžiant jų įrodomąją reikšmę. Teismo išdėstyti įrodymai nenuoseklūs, neatskleistas jų tarpusavio ryšys, iš kurių analizės išplauktų apelianto kaltė ar kitos svarbios aplinkybės.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nevertino, kad yra surinkta pakankamai duomenų, iš kurių matyti, kad nuteistojo R. S. veikoje nėra nustatyti požymiai, kurie reikalingi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kilti. Siekdamas nustatyti tiesą, teismas turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų teisingai išspręstas kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, klausimas. Pirmosios instancijos teismas nesiekė objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą. Teismas nepasinaudojo savo įgalinimais pačiam atlikti procesinius veiksmus ir nustatyti byloje tiesą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, gynėja ir nuteistasis R. S. prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis, prašydamas panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką, buvo šališkas ir padarė esminius baudžiamojo ir baudžiamojo proceso kodeksų pažeidimus. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad išvardinti apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nes jis nenurodė, kuo pasireiškė teismo šališkumas ir kokie esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai buvo padaryti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia teismo šališkumo. Kolegija pažymi, kad šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardintų aplinkybių. Tokių aplinkybių šioje byloje nėra.

Kolegija pirmiausia išdėstys argumentus dėl pirmojo skunde išreikšto reikalavimo, t.y. kaip nepagrįstą atmeta prašymą išteisinti nuteistąjį R. S. dėl nuskalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje. Priešingai, nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai R. S. pripažino kaltu padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai aptarti skundžiamame nuosprendyje, jie įvertinti ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti.

Pirmiausia apeliantas nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jo kaltę paneigiančių duomenų, t. y. liudytojo A. T. parodymų, o kaltinimus grindė tik nukentėjusiesiems naudingais bylos duomenimis.

Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas išsamiai aptarė liudytojo A. T. parodymus ir motyvavo savo sprendimą, kuriuo pripažino, jog A. T. nurodyta aplinkybė – neva jis matė, jog nukentėjusysis V. V. rankoje laikydamas butelį bėgo link nuteistojo, prieštarauja kitiems įrodymams ir paneigiama liudytojų P. S., E. V. bei nukentėjusiojo A. V. parodymais. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. T., apklausiamas kaip liudytojas teisme, parodė, jog jis sėdėdamas automobilyje matė, kaip nukentėjusysis, laikydamas butelį rankoje, bėgo link R. V., kuris stovėjo ir kalbėjo su nukentėjusiojo broliu A. V.. Tuomet R. S. puolė V. V., pačiupo už rankų ir abu griuvo terasoje ant medinių grindų. Smūgio V. V. R. S. nesudavė, padavė jam ranką ir pakėlė nuo grindų (t. 4, b. l. 149-150).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas A. T. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo, prašymo apklausti šį liudytoją nepareiškė nei S. S., nei jo gynėja, kai susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 4, b. l. 31) ir tik praėjus 1 metams ir 5 mėnesiams nuo įvykio gynėja teismui pareiškė prašymą apklausti liudytoją A. T. (t. 4, b. l. 147-151), todėl praėjus tokiam ilgam laiko tarpui liudytojas gali neatsiminti visų įvykio aplinkybių ir sąžiningai klysti. Svarbu tai, kad A. T. nurodytų aplinkybių nepatvirtino nė vienas asmuo, buvęs įvykio vietoje. Nenustatyta, kad kartu su V. V. buvo nugriuvęs ir R. S.. Liudytojas P. S. ir nukentėjusysis A. V. patvirtino, jog stiprų smūgį į galvą V. V. sudavė R. S.. Nuo suduoto smūgio V. V. nukrito ir nebeatsikėlė, iš nosies pradėjo bėgti kraujas. V. V. pakėlė brolis Andrius su P. S.. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja – ,,Kebabinės“ barmenė E. V.. Nuteistojo R. S. iškeltą versiją, neva jis gelbėjo R. V. nuo atbėgančio V. V., kuris artinosi su buteliu rankoje ir kėsinosi suduoti, paneigia byloje surinktų įrodymų, kurie nuosekliai yra aptarti nuosprendyje, visuma. Apeliantas neteisus tvirtindamas, jog įrodymai buvo vertinami atskirai vienas nuo kito, o ne įrodymų visuma. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad jame yra nuosekliai aptartas byloje surinktas kiekvienas įrodymas, kuris patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė liudytojo A. T. parodymus, yra išdėstyti nuosprendžio keturiuose lapuose nuo 9 iki 13 (arba t. 5, b. l. 39-42), todėl laikyti, kad pažeistas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimas, išties negalima.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apygardos teismas itin išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė abu kaltinamuosius, nukentėjusiuosius B. V., Romą bei A. V., liudytojus R. V., P. S., Ramintą ir R. K., M. Š., P. B., E. T., apklausė teismo medicinos ekspertą A. C. G., balsu perskaitė liudytojų E. V., Ž. D. parodymus (t. 5, b. l. 10, 12) bei visus rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, priešingai nei tvirtina apeliantas, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo R. S. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Nuosprendį teismas pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – R. S. teisinančius – įrodymus. Kolegija sprendžia, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

Apeliantas skunde teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo P. S. ir nukentėjusiojo A. V. parodymais, kadangi nukentėjusysis V. V. ir A. V. yra broliai, o liudytojas P. S. – geras nukentėjusiųjų draugas.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog teismas, vertindamas atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, turi atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio, t. y. asmens santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-440/2010). Asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Aplinkybės rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi gali sudaryti teismui pagrindą vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Vadinasi, vien ta aplinkybė, kad A. V. yra nukentėjusiojo V. V. brolis, o liudytojas V. S. – jų pažįstamas, negali būti lemiama sprendžiant jų parodymų patikimumo klausimą.

Bylos duomenys rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti A. V. ir V. S. parodymai buvo išsamūs ir esminėse detalėse sutapo: abu vienodai aiškino įvykio aplinkybes ir kilusio konflikto priežastį bei R. S. suduoto smūgio V. V. padarinius – dėl kokios priežasties šis nugriuvo, prarado sąmonę, kas jį pakėlė nuo grindų ir kokie sužalojimai jam buvo padaryti. Taip V. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas parodė, kad įvykio dieną konfliktas įvyko tarp V. V. ir R. V. pievoje, kur šis sudavė penkis smūgius V. V. į galvą, bet jis nenukrito ir kraujo nesimatė. Po to R. V. trenkė kumščiu A. V., kuris liepė baigti muštis, į skruostą. Pakilęs nuo stalo V. V. ėjo padėti broliui, tačiau tuomet R. S. jam sudavė stiprų smūgį kumščiu į galvą, į dešinę veido pusę, prie ausies. Smūgis buvo toks stiprus, kad V. V. pašoko, apsisuko ir veidu griuvo ant grindų. V. V. prarado sąmonę, iš nosies ar burnos išbėgo daug kraujo. Tada P. S. su A. V. pakėlė nukentėjusįjį ir pasodino prie stalo. V. V. jokio butelio rankose neturėjo ir juo neketino suduoti (t. 1, b. l. 68-69; 70, 71, 74-75, 78; t. 4, b. l. 103-104).

Liudytojo P. S. parodymus patvirtino nukentėjusiojo brolis A. V., kuris paaiškino, jog tuo metu, kai jis kalbėjosi su R. V., išgirdo, kaip brolis Vytautas nukrito ant medinių grindų – atsisukęs pamatė, jog šalia stovėjo R. S., todėl sprendžia, kad smūgį sudavė R. S., kuris iškart jo atsiprašė, kad smogė broliui. V. V. iš nosies pradėjo bėgti tirštas kraujas, brolis prarado sąmonę, o vėliau jis su P. S. pakėlė brolį ir pasodino prie stalo. Brolis butelio rankoje neturėjo ir R. V. mušti neketino, jokio butelio įvykio vietoje nesimatė (t. 1, b. l. 43-45, t. 4, b. l. 87-88).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. V. buvo nustatytas nežymus kairės pusės užausio srities galvos sumušimas, nes į jį buvo mestas alaus butelis. Su šiais skundo teiginiais kolegija nesutinka, kadangi specialisto išvadoje Nr. G298/10(10) tokie sužalojimai nenustatyti, tik juos nurodė pats R. V., aiškindamas įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 126). Ši aplinkybė paneigta įvykio liudytojų – A. V. ir P. S. parodymais.

Apeliantas teigia, jog P. S. įvykio metu buvo neblaivus, tačiau nesant byloje duomenų apie jo girtumą, negalima pripažinti, kad dėl girtumo liudytojo parodymai laikomi nepatikimi. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visi asmenys, buvę įvykio vietoje, vartojo alkoholį.

Skunde teigiama, kad liudytojo P. S. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, skiriasi nuo tų, kurie išdėstyti nuosprendyje. Šis skundo argumentas atmetamas, kadangi P. S. ikiteisminio tyrimo metu – apklausiamas ir tyrėjos, ir ikiteisminio tyrimo teisėjos, teigė matęs, kaip R. S. trenkė kumščiu V. V. į dešinę veido sritį, prie ausies, dėl ko ,,<...> jis net pašoko nuo smūgio ir apsisukęs trenkėsi galva visu svoriu į medines grindis“ (t. 1, b. l. 68-69, 70, 71, 74-75, 78). Teisiamajame posėdyje liudytojas vienodai aiškino, kaip V. V. sudavė smūgį R. S.: ,,Smūgis buvo vienas, bet stiprus, jis krito ir trenkėsi ant grindų, pradėjo nukritus bėgti kraujas iš burnos ar iš nosies“ (t. 4, b. l. 103). Apeliantas klaidina teismą teigdamas, jog nuosprendyje nurodyta, ,,<...> kad nuo R. S. suduoto smūgio V. V. net pakilo, atsitrenkė į pastato sieną ir nukrito“, kadangi liudytojas tokių parodymų, jog nukentėjusysis ,,atsitrenkė į pastato sieną“ nedavė, tai pažymėta ir nuosprendyje: ,,<...> krito dešine veido puse į sieną“ (t. 4, b. l. 103, t. 5, b. l. 34 arba nuosprendžio 4 lapas).

R. S. abejoja ir liudytojos E. V. parodymais, kadangi juose nenurodytas asmuo, įvykio dieną atvežęs produkciją į ,,Kebabinę“. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog apklausta liudytoja davė parodymus apie tai, kas jai žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes (BPK 83 str., 183 str.), o ne apie tai, kas tą dieną atvežė į barą produkciją. Be to, kolegija pažymi, jog ir pats nuteistasis R. S. viso ikiteisminio tyrimo metu nenurodė šios svarbios, jo nuomone, aplinkybės, o pabaigus ikiteisminį tyrimą ir susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 4, b. l. 31), nei pats apeliantas, nei jo pasirinkta gynėja L. Kraujutaitienė, kuri atstovavo R. S. teisme, nepareiškė prašymo apklausti liudytoją A. T.. Šį prašymą gynėja pareiškė teisme ikiteisminio tyrimo pabaigoje, prašymas buvo patenkintas ir liudytojas apklaustas. Vien tai, kad apklausiama liudytoja E. V. nepaminėjo, jog įvykio dieną A. T. buvo atvežęs į barą produkciją, negalima laikyti jos parodymus nepatikimais. Be to, E. V. nebuvo užduotas klausimas apie pašalinius asmenis, apsilankiusius bare ,,Kebabinė“.

Aplinkybę, kas nuo grindų pakėlė sąmonės netekusį V. V., teismas išsiaiškino tinkamai: liudytojo A. T. iškeltą versiją neva nukentėjusįjį pakėlė R. S., teismas paneigė ir patikėjo liudytojų E. V., P. S. bei A. V. parodymais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog liudytojų E. V., P. S. bei A. V. parodymai yra gauti įstatymo nustatyta tvarka ir laikytini įrodymais sprendžiant R. S. kaltės klausimą. Taigi, pripažįstant R. S. kaltu pagrįstai remtasi paminėtų asmenų parodymais, visiškai atitinkančiais specialisto išvadą bei teisme apklausto medicinos eksperto parodymus. Nustatyta, kad R. S. sudavė nukentėjusiajam V. V. vieną smūgį į galvą, nuo ko šis nugriuvo ir padarė jam galvos traumą. Būtent šis trauminis poveikis, t. y. vienas smūgis į dešinio smilkinio sritį ir padarė mirtį sukėlusius sužalojimus. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti ir griūvant (papildoma specialisto išvada Nr. KM23-M602/10(02) – t. 1, b. l. 37-38). Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas patvirtino, jog mirtį sukėlę sužalojimai V. V. galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgį, tiek griūvant ant kietą paviršių turinčio daikto, nes nėra galimybės jų atskirti (t. 4, b. l. 147-148). Šiais argumentais paneigiamas apeliacinio skundo motyvas, jog teismas neišsiaiškino, nuo ko nukentėjusysis buvo sužalotas.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog liko neišsiaiškinta ir neįvertinti liudytojų parodymai dėl R. V. suduotų smūgių nukentėjusiajam. Nuosprendyje (t. 5, b. l. 39-43 arba nuosprendžio 9-13 lapai) išanalizuoti liudytojų, nukentėjusiųjų, nuteistųjų (tuo metu kaltinamųjų) R. V. ir R. S. parodymai, nurodyti motyvai, kodėl nepatikėta R. S., liudytojo A. T. parodymais ir kodėl teismas juos atmetė, o nuosprendį pagrindė nukentėjusiųjų Andriaus ir R. V., liudytojų P. S., R. V., M. Š., P. B., E. V. parodymais. Nuosprendyje yra aptartas konfliktas pievoje, kilęs tarp V. V. ir R. V.. Šiuos nusikalstamus R. V. veiksmus, vykusius muštynių metu, teismas įvertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir jį nubaudė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nustatyta, kad muštynių metu susigrūmus R. V. su V. V. ir sudavus smūgius kumščiais į veido sritį, jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. R. V. padaryti sužalojimai V. V. yra atskirti nuo tų, kuriuos padarė R. S.. Įvykį stebėję R. ir R. K., E. V., A. S., A. V. paaiškino, kad po R. V. suduotų smūgių V. V. vaikščiojo, nukritęs nebuvo, atėjo į lauko terasą, kur toliau vartojo alkoholinius gėrimus ir tik po to, kai R. S. sudavė stiprų smūgį kumščiu į galvą, V. V. nukrito ant grindų ir nesikėlė: jam iš nosies išbėgo tamsus tirštas kraujas, prarado sąmonę, o ją atgavęs pasakė, jog ima miegas. Aplinkybę, kad mirtiną smūgį sudavė ne R. V., o R. S., patvirtino nukentėjusiojo tėvas R. V., kuriam telefonu paskambino pats R. S. ir pasakė, kad sudavė jo sūnui į galvą už tai, kad daugiau nesimuštų su R. V.. Kaip jau buvo minėta, R. S., trenkęs kumščiu V. V. į galvą, tuoj pat už tokį savo poelgį atsiprašė nukentėjusiojo brolio – A. V.. Tai, kad R. S. smurtavo prieš V. V., patvirtino liudytojas M. Š., kuriam apie įvykį papasakojo A. T., buvęs prie ,,Kebabinės“.

Apeliaciniame skunde iškelta versija neva V. V. galėjo kas nors sužaloti po įvykio grįžtant namo. Ši apelianto versija atmetama kaip nepasitvirtinusi, kadangi tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, liudytojas P. B. teisme patvirtino, jog jis automobiliu kartu su Ž. D. parvežė V. V. iki namų: prie pat namo negalėjo privažiuoti, todėl jį išleido likus 50 metrų, matė, kaip šis nuėjo link namo. Apeliantas neteisus tvirtindamas, jog liudytojos R. V. ir B. V. nurodė skirtingą V. V. sugrįžimo laiką, nes liudytoja B. V. – nukentėjusiojo mama, išvis neparodė, kelintą valandą grįžo sūnus, ji tik patvirtino, jog matė, kaip sūnus V. ,,<...> grįžo ir nuėjo pas save“ (t. 4, b. l. 84-86). Liudytoja R. V. (A. V. žmona) parodė, jog ,,,<...> V. parėjo apie 20.00 val.“ (t. 4, b. l. 102-103), tačiau nėra nustatyta, kad liudytoja šį laiką paminėjo pažiūrėjusi į laikrodį. Vadinasi, nukentėjusiojo V. V. sugrįžimo tikslus laikas nėra nustatytas, tačiau byloje nėra duomenų, kad jį tą vakarą būtų sužaloję kiti nenustatyti asmenys.

Liudytojas P. S. viso proceso metu teigė, kad iš pradžių muštynės tarp V. V. ir R. V. įvyko pievoje ir tada R. V. sudavė kumščiu apie penkis kartus nukentėjusiajam į galvą, į veidą, tačiau V. V. nenugriuvo ir sąmonę neprarado. Liudytojo nurodytą aplinkybę patvirtina specialisto išvada Nr. M602/10(02) ir papildoma specialisto išvada Nr. KM23-M602/10(02), kuriose konstatuojama, jog sužalojimai V. V. padaryti penkiais ir daugiau trauminiais poveikiais: vienas – į dešinio smilkinio sritį, padarant mirtį sukėlusius sužalojimus (nustatyta, jog šį smūgį sudavė R. S.), ir kitus keturis – į kaktos dešinę pusę ir nosį padarant nubrozdinimus, į dešinės akies sritį, padarant kraujosruvą, į dešinio žando sritį, padarant kraujosruvą minkštuosiuose audiniuose. Visi šie sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 27-33, 37-38). Šie rašytiniai įrodymai ir aukščiau aptarti liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad mirtį sukėlusius sužalojimus padarė R. S., kuris paskutinis kumščiu smogė V. V. į galvą, šis nuo smūgio nugriuvo, prarado sąmonę ir iš nosies pasipylė kraujas. Atsižvelgiama į bylos aplinkybes, t. y. į tai, kad tarp R. S. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra būtinasis priežastinis ryšys, nes R. S., suduodamas nukentėjusiajam itin stiprų smūgį į galvą, privalėjo suvokti, kokius padarinius gali sukelti jo veiksmai.

Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog R. S. nužudė V. V. veikdamas netiesioginės tyčios forma.

Pažymėtina, kad R. S. kumščiu sudavė V. V. į gyvybiškai svarbų organą– galvą, t. y. į dešinio smilkinio sritį, kas leidžia teigti, jog jo pasirinktas elgesio variantas leido jam, suaugusiam asmeniui, numatyti, kad toks smūgis gali sukelti neigiamas pasekmes. Tai, kad jis nesiekė konkretaus rezultato, t. y. V. V. mirties, nereiškia jį veikus kita kaltės forma. Kiekvienas suaugęs asmuo, vartodamas jėgą prieš kitą asmenį, turi suvokti, kokias pasekmes gali sukelti tokie jo veiksmai. Jo pasirinkta kūno vieta, į kurią buvo nukreiptas smurtas, rodo didelę tikimybę kilti neigiamoms pasekmėms. Dėl į gyvybiškai svarbų organą suduoto smūgio nukentėjusysis pargriuvo, atsitrenkė į grindis, ir patyręs stiprų galvos sužalojimą, mirė. Specialisto išvadoje ir jį apklausus teisme konstatuojama, kad mirtį sukėlę sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgį, tiek griūvant. Kadangi V. V. griuvo nuo R. S. suduoto smūgio, todėl šis kaltas ir dėl kilusių padarinių. Toks veikos vertinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teisės taikymo praktiką. Atkreipiamas dėmesys į kasacines nutartis, kuriose buvo sprendžiamas gyvybės atėmimo vienu smūgiu į galvą kaltės klausimas – ir pritarta išvadoms, kad nors šiais atvejais kaltininkas ir nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo, tačiau pasirinkdamas pavojingą gyvybei veikimo būdą, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti-tai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-247/2009 išsakyta pozicija, taip pat kasacinės nutartys Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-342/2009.

Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra žymiai mažesnis už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Teisėjų kolegijos nuomone, R. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. R. S. paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta.

Nuteistasis, prašydamas atmesti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai B. V., klaidingai nurodė įstatymą – Civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Pažymima, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje išsprendžiamas vadovaujantis ne CPK 115 straipsniu, o Baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsniu, o neturtinė žala – Civilinio Kodekso 6.250 straipsnio 2 dalimi. Iš R. S. skundo turinio matyti, kad jis nesutikdamas su visu priteistos neturtinės žalos dydžiu, nepateikė nė vieno argumento, pagrindžiančio tokią poziciją. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė argumentus dėl 70 000 Lt neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiojo V. V. motinai B. V.. Šiuo atveju nukentėjusioji neteko dvidešimt vienerių metų sūnaus, todėl neabejotinai dėl tokios netekties patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, todėl teismo priteista 70 000 Lt piniginė kompensacija nėra nei per didelė, nei nepagrįsta.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuteistojo R. S. nuosavybės teise priklausančiam turtui taip pat išspręstas tinkamai (BPK 151 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.