- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-03
- Bylos Nr.
- I-330-189/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02688-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. S. pateikė teismui skundą, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK): 1) priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl kalinimo sąlygų; 2) priteisti 900 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl 9 kartus neteisėtai panaudotas tramdymo priemones – antrankius (b. l. 1–4).
Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. periodiškai 9 kartus po 3–5 dienas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis, nesuderinamomis nei su Lietuvos higienos normų reikalavimais, nei su Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl kalinimo sąlygų Vilniaus apskrities VPK areštinėje, kad kamerų plotas neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų dėl vienam kalinamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, dėl areštinėje laikomų asmenų apgyvendinimo negyvenamosiose patalpose, t. y. patalpose, kurios registruotos kaip pagalbinės patalpos, neįrengtos švaryklos ir dušinėje dezinfekavimo patalpos, nesuteiktos galimybės nusiprausti duše po šiltu vandeniu, neaprūpinimo apatiniais ir viršutiniais drabužiais, nesudarytų galimybių išsiskalbti tiek apatinius, tiek viršutinius drabužius, netinkamos patalynės eksploatavimo (naudojimo, priežiūros ir skalbimo), nevėdinamų patalpų ir netinkamos ventiliacinės sistemos, nepakankamo apšvietimo kamerose, neišvalytų langų, neatskirto sanitarinio mazgo nuo gyvenamosios patalpos, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir netinkamai įrengto sanitarinio mazgo inventoriaus, nesuteiktos galimybės skambinti artimiesiems, nesuteikto vegetarinio maisto, neteisėtai panaudų prieš jį specialiųjų tramdymo priemonių – antrankių konvojavimo metu. Pareiškėjo teigimu, nurodytos kalinimo sąlygos neužtikrina žmogiškų sąlygų ir yra nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis. Dėl šių kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus – neviltį, bejėgiškumą, skriaudą, liūdesį, depresiją, patirti išgyvenimai padarė fizinę ir psichologinę traumą, todėl prašo priteisti neturtinę žalą (b. l. 1–4).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–17).
Nurodė, kad skunde pareiškėjo nurodytas jo buvimo Vilniaus apskrities VPK areštinėje laikotarpis neatitinka faktinių aplinkybių, nes pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2016 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. gegužės 16 d., nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2016 m. birželio 23 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d., nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d., nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d., nuo 2016 m. spalio 11 d. iki 2016 m. spalio 14 d., nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. spalio 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. ir kamerų gyvenamasis plotas, kuriose buvo laikomas S. S., atitiko teisės aktų nurodomą minimalią vienam sulaikytajam skiriamo gyvenamojo ploto normą.
Atsakovės atstovės teigimu, visos Vilniaus apskrities VPK areštinės kameros yra išdėstytos pastato 1-jame ir 2-jame aukštuose, pagalbinių patalpų, kuriose būtų laikomi sulaikytieji ir suimtieji asmenys, areštinėje nėra. Buvimo Vilniaus apskrities VPK areštinėje laikotarpiu pareiškėjas jokių žodinių ar rašytinių skundų, prašymų ar pretenzijų dėl laikymo sąlygų areštinės administracijai nereiškė.
Pareiškėjas Vilniaus apskrities VPK areštinėje kiekvienu atveju būdavo trumpai, 1 valandą per parą jam buvo sudaroma galimybė pasivaikščioti areštinės kieme. Jokių duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo Vilniaus apskrities VPK areštinėje sąlygų išskirtinai neigiamo poveikio, pareiškėjas nepateikia, jokių traumų ar kitų sveikatos sutrikimų pareiškėjui nebuvo nustatyta ir jo medicininių apžiūrų metu, jis jokių skundų neturėjo, smurto žymių nerasta.
Nurodė, kad 2016 m. gegužės - gruodžio mėnesiais pareiškėjas S. S. į Vilniaus miesto apylinkės teismą iš Vilniaus apskrities VPK areštinės buvo konvojuotas 12 kartų, iš kurių 10 kartų buvo konvojuotas tarnybiniais automobiliais, specialiai pritaikytais konvojuojamųjų pervežimui, 2 atvejais suimtasis buvo konvojuotas specialiai konvojuojamųjų pervežimui nepritaikytu automobiliu NISSAN NV200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (borto numeris (duomenys neskelbtini)), tačiau konvojavimas vyko nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad S. S. skundų ar pretenzijų dėl konvojavimo metu netinkamo konvojaus pareigūnų elgesio jo atžvilgiu Vilniaus apskrities VPK VTV Areštinės ir konvojaus skyrius negavo.
Dėl ventiliacijos Vilniaus apskrities VPK areštinėje nurodė, kad visose areštinės kamerose yra oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija), languose yra orlaidės, o drėgmė ir oro temperatūra areštinės kamerose atitinka Lietuvos higienos normos HN 134-2015 nustatytus standartus: oro temperatūra ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė - nuo 35 proc. iki 65 proc.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo teigimu kamerų langai, siekiant laikytis asmenų izoliavimo reikalavimų, yra dalinai uždažyti, palikus viršutinę lango dalį skaidrią, natūralios šviesos sklidimui, tačiau Visuomenės sveikatos centro areštinės tikrinimo aktai patvirtina, kad higienos normos nuostatos dėl bendros dirbtinės apšvietos areštinės kamerose nėra pažeistos.
Nurodė, kad areštinėje laikomi asmenys maistą gauna nemokamai, pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Duomenų apie tai, kad S. S. yra vegetaras, atžymos asmens kortelės išraše nėra. Policijos komisariatų areštinių darbo organizavimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės sulaikytiesiems ar suimtiesiems, laikomiems policijos areštinėje, paskambinti telefonu.
Pagal šiuo metu galiojančios Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus areštinėje laikomiems asmenims yra išduodami čiužiniai ir pagalvės apvilkti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams bei atsparaus dezinfekavimui audinio, o antklodės yra nuolat dezinfekuojamos. Visi asmenys laikomi areštinėje yra aprūpinami švariu minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, balta patalyne, rankšluosčiais), kuris yra dezinfekuojamas bei skalbiamas nuolat, tam yra sudarytos sutartys. Lovos skalbiniai keičiami pagal jų užterštumą, ne rečiau kaip kartą per savaitę. Asmens higienos priemonės (tualetinis popierius, muilas) dalinamos į kiekvieną kamerą, kiekvieną rytą pagal poreikį.
Nurodė, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai šiuos reikalavimus, numatytus higienos normos HN 37:2009 20 punkte, atitiko. Šiuo metu galiojanti higienos norma sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja, tačiau, atsižvelgiant į teismų praktiką, yra planuojama įrengti uždarus sanitarinius mazgus Areštinės kamerose su atskira ištraukiamąja ventiliacija (tai yra numatyta projektuojant naujai statomą Areštinės pastatą). Prašo atsižvelgti į sąlyginai nedidelę pažeidimo apimtį ir negalėjimą operatyviai pakeisti situacijos, be to jokių objektyvių duomenų apie būtent šiuo aspektu pareiškėjui faktiškai sukeltą neturtinę žalą pareiškėjui, jos konkretų mastą ir konkrečiai už tai reikalaujamą atlyginti piniginę neturtinės žalos išraišką, byloje pareiškėjas nepateikė.
Nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatas yra laikomi institucijų ir pareigūnų aktai ar šių subjektų neteisėta veika - jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjo atveju jokie norminių aktų reikalavimai pažeisti nebuvo, pareigūnų veiksmų neteisėtumo negalima konstatuoti, pareiškėjas nepagrindė savo teiginių dėl Vilniaus apskrities VPK pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Iš pareiškėjo skundo neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta būtent tokia suma, be to pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą jo nurodytą neturtinę žalą, susijusią su fizine ar psichine sveikatos būkle, o visi jo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, todėl prašymas atlyginti žalą yra nepagrįstas CK 6.245-6.255 bei 6.271 straipsnių prasme. Byloje nėra įrodymų, jog būtų buvę pažeistos pareiškėjo teisės ar su pareiškėju būtų buvę šiurkščiai ar nederamai elgiamasi (b. l. 9–17).
Skundą tenkinti iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK priteisti 1 000 Eur neturinės žalos atlyginimą, kuri jam padaryta dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus apskrities VPK areštinėje, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus (b. l. 1–4).
Vilniaus AVPK areštinėje, kaip ir kitose Lietuvos policijos komisariatų areštinėse, uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių, taip pat ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 80 punkte nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Vilniaus apskritie VPK atvyko 2016-05-14 ir buvo uždarytas į areštinės kamerą Nr. 9, kurios gyvenamasis plotas – 20 kv. m, kurioje buvo dar 1 asmuo (asmeniui teko 10 kv. m kameros ploto), o 2016-05-15 – toje pačioje kameroje su 3 asmenimis (asmeniui teko 6,66 kv. m kameros ploto). 2016-05-16 pareiškėjas iš areštinės konvojuotas į Kauno tardymo izoliatorių (toliau - Kauno TĮ).
2016-06-21 S. S. buvo laikomas kameroje Nr. 1, kurios gyvenamasis plotas 16,7 kv. m., kartu su 1 asmeniu, 2016-06-22 – toje pačioje kameroje su 2 asmenimis (asmeniui teko 5,56 kv. m kameros ploto). 2016-06-23 S. S. konvojuotas į Kauno TI.
2016-08-03 – 2016-08-04 S. S. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas 12,5 kv. m., o 2016-08-05 S. S. buvo konvojuotas į Kauno TI.
2016-08-11 S. S. buvo laikomas kameroje Nr. 13, kurios gyvenamasis plotas 16,6 kv. m., kartu su 2 asmenimis (asmeniui teko 5,53 kv. m kameros ploto), 2016-08-12 – 2016-08-15 – toje pačioje kameroje laikomas vienas, o 2016-08-16 S. S. konvojuotas į Kauno TI.
2016-09-08 – 2016-09-11 pareiškėjas areštinės kameroje Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas 12,5 kv. m., buvo laikomas vienas, o 2016-09-12 S. S. konvojuotas į Kauno TI.
2016-09-23 – 2016-09-26 S. S. areštinės kameroje Nr. 4, kurios gyvenamasis plotas 16, 5 kv. m., buvo laikomas vienas, 2016-09-27 S. S. konvojuotas į Kauno TI.
2016-10-11 – 2016-10-13 S. S. buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas 12,5 kv. m., kartu su 1 asmeniu (asmeniui teko 6,25 kv. m kameros ploto), o 2016-10-14 S. S. konvojuotas į Kauno TI.
2016-10-24 – 2016-10-25 suimtasis areštinės kameroje Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas 12,5 kv. m., buvo laikomas vienas, o 2016-10-26 - konvojuotas į Kauno TI.
2016-11-11 – 2016-11-13 S. S. buvo laikomas kameroje Nr. 1, kurios gyvenamasis plotas 16,7 kv. m., kartu su 1 asmeniu (asmeniui teko 8,35 kv. m kameros ploto), 2016-11-14 – toje pačioje kameroje - su dar 2 asmenimis (asmeniui teko 5,56 kv. m kameros ploto), 2016-11-15 – toje pačioje kameroje buvo laikomas vienas, o 2016-11-16 S. S. konvojuotas į Kauno TI.
2016-11-29 – 2016-11-30 S. S. buvo laikomas kameroje Nr. 1, kurios gyvenamasis plotas 16,7 kv. m., kartu su 2 asmenimis (asmeniui teko 5,56 kv. m kameros ploto), o 2016-12-01 S. S. konvojuotas į Kauno TI.
Iš šių duomenų darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, todėl konstatuoti, kad Vilniaus apskrities VPK CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl areštinėje laikomų asmenų apgyvendinimo negyvenamosiose patalpose, t. y. patalpose, kurios registruotos kaip pagalbinės patalpos, neįrengtų švaryklos ir dušinėje dezinfekavimo patalpų, nesuteiktos galimybės nusiprausti duše, neaprūpinimo apatiniais ir viršutiniais drabužiais, nesudarytų galimybių išsiskalbti tiek apatinius, tiek viršutinius drabužius, netinkamos patalynės eksploatavimo (naudojimo, skalbimo ir priežiūros), nevėdinamų patalpų ir netinkamos ventiliacinės sistemos, nepakankamo apšvietimo kamerose, neišvalytų langų, naktinio apšvietimo, neatskirto sanitarinio mazgo nuo gyvenamosios patalpos, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir netinkamai įrengto sanitarinio mazgo inventoriaus, nesuteiktos galimybės skambinti artimiesiems, nesuteikto vegetarinio maisto.
Dėl areštinėje laikomų asmenų apgyvendinimo negyvenamosiose patalpose, t. y. patalpose, kurios registruotos kaip pagalbinės patalpos.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jis buvo laikomas Vilniaus apskrities VPK areštinės patalpose, kurios registruotos kaip pagalbinės patalpos.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visos Vilniaus apskrities VPK areštinės kameros yra išdėstytos pastato 1-jame ir 2-jame aukštuose, pagalbinių patalpų, kuriose būtų laikomi sulaikytieji ir suimtieji asmenys, areštinėje nėra.
Atsakovės atstovas teismui pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašą (b. l. 67–70), iš kurio matyti, kad pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, panaudos pagrindais naudojamas Vilniaus apskrities VPK, Nekilnojamo turto registre registruotas kaip pastatas – areštinė, kurio specialioji naudojimo paskirtis. Iš šių duomenų darytina išvada, kad pastatas yra specialiosios naudojimo paskirties ir nėra registruotas kaip pagalbinės patalpos. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visos Vilniaus apskrities VPK areštinės kameros yra išdėstytos pastato 1-jame ir 2-jame aukštuose, pagalbinių patalpų, kuriose būtų laikomi sulaikytieji ir suimtieji asmenys, areštinėje nėra. Teismas šiais argumentais neturi pagrindo abejoti, nes teismui priešingą išvadą leidžiantys daryti įrodymai teismui nepateikti. Pareiškėjas tik abstrakčiais teiginiais išreiškė šią pretenziją, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Be to, dėl šios reiškiamos pretenzijos į Vilniaus apskrities VPK administraciją nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, kad jis laikomas Vilniaus apskrities VPK areštinės patalpose, kurios registruotos kaip pagalbinės patalpos, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl neįrengtų švaryklos ir dušinėje dezinfekavimo patalpų.
HN 134:2015 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas imperatyviai nenumato, kad sanitarinė patalpa turi būti įrengta ir policijos areštinėje. Vilniaus apskrities VPK teigimu, areštinės patalpos įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų, areštinėje esantiems asmenims yra įrengta vieta nusiprausti po dušu. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais Vilniaus apskrities VPK teiginiais. Pareiškėjas skunde tik cituoja HN 134:2015 29 punkto nuostatas, tačiau nenurodo kaip dėl šių priežasčių jam tiesiogiai buvo sukeltos neigiamos pasekmės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl prausimosi tvarkos duše (suteiktos galimybės tik kartą per savaitę nusiprausti po šiltu vandeniu).
Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus apskrities VPK areštinėje nėra sudaryta galimybė pasinaudoti dušu kasdien, o tik kartą per savaitę. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais sutikti negali.
Žemesnės instancijos teismas
HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Be to, iš teismui pateikto medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas pats atsisakė 3 kartus pasinaudoti dušu (b. l. 56–64). Taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas negali būti nustatytas.
Dėl neaprūpinimo apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus apskrities areštinėje nėra nei įrengtos dezinfekavimo kameros, nei asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
HN 134:2015 30 punkte nustatyta, kad dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Tokiu atveju nusipraususiems duše asmenims nusirengimo/apsirengimo kambaryje išduodami švarūs apatiniai ir viršutiniai drabužiai.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas teismui tik abstrakčiais teiginiais išreiškė šį nusiskundimą, tačiau nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad dėl švarių apatinių ir viršutinių drabužių kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK administraciją, o ši atsisakė išduoti prašomus drabužius. Atsižvelgiant į tai , pareiškėjo pretenzijos dėl asmenų neaprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl nesudarytų galimybių išsiskalbti tiek apatinius, tiek viršutinius drabužius.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus apskrities areštinėje nėra nesudarytų galimybių išsiskalbti tiek apatinius, tiek viršutinius drabužius.
HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas teismui tik abstrakčiais teiginiais išreiškė šį nusiskundimą, nenurodė dėl kokių priežasčių negalėjo išsiskalbti drabužių kameroje ir nepateikė įrodymų, kad dėl nesudarytų skalbimo sąlygų kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK administraciją. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities VPK buvo laikomas periodiškai tik po keletą dienų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl nesudarytų galimybių išsiskalbti tiek apatinius, tiek viršutinius drabužius, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl netinkamos patalynės eksploatavimo (naudojimo, skalbimo ir priežiūros).
Pareiškėjo teigimu, čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, todėl jau po pirmo naudojimo įsigeria prakaitu, dulkėmis, ir tokie purvini bei dvokiantys (neišvalyti) yra perduodami naudotis kitiems suimtiesiems. Minkštasis lovos inventorius negali būti skalbiamas, valymo sausuoju būdu įrangos areštinė neturi, todėl patalynė tik dezinfekuojama, o tai nepašalina įsigėrusio prakaito ir purvo.
HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Pagal HN 134:2015 42 punkto nuostatas, draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi pagrindo abejoti, kad čiužiniai nėra dezinfekuojami. Vilniaus apskrities VPK teigimu, čiužiniai dezinfekuojami preparatu Bromosept 50 ir areštinėje laikomiems asmenims yra išduodami čiužiniai ir pagalvės apvilkti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams bei atsparaus dezinfekavimui audinio, o antklodės yra nuolat dezinfekuojamos. HN 134:2015 23 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje naudojami skalbiniai skalbiami ne policijos areštinėje esančioje skalbykloje. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad dėl minkšto inventoriaus dezinfekavimo sudaryta sutartis su Santariškių universitetine ligonine (b. l. 31–34). Teismui taip pat pateikta sutartys su UAB „Švaros etalonas“ dėl skalbimo paslaugų. Todėl teismui nėra pagrindo abejoti, kad patalynė nėra dezinfekuojamas bei nėra nuolat skalbiama. Be to, teismui nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad dėl šių priežasčių būtų kreipęsis į Vilniaus apskrities VPK administraciją.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl patalynės eksploatavimo (naudojimo, skalbimo ir priežiūros) atmestinos kaip nepagrįstos.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl nevėdinamų patalpų ir netinkamos ventiliacinės sistemos, nepakankamo apšvietimo kamerose, neišvalytų langų.
HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Vilniaus apskrities VPK teigimu, visose areštinės kamerose yra oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija), languose yra orlaidės.
Taigi, kamerų vėdinimas per langus atitinka HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkto reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad areštinės kamerose nėra įrengta oro šalinimo sistemos (ištraukiamosios ventiliacijos). Be to, pareiškėjas teismui abstrakčiai išreiškė pretenziją, nenurodydamas ir nepagrįstai, kad dėl šios aplinkybės kreipėsi raštu į Vilniaus apskrities VPK. Teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jei neveikia įrengta oro šalinimo sistema, gyvenamosios patalpos gali būti vėdinamos per langus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nustatyti pažeidimą šiuo aspektu.
HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
Iš teismui pateikto Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolo Nr. F-A-395/2016 matyti, kad atlikto tyrimo metu dirbtinio apšvietimo Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 65–66). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reiškiamos pretenzijos dėl netinkamo apšvietimo atmestinos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas skunde teismui reiškia pretenzija ir dėl nenuvalytų langų, tačiau nenurodo kaip kokiu būdu dėl to galėjo būti įtakota jo sveikatos būklė, ar sukeltos kitos pasekmės. Teismui nepateikti įrodymai, be to teismui nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad dėl šių priežasčių būtų kreipęsis į Vilniaus apskrities VPK administraciją, todėl šie argumentai vertintini kritiškai.
Dėl neatskirto sanitarinio mazgo nuo gyvenamosios patalpos, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir netinkamai įrengto sanitarinio mazgo inventoriaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Vadinasi, pareiškėjo keliamas privatumo aspekto pažeidimas, Vilniaus apskrities VPK nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, pripažintinas pagrįstu. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities VPK pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę privatumo aspektu, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip pagrįsti.
Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti. Tačiau, įvertinus tai, kad konstatuotinas pareiškėjo privatumo pažeidimas, tai galimai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, todėl sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala.
Vilniaus apskrities VPK teigimu, areštinės patalpos įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų, su pilnai teisės aktuose nustatytu inventoriumi. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais Vilniaus apskrities VPK teiginiais, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl nesuteiktos galimybės skambinti artimiesiems.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam būnant Vilniaus apskrities VPK areštinėje nebuvo suteikta galimybė skambinti telefonu.
Pažymėtina, kad policijos komisariatų areštinių darbo organizavimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės sulaikytiesiems ar suimtiesiems, laikomiems policijos areštinėje, paskambinti telefonu. Be to, teismui nepateikti įrodymai, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad dėl jam nesuteiktos galimybės skambinti artimiesiems, jis kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK administraciją.
Dėl nesuteikto vegetarinio maisto.
Sulaikytųjų asmenų maitinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr.5 -V-356 patvirtintos „Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės“, kuriomis vadovaujantis yra organizuojamas asmenų maitinimas policijos areštinėse. Iš teismui pateikto medžiagos nustatyta, kad maitinimas organizuojamas sudarytos maitinimo tiekimo sutarties su UAB „Dussmann Service“ pagrindu (b. l. 22–26). Areštinėje laikomi asmenys maistą gauna nemokamai, pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Vilniaus apskrities VPK VTV AKS viršininko G. G. 2017 m. rugpjūčio 21 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad duomenų apie tai, kad S. S. yra vegetaras, atžymos asmens kortelės išraše nėra (b. l. 42–45). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovės teiginiais, teismui nepateikti įrodymai, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad dėl jam neteikiamo vegetarinio maitinimo kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK administraciją, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu vertintini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl konvojavimo sąlygų.
Pareiškėjas taip pat teismo prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 900 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl 9 kartus neteisėtai panaudotas tramdymo priemones – antrankius (b. l. 1–4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad devynis kartus iš VPK į teismą jį vežė specialiai konvojavimui pritaikyta transporto priemone. Visos kelionės metu neteisėtai naudojo specialiąsias tramdymo priemones – antrankius, nors, pareiškėjo teigimu, jo nei fizinis pasirengimas, nei psichinė būsena, nei elgesys nesudarė pagrindo naudoti tramdomąsias priemones. Dėl to jis patyrė ne tik vienkartinį pažeminimą, bet jautė ilgalaikį stresą ir skaudžiai išgyveno patirtą pažeminimą.
Pažymėtina, kad pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl konvojavimo specialiai pritaikytu konvojuojamųjų pervežimui automobiliu pareiškėjui naudojamų antrankių, todėl teismas vertins konvojavimo sąlygas tik šiuo aspektu.
Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, vykdant asmenų konvojavimą, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr.1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Konvojavimo taisyklių 221 punkte nustatyta, kad konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Konvojuotojų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta fizinė prievarta, specialiosios priemonės ir šaunamasis ginklas gali būti naudojami tik įspėjus apie tokį ketinimą ir suteikus asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus konvojuotojo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę konvojuotojo, konvojuojamojo ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas neįmanomas (Konvojavimo taisyklių 222 punktas). Pagal Konvojavimo taisyklių 223 punkto nuostatas viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja ypatingojo konvojaus metu (Konvojavimo taisyklių 223.1 papunktis), konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą (Konvojavimo taisyklių 223.1 papunktis), konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Jei tokia transporto priemone konvojuojami du ar daugiau konvojuojamieji, jie gali būti kartu surakinami antrankiais, vieno konvojuojamojo dešinę ranką prirakinant prie kito konvojuojamojo kairės rankos (Konvojavimo taisyklių 223.3 papunktis). Kiti antrankių naudojimo atvejai Konvojavimo metu nenumatyti. Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, jog konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam, turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu ar prašymu kreiptis į konvojaus pareigūnus, kurie apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti.
Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad jei konvojuojamieji konvojuojami automobiliais, specialiai pritaikytais konvojuojamųjų pervežimui, antrankiai nenaudojami. Antrankiai naudojami tik išskirtiniais atvejais numatytais Konvojavimo taisyklių 221–223 punktuose. Konvojavimo taisyklių 137 punktas suteikia teisę konvojuojamajam, turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu ar prašymu kreiptis į konvojaus pareigūnus, kurie apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti.
Atsakovės atstovas teismui pateikė Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojavimo skyriaus (toliau –ir Vilniaus apskrities VPK VTV AKS) viršininko G. G. 2017 m. rugpjūčio 21 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad 2016 m. gegužės - gruodžio mėnesiais suimtasis S. S. į Vilniaus miesto apylinkės teismą iš Vilniaus apskrities VPK areštinės Vilniaus apskrities VPK VTV AKS Konvojaus kuopos pareigūnų buvo konvojuotas 12 kartų, iš kurių 10 kartų buvo konvojuotas tarnybiniais automobiliais, specialiai pritaikytais konvojuojamųjų pervežimui, 2 atvejais suimtasis buvo konvojuotas specialiai konvojuojamųjų pervežimui nepritaikytu automobiliu NISSAN NV200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (borto numeris (duomenys neskelbtini)) (b. l. 42–45). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad konvojuojant suimtąjį S. S. automobiliais, specialiai pritaikytais konvojuojamųjų pervežimui, antrankiai naudojami nebuvo.
Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus apskrities VPK nurodyta informacija, jog konvojavimo metu buvo naudojami pareiškėjui antrankiai. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų, t. y. konvojavimo metu naudotų pareiškėjui antrankių, ir jų įtakos jo sveikatai. Taigi, minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad konvojavimo metu jam buvo naudojami antrankiai ir kad emociniai ir psichologiniai sutrikimai galėjo kilti dėl konvojavimo sąlygų ar kitų neteisėtų pareigūnų veiksmų konvojavimo metu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, konvojuojant pareiškėją į kitą paskirties punktą, buvo laikytasi Konvojavimo taisyklių reikalavimų, specialusis transportas, kuriuo buvo konvojuotas pareiškėjas į kitą įstaigą, ir konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus apskrities VPK neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, todėl šios pareiškėjo reiškiamos pretenzijos atmestinos kaip nepagrįstos.
Dėl žalos atlyginimo.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Kartu pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl kalinimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino pažeidimą tik privatumo aspekto (naudojantis sanitariniu mazgu) pareiškėjo prašoma suma yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į kalinimo laikotarpį Vilniaus apskrities VPK areštinėje ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui privatumas tualete būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Vertinant žalos dydį atsižvelgiama taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrinus tai, kad išdėstyta, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, priteistina 100 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016).
Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 5 punktais, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. S. (S. S.) 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato už privatumo neužtikrinimą naudojantis sanitariniu mazgu.
Kitą pareiškėjo S. S. (S. S.) skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.