Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.7.2.5, 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.9.10, 2.4.6.1

2026 m. kovo 9 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Juozapavičiaus ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, į R. B. bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. vasario 28 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, vieną laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, R. B. pripažinta recidyviste.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 72³ straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 2 ir 3 punktais, R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – išplėstinis turto konfiskavimas, paimant valstybės nuosavybėn 28 490 Eur.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas R. B. piniginėms lėšoms – 28 490 Eur – paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl išplėstinio turto konfiskavimo įvykdymo, o įvykdžius šią nuosprendžio dalį, panaikintinas.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. M. I. (R. M. I.) pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį; A. V. (A. V.) – pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau nuosprendis jų atžvilgiu nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. B. pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir nuteista už tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2024 m. vasario 26 d., iš nenustatyto romų tautybės asmens įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurio masė ne mažesnė kaip 1,0246 g, iš kurios ne mažiau kaip 192 folijos lankstinukus su narkotine medžiaga – karfentaniliu, kurio masė 0,1043 g, 2024 m. vasario 27 d., apie 6 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), išplatino, t. y. perdavė asmeniui, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, o likusius 144 folijos lankstinukus ir du maišelius su labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurio masė 0,9203 g, neteisėtai laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki tol, kol 2024 m. vasario 28 d., 14.55 val., kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistosios R. B. gynėjas advokatas O. Šibkovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nuosprendį: pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas skirti R. B. kuo švelnesnę bausmę ir panaikinti jai paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – išplėstinį turto (28 490 Eur) konfiskavimą. Skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuteistajai skyrė per griežtą bausmę. Skunde aptardamas teisingumo, proporcingumo ir bausmės individualizavimo principus, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apie minėtų principų svarbą teisingos bausmės skyrimui, nuteistosios gynėjas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, R. B. netaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, užkirto kelią teisingumo principo užtikrinimui, nes per griežta bausmė, kuri nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, yra betikslė, pasiekianti tik nubaudimo tikslą.

2.2. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad BK 41 straipsnyje, įtvirtinančiame bausmės tikslus, be kitų tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiriamas teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018). Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-64-303/2018).

2.3. Apelianto manymu, R. B. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, todėl betikslė ir neproporcinga padarytos veikos ir nusikaltusio asmens pavojingumui, o bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant žymiai švelnesnę bausmę. Gynėjas pažymi, kad nors R. B. galimai išplatino narkotines medžiagas, tačiau jas pardavė asmeniui, kuris jau ilgą laiką jas vartojo be to, jos buvo konfiskuotos policijos pareigūnų, todėl nusikalstama veika realios žalos nesukėlė. Pirmosios instancijos teismas suabsoliutintino nuteistąją neigiamai apibūdinančias aplinkybes, akcentuodamas, kad ji praeityje teista, be kita ko, ir už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis tačiau nevertino, kad nuteistoji nors, iš tikrųjų, nėra pavyzdinga, bet jos pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kad jai reikėtų skirti tokią griežtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, neatsižvelgė į tai, kad R. B. paskirtas bausmes atliko, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą.

2.4. Iš apeliaciniame skunde cituojamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose priimtų nutarčių matyti, kad teismų praktikoje gausu atvejų, kai už labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, susijusių su kaltininko asmenybe ar nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, tačiau tinkamai įvertinus veikos pavojingumą, pripažįstama, jog net minimali BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir nedera su bausmės tikslais, jos paskirtimi bei neatitinka teisingumo principo reikalavimų, dėl to yra taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-976/2020, ši norma pritaikyta asmenims, nuteistiems pagal BK 260 straipsnio 3 dalį).

2.5. Nuteistosios gynėjo skunde teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai R. B. nepagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – išplėstinis turto konfiskavimas, paimant valstybės nuosavybėn 28 490 Eur. Anot gynėjo, pirmosios instancijos teismas neturėjo duomenų, patvirtinančių, kad R. B. gyvenamojoje vietoje kratos metu rasti 28 490 Eur yra konkrečios nusikalstamos veikos rezultatas. Nors skunde sutinkama, kad nuteistoji disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu bei turėjo narkotinių medžiagų pakavimo reikmenis, tačiau disponavimas narkotinėmis medžiagomis ir jų pakavimo įrankiais nėra susijęs su kratos metu rastais pinigais. Iš bylos medžiagos matyti tik tai, kad nuteistoji pardavė narkotines medžiagas už maždaug 500 Eur, tačiau nėra jokių įrodymų, remiantis kuriais būtų galima padaryti išvadą, kad visa kratos metu rasta pinigų suma gauta nusikalstamu būdu.

2.6. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistosios R. B. ir jos sesers A. B., apklaustos kaip liudytoja, parodymus, kurie nors ir nėra tapatūs, tačiau nepaneigia aplinkybės, jog iš kratos metu R. B. namuose rastų 28 490 Eur, 14 000 Eur priklauso ne nuteistajai, o jos seseriai A. B.. Skunde pabrėžiama, kad R. B. priklauso tik 14 490 Eur, o ši pinigų suma neviršija 250 MGL. Be to, 14 000 Eur yra jos santaupos iš darbo užmokesčio, socialinių pašalpų ir papildomo darbo užmokesčio ir tik 490 Eur yra gauti iš nusikalstamos veikos. Apelianto nuomone, dėl šių aplinkybių nagrinėjama situacija neatitinka BK 72³ nurodytų sąlygų.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistosios R. B. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

4. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir, pirmiausia, BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos, pagal kurias bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma pareiga teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

5. Nagrinėjamu atveju iš apeliacinio skundo matyti, kad jame neneigiamos R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, aplinkybės ir neginčijama jos kaltė, tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, laikant ją per griežta, bei pritaikyta procesinės prievartos priemone – išplėstiniu turto konfiskavimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai nuteistąją pripažino kalta, padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kadangi kitų nesutikimo su skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu argumentų apeliaciniame skunde nepateikiama, teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vadovaudamasi nurodytomis BPK 320 straipsnio nuostatomis, skundžiamą nuosprendį tikrina nuteistajai R. B. paskirtos bausmės ir procesinės prievartos priemonės teisingumo bei pagrįstumo kontekste.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad R. B. paskirta bausmė yra adekvati savo rūšimi bei dydžiu, ji nėra aiškiai per griežta ir paskirta, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą (papildomai apklausus nuteistąją R. B. ir liudytoją A. B., ištyrus gautus rašytinius dokumentus), spręstina, kad nėra pagrindo naikinti ir nuosprendžio dalies, kuria R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – išplėstinis turto konfiskavimas.

Dėl nuteistajai paskirtos bausmės

7. Nuteistosios gynėjo skunde nurodoma, kad nuteistajai R. B. paskirta bausmė yra per griežta, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas jai BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, nesivadovavo teisingumo principu, kuris neatsiejamai susijęs su kitu pamatiniu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu.

8. Teisėjų kolegija sutinka, kad už nusikalstamą veiką kaltu pripažintam asmeniui teismo skiriama bausmė turi užtikrinti skunde minimų pamatinių teisės principų įgyvendinimą. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgyja specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-265-1073/2018, 2K-98-1073/2019, 2K-49-976/2020, Nr. 2K-91-891/2025). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015).

9. Nagrinėjamu atveju R. B. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas minimalus vienintelės BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydis, tačiau, gynėjo nuomone, ir tokia bausmė yra per griežta ir neatitinkanti nei R. B. padarytos nusikalstamos veikos, nei jos asmenybės pavojingumo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka. Atsižvelgdamas į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės R. B. skyrimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir pakankamai išsamiai išanalizavo bausmės nuteistajai skyrimui reikšmingas aplinkybes.

10. Pažymėtina, kad spręsdamas skirtinos bausmės klausimą pirmosios instancijos teismas turi vadovautis BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatančiais pareigą atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgta ir į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Vadinasi, teismas, skirdamas bausmę, privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šios taisyklės nepažeidė.

11. Skundžiamu nuosprendžiu skiriant bausmę R. B., buvo atsižvelgta į tai, kad ji padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), kuriuo kėsinamasi į visuomenės sveikatą, pažeidžiama teisės aktais nustatyta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos tvarka. Nuteistosios R. B. padaryta nusikalstama veika yra pavojinga tuo, kad žaloja visuomenę, žmonių sveikatą, ja skatinamas priklausomybės narkotinėms medžiagoms formavimasis ir neteisėta narkotinių medžiagų apyvarta. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į nuteistosios kaltės formą. Kaip matyti iš R. B. baudžiamojo proceso metu duotų parodymų, ji parodė supratusi, jog namuose laiko narkotines medžiagas, pripažino jas pati pakavusi (4 t., b. l. 173-175). Šiame kontekste svarbu tai, kad R. B. ne kartą teista už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, todėl teismui nekilo abejonių, jog turėdama ilgametę tokio pobūdžio patirtį neabejotinai suvokė, kad disponuoja labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nuteistosios padaryta nusikalstama veika – disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – karfentanilio, pasireiškusi keliais alternatyviais objektyvaisiais požymiais (labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimu, pardavimu, laikymu) baigta. Skiriant bausmę, be kita ko, įvertinta ir tai, kad nenustatyta nei nuteistosios baudžiamąją atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių; nusikalstama veika padaryta jai siekiant materialinės naudos.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingai nei teigia nuteistosios gynėjas, skiriant bausmę R. B. buvo teisingai įvertinti ir nuteistosios asmenybę apibūdinantys duomenys. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji R. B. turi nepilnametį sūnų (t. 5 b. l. 16), pastovią gyvenamąją vietą (nuomojosi butą) (t. 5, b. l. 17-18), iki sulaikymo dirbo valytoja (t. 5, b. l. 27). Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už vienerius metus duomenimis ji administracine tvarka nebausta (t. 5, b. l. 29). Vis dėlto, įvertinus šias iš esmės teigiamai nuteistąją apibūdinančias aplinkybes, be kita ko, patvirtinančias ir jos socialinius bei šeiminius ryšius, visų jos asmenybę apibūdinančių duomenų kontekste, darytina išvada, kad minėtų saitų nepakako R. B. atgrasyti nuo neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (5 t., b. l. 31-33), R. B. praeityje ne kartą teista: Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995 m. spalio 31 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 1 dalį (pasikėsinimas padaryti vagystę) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 47¹ straipsniu, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams; Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2002 m. spalio 9 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 232¹ straipsnio 4 dalį (neteisėtas disponavimas psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, draudžiamomis vartoti sveikatos priežiūros tikslams, turint tikslą jas platinti) – laisvės atėmimu šešeriems metams, konfiskuojant 1/3 dalį turto. Nors teistumas už paminėtas nusikalstamas veikas yra išnykęs, tačiau šie duomenys leidžia daryti išvadą apie nuteistosios polinkį nusikalsti, daryti vis sunkesnes nusikalstamas veikas. Tuo labiau, kad labai sunkų nusikaltimą, už kurį nuteista skundžiamu nuosprendžiu (BK 260 straipsnio 3 dalis), ji padarė turėdama neišnykusį teistumą už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis su tikslu jas platinti ir platinimą (BK 260 straipsnio 2 dalis), už tai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nuosprendžiu jai buvo skirta laisvės atėmimo aštuoneriems metams bausmė.

13. Pažymėtina, kad už BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą numatyta tik laisvės atėmimo nuo dešimties iki penkiolikos metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas nuteistosios nusikalstamą veiką ir asmenybę apibūdinančias aplinkybes, R. B. už padarytą nusikaltimą paskyrė minimalią sankcijoje numatytą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau, nuteistosios gynėjo nuomone, R. B. skirtina švelnesnė bausmė, jai taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija tokiai pozicijai nepritaria, nes aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą nuteistajai R. B. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nėra nustatyta.

14. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tuo atveju, jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210-222/2018).

15. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję baudžiamojo kodekso (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) pakeitimai išplėtė galimybes BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, tai atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-511/2025). Vertinant, ar yra pagrindas R. B. skirti švelnesnę nei jai paskirta minimali BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė, vadovaujamasi aktualia šių straipsnių redakcija.

16. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pažymėtina tai, kad, net ir esant visoms BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2013, 2K-145-895/2020, 2K-216-648/2023).

17. Nagrinėjamu atveju R. B. buvo užklupta neteisėtai disponuojanti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – vadinasi, ji savo noru neatvyko ir nepranešė apie nusikaltimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistosios pozicija dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių keitėsi baudžiamojo proceso eigoje, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir sąlygą, nustatančią, jog asmuo, sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra. Kadangi nėra nė vienos nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jai netaikytina ir BK 62 straipsnio 2 dalis.

18. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-316-788/2019, 2K-179-719/2022 ir kt.). Teismo teisė švelninti bausmę BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu išplaukia iš pamatinių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, proporcingumo, teisinės valstybės principų. Tačiau konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismas turi pareigą švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

19. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad nuteistajai paskirta bausmė neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, nes narkotinės medžiagos buvo išplatintos ilgą laiką jas vartojančiam asmeniui (D. U.), be to, R. B. laikytą narkotinę medžiagą policijos pareigūnai konfiskavo, todėl nuteistosios veiksmai realios žalos nesukėlė. Atsakant į šį gynėjo skundo argumentą pabrėžtina, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog kratos, atliktos R. B. gyvenamojoje vietoje, metu rastos ir paimtos narkotinės medžiagos nebuvo suvartotos ar toliau išplatintos tik dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų, tačiau tokios pasekmės yra teisėsaugos institucijų veiklos rezultatas, o ne nuteistosios savanoriško elgesio padarinys. Be to, nesutiktina su apeliantu, kad nusikalstamos veikos pavojingumą mažina aplinkybė, jog narkotinės medžiagos buvo perduotos jau ilgai jas vartojusiam asmeniui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. B. parodė žinojusi, kad D. U., kuriai ji perdavė narkotines medžiagas, jas platina, todėl šios medžiagos galėjo būti platinamos tiek jas jau vartojantiems, tiek ir niekada nevartojusiems asmenims. Nurodytos aplinkybės negali būti pripažintinos išskirtinėmis ar nusikalstamos veikos pavojingumą mažinančiomis aplinkybėmis.

20. Nuteistoji R. B. nusikaltimo padarymo metu turėjo gyvenamąją vietą, dirbo, augino nepilnametį sūnų. Nors šios aplinkybės patvirtina jos socialinius ryšius, tačiau nusikalstamų veikų padarymo sistemiškumas (po bausmės atlikimo už sunkų nusikaltimą praėjus vos dvejiems metams ir trims mėnesiams, padarytas tokio paties pobūdžio labai sunkus nusikaltimas) rodo nuteistosios pavojingumą visuomenei, nenorą paklusti įstatymų reikalavimams, pastangų pasitaisyti nebuvimą ir neabejotinai atskleidžia neigiamą R. B. požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nagrinėjamu atveju ji nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad jai inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymas buvo logiška nuteistosios nusikalstamo elgesio išdava bei yra jai būdingo elgesio modelio dalis, kurio korekcijai jokių realių pastangų R. B. nededa. Nuteistąją apibūdinančių aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti realias R. B. pastangas keisti gyvenimo būdą. Aplinkybės, kad labai sunkų nusikaltimą nuteistoji padarė turėdama neišnykusį teistumą už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu narkotinių medžiagų su tikslu jas platinti, taip pat ir tai, kad nagrinėjamu atveju ji disponavo narkotine medžiaga – karfentaniliu, kurio masė ne mažesnė kaip 1,0246 g, kai pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ minimali šios narkotinės medžiagos labai didelio kiekio riba yra 0,02 g, taip pat sustiprina įsitikinimą, kad nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuteistajai paskirtos bausmės – t. y., pritaikius jai BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti mažesnę, negu numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje, laisvės atėmimo bausmę, tuo labiau skirti kitos rūšies bausmę.

21. Nuteistosios gynėjas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teigia, kad daugeliu atvejų už labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, net ir nesant jokių išskirtinių aplinkybių, tačiau tinkamai įvertinus veikos ir asmenybės pavojingumą, pripažįstama, jog net minimali BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, dėl to taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skiriama gerokai švelnesnė už sankcijoje numatytą minimumą bausmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-976/2020).

22. Minėti apeliacinio skundo argumentai, kad R. B. netaikius BK 54 straipsnio 3 dalies normos ir už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskyrus dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, nesilaikyta teismų suformuotos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo praktikos, atmestini. Atsakant į juos pažymėtina, kad konkrečioje byloje teisingumą vykdo bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs tos bylos aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų taikymas yra teismo diskrecija, o ne pareiga. Teismas teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis, atsižvelgdamas į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y., esant galimybei, teismo sprendimą grįsti tik tokiais kitų teismų sprendimuose išdėstytais teisės aiškinimais (ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija)), kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose bylose arba bylose, iš esmės panašiose.

23. Šioje byloje nėra teisinio pagrindo vadovautis gynėjo nurodyta praktika, nes jo minėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (asmenų atlikti veiksmai, medžiagų kuriomis buvo disponuota, rūšis ir kiekis, nusikalstamas veikas padariusių asmenų charakteristikos) skiriasi. Kadangi kiekviena byla ir kiekvieno nuteistojo situacija yra individuali, todėl tiek aptartu, tiek ir kitais skunde nurodytais sprendimais negali būti remiamasi kaip precedentu. Neigiami bausmės padariniai nagrinėjamoje situacijoje yra natūralūs ir būtini, siekiant paveikti nuteistąją, kuri yra pripažinta recidyviste, ir apsaugoti visuomenę nuo vis pasikartojančio jos nusikalstamo elgesio, todėl sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nagrinėjamoje situacijoje neatitiktų teisingumo, proporcingumo ir bausmės individualizavimo principų ir rodytų, kad valstybės pasitikėjimu gali būti piktnaudžiaujama.

24. Nenustačius aplinkybių, kurios neginčijamai rodytų, kad minimalios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajai R. B. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl tenkinti gynėjo advokato O. Šibkovo apeliacinio skundo prašymą švelninti bausmę nėra pagrindo.

Dėl išplėstinio turto konfiskavimo

25. Nuteistosios gynėjo apeliaciniu skundu taip pat prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. B. taikyta procesinė prievartos priemonė – išplėstinis turto konfiskavimas, grąžinti nuteistajai ir jos seseriai A. B. konfiskuotus pinigus, nes, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, netinkamai išaiškinęs BK 72³ straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1–3 punktus, nepagrįstai pritaikė išplėstinį turto konfiskavimą ir paėmė valstybės naudai pas nuteistąją gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastus 28 490 Eur, nors iš šios sumos tik 490 Eur buvo gauti iš nusikalstamos veikos.

26. Pažymėtina, kad pareiga vienokia ar kitokia forma konfiskuoti nusikalstamos veikos priemones ir iš nusikalstamos veikos gautas pajamas įtvirtinta daugelyje Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių sutarčių: 1988 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, 1990 m. Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, 2000 m. Jungtinių Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. vasario 24 d. pamatiniame sprendime 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo ir kt. Pastarajame valstybės narės yra įpareigojamos nustatyti galimybę taikyti išplėstinį turto konfiskavimą asmenims, kurie yra nuteisti dėl tam tikrų organizuotų nusikaltimų (pinigų plovimo, pinigų padirbinėjimo, neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, prekybos žmonėmis, nusikaltimų, susijusių su neteisėta migracija, disponavimo vaikų pornografija) ar dėl dalyvavimo darant teroristinius nusikaltimus, kuriems yra taikomos ir specialiai Pamatiniame sprendime apibrėžtos sankcijos (jos minimumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-1073/2018).

27. BK 72³ straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai yra visos šios sąlygos: 1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos; 2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto; 3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo (BK 72³straipsnio 2 dalis).

28. Byloje nustatyta, kad R. B. padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Pati nuteistoji R. B. pripažino, kad iš nusikalstamos veikos ji gavo pajamų – 490 Eur (ši aplinkybė nurodoma ir jos gynėjo apeliaciniame skunde). Vadinasi, skundžiamu nuosprendžiu R. B. pripažinta kalta padariusi labai sunkų tyčinį nusikaltimą, kuris patenka į BK 72³ straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų nusikalstamų veikų sąrašą.

29. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos turto tyrimo skyriaus 2024 m. gruodžio 19 d. turto tyrimo pažymoje Nr. 1-258-1036/2024 (8 t., b. l. 11-23) konstatuota, kad skirtumas tarp R. B. teisėtų pajamų ir išlaidų yra neigiamas ir sudaro 31 670, 76 Eur. Ši aplinkybė apeliaciniame skunde nėra ginčijama, tačiau pabrėžiama, kad pas nuteistąją rasti grynieji pinigai, išskyrus minėtą 490 Eur sumą, t. y. 28 000 Eur, nebuvo gauti nusikalstamu būdu – dalis jų yra pačios R. B. sukauptos iš oficialios ir neoficialios darbinės veiklos ir pašalpų, o kita dalis (14 000 Eur) priklauso nuteistosios seseriai A. B.. Teisėjų kolegija su šiais gynėjo argumentais nesutinka.

30. Nuteistosios R. B. pozicija dėl kratos metu rastų ir paimtų pinigų, kuriuos skundžiamu teismo nuosprendžiu nuspręsta konfiskuoti, viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli. 2024 m. vasario 28 d. atliekant kratą jos gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), R. B. kratos protokolo priede parašė, kad kratos metu rastos narkotinės medžiagos, kurias pati supakavo į lankstinukus, skirtos platinimui; kad dalis rastų pinigų – jos gyvenimo santaupos, o kita dalis gauta už prekybą narkotikais; kad ji pardavė D. (D. U.) 135 lankstinukus už 500 Eur (t. 2, b. l. 21). Apklausiama kaip įtariamoji 2024 m. vasario 29 d. R. B. parodė, kad kratos metu pas ją bute buvo rasti ir paimti 28 490 Eur, iš kurių 490 Eur ji gavo iš D. U. už narkotines medžiagas, o kiti pas ją rasti pinigai (28 000 Eur) – jos pačios santaupos, kurių didžiausią dalį sutaupė, išėjusi iš kalėjimo dirdama oficialiai ir neoficialiai, kita dalis – jos neįgalios sesers A., su kurios žinia, pasinaudodama sesers banko kortele, kas mėnesį nusiimdavo apie 250 Eur ( t. 4, b. l. 168-169). Sprendžiant suėmimo skyrimo R. B. klausimą 2024 m. kovo 1 d. teismo posėdyje, ji ikiteisminio tyrimo teisėjai analogiškai nurodė, kad kratos metu pas ją rasta didelė pinigų suma sutaupyta dirbant per du darbus, taip pat ir nelegaliai, skirta sodo nameliui įsigyti. Be to, ji nuimdavo pinigus iš sesers, gaunančios invalidumo pašalpą, banko kortelės ir taupė. Kai 2014 m. buvo nuteista laisvės atėmimo bausme, sūnų 6 metus prižiūrėjo sesuo. Išėjusi iš kalėjimo vaiką prižiūrėjo pati. Sesuo serga (duomenys neskelbtini), todėl ji ir nuimdavo nuo banko kortelės sesers pinigus (t. 4, b. l. 185). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme 2025 m. vasario 24 d. teisiamojo posėdžio metu R. B. vėl laikėsi ankstesnės pozicijos, kad visa kratos metu rastų pinigų suma yra jos pačios santaupos, iš kurių tik apie 500 Eur gavo iš ukrainiečio už narkotikų laikymą. Anot R. B.: „aš iš karto pasakiau, kad pinigai, 28 000 Eur, yra mano surinkti pinigai, kad aš tuos pinigus surinkau ir aš įrodysiu“ (t. 7, b. l. 179–180).

31. Vertinant R. B. parodymų patikimumą matyti, kad jie nebuvo nuoseklūs, juose yra prieštaravimų (net nuteistajai viso proceso metu laikantis pozicijos, kad 490 Eur ji gavo už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, aplinkybes, iš kokio asmens ir už ką ji šį atlygį gavo, nurodė skirtingai). Aiškindama kitos kratos metu rastos pinigų dalies (28 000 Eur) kilmę, nuteistoji savo poziciją keitė. Kaip minėta, pirmiausia, kratos protokolo priede ranka įrašė, kad, išskyrus pinigus, gautus už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, likusi pinigų suma yra jos pačios sutaupyta – t. y. ji neužsiminė apie svarbią aplinkybę, kad ženkli pinigų dalis priklauso ne jai. Nors pirmosios instancijos teisme nuteistoji akcentavo, kad pirminiais jos paaiškinimais negalima remtis dėl patirto streso, tačiau, pastebėtina, jog šios instancijos teismo posėdyje nuteistoji vėl nurodė, kad, išskyrus 500 Eur, kiti grynieji pinigai buvo jos pačios santaupos. Tai neatitinka parodymų, užfiksuotų 2024 m. vasario 29 d. įtariamosios apklausos protokole, kad dalis kratos metu rastos ir paimtos pinigų sumos yra jos neįgalios sesers, iš kurios banko sąskaitos, pasinaudodama sesers banko kortele, kas mėnesį nuimdavo apie 250 Eur, dėdavo juos prie savo santaupų, skirtų sodo nameliui įsigyti (panašius paaiškinimus nuteistoji davė ir ikiteisminio tyrimo teisėjai). Apeliacinės instancijos teisme balsu perskaičius R. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji juos patvirtino, teigdama, kad 2024 m. vasario 29 d. įtariamosios apklausos protokolo dalis apie konfiskuotiną turtą surašyta teisingai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme R. B. nekalbėjo apie grynųjų pinigų gavimą iš sesers, nekonkretizavo A. B. pinigų dalies dydžio bendroje sumoje, neminėjo, kad tai už jos sūnaus Aleksandro globą sutaupyti pinigai (nuteistosios versija apie grynųjų pinigų, konkrečiai 14 000 Eur, gavimą iš A. B. ir sesers perduotų „vaiko“ pinigų saugojimą savo bute atsirado, tik duodant parodymus apeliacinės instancijos teisme).

32. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad apygardos teismas nepagrįstai nuteistosios parodymus laikė nepatikimais, neatsižvelgdamas į tai, kad parodymus, jog dalis rastų pinigų priklauso ne nuteistajai, o jos seseriai, patvirtino kaip liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta A. B.. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka, pritardama skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad tarp nuteistosios R. B. ir liudytojos A. B. parodymų yra esminių prieštaravimų – jos nurodė skirtingas ženklios pinigų sumos perdavimo ir sutaupymo aplinkybes.

33. Gretinant nuteistosios R. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, su liudytojos A. B. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, matyti, kad jų nurodytos pinigų perdavimo aplinkybės iš esmės skiriasi. Liudytoja A. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kartu su sese R. negyveno, tačiau kratos metu sesers bute rasti pinigai (14 000 Eur) priklauso jai. Ji globojo sesers vaiką, gavo vaiko pinigus, invalidumo pašalpą ir atlyginimą. Vaiko pinigus išgrynindavo, tačiau jų nelietė, o taupė vaiko ateičiai. Juos nuimdavo iš pradžių dar litais, vėliau eurais įvairiomis sumomis. Pinigai buvo 100, 50 ir kažkiek 20 eurų kupiūromis. 2021 m. paliko grynuosius pinigus sesei ir prašė pasaugoti, nes buvo uždaryta, nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (t. 6, b. l. 106–109). Taigi, nors liudytoja A. B. parodė, kad dalis pas seserį R. B. rastų pinigų priklauso jai, tačiau aiškiai nurodė, kad seseriai padavė pasaugoti grynuosius pinigus, be to, skirtingai nei nuteistoji, įvardijo konkrečią pasaugoti paliktų jai priklausančių pinigų sumą – 14 000 Eur. Liudytojos parodymai nepatvirtino nuteistosios R. B. versijos, kad ji sesers pinigų dalį sutaupė, kas mėnesį iš liudytojos banko sąskaitos išgrynindama po 250 Eur, pasinaudodama jai sesers palikta banko kortele.

34. Siekdamas pašalinti aptartus prieštaravimus apeliacinės instancijos teismas papildomai apklausė nuteistąją R. B., liudytoją A. B., ištyrė apeliacinės instancijos teisme gautus Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyriaus, „Swedbank“ AB dokumentus, SoDra informacinės sistemos išrašo duomenis (prie bylos medžiagos pridedamas vokas su duomenimis).

35. Nors apeliacinės instancijos teisme 2026 m. sausio 20 d. vykusio teismo posėdžio metu nuteistoji, jau priderinusi savo poziciją prie liudytojos A. B. pirmosios instancijos teisme nurodytų aplinkybių, teigė, kad sesuo, prieš važiuodama į policijos komisariatą, galimai 2021 m. vasarą jai perdavė ne tik banko kortelę, vairuotojo pažymėjimą, bet ir 14 000 Eur (t. 9, b. l. 142–143) , tačiau, kita vertus, 2026 m. vasario 24 d. vykusiame apeliacinės instancijos teismo posėdyje išreiškusi poreikį patikslinti, „iš kur turėjo vaiko pinigus ir banko kortelę“, vėl aiškino apie pinigų išgryninimą iš sesers jai paliktos kortelės aplinkybes. Anot nuteistosios, jai atliekant laisvės atėmimo bausmę, vaiko išmokų pinigai buvo pervedami į sūnų globojusios sesers A. banko sąskaitą. A., išvykdama atlikti laisvės atėmimo bausmės į Panevėžio pataisos namus, jai paliko savo banko kortelę ir nuo to laiko ji turėjo galimybę kortele naudotis, tad nusiimdavo vaiko išmokas, sumokėdavo sesers paskolos įmokas. Kai sesuo buvo išvykusi, vaiką kurį laiką prižiūrėjo pusbrolis, tuo metu gaudavęs vaiko pinigus, tačiau perduodavęs juos nuteistajai, kuri faktiškai rūpinosi vaiku. Nežino, kodėl sesuo, jai grįžus iš įkalinimo įstaigos, iš karto neperdavė anksčiau sukauptų vaiko pinigų – galbūt, bijojo, kad ji tas lėšas išleis (t. 9, b. l. 183–184).

36. Kaip matyti iš Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2026 m. vasario 2 d. rašto, liudytoja A. B., iš tiesų, nuteistosios suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu globojo sesers R. B. nepilnametį sūnų A. B.: laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. sausio 7 d. ji buvo laikina vaiko globėja, o nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2019 m. liepos 10 d. – nuolatinė globėja. Tai patvirtina ir į bylą pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyriaus 2026 m. vasario 11 d. raštas Nr. A740-/26(3.3.2.26E-SOI) „Dėl informacijos apie globos (rūpybos) išmokas pateikimo“, kuriame nurodyta, kad už globotinį A. B. laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. gruodžio mėnesio globėjai A. B. buvo išmokėta 6 430, 67 Lt (1 862,45 Eur) globos (rūpybos) išmokų (62); laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2019 m. rugpjūčio mėnesio – 13 462,87 Eur globos (rūpybos) išmokų (62) ir globos (rūpybos) priedų (65).

37. Liudytoja A. B. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad ji už sesers R. nepilnamečio vaiko globą gaunamų pašalpų savo reikmėms nenaudojo, pinigus išgrynindavo ir kaupė, o prieš išvykdama atlikti laisvės atėmimo bausmę, perdavė sesei. Vaiką ji išlaikė iš savo gaunamų pajamų (dirbo kiemsarge, valytoja, buvo įregistravusi individualią veiklą ir dirbo „Bolt“ vairuotoja). Anot jos, gaunamos mėnesio pajamos buvo didesnės nei minimali alga, tačiau tikslesnių sumų nurodyti negalėjo (t. 9, b. l. 182–183). Kaip matyti iš paieškos SoDra informacinėje sistemoje gauto išrašo apie liudytojos darbovietes ir išmokas, vaiko globos laikotarpiu ji dirbo UAB „B“ (2014 m. spalio 13 d. – 2020 m. sausio 13 d.); trumpai vertėsi individualia veikla (2017 m. gruodžio 7 d. – 2018 m. sausio 15 d.), dirbo UAB „S“ (2018 m. rugsėjo 17 d. – 2018 m. lapkričio 21 d.) ir UAB „P“ (2019 m. balandžio 1 d. – 2020 m. sausio 13 d.) (šiuos duomenis apklausiama apeliacinės instancijos teisme, patvirtino pati liudytoja). Kita vertus, iš minėto išrašo nustatyta, kad A. B. nedraudiminiai laikotarpiai truko nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d., nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. sausio 10 d.

38. Liudytoja A. B. apeliacinės instancijos teisme taip pat parodė, kad jos pajamos nebuvo pastovios dėl neįgalumo, (duomenys neskelbtini) gydymo, jai paskirto suėmimo. Jai teko kas mėnesį mokėti už būsto komunalines paslaugas, buto nuomą. Be to, ji patyrė ir globojamo vaiko išlaikymo išlaidas, kurias sudarė sumos, išleidžiamos sauskelnėms, maistui, kitoms būtinomis reikmėmis, vėliau ir darželiui. Pasak A. B., 2017 m. jai buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), kurios gydymas truko apie metus, buvo taikoma (duomenys neskelbtini). Ji turėjo finansinių įsipareigojimų (paskolą automobiliui įsigyti, paskolas buitinėms reikmėms (pvz., televizoriui „LG“, kitiems daiktams)). Kai buvo suimta (nuo 2019 m. balandžio 9 d. iki 2020 m. sausio 9 d.), negalėjo disponuoti savo lėšomis ir vykdyti finansinių įsipareigojimų, todėl liko negrąžintų skolų (t. 9, b. l. 182–183). „Swedbank“ AB A. B. priklausančios banko sąskaitos įeinančių ir iš jos išeinančių mokėjimų išrašai patvirtina, kad liudytoja buvo paėmusi: 2014 m. birželio 4 d. – 2 153,18 Lt paskolą; 2017 m. kovo 24 d. – 1 000 Eur paskolą; 2018 m. liepos 17 d. – 3 102,61 Eur paskolą.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad nors aktualiu laikotarpiu liudytoja A. B. gaudavo vaiko globos (rūpybos) pašalpą (šios įmokos į jos banko sąskaitą buvo daromos nuo 2014 m. vasario mėnesio iki 2019 m. rugpjūčio mėnesio), VSDF valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išmokas, atlyginimą už kiemsargės darbą, o trumpais periodais – ir kitą vykdytą darbinę veiklą, tačiau šią veiklą vaiko globos metu stabdė nedarbingumo laikotarpiai dėl (duomenys neskelbtini) ligos, nustatyti nedraudiminiai laikotarpiai (pvz., dėl liudytojai dešimt mėnesių taikytos kardomosios priemonės – suėmimo ir kt.). Be to, A. B. vaiko globos metu taip pat turėjo padengti savo pragyvenimo ir vaiko išlaikymo išlaidas, mokėti įsiskolinimus kredito įstaigoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, periodiškai imamos paskolos, susidarę ženklūs įsiskolinimai patvirtina liudytojos finansinę padėtį aktualiu laikotarpiu buvus sudėtingą. Dėl to jos parodymai, kad gavusi vaiko išmoką į banko kortelę ir ją iš karto išgryninusi (dažniausiai visą sumą, nes žinojo, kokia suma pervedama), jos nelietė, taupydama vaiko reikmėms, vertintini kaip neatitinkantys tikrovės.

40. Taigi, nors iš liudytojai A. B. priklausančios banke „Swedbank“ AB esančios sąskaitos įeinančių ir iš jos išeinančių mokėjimų išrašų matyti, kad į ją nuo 2014 m. vasario mėnesio iki 2019 m. rugpjūčio mėnesio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos buvo pervedamos išmokos vaikui, kurios, kaip ir kitos į liudytojos banko sąskaitą gautos pajamos, daugiausia buvo išgryninamos, tačiau ši aplinkybė, ją vertinant anksčiau nustatytų aplinkybių kontekste, pati savaime nepagrindžia, nei kad minėti pinigai daugiau nei penkis metus nebuvo naudojami A. B. ir jos globojamo vaiko reikmėms, nei kad jie buvo taupomi ir perduoti saugoti seseriai. Tuo labiau, kad, kaip matyti iš A. B. priklausančios banke „Swedbank“ AB esančios sąskaitos įeinančių ir iš jos išeinančių mokėjimų išrašų, iš minėtų lėšų buvo nuskaitomos ir paskolų palūkanos, delspinigiai, apmokami pirkiniai, mokama nuoma. Be to, skirtingai nei teigia liudytoja, gaunamos ir išgryninamos sumos daugeliu atvejų nėra visiškai tapačios, o kai kuriais atvejais gavusi pašalpą liudytoja jos iš viso neišgrynindavo (pvz., 2015 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pervedus 152 Eur išmoką vaikui, tą pačią dieną 145 Eur pervedami antstoliui D. Š.; 2016 m. gruodžio 9 d. 190 Eur išmokos vaikui pinigų suma neišgryninama, bet nuskaitoma paskolos dalis, palūkanos, apmokami pirkiniai, o 2016 m. gruodžio 11 d. 170 Eur pervedama A. P. už nuomą; 2018 m. spalio 10 d. gauti 304 Eur vaiko išmokos pinigai iš banko sąskaitos nenuimami, tačiau tą pačią dieną 40 Eur pervedami į Pravieniškių pataisos namus I. B. ir pan.).

41. Minėtos įrodymais pagrįstos aplinkybės, atsižvelgiant į liudytojos A. B. ir nuteistosios R. B. parodymuose esančius prieštaravimus, leidžia kritiškai vertinti liudytojos parodymus tiek apie vaiko globos (rūpybos) pašalpų nenaudojimą savo ir globotinio reikmėms, tiek apie šių lėšų sutaupymą ir 14 000 Eur grynųjų pinigų perdavimą R. B.. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į liudytojos A. B. parodymų, kad jos laikomos didelės grynųjų pinigų sumos nerado jos namuose kratą atlikę pareigūnai; kad R. B. sūnaus išlaikymui skirtų sutaupytų lėšų ji daugiau nei metus neatidavė iš įkalinimo vietos grįžusiai ir vaiką pasiėmusiai seseriai, taip pat nepanaudojo pati po suėmimo susidariusiems įsiskolinimams padengti, nelogiškumą. Be to, kas paminėta, įvertintina ir ta aplinkybė, kad nuteistąją ir liudytoją sieja artimi giminystės ryšiai – jos yra seserys, todėl A. B. suinteresuota nuteistajai palankiu teismo sprendimu. Dėl šių priežasčių visumos pirmosios instancijos teismas pagristai liudytojos parodymų apie 14 000 Eur grynųjų pinigų perdavimą nuteistajai saugoti nelaikė patikimais.

42. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į apeliacinės instancijos teisme liudytojos A. B. duotus parodymus, kad savo banko kortelę prieš išvykdama taip pat buvo palikusi sesei R., kad ši galėtų naudotis vaiko pinigais pagal poreikį. Vis dėlto, byloje surinkti įrodymai ir šių parodymų nepatvirtina.

43. Gretinant „Swedbank“ AB pateiktų A. B. sąskaitos išrašų duomenis su liudytojos A. B. sulaikymo ir suėmimo, trukusio nuo 2019 m. balandžio 9 d. iki 2020 m. sausio 9 d., duomenimis, matyti, kad, net liudytojai esant kardomojo įkalinimo įstaigoje, penkis mėnesius į jos sąskaitą buvo pervedami vaiko globos (rūpybos) pašalpos ir jos priedo pinigai (iš viso nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 13 d. buvo pervesta 1 304,26 Eur suma). Nepaisant aplinkybės, kad sąskaitos savininkė buvo suimta, jai pervesti pašalpų pinigai, kaip ir kitos tuo metu gautos lėšos, buvo iš karto išgryninamos įvairiose Vilniaus vietose. Tai paneigia liudytojos parodymus, kad visas pajamas, gautas už vaiko globą, ji pati nuimdavo iš banko sąskaitos ir taupė vaiko ateičiai. Be to, akivaizdu, kad už vaiko globą A. B. skirtų išmokų (tarp jų ir pervestų sesers suėmimo laikotarpiu) pasinaudodama sesers banko kortele negalėjo išgryninti ir nuteistoji R. B.. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2020 liepos 2 d. R. B. atliko laisvės atėmimo bausmę. Vadinasi, ji tokios galimybės neturėjo nei sesers suėmimo laikotarpiu (nuo 2019 m. balandžio 9 d. iki 2020 m. sausio 9 d.), nei iki ar po šios išvykimo atlikti laisvės atėmimo bausmę į Panevėžio pataisos namus 2021 m. rugpjūčio mėnesį, nes, kaip jau minėta, tokios išmokos liudytojai nebuvo pervedamos nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio. Šios, remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, nustatytos aplinkybės visiškai paneigia tiek liudytojos A. B. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, kad išvykdama atlikti laisvės atėmimo bausmę sesei buvo palikusi ir banko kortelę, kad ši galėtų naudotis vaiko pinigais pagal poreikį; tiek nuteistosios R. B. parodymus, kad, seseriai išvykus į Panevėžį, nuo to laiko ji turėjo galimybę naudotis sesers banko kortele ir nusiimdavo vaiko išmokas.

44. Apibendrinant pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teisme nuteistoji R. B. siekė pašalinti prieštaravimus tarp jos ankstesnių parodymų ir liudytojos A. B. parodymų apie kratos metu rastos ženklios pinigų sumos perdavimo, sutaupymo aplinkybes, tačiau nuteistosios pozicijos nenuoseklumas, jos ir liudytojos nurodytų aplinkybių neatitikimas kitiems bylos įrodymams, leidžia daryti išvadą, kad visa nuteistosios gyvenamojoje vietoje rasta 28 490 Eur grynųjų pinigų suma priklausė nuteistajai R. B..

45. Sprendžiant R. B. priklausančių santaupų (28 490 Eur grynųjų pinigų) kilmės klausimą, nustatyta, kad 2021 m. liepos mėnesį paleista iš įkalinimo įstaigos ji įsidarbino, gaudavo atlyginimą, taip pat jai buvo mokamos pašalpos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinumu, minėtos pajamos nesudarė pagrindo R. B. susitaupyti kratos metu rastos ir paimtos didelės grynųjų pinigų sumos. Nuteistosios gautos pajamos bei turėtos išlaidos buvo ištirtos, atlikus pirmosios instancijos teismo nutartimi paskirtą jos turto tyrimą. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos turto tyrimo skyriaus 2024 m. gruodžio 19 d. turto tyrimo pažymoje Nr. 1-258-1036/2024 konstatuota, kad nustatytas skirtumas tarp teisėtų R. B. pajamų ir išlaidų yra neigiamas, sudarantis 31 670, 76 Eur (t. 8, b. l. 11-23).

46. Apeliaciniame skunde, neginčijant turto tyrimo pažymos išvadų, teigiama, kad dalis R. B. turimų pinigų yra gauti jai dirbant neoficialiai. Kaip nurodė pati R. B., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, apie pusę metų iki sulaikymo jos pajamos buvo iš viso 1 400 Eur į mėnesį, be oficialių pajamų (637 Eur už valytojos darbą; 130 Eur už vaiką, 400 Eur buto kompensaciją), ji gavo papildomas pajamos iš darbo šunų kirpykloje – maždaug 350 Eur į mėnesį, taip pat 100 Eur už valymo paslaugas moters name, esančiame (duomenys neskelbtini), tikslaus numerio neatsimena. Taigi, apie pusę metų jos pajamos buvo iš viso 1 400 Eur į mėnesį, o išlaikytinis tik vienas – jos dvylikos metų sūnus. Ji taupė pinigus, kad galėtų įsigyti sodo namelį ir būtų iš karto ,,rišusi“ šį reikalą (t. 4 b. l. 168-169). Apeliacinės instancijos teisme balsu perskaičius šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, R. B. nurodė, kad ši parodymų dalis yra teisinga.

47. Vertinant nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes apie jos gautas neoficialias darbines pajamas, pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad be nuteistosios parodymų daugiau duomenų, kurie patvirtintų, jog R. B., nuo 2021 m. liepos mėnesio iki jos sulaikymo 2024 m. vasario 28 d. gavo jos nurodytas neoficialias pajamas nėra. Antra, net ir tuo atveju, jei tokios pajamos pusę metų būtų gaunamos, jos sudarytų apie 2 700 Eur ir, atsižvelgus į skirtumo tarp teisėtų R. B. pajamų ir išlaidų dydį, net ir darant prielaidą, kad nuteistoji tokių neoficialių darbinių pajamų jos nurodytomis aplinkybėmis gavo, ši aplinkybė esmingai situacijos nepakeistų. Trečia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. B. teigė, jog jos bute kratos metu rasti ir paimti grynieji pinigai buvo sutaupyti sodo nameliui įsigyti. Šiame kontekste pažymėtina, kad už nekilnojamąjį turtą mokėti grynaisiais pinigais yra praktiškai neįmanoma, nes Lietuvos Respublikos atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo 4 straipsnis nustato 5 000 Eur ribą. Vadinasi, tokia didelė grynųjų pinigų transakcija užkliūtų mokesčių administratoriui ir sudarytų problemų sutartį bei atsiskaitymą tvirtinti pas notarą. Grynųjų įnešimas į banko sąskaitą savo ruožtu sukeltų klausimų bankui dėl pajamų kilmės.

48. Taigi, nuteistosios nurodytos aplinkybės nepagrindžia pas ją kratos metu rastų grynųjų pinigų kilmės, tačiau, sutiktina su skundo argumentu, kad taikant išplėstinį turto konfiskavimą, nepakanka nustatyti, jog turtas gautas neteisėtu, priešingu teisei bendrąja prasme būdu, o būtina įrodyti, kad jis gautas nusikalstamu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos įrodymų visuma tokią išvadą daryti leidžia.

49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką šiuo klausimu, nurodė, kad taikant išplėstinį turto konfiskavimą, nepakanka nustatyti lėšų nepagrindimo teisėtomis pajamomis, o būtina nustatyti ir įtikinamais duomenimis pagrįsti, kad lėšos gautos būtent nusikalstamu būdu. Duomenims, kurie pagrįstų nusikalstamą lėšų kilmę, galėtų būti priskiriami duomenys apie nusikalstamos veikos tęstinumą, t. y. jos trukmę, jos pobūdį, iš jos gaunamos turtinės naudos pobūdį, jos adekvatumą tam turtui, kurį turi kaltininkas, nuteistojo daugkartinius kontaktus ar ilgalaikius ryšius su nusikaltimus padariusiais ar įtariamais asmenimis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-1073/2018, Nr. 2K-295-222/2019, Nr. 2K-106-628/2021).

50. Kaip jau minėta, R. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – karnfentanilio – įgijimą, laikymą ir dalies šios medžiagos išplatinimą – perdavimą asmeniui, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus. Analizuojant baudžiamojo proceso metu nuteistosios R. B. duotus parodymus apie dalyvavimą neteisėtoje narkotinių medžiagų platinimo veikloje matyti, kad ji neneigė laikiusi kratos metu pas ją rastą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – karfentanilio, ją pati pakavusi į lankstinukus. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad du kartus vienos–dviejų savaičių laikotarpiu pardavė D. (D. U.) narkotikus ir antrą kartą D. jai sumokėjo 490 Eur už 100 vnt. ,,čekių“ (t. 4, b. l. 168-169), tačiau teisme akcentavo, kad nors bendravo su D. U., susiskambindavo, priimdavo ją savo namuose, taip pat žinojo, kad ši platina narkotines medžiagas ir galimai šias medžiagas bei svarstykles D. laikė jos bute, už tai sumokėjusi 490 Eur, tačiau pati nuteistoji narkotinių medžiagų neplatino (7 t., b. l. 100-101, 179-180).

51. Šiuos R. B. parodymus analizuojant kitų bylos įrodymų kontekste, pažymėtina, kad jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog R. B. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rasti pinigai gauti nusikalstamu, o ne šiaip neteisėtu, priešingu teisei bendrąja prasme, būdu. Minėtų pinigų atitikimą šiam BK 72³ straipsnio 1 dalyje nustatytam požymiui pagrindžia byloje surinktų įrodymų visuma, tarp jų ir BPK 154 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo – metu užfiksuoti duomenys. Jie patvirtina sistemingą nuteistosios bendravimą telefonu su asmeniu, praeityje teistu už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, kuriam, kaip nustatyta šioje baudžiamojoje byloje, R. B. 2024 m. vasario 27 d. perdavė dalį iš labai didelio kiekio jos laikytos narkotinės medžiagos, o būtent, ne mažiau kaip 0,1043 g karfentanilio, supakuoto į 192 folijos lankstinukus (pastaba: šioje baudžiamojoje byloje D. U. buvo kaltinama platinusi iš R. B. įgytas narkotines medžiagas, tačiau baudžiamoji byla Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 13 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nutraukta D. U. mirus). Nors atliekant BPK 154 straipsnyje numatytą procesinės prievartos priemonę užfiksuotuose R. B. telefoniniuose pokalbiuose su D. U. nėra tiesiogiai tariamasi dėl narkotinių medžiagų įgijimo, nenurodomi narkotinių medžiagų kiekiai, rūšis ir kainos, tačiau, šiuos duomenis sugretinus su kitais bylos įrodymais, akivaizdu, kad R. B. narkotinių medžiagų platinimas 2024 m. vasario 27 d. nebuvo vienkartinis.

52. 2024 m. liepos 2 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole Nr. IBPS-V-1788163-24 (t. 1, b. l. 63-92) užfiksuoti duomenys atskleidžia, kad D. U. telefonu (duomenys neskelbtini), nuolat susisiekdavo su R. B. (duomenys neskelbtini), klausdama, ar gali atvažiuoti, ir, nors niekada nenurodydavo savo atvykimo tikslo, iš jų pokalbių matyti, jog toks tikslas R. B. būdavo aiškus: ji nurodydavo D. U. atvykimo laiką; užsimindavo, kad jau yra „paruošusi“; vartojo „vitamino“ terminą. Atmestina teisme R. B. iškelta gynybinė versija, kad D. U. pas ją lankydavosi, norėdama nuteistajai parduoti prekes iš „Pepco“ parduotuvės, nes iš jų pokalbių turinio matyti, jog, priešingai, R. B. „ruošdavo“ prekę, kurios paimti atvykdavo D. U.. Tai, kad D. U. atvykimo pas R. B. laikas buvo siejamas su aplinkybe, kada pastaroji bus paruošusi narkotines medžiagas, matyti iš jų pokalbio ID Nr. 4900, vykusio 2024 m. vasario 24 d., 09.33.12 val., kurio metu D. U., skambina nuteistajai R. B. ir sako: „na ruošk“, „greitai būsiu“, o R. B. atsako: „šitą, o greitai, o greitai per kiek maždaug?“. D. U. sakant, kad bus už 10–15 min., R. B. nurodo, kad jai prireiks nors valandos. Aplinkybė, kad susitikimo tikslas yra „vitaminas“, matyti iš 2024 m. vasario 11 d., 16.25.56 val., vykusio pokalbio, kurio metu D. U. skambina R. B. ir sako, kad per pusvalandį atvažiuos, o ši atsako: „nevažiuok, nevažiuok, negaliu dabar telefonu kalbėti, aš tau paskambinsiu“. D. U. atsakius teigiamai, R. B. jai sako: „vitaminų, supratai?“. Po kelių minučių R. B. perskambina D. U. ir leidžia ateiti, sakydama: „tik žiūrėk, kaip eini, žiūrėk“. D. U. atsako: „o aš supratau“. Kad vitaminais buvo vadinamos narkotinės medžiagos, parodė pati R. B. (4 t., b. l. 179-180).

53. Pažymėtina, kad panašaus turinio pokalbiai tarp minėtų asmenų vyko ir 2024 m. vasario 27 d., t. y. išvakarėse dienos, kurią, kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, R. B. perdavė D. U. narkotines medžiagas. Šių pokalbių metu buvo derinamas D. U. atvykimo pas R. B. laikas, be to, iš jų turinio matyti, kad kalbama apie pašnekovių nuolatinę veiklą, R. B. patvirtinant, kad kokybė bus tokia pat gera, kaip buvo visada. 2024 m. vasario 26 d., 12.28.30, R. B. skambina D. U. ir klausia, ar pastarosios laukti vakare, ši pažada atvykti. R. B. sako: „Bus tas pats, kur buvo, na kur visada“; „na tai irgi bus, tas nuolat“; „tai toks geras, blet, tai toks, žinai kaip“. Po to R. B. klausia: „Tavęs laukti taip, šiandien vakare?“. D. U. atsako: „Taip taip, aš pasistengsiu“ (pokalbio ID Nr. 5171). 2024 m. vasario 26 d., 22.27.49 val., sutariama, kad vis tik D. U. pas R. B. atvyks kitą dieną iš ryto. 2024 m. vasario 27 d., 6.14.08 val., R. B. klausia D. U., ar ši atvažiuos, pastarajai patvirtinus, sako: „Davai, tada ruoškis, aš tavęs palauksiu“ (pokalbio ID Nr. 5328) (1 t., b. l. 63-92).

54. Tai, kad procesinės priemonės taikymo metu užfiksuotų pokalbių metu būdavo tariamasi dėl D. U. apsilankymų pas R. B. narkotinių medžiagų įgijimo tikslu, patvirtina ir bylos įrodymais nustatytos 2024 m. vasario 27 d. aplinkybės: minėtos dienos 6 val. R. B. perdavė D. U. ne mažiau kaip 192 vnt. folijos lankstinukų su narkotine medžiaga – karfentaniliu, o apie 17.35 val. A. V., veikdamas su D. U., 8 vnt. folijos lankstinukų su karfentaniliu už ne mažiau kaip už 48 Eur pardavė R. M. I.. Likusi karfentanilio dalis, supakuota į 184 vnt. folijos lankstinukų, rasta D. U. nuomojamame bute. Iš 2024 m. kovo 22 d. specialisto išvados Nr. 11-526 (24) matyti, jog per kratas, atliktas R. B. ir D. U. gyvenamosiose vietose, rastos narkotinės medžiagos yra tokios pačios rūšies – karfentanilis (t. 2, b. l. 41–47).

55. Be aptartų įrodymų, patvirtinančių nuolatinius R. B. ir D. U. kontaktus telefonu bei susitikimus, apie tai, kad tokio intensyvaus bendravimo tikslas būdavo narkotinių medžiagų įsigijimas iš nuteistosios, galima spręsti ir iš nuteistojo A. V. teisme duotų parodymų. Anot liudytojo, narkotikai, kuriuos jis 2024 m. vasario 27 d. pardavė R. M. I., buvo D. U.. D. visada su savimi turėdavo narkotikų, o jis iš D. gautas narkotines medžiagas pardavė ne tik sulaikymo dieną, bet jas pardavinėdavo ir anksčiau. Šias aplinkybes pagrindžia ir liudytojais apklaustų policijos pareigūnų R. J. ir A. B. parodymai. Liudytojo R. J. teigimu, atliekant telefoninių pokalbių kontrolę, buvo gauta informacijos, kad narkotines medžiagas, skirtas platinti, D. U. įsigyja iš R. B., todėl nutarta atlikti kratą jos namuose. R. B. kratos metu pati atidavė narkotikus, laikytus šaldytuve. Jame rado fasuotų ir nefasuotų narkotinių medžiagų. Supakuoti narkotikai buvo analogiški, kaip rasti pas D. U. ir A. V.. Kratos metu, be kita ko, rasti ir paimti mobiliojo ryšio telefonai, kuriais, kaip nustatyta, kontaktavo D. U. ir R. B.; svarstyklės, kuriomis buvo sveriamos narkotinės medžiagos. Liudytojas R. J. pažymėjo, kad kratos metu nuteistoji R. B. pripažino, jog dalį narkotinių medžiagų perdavė D. U. (t. 7, b. l. 53–59). Liudytojo R. J. nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojo A. B. parodymai (t. 7, b. l. 59–63), 2024 m. vasario 28 d. kratos protokolo ir jo priedų duomenys (t. 2, b. l. 17–34).

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji R. B. turėjo ne tik teisėtai gautų lėšų, ištirtų ir nustatytų jos turto tyrimo metu, bet ir nusikalstamu būdu įgytų lėšų – 28 490 Eur grynųjų pinigų, kurie buvo rasti ir paimti jos gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu. Tokią išvadą sustiprina ir byloje esantys nuteistosios asmenybę apibūdinantys duomenys, leidžiantys pagrįstai teigti, jog R. B. ir anksčiau yra gavusi materialinės naudos iš nusikalstamų veikų, taip pat ir susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (5 t., b. l. 31-33) matyti, kad R. B. praeityje ne kartą teista už nusikaltimus, iš kurių ji turėjo turtinės naudos: Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2002 m. spalio 9 d. nuosprendžiu R. B. buvo nuteista laisvės atėmimo šešeriems metams bausme, konfiskuojant 1/3 dalį jos turto, pagal 1961 m. BK 232¹ straipsnio 4 dalį, kuri nustatė baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, draudžiamomis vartoti sveikatos priežiūros tikslams, turint tikslą jas platinti ar platinimą (teistumas išnykęs); Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nuosprendžiu R. B. pripažinta kalta ir nuteista aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti ir platinimą (BK 260 straipsnio 2 dalis).

57. Atsižvelgusi į nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra visos BK 72³straipsnio 2 dalyje numatytos išplėstinio turto konfiskavimo taikymo sąlygos, todėl nuteistajai R. B. baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72³ straipsnyje, t. y. pas ją rastų grynųjų pinigų (28 490 Eur) konfiskavimas, taikyta teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios R. B. gynėjo advokato Olego Šibkovo skundą atmesti.