- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-13
- Bylos Nr.
- I2-2911-283/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00419-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Panevėžio apylinkės teismui.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. K. (toliau – ir V. K., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo (nuo 2018 m. sausio 1 d. - Panevėžio apylinkės teismas) Tarnybos Lietuvos valstybei skaičiavimo komisijos (toliau - ir Komisija) 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, į pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitant 1990 m. liepos 1 d.-1992 m. vasario 21 d. laikotarpį (toliau – ginčo laikotarpis), pareiškėjo dirbtą Lietuvos socialinio banko Kauno skyriuje, po reorganizacijos – Lietuvos banko Kauno skyriuje, I kategorijos juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juriskonsulto pareigose, bei nustatyti, kad 2017 m. lapkričio 21 d. pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas yra 16 metų 17 dienų; 2) įpareigoti Panevėžio apylinkės teismą nuo prašymo padavimo dienos, t. y. 2017 m. lapkričio 21 d. mokėti pareiškėjui didesnį pareiginio atlyginimo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir skaičiuoti papildomas atostogas bei apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareiginio atlyginimo priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir apskaičiuoti ir suteikti galimybę pasinaudoti nesuteiktomis atostogomis nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki prašymo padavimo dienos, t. y. 2017 m. lapkričio 21 d.
V. K. skunde paaiškino, kad jis (duomenys neskelbtini) dirba (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą prašymu perskaičiuoti jo tarnybos Lietuvos valstybei stažą, į jį įskaitant 1990 m. liepos 1 d. - 1992 m. vasario 21d. laikotarpį. Nurodė, kad nuo 1990 m. birželio 13 d. jis dirbo TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje I kategorijos juristu, o Lietuvos socialinio banko Kauno skyrių nuo 1990 m. gruodžio 31 d. reorganizavus į Lietuvos banko Kauno skyrių, banko valdytojo 1991 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 25-k buvo paskirtas į Lietuvos banko Kauno skyriaus I kategorijos juristo pareigas, 1991 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 28-k – į vyresniojo juristo pareigas, o 1991m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 40- k – į vyriausiojo juriskonsulto pareigas, kuriose dirbo iki 1992 m. vasario 21 d. Pareiškėjo prašymą svarstė Komisija, sudaryta tuometinio Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko 2017 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. TV-84 „ Dėl komisijos sudarymo“. Komisija 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu nusprendė netenkinti jo prašymo dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo patikslinimo, motyvuodama tuo, kad jis nepateikė vidaus dokumentų arba nenurodė tuo metu galiojusių teisės aktų, kuriuose būtų apibrėžtas reikalavimas jo užimtoms juristo, vyresniojo juristo ir vyriausiojo juristo pareigoms turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialiųjų vidurinį) išsilavinimą.
Pareiškėjas nurodė, kad nėra ginčo, jog Lietuvos bankas nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei, kad Lietuvos banko veiklą reglamentavo Lietuvos banko statutas ir kiti teisės aktai ir kad pareiškėjas dirbo institucijoje, kurios buvo išlaikomos iš valstybės biudžeto. Pareiškėjas nurodė, kad nors Lietuvos bankas nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. nebebuvo TSRS valstybinio banko struktūros dalis ir jam nebegaliojo TSRS valstybinio banko veiklą reglamentuojantys įstatymai, tačiau Rusijos Federacijos Centrinio banko pateikti duomenys patvirtina, kad TSRS valstybinio banko respublikinių, krašto, srities, miestų įstaigų aparatuose dirbusių juriskonsulto, vyresniojo juriskonsulto pareigas galėjo užimti tik specialistai su aukštuoju išsilavinimu. Pažymėjo, kad Lietuvos banko Personalo skyrius 2016 m. balandžio 20 d. pažymoje konstatavo, jog, nors ginčo laikotarpiu juristo, vyresniojo juristo ir vyriausiojo juriskonsulto pareigoms Lietuvos banko Kauno skyriuje nebuvo patvirtintų pareiginių nuostatų, tačiau pagal dabartinę patvirtintą Lietuvos banko struktūrą, jo eitos pareigos Lietuvos banko Kauno skyriuje prilyginamos pareigoms, kurioms šiuo metu būtinas aukštasis išsilavinimas, ir padarė išvadą, kad pareiškėjo 1990-1992 metais eitoms pareigoms buvo būtinas aukštasis išsilavinimas. V. K. nurodė, kad aukštąjį įsilavinimą įgijo 1990 m. liepos 1 d., todėl jis atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.2 punkto sąlygas, pagal kurias, iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pereigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialus vidurinis) išsilavinimas (b. l. 1-10).
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio apylinkės teismas atsiliepimu prašė V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Komisija, nagrinėdama V. K. 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą, vadovavosi Taisyklių 6.2 punktu, kuriame nustatytos dvi sąlygos, būtinos priskirti eitas pareigas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo: institucijos ir įstaigos turėjo būti išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, iš valstybės įsteigtų fondų ir toms pareigoms eiti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas; reikalavimas turėti atitinkamą išsilavinimą turi būti išdėstytas tuo metu galiojančiuose teisės aktuose arba vidaus dokumentuose. Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad abejonių dėl Lietuvos banko, kuriame pareiškėjas dirbo, išlaikymo iš Lietuvos valstybės biudžeto, nebuvo kilę.
Atsakovas, vertindamas pareiškėjo pateiktą Rusijos Federacijos Centrinio banko rašte pateiktą informaciją, jog 1984 m. gruodžio 14 d. įsakyme Nr. 238 „ Dėl pareigybių, kurias gali užimti aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turintys specialistai TSRS valstybinio banko sistemos įstaigose, įmonėse ir organizacijose, tipinės nomenklatūros“ numatyta galimybė, jog TSRS valstybinio banko respublikinių, krašto, srities, miesto įstaigų aparatuose dirbančių vyresniojo juriskonsulto, juriskonsulto pareigas gali užimti turintys aukštąjį išsilavinimą specialistai, nurodė, kad tiek Lietuvos valstybinis socialinis bankas, tiek Lietuvos bankas ginčo laikotarpiu nebuvo TSRS valstybinio banko struktūros dalis, todėl negali būti vadovaujamasi TSRS valstybinio banko priimtais įsakymais, nustatančiais reikalavimus banko specialistams (tarnautojams). Atsakovas nurodė, kad Lietuvos banko 2016 m. balandžio 20 d. pažymoje nurodoma, jog Lietuvos bankas neturi aktualiu laikotarpiu patvirtintų pareiginių nuostatų, kuriuose būtų nustatytas reikalavimas turėti atitinkamą išsilavinimą einant juristo, vyresniojo juristo ir vyriausiojo juriskonsulto pareigas ir duomenų (dokumentų), kad toms pareigoms Lietuvos banko Kauno skyriuje buvo būtinas aukštasis išsilavinimas. Atsakovas pažymėjo, kad tik pagal dabartinę patvirtintą Lietuvos banko struktūrą, Lietuvos banko Kauno skyriuje pareiškėjo eitos pareigos prilyginamos pareigoms, kurioms šiuo metu taikomas reikalavimas turėti aukštąjį išsilavinimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nesugebėjo įrodyti, kad ginčo laikotarpiu dirbant TSRS butų komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje, nuo 1990 m. gruodžio 31 d. reorganizuotame į Lietuvos banko Kauno skyrių, juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juristo pareigose buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas, t. y. jis nepateikė vidaus dokumentų arba nenurodė tuo metu galiojusių teisės aktų, kuriuose būtų apibrėžtas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialiųjų vidurinį) išsilavinimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjui nebuvo patikslintas tarnybos Lietuvos valstybei stažas ir į jį nebuvo įskaičiuotas 1990 m. liepos 1 d. - 1992 m. vasario 21 d. laikotarpis (b. l. 44-48 ).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-465-756/2020 bylą grąžinus iš naujo nagrinėti, V. K. ir Panevėžio apylinkės teismas naujų paaiškinimų nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. rugsėjo 13 d. dekretu Nr. 748 V. K., dirbęs (duomenys neskelbtini), buvo perkeltas dirbti į (duomenys neskelbtini); Prezidento dekretas įsigaliojo nuo (duomenys neskelbtini) (b. l. 29).
V. K. 2017 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į tuometinį (duomenys neskelbtini) prašymu patikslinti tarnybos Lietuvos valstybei stažą nuo darbo (duomenys neskelbtini) dienos (2006 m. rugsėjo 20 d.), į jį įskaitant 1990 m. liepos 1 d. -1992 m. vasario 2 d. (1 m. 7 mėn. ir 20 d.) laikotarpį, kai pareiškėjas dirbo Lietuvos socialinio banko Kauno skyriuje, vėliau reorganizuotame į Lietuvos banko Kauno skyrių, I kategorijos juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juriskonsulto pareigose; apskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtą priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 2007 m. lapkričio 18 d. iki sprendimo priėmimo dienos; suteikti galimybę pasinaudoti papildomomis atostogomis už naujai apskaičiuotą tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b. l. 60-63).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teisme sudaryta Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisija 2017 m. gruodžio 6 d. priėmė sprendimą, kuriuo V. K. 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo dėl darbo stažo Lietuvos valstybei patikslinimo netenkino (b. l. 64-66).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo mokėti didesnį pareiginio atlyginimo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei suteikti papildomas atostogas.
Ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d., teisės aktų, reguliuojančių valstybės tarnautojo statusą ir stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo tvarką nebuvo priimta. Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. liepos 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą Nr. VIII-1316, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šio įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi, 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1168 patvirtino Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarką.
Įstatymų leidėjas, priėmęs 2002 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-855, nauja redakcija išdėstyto Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnyje pateikė tarnybos stažo apibrėžimą (1 dalis) ir įgaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę nustatyti tarnybos stažo skaičiavimo tvarką. Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisykles (toliau – Taisyklės) Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910.
Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1-6 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius; tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos; tarnybos (darbo) ne vienu laikotarpiu einant valstybės tarnautojo pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose stažas sudedamas; į tarnybos stažą taip pat įskaitomas kasmetinių, nėštumo ir gimdymo, vaiko priežiūros atostogų ir pagal šio įstatymo 37 ir 38 straipsnius suteiktų atostogų laikas bei pašalpų dėl ligos ar traumos gavimo laikotarpis; atsižvelgiant į tarnybos stažą, nustatomas šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto priedo dydis ir šio Įstatymo 36 straipsnyje nurodytų kasmetinių atostogų trukmė.
Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad į tarnybos stažą įskaitoma metų (mėnesių ir dienų), ištarnautų Lietuvos valstybei nuo 1990 m. kovo 11 d., skaičius einant valstybės tarnautojų pareigas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1-4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir merų pavaduotojais). Taisyklių 6.1 punkte numatyta, kad viešojo administravimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos vykdomosios valdžios funkcijoms įgyvendinti skirtos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurias einant už darbą buvo mokama (rekomenduojama mokėti) vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“. Taisyklių 6.2 punkte numatyta, kad A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms buvo priskiriamos pareigos, kurios turėjo atitikti dvi būtinąsias sąlygas: 1) eitos pareigos institucijose ir įstaigoje turėjo būti išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, valstybės įsteigtų fondų; 2) toms pareigoms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.
V. K. darbo knygelės ir Lietuvos banko 2016 m. balandžio 20 d. Pažymos Nr. (3.20-0300)-20-21 duomenys patvirtina, kad V. K. 1990 m. birželio 13 d. pradėjo dirbti tuometinio TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje I kategorijos juristu; nuo 1991 m. balandžio 18 d. buvo perkeltas į Lietuvos banko Kauno skyrių I kategorijos juristu; nuo 1991 m. balandžio 1 d. – paskirtas vyresniuoju juristu; nuo 1991 m. birželio 1 d. – vyriausiuoju juriskonsultu; pareiškėjas iš darbo Lietuvos banko Kauno skyriuje atleistas 1992 m. vasario 21 d. (b. l. 23, 34).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sprendė Lietuvos turto, iki tol valdyto SSRS institucijų, klausimus.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 1-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ buvo nustatyta, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Lietuvos Respublikos Ministrų Taryba, vykdydama nurodytą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, 1990 m. kovo 16 d. priėmė nutarimą Nr. 73 „Dėl Lietuvos Respublikos bankų“, kuriuo nutarė reorganizuoti Lietuvos respublikinius bankus su jų įstaigomis ir organizacijomis, paliekant jas pavaldžias reorganizuotiems bankams. Šiuo nutarimu TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo bankas buvo reorganizuotas į Lietuvos socialinį banką (1 punkto „c“ papunktis), šiam bankui buvo suteiktas valstybinio banko statusas (2 punktas). Lietuvos Respublikos Ministrų Taryba nurodyto nutarimo 4 punktu sudarytai komisijai pavedė artimiausiu metu pradėti derybas su TSRS valstybinių bankų valdybomis dėl šiame punkte nurodytų aktyvų, pasyvų, fondų ir rezervų priėmimo.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-629 „Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės“, kuriuo buvo nutarta, kad, be kitų bankų, Lietuvos Respublikos nuosavybėn perimami ir TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Lietuvos respublikinis bankas bei jam pavaldūs banko skyriai su visais jų aktyvais ir pasyvais bei šis bankas reorganizuojamas (1 punktas). Be to, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 2 d. priėmė nutarimą Nr. I-630 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės“ įgyvendinimo tvarkos“, kuriuo įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Lietuvos banką perimti TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinį banką ir jo skaičiavimo centrą, TSRS pramonės ir statybos banko Lietuvos respublikinį banką ir jo skaičiavimo centrą, TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Lietuvos respublikinį banką, jiems pavaldžius banko skyrius, taip pat Ūkiskaitinio inkasacijos susivienijimo Lietuvos respublikinę valdybą su visais aktyvais ir pasyvais bei funkcijomis pagal 1990 m. spalio 1 d. balansą (1 punktas); pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos bankui pagal 1990 m. spalio 1 d. balansą perimti TSRS valstybinio banko, TSRS pramonės ir statybos banko, TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko, TSRS agropramoninio banko, TSRS darbo santaupų ir gyventojų kreditavimo banko, TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko įstatinių, rezervinių ir kitų centralizuotų fondų dalis, priklausančias atitinkamiems Lietuvos bankams (2 punktas); iki 1990 m. gruodžio 31 d. reorganizuoti TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinį banką, jo skaičiavimo centrą, TSRS pramonės ir statybos banko Lietuvos respublikinį banką, jo skaičiavimo centrą, TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Lietuvos respublikinį banką, jiems pavaldžius banko skyrius, taip pat Ūkiskaitinio inkasacijos susivienijimo Lietuvos respublikinę valdybą, įjungiant juos į Lietuvos banko struktūrą (3 punktas). Lietuvos banko 2016 m. balandžio 20 d. Pažymos Nr. (3.20-0300)-20-21 duomenimis, Lietuvos bankas 1990 m. spalio 9 d. priėmė įsakymą Nr. 13 dėl TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Lietuvos respublikinio banko pavaldžių įstaigų reorganizavimo į Lietuvos banko įstaigas (b. l. 34).
Pagal 1990 m. vasario 13 d.-1994 m. gruodžio 23 d. laikotarpiu galiojusį Lietuvos banko įstatymą, Lietuvos bankas yra centrinis Respublikos bankas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei (1 straipsnis); Lietuvos banką steigia, likviduoja ir jo statutą tvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (2 straipsnio 2 dalis); Lietuvos bankas pavaldus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (3 straipsnis); Lietuvos banko kapitalą sudarantį pagrindinį kapitalą skiria ir jo sumą nustato Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ( 6 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. I-522 „Dėl Lietuvos banko statuto ir pagrindinio kapitalo“ patvirtino Lietuvos banko statutą ir 500 milijonų rublių pagrindinį kapitalą (1 dalis). Šiuo nutarimu patvirtintame Lietuvos banko statute nurodyta, kad pagal Lietuvos banko įstatymą Lietuvos bankas yra centrinis Respublikos bankas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (1 dalis); Lietuvos banke sudaromas pagrindinis kapitalas, atsargos kapitalas, Lietuvos banko plėtimo, materialinio skatinimo ir kiti fondai (27 dalis); Lietuvos banko pagrindinis kapitalas yra 500 milijonų rublių ir jis sudaromas iš Lietuvos valstybės biudžeto lėšų bei tikslinių įnašų (28 dalis); Lietuvos banko atsargos kapitalas sudaromas iš Lietuvos banko pelno kasmetinių atskaitymų, kurie daromi tol, kol atsargos kapitalo suma pasieks pagrindinio kapitalo sumą; panaudojus dalį atsargos kapitalo banko nuostoliams atlyginti, vėl daromi pelno atskaitymai į šį fondą, kol jis pasieks pagrindinio kapitalo sumą; atsargos kapitalui sudaryti skiriami 50 procentų Lietuvos banko metinio pelno (29 dalis); atskaičius lėšas į atsargos kapitalą, 30 procentų likusio banko metinio pelno sumokama į Lietuvos valstybės biudžetą (30 dalis). Lietuvos banko statuto 24 dalyje nurodyta, kad Lietuvos bankas, vykdydamas jam iškeltus pagrindinius uždavinius, atlieka operacijas finansų rinkoje; paprastai Lietuvos bankas nekredituoja ir neaptarnauja gyventojų, nebankinių įmonių, įstaigų bei organizacijų; sprendimai dėl atskirų nebankinių klientų aptarnavimo Lietuvos banke priimami išimties būdu, juos priima Lietuvos banko valdyba.
Žemesnės instancijos teismas
Išanalizavus nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Lietuvos bankas ir jo struktūriniai padaliniai buvo išlaikomi iš Lietuvos valstybės biudžeto, Lietuvos bankas komercinį pobūdį turinčią gyventojų, nebankinių įmonių, įstaigų bei organizacijų kreditavimo veiklą vykdė tik išimtiniais atvejais. Teismas vertina, kad Lietuvos banko 2018 m. birželio 19 d. pažymoje Nr. (3.20-0300)-20-40 (b. l. 93) pateikti duomenys, kad 1990-1992 metais Lietuvos bankas buvo išlaikomas ir darbuotojams darbo užmokestis buvo mokamas iš Lietuvos banko lėšų, nereiškia, kad šios lėšos buvo gaunamos ne iš Lietuvos valstybės biudžeto ir kad Lietuvos bankas buvo išlaikomas ne iš Lietuvos valstybės biudžeto.
Išanalizavus Komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą, daroma išvada, kad Komisija, remdamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 2 d. nutarimu, 1990 m. rugsėjo 4 d. patvirtinto Lietuvos banko statuto, galiojusio nuo 1990 m. rugsėjo 4 d. iki 1994 m. gruodžio 23 d., nuostatomis, padarė išvadą, kad Lietuvos socialinis bankas ir Lietuvos bankas buvo išlaikomi iš Lietuvos valstybės biudžeto. Darant nurodytą išvadą, atsižvelgiama ir į 2020 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-465-756/2020 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, pateiktą, įvertinus Komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo motyvus, kad atsakovas, t. y. Panevėžio apylinkės teismas, pripažino, jog įstaiga, kurioje ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėjas, buvo išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (nutarties 26 punktas).
Panevėžio apylinkės teismas atsiliepime laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas neatitiko Taisyklių 6 punkte įtvirtinto reikalavimo, t. y. kad pareiškėjo užimtoms pareigoms (juristo, vyresniojo juristo ir vyriausiojo juriskonsulto) pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Nurodyta atsakovo pozicija grindžiama Komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo teiginiu, kad Lietuvos socialinis bankas, kuriame nuo 1990 m. birželio 13 d. pradėjo dirbti pareiškėjas, ginčo laikotarpiu nebuvo TSRS valstybinio banko struktūrine dalimi, todėl sprendžiant dėl specialistams (tarnautojams) keliamų reikalavimų, nėra pagrindo remtis buvusios TSRS institucijos priimtais įsakymais.
Ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų, įskaitant ir Lietuvos banko vidaus dokumentus, nustačiusių I kategorijos juristo, vyresniojo juristo, vyriausiojo juriskonsulto pareigybėms keliamus privalomus reikalavimus išsilavinimui, nenustatyta.
Lietuvos bankas Personalo skyriaus parengtose 2016 m. balandžio 20 d. Nr. (3.20-03330)-20-21 ir 2018 m. birželio 19 d. Nr. (3.20-0300)-20-40 pažymose pripažino, kad nėra duomenų ir dokumentų apie po TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriaus reorganizavimo sukurtų Lietuvos banko įstaigų struktūrą, darbuotojų pareiginius nuostatus (b. l. 34, 93). Lietuvos bankas šiose pažymose nurodė, kad pagal dabartinę patvirtintą Lietuvos banko struktūrą, ginčo laikotarpiu Lietuvos banko Kauno skyriuje V. K. eitos pareigos prilyginamos pareigoms, kurioms šiuo metu taikomas reikalavimas turėti aukštąjį išsilavinimą.
Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-14 „ Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kuriuo buvo sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas (1 punktas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (2 punktas) ir nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.
Pareiškėjo pateiktas aukštojo mokslo diplomas Nr. 139525 patvirtina, kad Vilniaus universiteto Valstybinės egzaminų komisijos 1990 m. birželio 21 d. nutarimu V. K. buvo suteikta teisininko kvalifikacija, tai patvirtinantis aukštojo mokslo diplomas pareiškėjui buvo išduotas 1990 m. liepos 1 d. (b. l. 21).
V. K. pateikė Rusijos Federacijos Centrinio banko 2017 m. spalio 26 d. parengtą pažymą Nr. 10-2-2/10203, kurioje nurodyti duomenys, jog, pagal tuometinio TSRS valstybinio banko 1984 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 238 „Dėl pareigybių, kurias gali užimti aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turintys specialistai TSRS valstybinio banko sistemos įstaigose, įmonėse ir organizacijose, tipinės nomenklatūros“, buvusio TSRS valstybinio banko respublikinių, krašto, srities, miesto įstaigų aparatuose dirbančių vyresniojo juriskonsulto, juriskonsulto pareigas galėjo užimti turintys aukštąjį išsilavinimą 1801 „Jurisprudencija“ specialistai (b. l. 38-39).
Daroma išvada, kad nors atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybės institucijos ir Lietuvos bankas nebuvo priėmusios teisės aktų, nustačiusių reikalavimą asmenims, siekiantiems bankų įstaigų sistemoje užimti juristo, vyresniojo juristo, vyriausiojo juriskonsulto pareigybes, turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) teisinį išsilavinimą, tačiau ginčo laikotarpiu, remiantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. primtu Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-14 „ Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, taikytinas tuometinio TSRS valstybinio banko 1984 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. 238 „Dėl pareigybių, kurias gali užimti aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turintys specialistai TSRS valstybinio banko sistemos įstaigose, įmonėse ir organizacijose, tipinės nomenklatūros“, nustatęs šiuos reikalavimus.
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, jog Komisijos išvada, kad ginčo laikotarpiu V. K. eitoms I kategorijos juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juriskonsulto pareigoms negalėjo būti buvo taikomas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) išsilavinimą nėra pagrįsta teisės normų aiškinimu. Dėl šios priežasties Komisijos priimtas Sprendimas, kaip individualus administracinis teisės aktas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir naikinamas. Panaikinus individualų administracinį aktą, Panevėžio apylinkės teismas, turintis pareigą teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti V. K. pateikto 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo dalį dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo patikslinimo, įpareigojamas į jį įskaityti pareiškėjo nurodytą 1990 m. liepos 1 d. - 1992 m. vasario 21 d. laikotarpį.
V. K. 2017 m. lapkričio 21 d. Panevėžio apylinkės teismui pateiktame prašyme „Dėl darbo stažo valstybei patikslinimo“ buvo suformulavęs prašymus mokėti didesnį priedą, apskaičiuoti ir išmokėti nuo 2007 m. lapkričio 18 d. iki sprendimo priėmimo neišmokėtą priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą bei apskaičiuoti ir suteikti papildomas atostogas tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b. l. 60-63).
Bylos duomenimis, Panevėžio apylinkės teismo įgaliotas atstovas, negavęs Taisyklių 8 punkte nurodyto subjekto atlikto tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo, iš karto priimta rezoliucija pareiškėjo prašymą perdavė nagrinėti Komisijai (b. l. 60).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) įtvirtintų teisės normų nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis aiškinimas, pagal kurį, į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Remiantis ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 23 straipsnio 1 dalimi, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas tik dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.
Byloje nėra pateikta duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad Panevėžio apylinkės teismas būtų išnagrinėjęs kitus V. K. 2017 m. lapkričio 21 d. prašyme „Dėl darbo stažo valstybei patikslinimo“ suformuluotus prašymus, kurie nepriskirti Komisijos kompetencijai, ir dėl jų priėmęs sprendimą bei jį įforminęs individualiu administraciniu aktu. Pagal Taisyklėse įtvirtintas nuostatas, Komisijai tėra suteikti įgaliojimai spręsti ginčus, kilusius tarp valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos ir valstybės tarnautojo, valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno dėl tarnybos stažo skaičiavimo (8 ir 9 punktai).
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, bei remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 98 straipsnio 8 dalimi ir 106 straipsnio 1 dalimi, Panevėžio apylinkės teismas, atsižvelgęs į Komisijos priimtą naują sprendimą dėl teisėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo, turi pareigą nustatyta tvarka išnagrinėti V. K. 2017 m. prašymo „Dėl darbo stažo valstybei patikslinimo“ dalį dėl didesnio priedo mokėjimo, neišmokėto priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą apskaičiavimo ir išmokėjimo bei papildomų atostogų už tarnybos Lietuvos valstybei stažą apskaičiavimo ir suteikimo ir priimti dėl šios dalies sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo V. K. skundą tenkini iš dalies.
Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą.
Įpareigoti Panevėžio apylinkės teismą išnagrinėti V. K. 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo „Dėl darbo stažo valstybei patikslinimo“ dalį dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo ir į jį įskaityti 1990 m. liepos 1 d.- 1992 m. vasario 21 d. laikotarpį, kuriuo V. K. dirbo Lietuvos socialinio banko Kauno skyriuje, po reorganizacijos – Lietuvos banko Kauno skyriuje, I kategorijos juristu, vyresniuoju juristu ir vyriausiuoju juriskonsultu.
Įpareigoti Panevėžio apylinkės teismą iš naujo išnagrinėti V. K. 2017 m. prašymo „Dėl darbo stažo valstybei patikslinimo“ dalį dėl didesnio priedo mokėjimo, neišmokėto priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą apskaičiavimo ir išmokėjimo bei papildomų atostogų už tarnybos Lietuvos valstybei stažą apskaičiavimo ir suteikimo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.