- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-27
- Bylos Nr.
- A-465-756/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00419-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Romanas Klišauskas, Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Panevėžio apylinkės teismas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 22.4.3Tarnybos stažas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Panevėžio apylinkės teismui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos ( toliau – ir Komisija) 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą (toliau – ir sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Panevėžio apylinkės teismą (toliau – ir atsakovas) į pareiškėjo tarnybos stažą įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. ir mokėti pareiginio atlyginimo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei suteikti papildomas atostogas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis šiuo metu dirba Panevėžio apylinkės teismo teisėjo pareigose. Nuo 1990 m. birželio 13 d. jis dirbo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – ir TSRS) butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje I-osios kategorijos juristu. Lietuvos socialinio banko Kauno skyrius nuo 1990 m. gruodžio 31 d. buvo reorganizuotas į Lietuvos banko Kauno skyrių. Ryšium su Bankų įstaigų reorganizavimu, 1991 m. balandžio 18 d. pareiškėjas buvo paskirtas Lietuvos banko Kauno skyriaus I-osios kategorijos juristu, 1991 m. balandžio 26 d. paskirtas vyresniuoju juristu, o 1991m. gegužės 28 d. paskirtas vyriausiuoju juriskonsultu, ir dirbo iki 1992 m. vasario 21 d.
3. Nurodė, jog jis 2017 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą su prašymu perskaičiuoti jo tarnybos Lietuvos valstybei stažą, įtraukiant laikotarpį nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21d. Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko 2017 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. TV-84 „Dėl komisijos sudarymo“ sudaryta Komisija 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu nusprendė netenkinti jo prašymo dėl darbo stažo patikslinimo, kadangi pareiškėjas nepateikė vidaus dokumentų arba nenurodė tuo metu galiojusių teisės aktų, kuriuose būtų apibrėžtas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialiųjų vidurinį) išsilavinimą einant juristo, vyresniojo juristo ir vyriausiojo juristo pareigas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos sprendimu. Pažymėjo, kad Lietuvos bankas nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei, Lietuvos banko veikla buvo reglamentuojama Lietuvos banko statutu bei kitais teisės aktais. Nurodė, kad nors Lietuvos bankas laikotarpiu nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. nebebuvo TSRS valstybinio banko struktūros dalimi ir jam nebegaliojo TSRS valstybinio banko veiklą reglamentuojantys įstatymai, tačiau Rusijos Federacijos Centrinio banko pateikti duomenys patvirtina, kad TSRS valstybinio banko respublikinių, krašto, srities, miestų įstaigų aparatuose dirbančių juriskonsulto, vyresniojo juriskonsulto pareigas galėjo užimti tiktai specialistai su aukštuoju išsilavinimu. Lietuvos banko personalo skyrius 2016 m. balandžio 20 d. pažymoje konstatavo, jog ginčo laikotarpiu Lietuvos banko Kauno skyriuje nebuvo patvirtintų pareiginių nuostatų, tačiau pagal dabartinę patvirtintą Lietuvos banko struktūrą jo eitos pareigos Lietuvos banko Kauno skyriuje prilyginamos pareigoms, kurioms būtinas aukštasis išsilavinimas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui 1990–1992 metais einant pareigas buvo būtinas aukštasis išsilavinimas. Teigė, jog pareiškėjas aukštąjį įsilavinimą įgijo 1990 m. liepos 1 d., taigi atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 „Dėl Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarkos“ patvirtintos Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarkos (toliau – ir Taisyklės) 6.2 punkto sąlygas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad Komisija, nagrinėdama 2017 m. lapkričio 21 d. pareiškėjo V. K. prašymą, vadovavosi Taisyklių 6.2 punktu, kuriame nustatytos dvi būtinos sąlygas, siekiant priskirti eitas pareigas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo: eitos pareigos institucijose ir įstaigoje turėjo būti išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų; toms pareigoms eiti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Reikalavimas turėti atitinkamą išsilavinimą turi būti išdėstytas tuo metu galiojančiuose teisės aktuose arba vidaus dokumentuose. Konkrečiu atveju nekilo abejonių dėl Lietuvos banko, kuriame pareiškėjas dirbo, išlaikymo iš Lietuvos valstybės biudžeto.
7. Nurodė, jog nors pareiškėjas rėmėsi Rusijos Federacijos Centrinio banko raštu, tačiau, tiek Lietuvos valstybinis socialinis bankas, tiek Lietuvos bankas pareiškėjui aktualiu laikotarpiu nebuvo TSRS valstybinio banko struktūros dalimi, todėl negalėjo būti vadovaujamasi TSRS valstybinio banko priimtais įsakymais, nustatant reikalavimus banko specialistams (tarnautojams). Atsakovas nurodė, kad Lietuvos banko 2016 m. balandžio 20 d. pažymoje nurodoma, kad Lietuvos bankas neturi aktualiu laikotarpiu patvirtintų pareiginių nuostatų, kuriuose būtų nustatytas reikalavimas turėti atitinkamą išsilavinimą einant juristo, vyresniojo juristo ir vyriausiojo juriskonsulto pareigas ir duomenų (dokumentų), ar toms pareigoms Lietuvos banko Kauno skyriuje buvo būtinas aukštasis išsilavinimas. Tik pagal dabartinę patvirtintą Lietuvos banko struktūrą, pareiškėjo Lietuvos banko Kauno skyriuje eitos pareigos prilyginamos pareigoms, kurioms šiuo metu taikomas reikalavimas turėti aukštąjį išsilavinimą. Pareiškėjas nesugebėjo įrodyti, kad jam aktualiu laikotarpiu nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d., dirbant TSRS butų komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje, nuo 1990 m. gruodžio 31 d. reorganizuotame į Lietuvos banko Kauno skyrių, juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juristo pareigose buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas, tai yra jis nepateikė vidaus dokumentų arba nenurodė tuo metu galiojusių teisės aktų, kuriuose būtų apibrėžtas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialiųjų vidurinį) išsilavinimą, todėl pareiškėjui nebuvo patikslintas darbo stažas Lietuvos valstybei, į tarnybos stažą nebuvo įskaičiuotas laikotarpis nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Šalies argumentai
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas V. K. 2017 m. lapkričio 21 d. prašymu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, kad būtų patikslintas pareiškėjo darbo stažas Lietuvos valstybei nuo darbo Panevėžio miesto apylinkės teisme dienos (2006 m. rugsėjo 20 d.), į jį įskaitant laikotarpį nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. (1 m. 7 mėn. ir 20 d.), kada pareiškėjas dirbo Lietuvos socialinio banko Kauno skyriuje, vėliau reorganizuotame į Lietuvos banko Kauno skyrių, I kategorijos juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juriskonsulto pareigose. Panevėžio miesto apylinkės teismo Komisija 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo V. K. prašymo netenkino.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas nurodė, jog laikotarpiu nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. nebuvo galiojančių įstatymo lygmens teisės aktų, apibrėžiančių valstybės tarnautojo statusą ir stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 42 straipsnio 1 dalį (straipsnio redakcija galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d.), tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, metų skaičius, pagal 42 straipsnio 2 dalį, tarnybos stažo skaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagal Taisyklių 4 punktą, į tarnybos stažą įskaitoma metų (mėnesių ir dienų), ištarnautų Lietuvos valstybei nuo 1990 m. kovo 11 d., skaičius einant valstybės tarnautojų pareigas, nurodytas VTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1–4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir merų pavaduotojais). Taisyklių 6.1 punkte, numatyta, kad viešojo administravimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos vykdomosios valdžios funkcijoms įgyvendinti skirtos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurias einant už darbą buvo mokama (rekomenduojama mokėti) vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“. Taisyklių 6.2 punkte numatyta, kad A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Teismas vertino, jog teisės aktų nuostatų analizė patvirtina, kad iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms yra priskiriamos pareigos, kurios atitinka dvi būtinas sąlygas: 1) eitos pareigos institucijose ir įstaigose turėjo būti išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų; 2) toms pareigoms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas V. K. nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. ėjo TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje, vėliau reorganizuotame į Lietuvos banko Kauno skyrių, I-os kategorijos juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juriskonsulto pareigas. Byloje nėra duomenų, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ar pagal Lietuvos banko vidaus dokumentus I-os kategorijos juristo, vyresniojo juristo, vyriausiojo juriskonsulto pareigybėms buvo keliamas privalomas reikalavimas išsilavinimui. Iš byloje pateiktų Lietuvos banko personalo skyriaus 2016 m. balandžio 20 d. Nr. (3.20-03330)-20-21, bei 2018 m. birželio 19 d. Nr. (3.20-0300)-20-40 pažymų (b. l. 34, 93), nustatyta, kad nuo 1990 m. gruodžio 31 d. reorganizavus TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyrių į Lietuvos banko įstaigas, duomenų ir dokumentų, kuriose būtų patvirtinta Lietuvos banko Kauno skyriaus struktūra, bei darbuotojų pareiginiai nuostatai, nėra, tačiau pagal dabartinę patvirtintą Lietuvos banko struktūrą V. K. Lietuvos banko Kauno skyriuje eitos pareigos prilyginamos pareigoms, kurioms šiuo metu taikomas reikalavimas turėti aukštąjį išsilavinimą. Pareiškėjo pateikta aukštojo mokslo diplomo Nr. 139525 kopija, patvirtina, kad V. K. 1990 m. birželio 21 d. nutarimu įgijo teisininko kvalifikaciją, aukštojo mokslo diplomas pareiškėjui buvo įteiktas 1990 m. liepos 1 d. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis protingumo bei teisingumo principais, teismas pripažino, kad eitos pareiškėjo V. K. I-os kategorijos juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juriskonsulto pareigos prilyginamos pareigoms, kurioms buvo taikomas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) išsilavinimą.
12. Panevėžio miesto apylinkės teismo Komisija 2017 m. gruodžio 6 d. sprendime konstatavo, kad Lietuvos bankas buvo išlaikomas iš Lietuvos valstybės biudžeto. Tačiau byloje esančioje Lietuvos banko personalo skyriaus 2018 m. birželio 19 d. pažymoje Nr. (3.20-0300)-20-40, nurodyta, kad 1990–1992 metais Lietuvos bankas savo veiklą vykdė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. I-522 „Dėl Lietuvos banko statuto ir pagrindinio kapitalo“ (toliau – ir Statutas). Šio Statuto 17.2 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos banko valdyba tvirtina metinę banko ataskaitą ir metinį balansą, 17.3 punkte, nurodyta, kad Lietuvos banko valdyba sprendžia Lietuvos banko turto ir lėšų naudojimo klausimu. Statuto 26 punktas apibrėžia, kad Lietuvos banko išlaidos susidaro imant paskolas ir garantijas, perkant vertybinius popierius, kitų šalių valiutą, vykdant kitas operacijas, kurios numatytos Lietuvos banko teisėse ir pareigose. Į šias išlaidas įeina ir Lietuvos banko išlaikymo išlaidos. Lietuvos banko personalo skyrius 2018 m. birželio 19 d. pažymoje Nr. (3.20-0300)-20-40 nurodė, jog 1990–1992 metais Lietuvos bankas buvo išlaikomas ir darbuotojams darbo užmokestis mokamas iš Lietuvos banko lėšų.
13. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo V. K. eitos pareigos atitiko vieną iš Taisyklių 6.2 punkto privalomų sąlygų, t. y. jo eitoms pareigoms buvo keliamas reikalavimas turėti aukštąjį arba ABTĮ aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) išsilavinimą, tačiau neatitiko kitos būtinos sąlygos, t. y. TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyrius, reorganizuotas į Lietuvos banko Kauno skyrių, nebuvo išlaikomas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų. Lietuvos bankas 1990–1992 metais buvo išlaikomas ir darbuotojams darbo užmokestis mokamas iš Lietuvos banko lėšų.
14. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo. Antrąjį skundo reikalavimą – įpareigoti Panevėžio apylinkės teismą nuo prašymo padavimo teismui dienos (2017 m. lapkričio 21 d.) mokėti pareiškėjui atitinkamai didesnį pareiginio atlyginimo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei skaičiuoti papildomas atostogas bei trečiąjį skundo reikalavimą – įpareigoti Panevėžio apylinkės teismą paskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareiginio atlyginimo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei paskaičiuoti ir suteikti galimybę pasinaudoti nesuteiktomis atostogomis nuo 2014 m. lapkričio 21 dienos iki prašymo padavimo teismui dienos (2017 m. lapkričio 21 d.), teismas vertino kaip išvestinius iš pirmojo reikalavimo, todėl atmesdamas pirmąjį reikalavimą kaip nepagrįstą, atmetė ir kitus skundo reikalavimus.
III.
15. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Panevėžio miesto apylinkės teismo Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir patikslinti pareiškėjui darbo stažą Lietuvos valstybei, į jį įtraukiant laikotarpį nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. dirbant Lietuvos socialinio banko Kauno skyriuje, reorganizuotame į Lietuvos banko Kauno skyrių; 2) įpareigoti Panevėžio apylinkės teismą nuo prašymo padavimo teismui dienos mokėti pareiginio atlyginimo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei skaičiuoti papildomas atostogas; 3) įpareigoti Panevėžio apylinkės teismą paskaičiuoti ir išmokėti teisėjui V. K. neišmokėtą pareiginio atlyginimo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei paskaičiuoti ir suteikti galimybę pasinaudoti nesuteiktomis atostogomis nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dienos. Taip pat prašė priteisti pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio, 56 straipsnio, 57 straipsnio, 15 straipsnio, 86 straipsnio, 86 straipsnio, 87 straipsnio nuostatų reikalavimus. Teismas nepasisakė dėl daugumos skundo motyvų, nevertino ir nepasisakė dėl daugumos pateiktų įrodymų, iš esmės sprendimo nemotyvavo.
15.2. Kaip matyti iš Komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo, pareiškėjo prašymas buvo sprendžiamas ne pagal Taisyklėse nurodytą tvarką, t. y. prašymas iš karto buvo perduotas spręsti Komisijai, nors poįstatyminiame teisės akte nurodyta, jog šiuos klausimus sprendžia personalo administravimo funkcijas atliekantis valstybės tarnautojas. Ir tik kai kyla ginčas dėl tarnybos stažo skaičiavimo, jį sprendžia komisija.
15.3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Lietuvos banko, kaip viešojo administravimo subjekto, formavimo ir išlaikymo. Pareiškėjas pakartotinai nurodo faktus, kad 1999 m. liepos 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas Nr. VIII-1316, kuris reglamentavo valstybės tarnybos tvarką. 1990 m. vasario 13 Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė LTSR Lietuvos banko įstatymą Nr. XI-3679, kuris įsigaliojo 1990 m. kovo 10 d. („Valstybės žinios, Nr. 7-172). Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos bankas yra centrinis Respublikos bankas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei; Lietuvos banką steigia, likviduoja ir jo statutą tvirtina Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba (2 str. 2 d.); Lietuvos bankas tiesiogiai pavaldus Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai (3 str.); pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba (6 str. 2 d.). 1990 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr. 73, kuriame nutarta reorganizuoti TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banką į Lietuvos socialinį banką, kuriame pareiškėjas įsidarbino 1990 m. birželio 13 d. 1990 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą Nr. I-522, kuriame patvirtintas Lietuvos banko statutas. 1990 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą Nr. I-629, nutarė TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Lietuvos Respublikos banką bei šiam bankui pavaldžius banko skyrius su visais jų aktyvais ir pasyvais perimti Lietuvos Respublikos nuosavybėn ir reorganizuoti veiklą (1p.); visą turtą paskelbti Lietuvos Respublikos nuosavybėn (2 p.). 1994 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymą Nr. I-678, kuriame nurodoma, kad Lietuvos banko darbuotojai atlieka Lietuvos banko funkcijas, numatytas šiame įstatyme <...> (18 str.). Pareiškėjo teigimu, matyti, kad Lietuvos bankui susikurti reikėjo lėšų, kapitalo. Kapitalas buvo formuojamas ne iš privačių asmenų lėšų ar ankstesniųjų TSRS bankų lėšų, o skirtas iš Lietuvos valstybės biudžeto.
15.4. Pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo analizuojami pareiškėjo nurodyti argumentai, nebuvo vertinama ir pasisakoma, kad pareiškėjas darbą banke pradėjo 1990 m. birželio 13 d., kai buvo apsigynęs magistro diplominį darbą, o diplomą gavo 1990 m. liepos 1 d. Teismas nevertino, kad visi Lietuvos banko skyriai ir filialai buvo valstybiniai. Teismas kitaip vertino tuometinio Panevėžio miesto apylinkės teismo pripažinimą, kad pareiškėjo darbo banke laikotarpiu Lietuvos bankas buvo Valstybės institucija.
Atsiliepimas
15.5. Nesutinka su atsakovo atsiliepime į skunde išsakytu argumentu, kad po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. nebegalioja jokie svetimos valstybės įstatymai, todėl negalima remtis Rusijos Federacijos Centrinio banko pareigūnų ir Rusijos centrinio archyvo pareiškėjui pateikta teisės akto kopija. Apelianto teigimu, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-14 „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo“ 3 punkte nustatyta: „nustatyti, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam įstatymui“.
15.6. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą, kuriame pasisakyta dėl valstybės tarnybos stažo įskaitymo, pareiškėjui atsirado galimybė kreiptis dėl jo darbo Lietuvos banko padalinyje laikotarpiu nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. pripažinimo darbu Lietuvos valstybei ir įskaitymo į valstybės tarnybos stažą. Pažymi, kad pareiškėjui dirbant Kaišiadorių rajono apylinkės teisme, teismas į stažą Lietuvos valstybei skaičiavo ir ginčijamą darbo Lietuvos banke laikotarpį.
Šalies argumentai
16. Atsakovas Panevėžio apylinkės teismas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
17. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad pareiškėjo prašymas dėl darbo stažo valstybei patikslinimo, neturėjo būti perduotas spręsti Komisijai. Nurodo, jog pareiškėjo tarnybos stažą Lietuvos valstybei paskaičiavo Taisyklių 8 punkte nurodytas asmuo, t. y. valstybės tarnautojas, atliekantis personalo administravimo funkcijas. Kadangi pareiškėjas nesutiko su atliktais paskaičiavimais ir pateikė prašymą dėl darbo stažo valstybei patikslinimo, todėl šiuo atveju kilo ginčas dėl tarnybos stažo skaičiavimo ir vadovaujantis Taisyklių 9 punktu prašymas buvo perduotas spręsti teismo pirmininko sudarytai komisijai, kuri pareiškėjo prašymo netenkino.
Šalies argumentai
18. Pareiškėjas teigdamas, kad Lietuvos bankas buvo išlaikomas iš valstybės biudžeto, nepagrįstai tapatina kapitalo suformavimą su išlaikymu iš valstybės biudžeto. Atsakovo nuomone, išlaikymą iš biudžeto lėšų reikia suprasti kaip periodines išmokas siekiant užtikrinti nenutrūkstamą įstaigos veiklą. Tuo tarpu žodis „kapitalas“, nors jis ir turi įvairių reikšmių, priklausomai nuo šios sąvokos pritaikymo srities, tačiau pagal tradicinę sąvoką tai yra finansinis turtas (akcijos, obligacijos, ar pinigai) ir fizinis turtas (nekilnojamas turtas, įranga, prekės ir atsargos bei kitas panašus turtas). Šiuo konkrečiu atveju žodis „kapitalas“ lygintinas su sąvokomis „turtas“ arba „nuosavybė“, nes kapitalas gali apimti visas turto rūšis, turinčias ilgalaikę vertę bei galinčias prisidėti prie pinigų uždirbimo. Pareiškėjas teisingai nurodė, kad Lietuvos bankui pagrindinį kapitalą suformavo ir skyrė valstybė, tačiau vėliau Lietuvos bankas veiklą finansavo iš savo lėšų. Tai patvirtina ir byloje esanti Lietuvos banko personalo skyriaus 2018 m. birželio 19 d. pažyma Nr. (3.20-0300)-20-40, kurioje nurodyta, jog 1990–1992 metais Lietuvos bankas buvo išlaikomas ir darbuotojams darbo užmokestis mokamas iš Lietuvos banko lėšų.
19. Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo argumentą, kad darbo banke laikotarpiu teisininko (juristo, juriskonsulto) pareigybei buvo taikomas privalomas aukštojo juridinio išsilavinimo reikalavimas. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriaus (nuo 1990 m. gruodžio 31 d. – Lietuvos banko Kauno skyriaus) I-os kategorijos juristo, vyresniojo juristo, vyriausiojo juriskonsulto pareigose pradėjo dirbti nuo 1990 m. birželio 13 d., tačiau aukštąjį išsilavinimą įgijo tik 1990 m. liepos 1 d., todėl kyla abejonių, kaip pareiškėjas, neturėdamas aukštojo išsilavinimo, galėjo užimti šias pareigas.
Atsiliepimas
20. Atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo dalimi, kurioje vadovaujantis protingumo bei teisingumo principais pripažįsta, kad eitos pareiškėjo V. K. I-os kategorijos juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juriskonsulto pareigos prilyginamos pareigoms, kurioms buvo taikomas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) išsilavinimą, kadangi tai prieštarauja vienodai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1241-552/2015).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo darbo laiko nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. įskaitymo į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovą mokėti atitinkamai didesnį pareiginio atlyginimo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei suteikti papildomas atostogas.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad eitos pareiškėjo V. K. I-os kategorijos juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juriskonsulto pareigos prilyginamos pareigoms, kurioms buvo taikomas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) išsilavinimą, tačiau neatitinka sąlygos, kad pareiškėjo eitos pareigos TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje, kuris vėliau reorganizuotas į Lietuvos banko Kauno skyrių, buvo išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų.
23. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, argumentuodamas tuo, kad teismas pažeidė ABTĮ 10 straipsnio, 56 straipsnio, 57 straipsnio, 15 straipsnio, 86 straipsnio, 86 straipsnio, 87 straipsnio nuostatų reikalavimus. Teismas nepasisakė dėl daugumos skundo motyvų, nevertino daugumos pateiktų įrodymų, t. y. iš esmės sprendimo nemotyvavo.
24. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
25. Laikotarpiu nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d., kurį pareiškėjas prašo įskaityti į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, nebuvo galiojančių įstatymo lygmens teisės aktų, apibrėžiančių valstybės tarnautojo statusą ir stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo tvarką. Tokio stažo skaičiavimo tvarka aptarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 6 punkte. Jame numatyta, kad viešojo administravimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos vykdomosios valdžios funkcijoms įgyvendinti skirtos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurias einant už darbą buvo mokama (rekomenduojama mokėti) vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 ,,Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr. 3-62), bei A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialus vidurinis) išsilavinimas.
26. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ginčijamu Panevėžio miesto apylinkės teismo Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu, remiantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 2 d. nutarimo, 1990 m. rugsėjo 4 d. patvirtinto Lietuvos banko statuto, galiojusio nuo 1990 m. rugsėjo 4 d. iki 1994 m. gruodžio 23 d., nuostatomis buvo pripažinta, kad Lietuvos bankas buvo išlaikomas iš Lietuvos valstybės biudžeto. Kitaip tariant, atsakovas pripažino, kad įstaiga, kurioje ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėjas, buvo išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Tačiau atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas neatitiko kito minėtame Vyriausybės nutarimo 6 punkte įtvirtinto reikalavimo – pareiškėjo užimtoms pareigoms (juristo, vyresniojo juristo ir vyriausiojo juriskonsulto) pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas, nes pareiškėjas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.
27. Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė priešingą išvadą, t. y. pripažino, kad V. K. eitoms pareigoms buvo keliamas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) išsilavinimą, tačiau pareiškėjas neatitiko kitos būtinos sąlygos: TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyrius, reorganizuotas į Lietuvos banko Kauno skyrių, nebuvo išlaikomas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų. Teismas konstatavo, kad Lietuvos bankas 1990-1992 metais buvo išlaikomas ir darbuotojams darbo užmokestis mokamas iš Lietuvos banko lėšų. Tokios išvados pirmosios instancijos teismas priėjo, remdamasis Lietuvos banko Personalo skyriaus 2018 m. birželio 19 d. pažyma Nr. (3.20-0300)-20-40 (b. l. 93).
28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo ir ginčui aktualių teisės normų taikymo aspektu, iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš naujo peržiūrėdamas visą Panevėžio miesto apylinkės teismo Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą tinkamai nenustatė byloje svarbių faktinių aplinkybių, neišanalizavo ir neįvertino visų šios bylos ginčui aktualių įrodymų bei ginčui taikytinų teisės normų, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
29. Iš byloje esančios pareiškėjo V. K. darbo knygelės įrašų matyti, kad 1990 m. birželio 13 d. jis Socialinio banko Kauno skyriuje priimtas dirbti I-os kategorijos juristo pareigoms pervedimo tvarka iš Jonavos raj. Buitinio gyventojų aptarnavimo ir liaudies vartojamų prekių gamybos kooperatyvo ,,Credo“; 1991 m. balandžio 18 d. ryšium su bankų įstaigų reorganizavimu paskirtas I-os kategorijos juristo pareigoms Lietuvos banko Kauno skyriuje, perkeliant iš TSRS socialinio banko Kauno skyriaus; 1991 m. balandžio 1 d. paskirtas vyresniu juristu; 1991 m. birželio 1 d. paskirtas vyriausiu juriskonsultu; 1992 m. vasario 25 d. atleistas iš užimamų pareigų šalių susitarimu (b. l. 22-24).
30. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. I-522 nutarė: patvirtinti Lietuvos banko statutą ir 500 milijonų rublių pagrindinį kapitalą (1 d.); nustatyti, kad Lietuvos banko pagrindinis kapitalas turi būti suformuotas per šešerius metus (2 d.); įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę Lietuvos banko pagrindiniam kapitalui sudaryti 1990 metais skirti 40 mln. rublių, 1991 metais – 60 mln. rublių arba jų ekvivalentą ir 1992-1995 metais – vidutiniškai po 100 mln. rublių arba jų ekvivalentą kasmet (3 d. a) p.). Lietuvos banko statute nurodyta, kad pagal Lietuvos banko įstatymą Lietuvos bankas yra centrinis Respublikos bankas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (1 d.); Lietuvos banko pagrindinis kapitalas yra 500 milijonų rublių. Jis sudaromas iš Lietuvos valstybės biudžeto lėšų bei tikslinių įnašų (28 d.).
31. Lietuvos banko įstatymo (galiojusio nuo 1990 m. vasario 13 d. iki 1994 m. gruodžio 23 d.) 1 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos bankas yra centrinis Respublikos bankas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei. Lietuvos banką steigia, likviduoja ir jo statutą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas (2 str. 2 d.). Pagal šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos Respublikos Seimas.
32. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir iš dalies paneigdamas Panevėžio miesto apylinkės teismo Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo išvadą, sistemiškai neanalizavo ir nevertino minėtų teisės normų svarbos byloje keliamam ginčui išspręsti. Teisėjų kolegijos vertinimu jau minėta Lietuvos banko Personalo skyriaus 2018 m. birželio 19 d. pažyma nepaneigia minėtuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, kurias bylą nagrinėjančiam teismui privalu išaiškinti ir atitinkamai įvertinti.
33. Byloje nagrinėjamo ginčo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo išaiškinimą, kad priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus yra susijęs valstybės tarnybos institutu, priklausomas nuo jo ypatumų. Šis priedas yra apskaičiuojamas ir mokamas ne tik tiems teisėjams, kurie tam tikrą laikotarpį dirbo teisėjais teismuose, bet ir tiems, kurie ėjo valstybės tarnautojo, pareigūno pareigas kitose atitinkamose valstybės ar savivaldybių institucijose. Konstitucinis Teismas dar 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad ,,valstybės (valstybinės) institucijos“ sąvoka yra bendrinė, ji apima įvairias valstybės institucijas, per kurias valstybė vykdo savo funkcijas. Valstybės institucijos sudaro sistemą. Ši valstybės institucijų sistema yra įtvirtinta įvairios teisinės galios teisės aktais. Vienos valstybės institucijos yra expressis verbis išvardytos Konstitucijoje, kitos valstybės institucijos pagal Konstituciją turi būti nustatytos įstatymu. Lietuvos bankas, kaip centrinis bankas Lietuvos Respublikoje, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei, ir vienintelis turintis pinigų emisijos teisę, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnyje.
34. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra išaiškinęs, jog Konstitucija nesudaro prielaidų visus asmenis, kurie dirba valstybės ar savivaldybių institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teisės aktuose kaip valstybės tarnautojus traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba minėtose institucijose arba kad jų veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto.
35. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų principų, nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti turi ištirti ir įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, ir tai, ar pareiškėjo darbas TSRS socialinio banko Kauno skyriuje buvo susijęs su valstybės tarnyba Lietuvos valstybei, taip pat kiek jo, kaip juristo, vyresniojo juristo, vyriausiojo juriskonsulto funkcijos Lietuvos banko Kauno skyriuje susiję su valstybės tarnybos institutu ir pan.
36. Byloje taip pat nėra jokių duomenų (atsakovo pateiktų paskaičiavimų) dėl pareiškėjo atlyginimų, pareiginio atlyginimo priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus skirtumo bei papildomų atostogų, kurie būtini, jei būtų pripažinta, kad V. K. skundas dėl darbo stažo Lietuvos valstybei, į jį įtraukiant laiką nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. pagrįstas ar iš dalies pagrįstas. Tokius įrodymus turėtų išreikalauti, atitinkamai išanalizuoti ir įvertinti pirmosios instancijos teismas.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012 ir kt.).
38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo V. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.