- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-553/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Algirdas Gailiūnas, Audronė Jarackaitė (pran.)
- Atsakovas
- „Coface Austria Kreditversicherung AG“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Algirdo Gailiūno ir Audronės Jarackaitės (kolegijos primininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Hronas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-8886-585/2011 pagal paminėto ieškovo ieškinį atsakovui „Coface Austria Kreditversicherung AG“ dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi iškėlė UAB „Hronas“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Forum regis“ (1 b. t., 8-9 l.); teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, 2010 m. gegužės 13 d. nurodyto apygardos teismo nutartimi patvirtintas ieškovo kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai (iš viso 20 705 336,71 Lt), o 2011 m. vasario 22 d. apygardos teismo nutartimi ieškovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Hronas“ 2010 m. liepos 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui „Coface Austria Kreditversicherung AG“, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 17 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį nuo jos sudarymo momento; 2) priteisti iš atsakovo ieškovui 690 699,87 Lt draudimo išmoką, 61 425,14 Lt netesybas ir 6 proc. procesines palūkanas nuo 752 125,01 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (1 b. t., 2-5 l.).
Nurodė, kad pagal ieškovo su atsakovu 2006 m. rugsėjo 1 d. sudarytą „Globalliance“ prekinio kredito draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis) (2007 m. spalio 15 d. susitarimu draudimo sutarties galiojimas buvo pratęstas iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.), atsakovas apdraudė ieškovo pirkėjų neapmokėtas skolas, atsiradusias dėl pirkėjo nemokumo ar kitų finansinių sunkumų ir įsipareigojo draudiminio įvykio atveju kompensuoti 90 proc. pirkėjo neapmokėtos skolos. Atsakovui, 2007 m. sausio 29 d. sprendimu dėl kredito limito suteikimo patvirtinimo suteikus 800 000 Lt kredito limitą pirkėjo UAB „Statybų linija“ įsipareigojimų vykdymui, ieškovas atliko statybos darbus nurodytam pirkėjui pagal 2007 m. lapkričio 23 d. ir 2008 m. sausio 30 d. statybos darbų rangos sutartis, tačiau pirkėjas liko skolingas ieškovui 767 444,30 Lt, apie tai ieškovas 2008 m. birželio 27 d. pranešė atsakovui.
Ieškovo teigimu, pagal 2009 m. sausio 21 d. ieškovo ir atsakovo sudarytą reikalavimo teisių sutartį, ieškovas perleido reikalavimo teisę į UAB „Statybų linija“ 767 444,30 Lt skolą atsakovui, o atsakovas įsipareigojo perimtos reikalavimo teisės realizavimo atveju iš skolininko gautas sumas skirti sumokėtos draudimo išmokos kompensavimui, likusias sumas, atskaičius skolos išieškojimo išlaidas, pervesti ieškovui. Atsakovas 2009 m. sausio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl skolos, netesybų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš UAB „Statybų linija“, tačiau draudimo išmokos ieškovui neišmokėjo, o 2009 m. vasario 17 d. buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kuria atsakovas grąžino ieškovui reikalavimo teisę į pirkėjo skolą.
Ieškovo nuomone, 2009 m. vasario 17 d. sutartis negalioja, kadangi ji yra priešinga ieškovo veiklos tikslams ir turėjo įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovas, sudaręs reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir priėmęs atsakovo grąžinamą reikalavimo teisę į pirkėją, savo veiksmais atsisakė teisės reikalauti iš atsakovo draudimo išmokos, tai yra atsisakė savo teisės iš vykdomos veiklos gauti ekonominę naudą; dėl to atsakovas įgijo teisę nemokėti draudimo išmokos ir ieškovas negavo 690 699,87 Lt pajamų. Prašė atnaujinti ieškinio senatį, jeigu teismas nuspręstų, kad ji praleista.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas „Coface Austria Kreditversicherung AG“ prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti (1 b. t., 132-135 l.). Nurodė, kad 2008 m. birželio 27 d. ieškovui pranešus apie uždelstą skolą, atsakovas pradėjo skolos išieškojimo veiksmus, tarp jų – pasirašė 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią atsakovas įgijo teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, o ieškovas įgijo teisę reikalauti atsakovo iš pirkėjo išieškotų lėšų, tačiau atsakovas 2008 m. gruodžio 24 d. priėmė sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, todėl ieškovas paprašė grąžinti reikalavimo teisę, dėl ko buvo sudaryta ginčijama reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuri nelemia draudėjo teisės į draudimo išmoką išnykimo ar atsiradimo, kadangi šiuo atveju subrogacija neįvyko – nei 2009 m. sausio 21 d., nei vėliau draudimo išmoka nebuvo išmokėta. Pažymi, kad ieškinio senaties pradžia yra 2009 m. sausio mėn., kai ieškovas turėjo gauti atsakovo sprendimą dėl draudimo išmokos, todėl baigėsi 2010 m. sausio mėn. (CK 1.125 str. 7 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį (1 b. t., 244-246 l.).
Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog apie 200 000 Lt dydžio pradelstus užsakovo mokėjimus ieškovas būtų pranešęs atsakovui sutartyje nustatytais terminais, kadangi apie neapmokėtas sąskaitas, išrašytas iki 2007 metų lapkričio mėn., atsakovui ieškovas privalėjo pranešti per 120 d., t. y. iki 2008 m. vasario mėnesio pabaigos. Teismas pabrėžė, kad, draudėjui neįvykdžius draudimo sutartyje nustatytos pareigos pranešti apie pradelstus skolininko mokėjimus, vėlesniems draudėjo nuostoliams, susijusiems su uždelsusiu mokėjimus skolininku, negalioja draudiminė apsauga. Teismas konstatavo, kad, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, atsakovas, surašęs 2008 m. gruodžio 24 d. tyrimo aktą, pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, atsižvelgiant į tai, kad šalių sudaryta sutartis yra didelės draudimo rizikos draudimo sutartis, kurioje sutarties šalių abipusis pasitikėjimas yra ypatingai svarbus, o preciziškas sutarties vykdymas turi esminę reikšmę, sutarties šalims siekiant abipusės naudos, derinant sutarties šalių teises ir pareigas, siekiant teisingo teisių ir pareigų balanso.
Dėl 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo teismas nurodė, kad paminėta sutartis nenutraukė ir nepakeitė bylos ginčo šalių santykio draudimo sutartyje tiek, kiek tai susiję su draudiko prievole mokėti draudimo išmoką, nors ir sukūrė savarankiškus trišalius teisinius santykius; atsakovo teisė reikalauti, kad pirkėjas įvykdytų prievoles, kylančias iš pirkimo – pardavimo sutarčių su ieškovu, nepatvirtina atsakovo prievolės mokėti draudimo išmoką, nors iš atsakovo pareigos sumokėti draudimo išmoką pagal draudimo sutartį kyla šio teisė reikalauti iš draudėjo reikalavimo teisės į skolininką perdavimo. Pažymėjo, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas numatytas pačioje draudimo sutartyje ir toks draudiko veikimas savo vardu bendrais savo ir draudėjo interesais santykyje su draudėjo skolininku yra įprastas draudimo bendrovių veikloje, ypač didelių draudimo rizikų draudimo sutartyse. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepagrįstai argumentavo, jog 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo perleidimo sutartis buvo priešinga ieškovo, kaip pelno siekiančio juridinio asmens, tikslams ir sumažino jo mokumą. Atsakovui perėmus išieškojimo iš ieškovo skolininko kontrolę ir tokios kontrolės teisę bei realias galimybes vėliau grąžinus atgal, ieškovui ne tik nebuvo sumažintas ieškovo mokumas, bet buvo pasitelkta atsakovo patirtis ir materialieji bei žmogiškieji resursai, siekiant naudos ieškovui. Pabrėžė, kad tokie šalių veiksmai reiškė labai glaudų dideliu abipusiu pasitikėjimu grindžiamą bendradarbiavimą ir atitiko draudimo sutartims būdingą fiduciarumo principą ir nebuvo priešingi ieškovo steigimo tikslams.
Be to, teismas nurodė, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį 2010 m. liepos 9 d., praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad atsakovas sprendimą dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką priėmė 2008 m. gruodžio 24 d., kurį 2008 m. gruodžio 31 d. registruota pašto siunta išsiuntė ieškovui, todėl ieškovas informuotas apie draudiko atsisakymą sumokėti draudimo išmoką ne vėliau kaip 2009 m. vasario 1 d. Teismas pripažino, kad atsakovo veiksmai, 2009 m. sausio 21 d. sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, galėjo suklaidinti ieškovą dėl draudiko valios atsisakyti mokėti raudimo išmoką, nes draudikas, priėmęs sprendimą atsisakyti sumokėti draudimo išmoką, nebeturėjo ne tik pareigos, bet ir sutartyje numatytos teisės reikalauti perleisti jam reikalavimo teises, o ieškovas neturėjo pareigos tokias teises perduoti atsakovui. Teismas nurodė, kad po 2009 m. vasario 17 d., kai atsakovas grąžino reikalavimo teises ieškovui, ieškovas nebeturėjo jokio pagrindo tikėtis gauti draudiko sutikimą laisva valia sumokėti draudimo išmoką, todėl ne vėliau kaip 2009 m. vasario 17 d. prasidėjo ieškinio senaties terminas. Be to, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad 2009 m. sausio 21 d. perleidimo sutartis buvo sudaryta per klaidą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Hronas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo ieškinį (2 b. t., 3-9 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Apygardos teismas, nevisapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai sprendė, kad reikalavimo teisių grąžinimas neturėjo įtakos atsakovo pareigai mokėti draudimo išmoką. Draudimo sutartis įtvirtino ieškovo pareigą perleisti reikalavimo teisę į pirkėjo UAB „Statybų linija“ skolą ir tik perleidus reikalavimo teisę į pirkėjo skolą, atsakovas galėjo gauti draudimo išmoką, o, atsakovui grąžinus reikalavimo teisę į pirkėjo skolą, ieškovas neteko teisės reikalauti draudimo išmokos. Juolab kad pagal ieškovo ir atsakovo bendradarbiavimo praktiką, atsakovas draudimo išmoką išmokėdavo tik po to, kai ieškovas perleisdavo atsakovui reikalavimo teisę į skolą.
2) Apygardos teismas netyrė įrodymų, patvirtinančių, kad 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo teisių grąžinimo sutartis prieštarauja įmonės veiklos tikslams ir turėjo įtakos bendrovės (ne)mokumui, todėl turėjo būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį. Ieškovui grąžinus reikalavimo teisę į pirkėjo skolą, atsakovas įgijo teisę nemokėti draudimo išmokos, o ieškovas negavo 690 699,87 Lt pajamų. Negavimas šių pajamų turėjo įtakos atsiskaitymui su kreditoriais, t. y. turėjo tiesioginės įtakos ieškovo (ne)mokumui.
3) Teismas, sprendęs, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2009 m. vasario 17 d., neįvertino aplinkybės, jog apie 2008 m. gruodžio 25 d. atsakovo sprendimą dėl draudimo išmokos bankroto administratorius sužinojo tik 2010 m. rugpjūčio 30 d., gavęs atsakovo atsiliepimą į ieškinį. Juolab kad bankroto administratoriui įmonės dokumentai buvo perduoti 2010 m. sausio 10 d., nuo šio momento galėtų būti skaičiuojamas senaties terminas (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.).
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas „Coface Austria Kreditversicherung AG“ prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo sprendimą. (2 b. t., 12-14 l.). Nurodo, kad pareiga perleisti draudikui visas teises atsiranda tik subrogacijos pagrindu, t. y. išmokėjus draudimo išmoką, o ji šiuo atveju nebuvo išmokėta, atsakovas nereikalavo perleisti reikalavimo teisių į pirkėją šiuo pagrindu, o ieškovas inicijavo tiek reikalavimo teisių perleidimą, kad atsakovas kreiptųsi į teismą ir išieškotų skolą teismine tvarka, tiek nurodytos teisės susigrąžinimą tam, kad ieškovas galėtų tartis dėl taikos su pirkėju, paaiškėjus, kad draudimo išmoka nebus mokama. Taigi draudimo išmoka buvo nesumokėta ne dėl reikalavimo teisės ieškovui sugrąžinimo 2009 m. vasario 17 d., o dėl to, kad 2008 m. gruodžio 24 d. įvykis buvo pripažintas nedraudiminiu pagal nedraudiminių įvykių sąrašą. Juolab kad reikalavimo teisės susigrąžinimas negalėjo prieštarauti ieškovo interesams, nes ieškovas, susigrąžinęs šį reikalavimą, pats įgijo teisę tęsti atsakovo pradėtą teisminį skolos išieškojimą. Taigi ieškovo galimybės išieškoti skolą tik padidėjo. Pažymi, kad vėliausiai 2009 m. vasario 17 d. ieškovas turėjo neabejotinai suprasti apie draudiko atsisakytą mokėti draudimo išmoką, todėl ši data laikytina ieškinio senaties termino pradžia.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, neįvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių, dėl ko, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas ir civilinio proceso taisykles, nepagrįstai atmetė ieškinį. Todėl negalima palikti galioti skundžiamo teismo sprendimo.
Bylos duomenimis, ieškovas su atsakovu 2006 m. rugsėjo 1 d. sudarė Draudimo sutartį (2007 m. spalio 15 d. susitarimu draudimo sutarties galiojimas buvo pratęstas iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.), pagal kurią atsakovas apdraudė ieškovo pirkėjų neapmokėtas skolas, atsiradusias dėl pirkėjų nemokumo ar kitų finansinių sunkumų, ir įsipareigojo draudiminio įvykio atveju kompensuoti 90 proc. pirkėjų neapmokėtos skolos (1 b. t., 16-49 l.). Atsakovui, 2007 m. sausio 29 d. sprendimu dėl kredito limito suteikimo patvirtinimo suteikus 800 000 Lt kredito limitą pirkėjo UAB „Statybų linija“ įsipareigojimų vykdymui, ieškovas atliko statybos darbus nurodytam pirkėjui pagal 2007 m. lapkričio 23 d. ir 2008 m. sausio 30 d. statybos darbų rangos sutartis, tačiau pirkėjas liko skolingas ieškovui 767 444,30 Lt, todėl ieškovas 2008 m. birželio 27 d. apie tai pranešė atsakovui (1 b. t., 50-95 l.). Atsakovas 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimu Nr. 50-01/8976 dėl draudimo išmokos nutarė, kad ieškovui nebus mokama draudimo išmoka dėl aukščiau nurodytos pradelstos skolos (1 b. t., 136 l.), tačiau 2009 m. sausio 21 d. su ieškovu sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 11687, pagal kurią 2009 m. sausio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui UAB „Statybų linija“ dėl 767 444,30 Lt ir 27 627,99 Lt delspinigių priteisimo (patenkintas 2009 m. vasario 4 d. teismo įsakymu, priimtu civilinėje byloje Nr. L2-2339-565/2009; 1 b. t., 96-98, 102-103 l.). Be to, ieškovas ir atsakovas 2009 m. vasario 17 d. sudarė dar vieną reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria atsakovas perleido ieškovui reikalavimo teises į UAB „Statybų linija“ 767 444,30 Lt skolą, dėl kurios ieškovas ir paminėtas skolininkas sudarė taikos sutartį, patvirtintą 2009 m. balandžio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi; beje, paminėta taikos sutartis nėra įvykdyta, o ieškovas yra įtrauktas į restruktūrizuojamos UAB „Statybų linija“ kreditorių sąrašą, kurių reikalavimai tenkinami nurodytos įmonės restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka (1 b. t., 100, 105-106, 118-126 l.).
Kaip minėta, atsakovas, 2008 m. gruodžio 24 d. atsisakęs išmokėti ieškovui draudimo išmoką dėl UAB „Statybų linija“ pradelstos skolos, 2009 m. sausio 21 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, sudaryta pagal „Globalliance“ prekinio kredito draudimo taisykles (toliau – Draudimo taisyklės) Nr. 2, perėmė reikalavimo teisę į nurodyto skolininko skolą ir įsipareigojo perimtos reikalavimo teisės realizavimo atveju, iš skolininko gautas sumas visų pirma skirti savo išlaidų, lygių sumokėtai draudimo išmokai, kompensavimui, o jeigu atsakovas reikalavimo teisę realizuos iki draudimo išmokos išmokėjimo, tai per 5 darbo dienas įsipareigojo gautas sumas pervesti ieškovui; be to, ieškovas šia sutartimi sutiko ir neprieštaravo, kad po draudimo išmokos išmokėjimo atsakovas perimtos reikalavimo teisės realizavimui pasitelktų trečiuosius asmenis (Reikalavimo teisės perleidimo sutarties 1.1. p., 2.3. p., 2.6 p.). Aukščiau paminėtose Draudimo taisyklėse Nr. 2, kurių pagrindu sudaryta 2009 m. sausio 21 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, nėra numatyta šalių galimybė sudaryti reikalavimo teisės perleidimo sutartį, tačiau pagal paminėtų taisyklių 3.3. punktą, atsakovui subrogacijos pagrindais pereina visos ieškovo teisės į pagrindinę padraustąją pirkėjo ar trečiojo asmens skolos dalį, palūkanas (delspinigius) bei prievolių užtikrinimo priemones. Beje, teisė perimti reikalavimo teises į apdraustojo pirkėjo skolą, nenumatyta ir Skolų išieškojimo modulyje (1 b. t., 28 l.), kadangi pagal šį modulį atsakovas gali teikti ieškovui apdraudžiamų skolų išieškojimo paslaugas tik ieškovo vardu pagal įgaliojimą, o ne perėmęs reikalavimo teisę į skolą ir veikdamas savo vardu (Modulio 3 p.).
Kolegijos nuomone, atsakovas, 2009 m. sausio 21 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi įgijęs teisę savo vardu reikalauti UAB „Statybų linija“ skolos, ne suteikė skolų išieškojimo paslaugas, numatytas Skolų išieškojimo modulyje, bet perėmė ieškovo reikalavimo teisę į UAB „Statybos linija“ skolą. Draudimo sutartyje ir Draudimo taisyklėse Nr. 2 nėra draudimo sudaryti tokią sutartį, be to, paminėtos sutarties sudarymas neprieštarauja sutarties laisvės principui (CK 6.156 str.), pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, arba sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 str. 1 d., 3 d.). Be to, iš 2009 m. sausio 21 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties matyti, kad jos turinys būdingas subrogacijai, kuri numatyta Draudimo taisyklių Nr. 2 3.3 punkte.
CK 6.1015 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), nuostatomis, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu, vietoje draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį; toks reikalavimo teisės perėjimas yra susijęs su draudimo išmokos sumokėjimu draudžiamojo įvykio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2011; 2011 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas, perimdamas ieškovo reikalavimo teisę į UAB „Statybų linija“ skolą, jau buvo priėmęs sprendimą atsisakyti išmokėti ieškovui draudimo išmoką dėl paminėtos skolos, o draudimo išmokos išmokėjimas yra esminė subrogacijos sąlyga (pagrindas), todėl šiuo atveju buvo negalima subrogacija (CK 6.1015 str. 1 d.), tačiau iš 2009 m. sausio 21 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties nuostatų matyti, jog šalys paminėta sutartimi siekė sukurti teisinius santykius, kurie gali būti prilyginami subrogacijos pasekmėms.
Dėl nurodyto yra pagrindo teigti, kad atsakovas, po jo 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimo neišmokėti ieškovui draudimo išmokos priėmimo sudaręs 2009 m. sausio 21 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir pagal ją perėmęs iš ieškovo reikalavimo teisę į aukščiau nurodyto skolininko pradelstą įsipareigojimą, pakeitė savo sprendimą ir pripažino, jog ginčo įvykis (UAB „Statybų linija“ neatsiskaitymas su ieškovu) yra draudiminis. Priešingu atveju, atsakovui nebuvo pagrindo perimti ieškovo reikalavimo teisę ir pradėti teisminį ginčą su UAB „Statybų linija“ savo vardu. Juolab kad, teikdamas skolos išieškojimo paslaugas, draudikas veiksmus atlieka draudėjo vardu (Skolų išieškojimo modulio 3 p.).
Taigi atsakovui, aukščiau nurodytais veiksmais pripažinusiam UAB „Statybų linija“ neatsiskaitymą su ieškovu draudiminiu įvykiu pagal šalių sudarytą Draudimo sutartį, kilo pareiga sumokėti sutartyje numatytą draudimo išmoką, t. y. 90 proc. UAB „Statybų linija“ neapmokėtos skolos (690 699,87 Lt; CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 82 str. 2 d. redakcija, galiojusi iki 2012-01-01). Juolab kad nėra pagrindo pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovas pagrįstai nusprendė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui, laiku nepranešusiam apie pradelstus skolininko mokėjimus, kadangi ji padaryta neištyrus ir neįvertinus aplinkybių, susijusių su ieškovo kaltės forma, laiku nepranešus apie pirkėjo uždelstas skolas, draudimo sutarties sąlygų pažeidimu (jo sunkumu), pažeidimo priežastiniu ryšiu su įvykiu, kurį prašoma pripažinti draudžiamuoju, bei žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydžiu (DĮ 82 str. 6, 7 d., redakcija, galiojusi iki 2012-01-01; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010).
Be to, nustačius, kad atsakovas 2009 m. sausio 21 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pripažino savo pareigą išmokėti ieškovui draudimo išmoką, pagrįstas ir apelianto teiginys, jog, sudarius ginčijamą 2009 m. vasario 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, ieškovas neteko teisės reikalauti nurodytos draudimo išmokos, ir yra pagrindo ginčo sutartį pripažinti negaliojančia, kaip prieštaraujančią ieškovo veiklos tikslams (CK 1.82 str.).
Minėta, kad 2009 m. sausio 21 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi atsakovas perėmė ieškovo reikalavimo teisę į jo skolininko pradelstą skolą, pripažindamas ieškovo teisę į draudimo išmoką. Tačiau ginčijama 2009 m. vasario 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, atsakovui nurodytą reikalavimo teisę perleidus (grąžinus) ieškovui, pastarasis, atgavęs teisę į UAB „Statybų linija“ skolą, neteko teisės į draudimo išmoką dėl paminėto įsiskolinimo, o atsakovas – pareigos išmokėti ieškovui nurodytą draudimo išmoką (Sutarties 3 p.). Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijama 2009 m. vasario 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis neturėjo įtakos atsakovo prievolei sumokėti ieškovui draudimo išmoką.
Nors ieškovas procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike), pateiktuose pirmosios instancijos teisme, nenurodė, konkretaus teisinio pagrindo, kuriuo ginčija 2009 m. vasario 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, o apygardos teismo posėdyje nurodė, kad paminėta sutartis pripažintina negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškinio faktinį pagrindą (Sutartis - priešinga ieškovo veiklos tikslams ir turėjo įtakos jo nemokumui), turėjo pagrindo teisiškai kvalifikuoti paminėtą ieškovo reikalavimą pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad reikalavimo faktinis pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi suformuluoti teisminės gynybos teisę įgyvendinantis asmuo, yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis asmuo grindžia reikalavimą, o teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2011, 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009).
Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (CK 2.74, 2.83-2.85 str.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: 1) koks juridinis asmuo (viešasis ar privatusis) sudarė sandorį; 2) ar sudarytas sandoris neprieštarauja jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos; 3) ar kita sandorio šalis (jeigu sandoris sudarytas privataus juridinio asmens) veikė sąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; 4) ar yra pagrindas ginti pažeistas asmens teises, pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu, ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 str. 7 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011, 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006).
Nagrinėjamu atveju ginčo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų privačių juridinių asmenų, pagal šią sutartį ieškovas prarado galimybę gauti 690 699,87 Lt draudimo išmoką, t. y. nurodytos sumos apyvartinių lėšų, skirtų įmonės veiklai vykdyti bei atsiskaityti su kreditoriais, o tai prieštarauja ieškovo veiklos tikslui, nurodytam įmonės Įstatų 2 straipsnio 3 dalyje – gauti ekonominę naudą iš vykdomos veiklos, be to, atsakovas, kaip asmuo, veikiantis draudimo srityje ir išmanantis šios srities specifiką, suprato (žinojo), jog sudaroma sutartimi ieškovas prarado paminėtą teisę į draudimo išmoką ir skolos išieškojimo pareigas bei riziką prisiėmė sau. Be to, įvertinus tai, kad ieškovas šiuo metu yra jau bankrutavusi įmonė, kurią atstovauja ir ieškinį pareiškė bankroto administratorius, kad UAB „Statybų linija“ – restruktūrizuojama įmonė, yra pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju ieškovo pareikštas reikalavimas yra tinkamas būdas apginti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teises. Dėl pasakyto konstatuotina, kad yra pagrindo pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį.
Dėl aukščiau nurodyto darytina išvada, kad apygardos teismas be pagrindo netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį nurodytu pagrindu.
Be to, nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį 2010 m. liepos 9 d., praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Apygardos teismas turėjo įvertinti tai, kad ieškinį pareiškė bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kuriam bankrutuojančios įmonės draudimo dokumentai buvo perduoti 2010 m. sausio 10 d. (1 b. t., 161 l.). Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, įmonės bankroto administratorius turi pareigą ginčyti sandorius, priešingus įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusius turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir tokiu atveju bankroto administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Taigi ieškovas, pareiškęs ieškinį 2010 m. liepos 10 d., nepraleido 1 metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 7 d., ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.).
Pažymėtina, kad pagal CK 6.210 straipsnį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidusiam skolininkui, kyla pareiga mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo pirmos prievolės įvykdymo uždelsimo dienos (6,210 str. 1, 2 d.). Apeliaciniam teismui nustačius, kad atsakovas 2009 m. sausio 21 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pripažino ieškovo teisę į draudimo išmoką, pirmoji pradelsta atsakovo įsipareigojimų nevykdymo diena pripažintina 2009 m. vasario 21 d. (DĮ 82 str. 2 d.), todėl ieškovo reikalavimas dėl 61 425,14 Lt palūkanų (paskaičiuotų nuo 2008-12-24) priteisimo tenkintinas iš dalies, iš atsakovo ieškovui priteisiant 55 180,44 Lt palūkanų (486 d.*113,54 Lt; CK 6.210 str.).
Dėl pasakyto panaikintinas skundžiamas apygardos teismo sprendimas ir priimtinas naujas teismo sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintinas ieškovo ieškinys: pripažintina negaliojančia 2009 m. vasario 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis nuo sudarymo momento, iš atsakovo ieškovui priteistina 690 699,87 Lt draudimo išmoka, 55 180,44 Lt palūkanų ir 6 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos (745 880,31 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-07-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (DĮ 82 str. 2 d. (redakcija, galiojusi iki 2012-01-01); CK 1.82 str. 1 d., 6.37 str. 2 d., 6.210 str., 6.987 str.; CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Patenkinus ieškovo ieškinį, kuris yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, iš atsakovo valstybei priteistinas byloje mokėtinas 11 458,80 Lt (7 000 Lt + (745 880,31 - 300 000)*1%) žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d., 5 d., 96 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Hronas“, į. k. 122279226, ieškinys.
Priimti naują teismo sprendimą – iš dalies patenkinti nurodyto ieškovo ieškinį: pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį nuo jos sudarymo momento, priteisti iš atsakovo „Coface Austria Kreditversicherung AG“, veikiančio per „Coface Austria Kreditversicherung AG“ Lietuvos filialą, į. k. 300456205, ieškovui 690 699,87 Lt (šešis šimtus devyniasdešimt tūkstančių šešis šimtus devyniasdešimt devynis litus 87 ct) draudimo išmoką, 55 180,44 Lt (penkiasdešimt penkis tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt litų 44 ct) palūkanų ir 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (745 880,31 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-07-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo „Coface Austria Kreditversicherung AG“, veikiančio per „Coface Austria Kreditversicherung AG“ Lietuvos filialą, į. k. 300456205, valstybei 11 458,80 Lt (vienuolika tūkstančių keturis šimtus penkiasdešimt aštuonis litus 80 ct) žyminio mokesčio.