- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-11-14
- Bylos Nr.
- 1A-840-557-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-85-2-00045-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- V. Š.
- Nukentėjusysis
- S. K.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-840-557/2013
Teisėjas A. Bazilius Teisminio proceso Nr. 1-85-2-00045-2012-0
2013 m. lapkričio 14 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Lino Pauliukėno, teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Remigijaus Preikšaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo V. Š. sulaikymo momento. Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus V. Š. paskirti kardomąją priemonę suėmimą, o nuosprendį pradėjus vykdyti, kardomąją priemonę panaikinti.
Nuosprendžiu priteista iš nuteistojo V. Š. nukentėjusiajam S. K. 7500 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 22 d., tikslus laikas nenustatytas, Rukų k. Stoniškių sen. Pagėgių sav. apgaulės būdu sudarė sutartį su nukentėjusiuoju S. K. dėl stogo dangos keitimo darbų atlikimo ir avansu iš S. K. paėmė 7500 Lt, tačiau jokių darbų neatliko, pinigų negrąžino, taip apgaulės būdu savo naudai įgijo 7500 Lt sumą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jį pagal BK 182 str. 1 d. išteisinti, arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, atsižvelgiant į tai, kad išlaiko tris mažamečius vaikus, šiuo metu yra įsigijęs verslo liudijimą ir stogo remonto darbais užsiima legaliai. Nurodo, jog iš tikrųjų jis užsiima įvairiais statybų darbais, pagrinde susijusiais su stogo remonto darbais ir į laikraštį „Pamarys“ įdėjo tokio pobūdžio skelbimą. 2012 m. gegužės mėn., netrukus po skelbimo laikraštyje išspausdinimo, jam paskambino S. K. ir pasiteiravo, ar tikrai atlieka skelbime nurodytus darbus. Jis patvirtino ir atvyko pas jį į Pagėgių sav. Rukų k., ten apžiūrėjo remontuojamą objektą, išsimatavo stogą ir sutarė, kad jo remontas kainuos 13 000 Lt, o medžiagoms pirkti, kitiems pasiruošimo darbams paėmė pusę aptartos sumos - 7500 Lt. S. K. su tokiomis sąlygomis sutiko. Tačiau, praėjus dviem savaitėms po to, S. K. netikėtai pareiškė, kad atsisako jo paslaugų ir pareikalavo grąžinti 7500 Lt. Kadangi jis tuo metu turėjo dar kelis remontuojamus objektus, paimtus pinigus buvo investavęs į juos, tačiau jie tuoj turėjo grįžti, būtų galėjęs samdytis darbininkus ir visas jėgas mesti į S. K. stogo remontą. Tačiau S. K. pareiškė, kad turi pažįstamą prokurorą ir iškels jam bylą, jeigu tuoj po jo reikalavimo negrąžins pinigų. Uždarosios akcinės bendrovės ar individualios įmonės įkūręs nebuvo, ruošėsi įsigyti verslo liudijimą, tačiau nespėjo, nes jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Mano, kad teismas nuosprendyje prieštarauja pats sau, minėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atskiriant nusikaltimą nuo rangos santykių, jo veiką traktuoja kaip nusikaltimą, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 2K-24/2010, Nr. 2K-106/2013 konstatuojama, kad jeigu subjektui dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių nepavyko atlikti darbus sutartu laiku, tai tokius santykius reguliuoja Civilinio kodekso normos. Tokiu atveju nukentėjusioji pusė turi teisę prisiteisti žalą pagal civilinius įstatymus, tačiau subjektų veiksmuose nėra sukčiavimo sudėties. Jo atvejis būtent toks ir buvo.
BK 182 str. 1 d. dispozicijoje nurodoma, kad sukčiavimas yra, jeigu kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtiną teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Jokios apgaulės jo veiksmuose nebuvo, nes veikė visiškai atvirai. Jis savo vardu įdėjo skelbimą į laikraštį „Pamarys“, nurodė savo telefono numerį, savo vardu pasirašė su S. K. sutartį dėl darbų atlikimo. Akivaizdu, kad jeigu būtų siekęs nusikalstamų tikslų - užvaldyti S. K. pinigus sukčiaudamas, skelbimą į laikraštį būtų įdėjęs bet kokio išgalvoto asmens vardu, nusipirkęs vienkartinę telefono kortelę ir paėmęs pinigus to neegzistuojančio žmogaus vardu bei pasislėpęs. Tuo tarpu jis viską darė savo vardu, niekur nesislapstė, tik laiku nespėjo surinkti žmonių darbams, o S. K. staiga pareikalavus grąžinti jo sumokėtus pinigus, iš karto padaryti to neturėjo galimybės. Neneigia likęs skolingas S. K., tačiau šis ginčas turi būti sprendžiamas civiline tvarka, o ne baudžiamąja. S. K. norint užsitikrinti prievolę grąžinti pinigus net nereikėjo kreiptis į teismą ieškininės teisenos tvarka, būtų užtekę kreiptis su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, ir jis nebūtų reiškęs prieštaravimų. Tą parodo ir tai, kad jau pradėjo jam skolą grąžinti dalimis. Kadangi savo veiklos nebuvo įregistravęs, jo veiklą galėjo tirti Valstybinė darbo inspekcija, Mokesčių inspekcija ir taikyti administracines nuobaudas, tačiau jokiu būdu ne teismas baudžiamojoje byloje. Aplinkybė, kad buvo ne kartą teistas, šiuo atveju negali turėti jokios reikšmės, teismas turėjo tinkamai įvertinti, kad tarp jo ir S. K. buvo susiklostę civiliniai santykiai, todėl pagal BK 182 str. 1 d. jis turi būti išteisintas.
Be to, teismas nepriėmė iš jo dokumentų apie jo šeimą, pareiškęs, kad teisia ne šeimą, o jį. Mano, jog šie dokumentai apibūdina jo asmenybę, todėl teismas turėtų prijungti juos prie bylos. Jis su žmona A. Š. augina dukrą K. Š., gim. 2013-04-30. Taip pat išlaiko vaikus iš pirmos santuokos: E. Š., gim. 2005-08-21, ir V. Š., gim. 2007-11-01.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl V. Š. nuteisimo pagal BK 182 str. 1 d. pagrįstumo
Skundžiamu nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. už tai, kad apgaulės būdu savo naudai iš nukentėjusiojo S. K. įgijo 7500 Lt. Kaip matyti iš nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu, anot jo, tarp jo ir nukentėjusiojo S. K. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti sprendžiami civilinio, o ne baudžiamojo proceso tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, jog nuteistojo V. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 str. 1 d.
Pagal BK 182 str. sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas apgaule. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės, kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdo, panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui.
Žemesnės instancijos teismas
Viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu teismų praktikoje ir teorijoje aiškinamas kaip savotiškas būdas išvengti prievolės, tačiau tai yra tik metodas įtraukti nukentėjusįjį į niekinius sutartinius santykius, nes išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas (nesumokėti, negrąžinti turto, neatlikti darbo ir kt.) sutartinius santykius padaro neteisėtus (kasacinė byla Nr. 2K-106/2013).
Apeliantas ginčija apgaulės panaudojimą nukentėjusiojo S. K. turtui užvaldyti, savo apeliaciniame skunde nurodo, kad sudarydamas su S. K. sutartį dėl stogo dangos keitimo darbų atlikimo, veikė visiškai atvirai, savo vardu įdėjo skelbimą į laikraštį, nurodė savo telefono numerį, taip pat savo vardu pasirašė sutartį, jo veiksmuose nebuvo išankstinio ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą, o sutarties dėl stogo dangos keitimo neįvykdė ir pinigų nukentėjusiajam negrąžino dėl objektyvių priežasčių – tuo metu turėjo dar kelis remontuojamus objektus, o paimtus iš nukentėjusiojo pinigus buvo investavęs į juos.
Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (b. l. 139-140, 141) nuteistasis V. Š. parodė, kad yra baigęs 12 klasių, specialybės neturi, tačiau apie metus laiko (2 mėnesius oficialiai) dirbo sesers vyro įmonėje „Dailuma“ Vilniuje, kur statydavo namus nuo pamatų iki stogo. Pernai gegužės mėn. įdėjo skelbimą dėl stogų dengimo. Jis verslo liudijimo neturėjo, dirbdavo neoficialiai, daug stogų buvo uždengęs. Pas S. K. buvo nuvažiavęs du kartus, vieną kartą pasimatuoti, kitą – persimatuoti. Sutarė, kokią dangą dės, taip pat dėl avanso medžiagoms pirkti, gavo iš S. K. 7500 Lt. Jis ieškojo dangos Šilutėje, tačiau oficialaus užsakymo nebuvo pateikęs, tik klausinėjo, ar turi reikiamą kiekį, per kiek laiko atveža. Iš Stoniškių lentpjūvės būtų pirkęs bruselius, tačiau į ją nuvažiavęs nebuvo. Saugose esančioje lentpjūvėje teiravosi, per kiek laiko gali išpjauti medieną, tačiau medienos užsakęs nebuvo, kadangi pas S. K. dirbti planavo tik po poros savaičių, o mediena išpjaunama per dieną. Kadangi užtruko Rusnėje, susiskambino su S. K. ir pasakė savaitę palaukti. Vėliau, t. y. po 2 ar 3 savaičių S. K. atsisakė jo paslaugų, prašė grąžinti pinigus, tačiau jis pinigus jau buvo panaudojęs kitiems objektams. Apgauti S. K. nenorėjo.
Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 33-34) nuteistasis V. Š. tyrėjai nurodė, kad buvo nuvažiavęs į parduotuvę, sužiūrėjo, kokios medžiagos yra pigiausios, paskambinęs S. K. pasakė, tačiau pinigų neleido, kurį laiką iš S. K. gautus pinigus laikė namuose. Maždaug po mėnesio laiko pradėjo iš S. K. gautus pinigus leisti savo reikmėms – maistui, namų ūkio reikmėms, savo malonumui. Pinigus išleido palaipsniui. Pinigus išleido ne S. K. statybinėms medžiagoms. Tuo metu niekur nedirbo ir neturėjo savo lėšų, todėl ir išleido S. K. pinigus, ir nebeturėjo už ką nupirkti S. K. statybinių medžiagų. Kai S. K. nesulaukęs jo atvažiuojančio dirbti darbų paskambino, jis S. K. aiškino, kad nespėja atlikti darbų kitame objekte, todėl vėluos atvažiuoti pas jį. S. K. prašė atvežti 7500 Lt ir pasakė, kad jo paslaugų jam nebereikia. Kai S. K. atsisakė jo paslaugų, po kelių dienų jis pradėjo leisti jo pinigus, pagalvojo, kad S. K. jam daugiau nebeskambins ir pinigų nebeprašys. Pinigus išleido tyčia, nes neturėjo savo pinigų asmeninėms išlaidoms. Tuo metu, kai susitarė dirbti pas S. K., konkrečių pagalbininkų neturėjo, automobilio taip pat jokio neturėjo. Nurodė, jog anksčiau yra atlikęs stogo dengimo darbus įvairiuose kaimuose ar miesteliuose, yra dirbęs UAB „Dailuma“, taip pat kelis metus dirbo Danijoje, tačiau kur tiksliai atliko stogo remonto darbus, įvardinti negali, taip pat negali įvardinti žmonių, su kuriais dirbo.
Nukentėjusysis S. K. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 140-141) parodė, kad „Pamario“ laikraštyje radęs skelbimą, kad atlieka stogų keitimo ir kitus darbus, paskambino V. Š.. Jis pasakė, jog yra laisvas ir gali dirbti. Pirmo susitikimo metu jis paaiškino, kokius reikės atlikti darbus, taip pat pasakė, jog norėtų, kad V. Š. pasirūpintų medžiagų pristatymu. V. Š. pasakė, kad atvažiuos antradienį, turės sudaryti sutartį, reikės pinigų medžiagoms pirkti. V. Š. matavo, kiek reikės stogo dangos. Atvažiavęs sakė, kad mediena ir šiferis užsakyti, sakė, kad gegužės 26 d. atvažiuos mašina su mediena, o gegužės 28 d. – su šiferiu. Gegužės 26 d. nesulaukęs mašinos su mediena, paskambino V. Š.. Jis pasakė, kad mediena neišpjauta, bet šiferį atveš, parduotuvė turi vieną mašiną, todėl nespėja išvežioti užsakymų. Sutarė palaukti iki gegužės 29 d. Nesulaukęs vėl paskambino V. Š., jis pasakė, kad atveš kitą dieną, nes mediena buvo blogai apskaičiuota, išpjovė papildomai, viskas yra sukrauta. Tačiau jis ir vėl nesulaukė. Vėliau jis išsiaiškino, jog Stoniškių lentpjūvė jau nedirbo apie 2 metus. Gegužės 31 d., kai V. Š. nebeatsiliepė, jis nuvažiavo į parduotuvę pasiklausti, ar šiferis užsakytas, tačiau jam paaiškino, kad nuo gegužės 22 d. iki 31 d. tokio kiekio šiferio nebuvo užsakyta. Tada jam tapo aišku, kad V. Š. tik žada, ir nusiuntė jam žinutę, kad atsisako jo paslaugų. Birželio 6 d. parašė žinutę, prašė grąžinti pinigus. Sutarė, kad V. Š. pinigus grąžins po 10 d. Vėliau jis V. Š. parašė, kad jau praėjo 10 d. V. Š. žadėjo atvažiuoti, tačiau neatvažiavo, pinigų negrąžino.
Iš byloje esančios sutarties (b. l. 12) matyti, kad tarp nuteistojo V. Š. ir nukentėjusiojo S. K. 2012-05-22 buvo sudarytą sutartis, kuria V. Š. įsipareigojo iki 2012-06-22 atlikti statybos ir remonto darbus. Avansu iš S. K. medžiagų pirkimui V. Š. paėmė 7500 Lt. Tačiau, kaip matyti iš aukščiau aptartų nuteistojo V. Š. bei nukentėjusiojo S. K. parodymų, nuteistasis V. Š. sutartų darbų neatliko ir avansu paimtų pinigų nukentėjusiajam S. K. negrąžino.
Iš pažymos „Sodra – asmuo ir jo draudėjai (visos darbovietės)“ (b. l. 93) matyti, jog V. Š. niekada nėra turėjęs verslo liudijimo, nuo 2007-02-26 iki 2007-04-06 dirbo UAB „Dailuma“.
Iš UAB „Dailuma“ direktoriaus D. P. patvirtinimo matyti, jog V. Š. UAB „Dailuma“ nuo 2007-02-26 iki 2007-04-06 dirbo dažytoju.
Civilinės sutarties nevykdymas pats savaime nėra nusikalstama veika ir paprastai užtraukia civilinės atsakomybės priemones, tačiau, kaip aukščiau paminėta, civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią, tuo tarpu kai svetimas turtas įgyjamas panaudojant apgaulę, kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdą, tokiu atveju yra pagrindas baudžiamajai atsakomybei atsirasti.
Šioje byloje apgaulės faktas konstatuotinas dėl šių priežasčių: nuteistasis V. Š. nusikaltimo padarymo metu jokioje statybos paslaugas teikiančioje įmonėje nedirbo ir neturėjo verslo liudijimo, todėl jis neturėjo jokios teisės teikti statybos paslaugas. Nors V. Š. teigia, kad anksčiau yra atlikęs stogo keitimo darbus, konkrečiai įvardinti, kur dirbo ir su kuo dirbo, negalėjo, kaip matyti iš UAB „Dailuma“ direktoriaus rašto, V. Š. šioje įmonėje stogo keitimo darbų neatlikinėjo, jis dirbo dažytoju. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog nuteistasis V. Š., viešai laikraštyje pasiskelbdamas, kad atlieka stogo dangos keitimo darbus, vėliau atvykęs pas nukentėjusįjį ir išsimatuodamas stogo matmenis, apskaičiuodamas reikiamą medžiagų kiekį, sudarė nukentėjusiajam S. K. įspūdį, kad jis tikrai moka ir sugeba atlikti stogo dengimo darbus ir juos atliks, o nukentėjusysis S. K., pasitikėdamas V. Š., perdavė pastarajam savo turtą – pinigus. V. Š., norėdamas sustiprinti S. K. pasitikėjimą juo, po kelių dienų paskambino pastarajam ir patikino, kad medžiagos stogo dengimui neva jau yra užsakytos, reikia tik laukti jų atvežimo, nors realiai jokių užsakymų nebuvo atlikęs, avansu iš nukentėjusiojo paimti pinigai nebuvo panaudoti pagal paskirtį - statybinių medžiagų pirkimui, juos nuteistasis V. Š. išleido savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Kad nuteistasis V. Š., sudarydamas sutartį su nukentėjusiuoju S. K. dėl stogo dangos keitimo darbų, siekė įgyti nukentėjusiojo S. K. pinigus, o ne atlikti sutartus darbus, rodo ir nuteistojo V. Š. vėlesnis elgesys – nukentėjusiajam S. K. bandant su juo susisiekti, jis į telefono skambučius nebeatsiliepė, trumpąja sms žinute paprašius V. Š. grąžinti pinigus, pastarasis vis atidėliojo grąžinimą, pažadėjęs atvykti pas nukentėjusįjį, neatvykdavo. Aprašyti nuteistojo V. Š. veiksmai ir jo prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu, kad jokių realių darbų dėl nukentėjusiojo S. K. stogo dangos keitimo neatliko, nors tuo metu niekur kitur nedirbo, rodo nuteistojo V. Š. veiksmų kryptingumą sukčiavimo būdu savo naudai įgyti svetimą turtą. Kad V. Š. nuo pat sutarties sudarymo momento siekė įgyti nukentėjusiojo S. K. turtą savo naudai ir jų negrąžinti, o sudarytos sutarties net neketino vykdyti, rodo ir V. Š. prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu, jog manė, kad S. K. atsisakęs jo paslaugų daugiau jam nebeskambins ir pinigų nebeprašys.
Remdamasis aukščiau aptartu, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nukentėjusysis S. K., sudarydamas su nuteistuoju V. Š. sutartį dėl stogo dangos keitimo, buvo suklaidintas dėl tikrųjų V. Š. ketinimų, o pastarasis nukentėjusiojo pinigus užvaldė neturėdamas jokių savo pajamų ar turto, į ką vėliau galėtų būti nukreiptas nukentėjusiojo S. K. reikalavimas, dėl ko būtų apsunkintas nukentėjusiojo teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai V. Š. nuteisė pagal BK 182 str. 1 d. už nukentėjusiojo S. K. turto pasisavinimą apgaule.
Kartu pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju nesivadovauja apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose Nr. 2K-24/2010, Nr. 2K-106/2013 suformuota praktika kaip precedentu, kadangi minėtose bylose ir nagrinėjamoje situacijoje faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-106/2013 nenustatyta, kad kaltininkas, sudarydamas sandorius (dėl miško kirtimo ir rangos sutartį dėl pirties pastatymo), būtų žinojęs, jog jų neįvykdys, turėjęs tokį tikslą. Nustatyta, jog kaltininkas ėmė vykdyti sutartis, samdė konkrečius žmones pirčiai pastatyti, vežė jiems medieną, pirtis buvo pastatyta, už atliktus darbus buvo sumokėta, pati nukentėjusioji padarė įrašą rangos sutartyje dėl pirties priėmimo ir pretenzijų neturėjimo. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2010 kasacinis teismas nepriėmė galutinio sprendimo, panaikinęs apeliacinės instancijos teismo sprendimą perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, be kita ko konstatavęs, jog byloje būtina nustatyti, kokią sumą (ar visą) iš nukentėjusiojo perduotų kaltininkas panaudojo neteisėtai, t. y. ne rangos sutartyje numatytiems darbams atlikti, o kiek pinigų buvo (ar ne) panaudota pagal paskirtį, kadangi dalis rangos sutartyje numatytų darbų vykdant tarp kaltininko ir nukentėjusiojo sudarytą rangos sutartį buvo atlikta. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nuteistasis V. Š. jau prieš sudarydamas sutartį žinojo, kad jokių įsipareigojimų pagal sutartį neatliks, ir jokių darbų pagal tarp jo ir nukentėjusiojo S. K. sudarytą sutartį neatliko net gavęs pinigus, sąmoningai klaidino nukentėjusįjį meluodamas apie neva užsakytas statybines medžiagas, t. y. turėjo išankstinę tyčią nevykdyti savo įsipareigojimų.
Dėl bausmės
Nuteistasis V. Š. prašo skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, kadangi išlaiko tris mažamečius vaikus, šiuo metu yra įsigijęs verslo liudijimą ir stogo remonto darbais užsiima legaliai. Be to, pradėjo atlyginti žalą nukentėjusiajam S. K..
Nustatyta, jog V. Š. padarė tyčinį savanaudišką nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Jis nusikalto turėdamas teistumą už tyčinius nusikaltimus nuosavybei, nusikalto praėjus vos mėnesiui nuo jo paleidimo iš pataisos namų po bausmės atlikimo. Nors V. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcija be laisvės atėmimo bausmės numato ir kitas alternatyvias bausmes, bet pagal BK 56 str. 1 d. teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Kadangi V. Š. būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą ir turėdamas neišnykusį teistumą vėl padarė tyčinį nusikaltimą, jis yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.), todėl teismas pagrįstai jam paskyrė pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą.
V. Š. prašo neskirti jam laisvės atėmimo bausmės, kadangi augina mažametę dukrą, be to, išlaiko du mažamečius vaikus iš pirmos santuokos. Tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, nes akivaizdu, jog sistemingai darančio nusikalstamas veikas nuteistojo V. Š. vaidmuo vaikų priežiūroje bei auklėjime neturi pozityvaus pobūdžio ir neatitinka vaikų interesų.
Švelnesnės negu laisvės atėmimas bausmės skyrimui neduoda pagrindo ir kita nuteistojo nurodyta aplinkybė, t. y. tai, kad jis šiuo metu dirba legaliai.
Pagal BK 59 str. 1 d. 3 p. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama kaltininko padarytos žalos savanoriškas atlyginimas ar pašalinimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas savo noru pats ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismas, vadovaudamasis BK 59 str. 2 d. ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-476/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013 ir kt.).
Iš baudžiamojoje byloje esančio neprotestuotino vekselio, tarpusavio atsiskaitymo sutarties (b. l. 171, 172) bei 2013-10-28 apygardos teismui pateikto Lietuvos pašto kvito matyti, kad nuteistasis V. Š. po apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimo su nukentėjusiuoju S. K. pasirašė neprotestuotiną vekselį bei tarpusavio atsiskaitymo sutartį, susitarė dėl žalos atlyginimo ir pradėjo atlyginti nusikaltimu nukentėjusiajam S. K. padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismo duomenimis, jis jau yra atlyginęs 2000 Lt iš priteisto 7500 Lt žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija laiko, jog atlygintos žalos dydis yra pakankamai didelis, yra pagrįstų prielaidų nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o V. Š. pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios, ką patvirtina ir vekselio išdavimas. Todėl aplinkybė, kad nuteistasis V. Š. iš dalies atlygino nukentėjusiajam žalą, pripažįstama nuteistojo V. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 2 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į nuteistojo V. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą, į tai, kad įsipareigojo ateityje atlyginti visą žalą ir šį įsipareigojimą vykdo, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo atsiprašė, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, turi šeimą, rūpinasi trimis mažamečiais vaikais (b. l. 157-161), laiko, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. (nubausti, sulaikyti ir atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų), bus pasiekti bei teisingumas bus įgyvendintas paskyrus V. Š. tokią laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis ženkliai mažesnis už šios bausmės vidurkį, numatytą BK 182 str. 1 d. straipsnio sankcijoje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 331 str.,
nusprendžia:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nuosprendį pakeisti.
Nuteistojo V. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 str. 2 d.).
Nuteistajam V. Š. pagal BK 182 str. 1 d. paskirti 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.