Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-736-383/2011

Teisėja Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01108-2004-9 Procesinio sprendimo kategorija:2.4.6.

2011 m. gruodžio 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Ritai Raulynaitienei, gynėjui advokatui Povilui Jegorovui, išteisintajam K. J., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011-09-05 nuosprendžio, kuriuo K. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; Kauno rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareikštas civilinis ieškinys dėl 20 000,00 Lt neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiojo K. L. naudai paliktas nenagrinėtu; ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kuo buvo kaltinamas, o būtent tuo, kad jis 2004 m. liepos 5d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini), svečių namuose (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui su K. L., tyčia, spardydamas nukentėjusiajam K. L. ir suduodamas jam kumščiais ne mažiau 6 kartus į galvą, pilvą, krūtinę, nugarą, šonus, rankas, sukėlė nukentėjusiajam K. L. fizinį skausmą.

Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Skunde nurodoma, jog egzistuoja BPK 3 str. 1 d. 2 p. numatyta aplinkybė, dėl ko byla yra nutrauktina. Teismas vadovavosi kaltinamojo K. J. parodymais, nors jis kaltu neprisipažino visiškai, taip pat liudytojos K. J. parodymais, kurie patvirtino K. J. duotus parodymus. Tačiau ši liudytoja nematė ir negirdėjo K. J. pokalbio su K. L., kaip ir paties nukentėjusiojo ji nematė. Liudytojų R. B. ir J. B. parodymai vertintini kaip neobjektyvūs, kadangi paminėtų liudytojų parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tą aplinkybę kad K. J. sumušė K. L.. Pats nukentėjusysis teisme parodė, kad jis buvo sumuštas K. J., kreipėsi pagalbos į medikus. Po sumušimo K. J. ketino jį įdarbinti ir siūlė jam 1000 Lt. Teismas tik formaliai vertino liudytojų J. E. S. ir R. K. parodymus, apsiribodamas teiginiu, kad jos nieko nematė. Tačiau teismas nevertino ir nepasisakė dėl jų parodymų, kad įvykio dieną jos buvo nuvykę į K. J. sodybą, tikslu apžiūrėti nuomojamas patalpas. Tuo metu K. L. veide nebuvo matyti sumušimo žymių, o vėliau, tą pačią dieną, jau vakare K. L. prašėsi jį priimti, jis jau buvo sumuštas, sakė, kad jam skauda galvą. Sakė, kad jį sumušė K. J.. Būnant R. K. mamos J. E. S. namuose, jo sveikata dar pablogėjo. K. J. pavardę jis minėjo ir gulėdamas klinikų palatoje. Teismas rėmėsi liudytojo H. J. parodymais, kurie buvo priešingi ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Iš pagarsintų teisme H. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, 2004-07-05 apie 19 val. jam atvykus pavežti K. L., pastarasis laukė jo su krepšiais, jo veidas buvo paraudęs, sakė, kad jį sumušė savininkas. Ant kūno buvo matyti nubrozdinimai. Tokias pačias aplinkybes šis liudytojas patvirtino ir 2009-02-10 papildomos liudytojo apklausos metu. Teismas nevertino, kad liudytojo H. J. teisme duoti parodymai nelogiški, jis, neturėdamas specialaus išsilavinimo, kategoriškai tvirtino, kad vežant K. L. pas globėjus Stasiulius, jo būklė buvo sunki, jis buvo susinervinęs, kad jį neteisingai apkaltino vagyste. Ikiteisminio tyrimo metu duoti šio liudytojo parodymai yra nuoseklūs, jis tokias pačias aplinkybes nurodė tiek praėjus 1,5 mėn. po įvykio, tiek daugiau nei 4 metams po įvykio, tuo tarpu teisme jis buvo apklausiamas praėjus daugiau nei šešeriems metams po įvykio. Teisme H. J. teigė, kad protokolas surašytas neteisingai, kad jis pasirašė ant protokolo jo neperskaitęs. Tačiau teismas to neaptarė, nenurodė, kodėl jis nesiremia ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie atitinka faktines bylos aplinkybes nei nukentėjusiojo K. L., liudytojų J. E. S., R. K., B. C. nuoseklius parodymus. Teismas nepagrįstai laikė H. J. parodymus melagingais. Teismas rėmėsi neinformatyviais O. A. S. parodymais, iš kurių yra neaišku, kelintą valandą ji matė K. J. draugiškai bendraujantį su K. L.. Teismas rėmėsi tik tais liudytojų parodymais, kurie turėjo reikšmės kaltinamajam išteisinti. Tačiau teismas nesirėmė tais liudytojų parodymais, kurie patvirtino, jog K. J. naudojo fizinį smurtą K. L. atžvilgiu. Teismas neįvertino ir prokuroro baigiamosios kalbos, ir nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamasis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Tokiu būdu teismas padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko K. J. išteisino nepagrįstai. Nors byloje surinktų duomenų pakanka padaryti išvadai, kad K. J. padarė ja inkriminuojamą veiką, tačiau reikia pažymėti, kad yra suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Padarytas nusikaltimas yra nesunkus, o pagal tuo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo nuostatas, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl nesunkaus nusikaltimo yra 5 metai. Nagrinėjamas nusikaltimas padarytas 2004-07-05. Tačiau 2008-03-12 Alytaus rajono apylinkės teismo 2008-03-12 nuosprendžiu K. J. nuteistas dėl 2006-05-24 padaryto tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 233 str. 1 d., dėl ko senaties terminas skaičiuojamas nuo 2006-05-24, todėl jis suėjo 2011-05-24. Be to, teismas nesivadovavo normomis, kurios reglamentuoja išteisinamojo nuosprendžio surašymą, tai yra BPK 305 str. 3 d., 307 str. 4 d., o vadovavosi BPK 305 str., nenurodydamas šio straipsnio dalies, bei 307 str. 1 d., kurios reglamentuoja apkaltinamojo nuosprendžio surašymą. Be to, aprašomojoje dalyje teismas nusprendė, kad K. J. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d. sudėties, tačiau rezoliucinėje dalyje teismas išteisino K. J. pagal BK 140 str. 1 d. tokiu būdu apylinkės teismo nuosprendis turi būti panaikintas, o K. J. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

Atsikirtimu į prokurorės apeliacinį skundą K. J. prašo palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2011-09-05 nuosprendį, atmesti prokurorės apeliacinį skundą. Atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorė apeliaciniame skunde nei vienu žodžiu neužsimena apie ekspertų išvadas, ekspertų parodymus bylos nagrinėjimo metu, nors teismas rėmėsi ne tik liudytojų parodymais, tačiau ir ikiteisminio tyrimo metu atliktomis ekspertizėmis, teisiamojo posėdžio metu apklaustų ekspertų parodymais, kas patvirtino, kad odos nubrozdinimas ant dilbio K. L. galėjo atsirasti jam griūnant ir atsitrenkiant į kažką, arba suduodant smūgį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje esantys medicininiai dokumentai rodo, kad po pirminės medikų apžiūros sumušimo žymių ar nubrozdinimų ant K. L. kūno nematyti. Kyla abejonių dėl liudytojos J. E. S. parodymų, neva K. L. buvo sumuštas. Apžiūrėję K. L. medikai jokių sumušimo žymių nepastebėjo. Nesant jokių sumušimo žymių, negalėjo jam nulūžti dantis. Visi ekspertai patvirtino, kad pablogėjusi jo sveikata siejama su 1997 m. patirta trauma. Be to, ekspertų išvadose teigiama, kad nėra jokių požymių, kad danties lūžis būtų naujas. Galvos smegenų sukrėtimas taip pat siejamas su seniau patirta trauma. Liudytojas H. J. taip pat nematė jokių K. L. sumušimo žymių. Paties nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, ne kartą keitėsi, jie pildyti, jis pats nurodė, kad jokia žala jam nepadaryta, tačiau vėliau savo nuomonę pakeitė. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surasti ir apklausti liudytojai, kurie paneigė K. L. parodymus. Liudytojai R. ir J. B. patvirtino, kad tą pačią dieną jokių sumušimo žymių ant K. L. kūno nebuvo matyti. Prokurorė išsamiai nesusipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nekreipė dėmesio į K. J. duotus parodymus. Šios bylos tyrimas buvo pradėtas dar 2004 m. ir buvo 3 kartus nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių K. J. kaltę. Keista K. J. atrodo prokurorės pozicija nutraukti ikiteisminį tyrimą, suėjus senaties terminams, kadangi ši byla jau buvo nutraukta 3 kartus nesant pakankamai įrodymų. Byloje nėra jokių duomenų apie prokurorės nurodymą atlikti K. L. psichinės būklės tyrimą. K. L. Žiegždrių psichikos ligoninėje buvo gydomas 2 kartus, tai suteikia pagrindą abejoti jo parodymų teisingumu. K. J. atrodo keista ir tai, kaip byla galėjo pasiekti teismą, nes kaltinimas jam reiškiamas tuo pagrindu, kad K. L. lūžo apatinio danties šaknis, kai byloje nėra jokių ankstesnių duomenų apie K. L. dantų ligos istoriją. Esant danties šaknies lūžiui dėl trauminio poveikio, turėtų būti aplinkinių audinių reakcija į trauminį poveikį, tai yra turėtų būti aplinkinių danties audinių pakitimai. Tačiau jokių duomenų apie tai medicininiuose dokumentuose nėra. Apibendrinant, kaltinimas K. J. grindžiamas tik K. L. parodymais, jo fantazijomis, kurias paneigė ekspertai ir jų išvados. Be to, nėra nei vieno liudytojo, kuris matė įvykio aplinkybes. Tokiu būdu teismas pagrįstai nusprendė, kad K. J. veikoje nėra nusikaltimo sudėties požymių. Pažymėtina ir tai, kad teismas aiškiai nurodė nuosprendžio rūšį, remdamasis BPK 303 str. 5 d. 1 p., po to nurodė, pagal ką surašomas nuosprendis – BPK 304 str. – įžanginė nuosprendžio dalis, 305 str. – aprašomoji dalis. Tai, kad teismas nenurodė būtent BPK 305 straipsnio dalies, nedaro nuosprendžio negaliojančiu ar nepagrįstu, nes teismas aiškiai prieš tai nurodė nuosprendžio rūšį, tai yra BPK 303 str. 5 d. 1 p. O BPK 307 str. 1 d. vertintina kaip rašybos apsirikimo klaida, tiesiog klaidingai nurodant 307 straipsnio dalį, nes teismas prieš tai aiškiai išdėstė savo sprendimą ir nurodė sprendimo rūšį.

Prokurorė prašė skundą patenkinti, nuosprendį panaikinti, baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė atmesti prokurorės skundą.

Motyvuojamoji dalis

Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės skundas atmestinas.

BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti.

Nagrinėjamu atveju prokurorei klausimas kyla dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino K. J., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., 395 str. visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai, ir pagrįstai K. J. išteisino, nepadarius BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Pats kaltinamasis K. J. savo kaltės nepripažino, jo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo nepavyko įrodyti ir remiantis surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų duomenų visuma. Tiesioginių įrodymų, jog būtent K. J. tyčia, spardydamas nukentėjusiajam K. L. ir suduodamas jam kumščiais ne mažiau 6 kartus į galvą, pilvą, krūtinę, nugarą, šonus, rankas, sukėlė nukentėjusiajam K. L. fizinį skausmą ar padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, nustatyta nebuvo. Ir nors byloje buvo atlikta eilė tyrimo veiksmų, tačiau jais remiantis negalima kategoriškai teigti, jog K. J. kaltė dėl jam pareikštų kaltinimų pasitvirtino. Ši baudžiamoji byla nagrinėjama nuo 2004 metų, ji ne kartą buvo nutraukta. Teismas rėmėsi ne vieninteliu įrodymu byloje – nukentėjusiojo parodymais. Sprendimą K. J. išteisinti teismas grindė ir kitais teisme ištirtais įrodymais. Liudytojas R. B. parodė, kad jis matė K. L. 2004-07-05, ant nukentėjusiojo kūno jokių sumušimų nesimatė, liudytoja J. B. patvirtino šiuos parodymus. Liudytojas H. J. teisme parodė, 2004-07-05 jis vežė K. L. pas S. į namus, parodė, kad K. L. jam pasakė, jog jį apvagino, ir nerado tų daiktų, kurių vagyste jį apkaltino, buvo labai susinervinęs, jokių sumušimo žymių ant K. L. kūno jis nematė, tik po dviejų dienų nuo 2004-07-05 jis buvo nuėjęs K. L. aplankyti į ligoninę, K. L. kalbėjo labai nerišliai, jis pasakė, kad jį sumušė K. J., o po mėnesio jis pasakė, kad K. J. jam išmušė dantį, nors prieš pusę metų jam buvo sakęs, kad jam pigiai įdėjo dantis, tačiau blogai sudėjo ir jie iškrito. Liudytojas S. L. teigė žinąs, kad K. L. sveikata prasta, jei susinervindavo jis kartais krisdavo, užėjus epilepsijos priepuoliui. Liudytoja J. E. S. parodė, kad K. L., atvykęs pas ją į namus, rodė jai ranką, nugarą, jo veidas buvo sumuštas, ji nežino, gal jis griuvo. Liudytoja R. K. sakė, kad K. L. jai minėjo, kad jis buvo sumuštas jo šeimininko. Liudytojas B. C. parodė, kad K. L. jam minėjo, kad jo viršininkas K. J. jį sumušė ir išvarė. Kitų liudytojų parodymų negalima vertinti kaip objektyviais, kadangi nei vienas jų tiesiogiai įvykio nematė, jie liudijo tik tai, ką jiems pasakė pats nukentėjusysis. Buvo atliktos keturios nukentėjusiojo K. L. medicinos ekspertizės, kurių išvados skyrėsi, keitėsi konstatuoti sužalojimai. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti ekspertai L. K., D. R. O. ir Ž. M., kurie paaiškino, kad iš visų išvardintų sužalojimų lieka tik dilbio nubrozdinimas, kuris traktuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl danties lūžio nurodė, kad kadangi nėra sužalojimų ant minkštųjų audinių, nėra galimybės pasakyti, kada lūžo apatinio žandikaulio derinys, todėl teigti, kad šis sužalojimas įvyko to įvykio metu negali, paaiškino, kad nukentėjusiojo sveikatos pablogėjimą sieja su ankstesne 1997 m. patirta trauma ir jo sveikatos pablogėjimu, nurodė, kad kadangi buvo gauti papildomi dokumentai, kur buvo parašyta, kad jis gydėsi dėl trauminės galvos smegenų ligos liekamųjų reiškinių, kaip tik dėl to keitėsi sužalojimo laipsnis, todėl padarė išvadą, kad kūno sužalojimas padarytas K. L. yra nežymus. Teismo medicinos ekspertizės aktai ir ekspertai patvirtina, kad odos nubrozdinimas dešiniajame dilbyje sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, nubrozdinimas galėjo atsirasti nukentėjusiajam griūnant ir atsitrenkus į kažką, arba suduodant smūgį. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje kaltinimo surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visetą, pagrįstai vadovavosi tuo principu, kad visos abejonės, kai jų nepavyksta pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis sudavė smūgius nukentėjusiajam, sukeldamas pastarajam fizinį skausmą byloje nėra. Dėl tos priežasties, prokurorės skundo argumentas, jog teismas rėmėsi tik tais liudytojų parodymais, kurie turėjo reikšmės kaltinamajam išteisinti, kad teismas nesirėmė tais liudytojų parodymais, kurie patvirtino, jog K. J. naudojo fizinį smurtą K. L. atžvilgiu, ir tokiu būdu teismas padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, atmetamas kaip neįrodytas. Teismas visiškai pagrįstai rėmėsi tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo K. L. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nenuoseklūs (t1,b.l.1,24,30,33,102). Apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymų visetą, ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl K. J. kaltės ir teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad kaltinamojo K. J. veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties, tai reiškia, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Reikia pažymėti, kad teismas aprašomojoje dalyje iš tikrųjų suklydo, nurodydamas baudžiamojo įstatymo normą 138 str. 1 d. Tokia klaida galėjo įsivelti dėl to, kad K. J. iš pradžių buvo kaltinamas šios nusikalstamos veikos padarymu. Ir tik vėliau, jau nagrinėjant bylą teisme, veikos faktinės aplinkybės iš esmės pasikeitė, kadangi 2011-06-21 teismo posėdžio metu apklausti specialistai nepatvirtino, kad K. L. specialistų išvadose konstatuoti sužalojimai sukėlė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau specialistai patvirtino, kad nukentėjusiajam padarytas odos dešiniajame dilbyje gali būti vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, kas atitinka BK 140 str. 1 d. nusikaltimo požymius. Kaltinimas teisme buvo pakeistas iš BK 138 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. ( t.3, b.l.56). Teismas gi paprasčiausiai suklydo nurodydamas aprašomojoje dalyje ne tą įstatymo straipsnį, nors rezoliucinėje nuosprendžio dalyje straipsnis nurodytas tinkamai, tai yra BK 140 str. 1 d. Šis rašymo apsirikimas nelaikytinas esminiu baudžiamojo įstatymo pažeidimu, dėl ko skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas. Teismas baudžiamojo įstatymo nuostatas pritaikė tinkamai, nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.

Prokurorės skunde prašoma baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, tačiau šis skundo argumentas taip pat atmetamas, kadangi K. J. yra išteisintas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas netrukdo teismui vykdyti teisingumą; šio įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios teismą visais atvejais nutraukti procesą remiantis tik formaliu pagrindu. Be to, baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas nėra tokia aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas fiziškai neįmanomas. Todėl kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės terminų suėjimą ir baudžiamojo proceso ar bylos nutraukimą šiuo pagrindu galima tik tada, kai yra procesinė galimybė priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu, nepanaikinus išteisinamojo nuosprendžio, nėra procesinės galimybės priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-29 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-114/2011).

Be to, prokurorė skundžiasi, kad teismas nesivadovavo normomis, kurios reglamentuoja išteisinamojo nuosprendžio surašymą, tai yra BPK 305 str. 3 d., 307 str. 4 d., o vadovavosi BPK 305 str., nenurodydamas šio straipsnio dalies, bei 307 str. 1 d., kurios reglamentuoja apkaltinamojo nuosprendžio surašymą, dėl ko apylinkės teismo nuosprendis turi būti panaikintas. Šiuo aspektu pažymima tai, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog jis vadovaujasi BPK 303 str. 5 d. 1 p., kas reiškia, kad nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Po to nurodė BPK 304 str., kas reglamentuoja įžanginės nuosprendžio dalies surašymo taisykles. BPK 305 str., kaip kad ir teisingai nurodė teismas, reglamentuoja aprašomosios nuosprendžio dalies surašymo tvarką, nors ir nenurodė šio straipsnio dalies, kurioje kalbama apie išteisinamojo nuosprendžio surašymą. Sutinkamai su prokurorės skundo argumentu, ir 307 str. 1 d. įrašyta netiksliai, kadangi turėtų būti 4 šio straipsnio dalis, būtent ji nustato, kas turi atsispindėti išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Tačiau būtina pažymėti ir tai, kad ir tiksliai prokurorė pastebėjo paminėtus nuosprendžio netikslumus, tačiau šie netikslumai nėra esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, ir jie nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu. Tai nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, ir juo labiau tuo nebuvo pažeistos įstatymų garantuotos išteisintojo teisės.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta aukščiau, darytina išvada, jog prokurorės apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.