Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei Daugiabučio namo savininkų bendrijai „Upė“, tretieji asmenys Z. G., A. J., O. V., dėl nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė G. K. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 4 344,30 Eur patirtus nuostolius ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovės vardu yra įregistruotas butas, adresu (duomenys neskelbtini), kurį iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė pageidavo parduoti. 2011 m. kovo 14 d. sudarė preliminarią sutartį (avanso) dėl buto pardavimo už 176 000,00 Lt būsimai pirkėjai R. G., o būsima pirkėja įsipareigojo buto pirkimo-pardavimo sutartį pasirašyti iki 2011 m. birželio 14 d. Ieškovė gavo avansą 4 344,30 Eur bei įsipareigojo, neįvykus sutarčiai dėl jos kaltės, sumokėti būsimai pirkėjai 4 344,30 Eur baudą. Paaiškino, kad sandoris dėl buto pardavimo neįvyko, dėl ieškovės kaltės, nes dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (minėto buto arešto) ji nebegalėjo tęsti buto pardavimo procedūrų ir su būsima pirkėja notariškai sudaryti pirkimo pardavimo sutartį. Todėl ji (ieškovė) būsimai pirkėjai grąžino gautą avansą bei sumokėjo 4 344,30 Eur baudą. Dėl šių priežasčių ieškovės patirta žala dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sudaro 4 344,30 Eur.Atsakovė Daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – DNSB) „Upė“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl neva patirtų nuostolių atlyginimo praėjus 6 metams, po to kai laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011 m. birželio 23 d. Klaipėdos apygardos teismui išnagrinėjus G. K. 2011 m. balandžio 21 d. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutarties. Pažymėjo, kad 2011 m. balandžio 21 d. atskirajame skunde G. K. nieko neminėjo apie sandorį su R. G. dėl G. K. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo-pirkimo sutarties sudarymo ateityje, tai kyla abejonių dėl ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo ir pateiktų įrodymų tikrumo. Tretieji asmenys Z. G., A. J., O. V. pateikė atsiliepimus, kuriuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės G. K. atsakovės Daugiabučio namo savininkų bendrijos „Upė“ naudai 1 500,00 eurų bylinėjimosi išlaidų.Teismas konstatavo, kad nenustatytos būtinosios CPK 147 straipsnio 3 dalies ginčo santykiams taikytinos sąlygos – ieškovės nurodytų nuostolių realumo ir jų priežastinio ryšio su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Be to, ieškovė neįrodė nuostolių realumo. Pagrindo padaryti išvadą, kad avanso sutartis ir prieštaringi liudytojos įrodymai (kurie neatitiko ieškovės paaiškinimų) negali būti vertinama kaip pakankamas ieškovės patirtų nuostolių įrodymas, o nesant kitų įrodymų, ieškinys atmestinas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo ieškovė G. K. prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš daugiabučio namo savininkų bendrijos „Upė“ ieškovei 4 344,30 Eur patirtų nuostolių bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, t. y. civilinę bylą išnagrinėjęs teismas netinkamai vertino civilinėje byloje esančius įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, dėl ko netinkamai taikė materialines teisės normas.Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Nenuginčijus atsakovės kaltės, teismas neturėjo pagrindo ieškovės ieškinio atmesti. Mano, kad kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažintini atsakovės, prašiusios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisėti veiksmai, t. y. bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jos reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti.Ieškinio atmetimas yra būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga, nes atsakovė teikdama ieškinį ir reikšdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo suvokti, kad tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia ieškinio pagrįstumo.Teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose, t. y. ieškinyje teismui ieškovė rėmėsi 2015 m. spalio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-415/2015 suformuluota praktika tokio pobūdžio byloje, pirmosios instancijos teismas į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką neatsižvelgė.Teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, pažeidė Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė DNSB „Upė“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir iš apeliantės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad nenustatytos būtinosios CPK 147 straipsnio 3 dalies ginčo santykiams taikytinos sąlygos – ieškovės nurodytų nuostolių realumo ir jų priežastinio ryšio su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Todėl šiuo atveju ieškovės argumentai dėl nepaneigtos kaltės prezumpcijos teisiškai nereikšmingi, nes šiuo atveju nėra kitų (visų) sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį kilti.Priešingai negu teigia ieškovė, atsakovės kaltę šioje civilinėje byloje paneigia nemaža įrodymų: visų pirma, teismas konstatavo, kad ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų pakeisti laikinąją apsaugos priemonę, nors turėjo tokią galimybę, tačiau to nepadarė, dėl ko atsakovė atleistina nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria jai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, 2011 m. balandžio 21 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriame nieko neminėjo apie sandorį su R. G. dėl jai nuosavybės teise priklausančio buto pardavimo. Analizuojant ieškovės atskirojo skundo argumentus, matyti, kad laikinąsias apsaugos priemones buvo prašoma panaikinti dėl piniginių lėšų apribojimo, dėl ko buvo užkirstas kelias atsakovams atlikti netgi paprasčiausius mokėjimus už komunalinius patarnavimus, tuo tarpu apie jokius sandorius su R. G. nebuvo net užsiminta.Kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo su istorija, kurį į bylą pateikė atsakovė, ieškovei jau 2011 m. kovo 14 d. sudarant avansinę sutartį, jos butas buvo ne tik įkeistas bankui, tačiau jam Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros nutarimu laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d. buvo pritaikytas areštas. Būtent ieškovė yra kalta ir atsakinga dėl neįvykusio sandorio, nes įsipareigojo parduoti butą bei paėmė avansą tuomet, kai neturėjo tam teisės.Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys, nėra vienintelė sąlyga reikalauti nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo. Ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-469/2009, Nr. 3K-3-246/2012). Tą patį pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje.Teismas pagrįstai Avansinę sutartį, kaip rašytinį įrodymą, vertino kaip kitų byloje surinktų įrodymų visumą ir nutarė, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Šiuo atveju atsakovei nebuvo būtinybės ginčyti Avansinę sutartį, o juo labiau, inicijuoti šio dokumento ekspertizę, nes tai buvo netikslinga, užvilkintų procesą, padidintų šalių bylinėjimosi išlaidas. Šiuo atveju dėl kitų byloje surinktų įrodymų konteksto akivaizdu, kad ieškovės pateikta Avansinė sutartis neįrodo jos reiškiamo reikalavimo pagrįstumo ir, net neginčijant šios sutarties, nebuvo pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį.Teismas sprendime pažymėjo, jog detaliai apklausus ieškovę G. K. ir liudytoją R. G., paaiškėjo kad jų parodymai apie sutarties sudarymo, avanso ir baudos sumokėjimo aplinkybes nesutampa ir iš esmės skiriasi. Jie buvo prieštaringi, tiek ieškovė, tiek liudytoja painiojosi savo pasakojimuose bei faktines aplinkybes pasakojo skirtingai. Todėl akivaizdu, kad joks sandoris tarp šių asmenų sudarytas nebuvo, Avansinė sutartis ir raštelis dėl baudos sumokėjimo buvo sudaryti prieš šios civilinės bylos inicijavimą, siekiant nepagrįstai prisiteisti iš atsakovės menamai patirtus nuostolius.Dėl šios bylos konteksto ieškovės nurodyta teisės norma (Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas) negali būti taikoma, nes ginčas toje byloje nebuvo kilęs tarp bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių dėl bendrijos valdymo klausimų, be to, šio įstatymo nuostatose įtvirtintas draudimas naudoti, o ne atlyginti kitos šalies bylinėjimosi procese jau patirtas išlaidas, jei teismo jos pripažįstamos pagrįstomis ir priteisiamos.Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo O. V. apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismas, remdamasis suformuota kasacinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nurodė, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, neatsiranda prievolė atlyginti turtinę žalą.Visi ieškovės teiginiai yra nuginčyti atsakovės į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie be kita ko patvirtina, kad pareikšdama ieškinį, ieškovė neatskleidė teismui tikrųjų aplinkybių, dėl kurių negalėjo ir neturėjo teisės sudaryti sandorio dėl Buto perleidimo kitam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir tinkamai įvertinęs ieškovės pateiktos 2011 m. kovo 14 d. preliminariosios sutarties abejotinas sąlygas bei atsakovės pateiktus valstybinio registro viešuosius duomenis, teisingai konstatavo, jog vienareikšmiškai teigti, kad ieškovė negalėjo buto parduoti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad nenustatytos tokio pobūdžio ginčo santykiams būtinosios taikytinos sąlygos – ieškovės nurodytų nuostolių realumo ir jų priežastinio ryšio su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Todėl ieškovės argumentai dėl nepaneigtos kaltės prezumpcijos yra teisiškai nereikšmingi, nes šiuo atveju ieškovė neįrodė kitų (visų) būtinų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį kilti.Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš ieškovės visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, visapusiškai juos analizavo bei pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą.Atsiliepimu į apeliacinį skundą treteiji asmenys A. J. ir Z. G. apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais kaip ir trečiasis asmuo O. V..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, civilinę bylą išnagrinėjęs teismas netinkamai vertino civilinėje byloje esančius įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, dėl ko netinkamai taikė materialines teisės normas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės teiginiais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai bei išsamiai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria šiems motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių ir motyvų (turinčių reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui), kurie nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl nuostolių, kurie atsirado dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovė reikalavimą atlyginti nuostolius grindė liudytojos parodymais bei rašytiniais dokumentais (teismo sprendimais, nekilnojamojo turto registro išrašu, avansine sutartimi), paaiškinimais, kad sandoris dėl buto pardavimo neįvyko dėl ieškovės (nagrinėjamu atveju atsakovės) kaltės, nes dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (buto arešto) ji nebegalėjo tęsti buto pardavimo procedūrų ir su būsima pirkėja notariškai sudaryti pirkimo pardavimo sutartį, todėl būsimai pirkėjai grąžino gautą avansą bei sumokėjo avansinėje sutartyje numatyto dydžio baudą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo šalių pateiktų įrodymų visumą, konstatavo, kad nenustatytos būtinosios ginčo santykiams taikytinos sąlygos – ieškovės nurodytų nuostolių realumo ir jų priežastinio ryšio su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, bei padarė išvadą, kad avanso sutartis ir prieštaringi liudytojos parodymai negali būti vertinami kaip pakankamas ieškovės patirtų nuostolių įrodymas. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009;2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.)Apeliacinis teismas patikrina apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą ir ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Kadangi ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl to, ar nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo ir teismas pripažino tuos faktus nustatytais, remdamasis į bylą pateiktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino šioje byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų ir kurie patvirtino, kad ieškovė neįrodė, kad patyrė nuostolius dėl atsakovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų, susijusių su ginčo dalyku, visumą, mano, kad ieškovė pati yra atsakinga dėl neįvykusio sandorio, nes Avansine sutartimi įsipareigojo parduoti butą bei paėmė avansą, nors neturėjo tam teisės. Avansinė sutartis sudaryta 2011 m. kovo 14 d., t. y. anksčiau nei atsakovės prašymu teismas 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė, pasirašydama Avansinę sutartį, nurodė, kad parduodamas turtas nėra įkeistas bankui (t. 1, e. b. l. 115-117). Iš ieškovės pateikto 2016 m. sausio 14 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuo 2008 m. balandžio 30 d. minėtam turtui yra įregistruota hipoteka (t. 1, e. b. l. 14-15). Įrodymų, kad hipotekos turėtojas buvo išdavęs ieškovei sutikimą parduoti įkeistą turtą, ieškovė nepateikė. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas turtas buvo pasunkintas ne tik hipoteka, bet ir areštuotas Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros, areštas galiojo nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d. (t. 1, e. b. l. 153-154). Todėl daryti neabejotiną išvadą, kad ieškovė negalėjo parduoti buto tik dėl atsakovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nėra pagrindo.Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas vertino ne tik šalių paaiškinimus, bet ir liudytojos parodymus bei rašytinius dokumentus, iš kurių matyti, kad ieškovės disponavimo teisė nurodytu turtu buvo apribota ne tik dėl teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, bet ir hipotekos bei dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros taikyto arešto. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės paaiškinimus ir liudytojos parodymus, nustatė, kad ieškovės G. K. ir liudytojos R. G. parodymai apie sutarties sudarymo, avanso ir baudos sumokėjimo aplinkybes nesutampa ir iš esmės skiriasi, todėl padarė išvadą, jog avanso sutartis ir prieštaringi liudytojos įrodymai (kurie neatitiko ieškovės paaiškinimų) negali būti vertinama kaip pakankamas ieškovės patirtų nuostolių įrodymas. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato ne tik pagal tiesioginius įrodymus, kurių civilinėse bylose dažnai neįmanoma surinkti, bet ir ištyręs įrodymų visumą bei įvertinęs jų sąsajumą, patikimumą, įrodomąją reikšmę. Teismui nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė nuostolius patyrė būtent dėl atsakovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nes parduodamo turto disponavimo teisė buvo apribota iki ieškovė sudarė Avansinę sutartį ir įsipareigojo parduoti butą. Ieškovė neįrodė, kad nagrinėjamu atveju yra visos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, t. y. kad tarp patirtų nuostolių ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, neatsiranda prievolė atlyginti žalą. Pareiga įrodyti priežastinio ryšio buvimą tarp patirtų nuostolių ir neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) tenka ieškovei. Ieškovė šios pareigos neįvykdė, į bylą nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad nuostolius patyrė būtent dėl atsakovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami pagal visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekstą, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog paminėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų buvo laikytasi, o apeliantė be pakankamo pagrindo apeliaciniame skunde tvirtina priešingai.Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija nepasisako, nes pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju ieškinio senaties netaikė ir ieškinys buvo atmestas ne tuo pagrindu. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovės kaltės konstatavimu ir šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos taikymu, kadangi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, skundžiamo sprendimo motyvuose nenurodė, kad atsakovės veiksmuose nėra kaltės ir kad nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo įrodyti atsakovės kaltę tam, kad įrodyti ieškinio pagrįstumą. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėti būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos būtinosios CPK 147 straipsnio 3 dalies ginčo santykiams taikytinos sąlygos – ieškovės nurodytų nuostolių realumo ir jų priežastinio ryšio su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuostolių, kurie atsirado dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos bylose dėl nuostolių atlyginimo, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 straipsniai). Skundžiamojo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Kadangi apeliacinis skundas netenkintinas, ieškovei (apeliantei) jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovė DNSB „Upė“ pateikė įrodymus apie patirtas 1 000,00 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas (t. 2, e. b. l. 12). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistinos iš ieškovės (apeliantės) G. K..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. K. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovei Daugiabučio namo savininkų bendrijai „Upė“.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.