Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2017-01-19 · Civilinė byla Nr. 2A-17-613/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-01-19
Bylos Nr.
2A-17-613/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Erinija Kazlauskienė, Almantas Padvelskis, Giedrė Seselskytė
Ieškovas
O. L.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. K.
Kategorijos
  • 2.6.8.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-17-613/2017 (S) Teisminio proceso Nr. 2-33-3-00065-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.3; 3.3.1.20
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. L. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016-06-27 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. L. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir J. K. dėl žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą, nurodė, jog J. K. ir dabar jau miręs V. L. susitarė dėl žemės (pagal dabartinę registraciją 0,1558 ha žemės sklypo, unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), namų valdai pasidalijimo ir išpirkimo. Pagal 1994-06-07 susitarimą V. L. išperka 933 kv. m, o J. K. – 549 kv. m. Ieškovė 1995-10-06 iš Lietuvos valstybinio komercinio banko Plungės skyriaus pagal pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybės teise įsigijo 4/5 dalis namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalis namo priklauso jos broliui J. K.. Ieškovei nuosavybės teise priklausanti namo dalis ir ūkiniai pastatai yra ant V. L. išpirktos namų valdos žemės. 2011-07-14 namų valdos žemės sklypas pirkimo–pardavimo sutartimis Nr. 36SU-204 ir Nr. 36SU-205 jos ir atsakovo J. K. buvo išpirktas, atsižvelgiant į 1991-07-09 sklypo pasidalijimą, nors jai turėjo priklausyti didesnis žemės sklypas. Neturėdama specialiųjų žinių, todėl negalėdama žinoti, kad perkamos žemės dalys turėjo būti nustatomos pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį, ji tiksliai vykdė atsakovės – Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų nurodymus, dėl kurių aplaidaus pareigų vykdymo šiuo metu vyksta teisminiai ginčai tarp jos ir J. K.. 2011 metais sudarant pirkimo–pardavimo sutartį jai nebuvo paaiškinta, kad ji turi dar kartą išsipirkti jau V. L. išpirktus 933 kv. m, manė, kad papildomai išsiperka iš valstybės trūkstamą žemės plotą, kad atitiktų kadastrinių matavimų duomenys, nors realiai, atsižvelgiant į jai nuosavybės teise priklausančią namo dalį, jai turėjo priklausyti 1248 kv. m. Kadangi buvo suklaidinta Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų, nežinojo, kad galėjo ir turėjo išsipirkti didesnį žemės sklypo plotą, buvo suklaidinta dėl pirkimo–pardavimo sutarties dalyko, dėl savo išsilavinimo net negalėjo įtarti, kad atsakovės darbuotojai neatskleidė būtinos sandoriui sudaryti informacijos, kad nebuvo vadovautasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-04-27 nutarimo Nr. 494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ pakeitimo“ 7 punkto nuostatomis, kurios imperatyviai numato, kad kiekvieno bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio dalį. Prašė pripažinti 2011-07-14 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 36SU-205 ir Nr. 36SU negaliojančiomis, kaip sudarytas dėl suklydimo, taip pat pripažinti O. L. teisę 2011 m. kainomis išpirkti iš valstybės 4/5 dalis žemės, t. y. 1246 kv. m sklypo, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyrių sudaryti naują valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, atsižvelgiant į O. L. bei J. K. nuosavybės teise priklausančias gyvenamojo namo dalis, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Plungės rajono apylinkės teismas 2016-06-27 sprendimu ieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iš 1994-06-07 J. K. ir V. L. pasirašyto susitarimo matyti, jog jie susitarė išsipirkti žemę namų valdai taip: J. K. – 549 kv. m, V. L. – 933 kv. m, už tokio dydžio sklypus sumokėjo vienkartinėmis išmokomis. V. L. priklausiusią namų valdos dalį įsigijus ieškovei O. L., 2011-04-14 ieškovė ir atsakovas J. K. pateikė prašymus, kad jiems priklausančios namų valdos žemės sklypo dalys būtų nustatytos vadovaujantis minėtu 1994-06-07 susitarimu. Šie duomenys patvirtina, jog O. L. buvo žinoma apie J. K. ir V. L. susitarimą ir jame nustatytas žemės sklypo dalis, O. L. sutiko su buvusių bendraturčių susitarimu.Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registre įregistruotos bendraturčių turimos gyvenamojo namo idealiosios dalys – 1/5 dalis atsakovo J. K. ir 4/5 dalys ieškovės O. L., kuriomis savo reikalavimus grindžia ieškovė, neatitinka esamos faktinės padėties. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog sudarant susitarimą dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu, pagal 1994-06-07 susitarimą J. K. atiteko 37 proc., V. L. 63 proc. bendro 1482 kv. m žemės ploto, t. y. susitarime numatyti žemės sklypo dalių dydžiai artimi šalių gyvenamojo namo faktiniam dalių dydžiui, po kadastrinių matavimų nuo bendro 1558 kv. m ploto ši proporcija buvo išlaikyta. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovei šios aplinkybės dėl faktiškai valdomų nuosavybės dalių turėjo būti žinomos.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teisme gautas ieškovės O. L. (toliau – apeliantė) apeliacinis skundas. Apeliantė prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2016-6-27 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas, nes pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, peržengė ieškinio ribas apie tai nepranešęs proceso dalyviams, tokiu būdu pažeisdamas apeliantės teisę į teisingą teismą bei nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Plungės rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat pažeidė procesines teisės normas, susijusias su įrodymu vertinimu. Spręsdamas klausimą dėl 2011-07-14 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių Nr. 36SU-205 ir Nr. 36SU-204 pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo įtakos, pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jog ginčijamos sutartys buvo sudarytos remiantis negaliojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostatomis.Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl namo, nuosavybės teise priklausančio J. K. ir apeliantei, pasisakė dėl naudojimosi namu faktinės padėties, kas nebuvo ieškinio dalykas. Pirmosios instancijos teismas, peržengdamas ieškinio ribas, ignoruodamas Registrų centro pateiktus oficialius duomenis (išrašus), rėmėsi neįregistruotais projektais bei praktiškai išsprendė faktinio naudojimosi namu klausimą. Apeliantė pažymi, jog ieškinio reikalavimai buvo grindžiami oficialiais Registrų centro duomenimis, kurie įstatymų nustatyta tvarka nėra paneigti, tačiau neatitiktis faktinei padėčiai konstatuojama atsakovo J. K. paaiškinimais, kad jis, neturėdamas atitinkamų leidimų, neteisėtai padidino savo namo dalies plotą, o atlikti pertvarkymai nebuvo nustatyta tvarka įregistruoti. Nagrinėjamu atveju pripažindamas J. K. didesnį namo dalies plotą Plungės rajono apylinkės teismas iš esmės nustatė juridinį faktą ir pripažino nelegaliai atlikto namo dalies ploto padidinimo teisėtumą. Skundžiamas sprendimas, kuriuo įteisinami J. K. atlikti veiksmai, neleistinai didinant jam priklausančios namo dalies plotą, kas vėliau tapo pagrindu atmesti apeliantės ieškinį, apeliantei tapo siurpriziniu tiek įrodymų tyrimo, tiek teisės taikymo aspektu.Priimdamas sprendimą ir vykdydamas teisingumą pirmosios instancijos teismas net nesant tokio reikalavimo paneigia oficialius Registrų centro registruotus duomenis, nors teismui žinoma, kad žemės sklypo ribų nustatymas ir apeliantės bei atsakovo J. K. bendrai valdomo namo atidalijimas yra kitos teismo žinioje esančios bylos (Nr. 2-22-225/2016), kuri šiuo metu yra sustabdyta, dalykas.Apeliantė nėra ir nebuvo V. L. valios patikėtinė, jai nebuvo privaloma V. L. valia išpirkti (ar neišpirkti) konkrečią dalį valstybinės žemės. Apeliantė įsigijo 4/5 gyvenamojo namo dalis, atitinkamai turėjo būti skaičiuojamas ir išperkamos iš valstybės žemės sklypo plotas.Teisme gautas atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM) atsiliepimas į apeliacinį skundą, atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Apeliacinio skundo argumentas, kad buvo peržengtos ieškinio ribos, nepagrįstas.Apeliantė nurodo, jog priimtas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM manymu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šalių procesinius dokumentus, bylos medžiagą, visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė faktines bylos aplinkybes. Apeliantės skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir bylą iš esmės išsprendė teisingai.Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad nagrinėdamas ieškinį teismas negalėjo remtis Gyvenamųjų patalpų atidalijimo projektu, atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM pažymi, jog minėtą dokumentą teismui pateikė būtent apeliantė.Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM nesutinka su apeliantės teiginiu, jog 1994-06-07 sutikimas dėl išperkamos ir pasidalijamos tarp J. K. ir V. L. žemės nepatvirtintas notaro. Pažymi, jog sutikimas patvirtintas Plungės rajono Babrungo apylinkės viršaičio J. D., kurio patvirtinimas ir liudijimas, kad susitarimą sudariusių asmenų parašai yra tikri, yra prilyginamas notaro patvirtinimui, nes tuo metu tokia teisė buvo suteikta ir apylinkių viršaičiams bei jų pavaduotojams. Plungės rajono apylinkės viršaitis 1993-04-26 potvarkiu Nr. 34 atsakovui J. K. skyrė 549 kv. m žemės sklypą namų valdai, o 1994-06-07 potvarkiu Nr. 23 V. L. – 933 kv. m. tiek V. L., tiek J. K. už tokius plotus ir sumokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis. Iš apeliantės pateikto VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad vėliau, praėjus vieneriems metams (1995-10-06 pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 7458), statinius iš V. L. įsigijo apeliantė. O. L. dėl žemės privatizavimo daugelį metų nesikreipė. Apeliantės teiginys, jog apeliantei įsigijus statinius iš V. L. vėliau buvo inicijuotas kitas privatizavimo procesas, yra nepagrįstas ir neteisingas.Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM taip pat nesutinka ir su apeliantės teiginiu, jog 1994-06-07 V. L. pasirašytas sutikimas nėra privalomas apeliantei. Atsakovė pažymi, jog pagal minėtą sutikimą J. K. ir V. L. susitarė ir pasidalijo žemės sklypą, sumokėjo už žemės sklypo dalis pagal minėtą susitarimą ir naudojosi tokiomis žemės sklypo dalimis, pažymi, jog daugelį metų tokia žemės sklypo dalimi naudojosi ir apeliantė.Teisme taip pat gautas atsakovo J. K. teisių perėmėjo V. K. atsiliepimas į apeliacinį skundą. Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundo netenkinti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą – 200 Eur. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė tik nagrinėjant bylą dėl žemės sklypo atidalijimo pradėjo reikšti pretenzijas į J. K. naudojamą žemės sklypo dalį.Sudarydami valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, tiek J. K., tiek apeliantė žinojo, kokias sklypo dalis perka, žemės įgijimo asmeninės nuosavybės teise procesas tęsėsi gana ilgai, buvo išaiškinta ir tai, kad atlikus kadastrinius sklypo matavimus sklypo plotas pakito ir didesnis žemės sklypo plotas turi būti pasidalytas. Tai J. K. su apeliantė ir padarė.J. K. užsakymu VĮ Registrų centras atliko gyvenamojo namo bendraturčių valdomų dalių apskaičiavimą, iš kurio išeina, kad jo nuosavybę sudaro 13/25 dalių, o apeliantės – 12/25 dalių. Bylos nagrinėjimo metu apeliantės iniciatyva buvo pateiktas jos užsakytas gyvenamojo namo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektas, iš kurio išeina, kad apeliantės naudojamas gyvenamojo namo plotas sudaro 59 proc., o J. K. – 41 proc.Atsakovas V. K. sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog netgi panaikinus sutartį apeliantės nurodytais pagrindais, būtų sukurta situacija, kai atsakovo J. K. teisių perėmėjai galėtų teikti ieškinį dėl gyvenamojo namo dalių perskaičiavimo, nes palikėjas teisėtai yra padidinęs savo dalį ir po atidalijimo nuo 1/5 dalies, kuri šiuo metu yra formaliai įregistruota, jo dalis gerokai padidėtų. Tai reiškia, kad apeliantė tokiomis proporcijomis, kuriomis siūlo nustatyti išperkamo žemės sklypo dalį, įsigyti negalėtų.Apeliantė teismui 2016-10-25 pateikė rašytinius paaiškinimus. Apeliantė nesutinka su atsakovo V. K. teiginiu, jog apeliantė tik nagrinėjant bylą dėl žemės sklypo atidalijimo pradėjo reikšti pretenzijas į J. K. naudojamą žemės sklypo dalį. Apeliantė pažymi, jog ne apeliantė, o J. K. kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo padalijimo, vėliau ieškinio reikalavimus pakeitė, prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką.Apeliantė taip pat nesutinka su atsakovo V. K. atsiliepime nurodytu teiginiu, jog J. K. užsakymu VĮ Registrų centras atliko gyvenamojo namo bendraturčių valdomų dalių apskaičiavimą. Apeliantė pažymi, jog bendraturčių valdomo pastato dalių skaičiavimas atliktas V. K. prašymu, dalys apskaičiuotos pagal V. K. pasiūlymą. Pažymi, jog apskaičiuotos dalys yra tik projektas, kuris įstatymų nustatyta tvarka nėra įregistruotas Registrų centre. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, vengdama atsakomybės dėl savo kaltų veiksmų taikant negaliojantį teisės aktą sudarant sutartį, bando suklaidinti teismą. Pirmą valstybinės žemės privatizavimo procesą pradėjo V. L., tačiau Nacionalinė žemės tarnyba jo taip ir neužbaigė. Vėliau apeliantė, įsigijusi 4/5 namo dalis, inicijavo kitą valstybinės žemės privatizavimo procesą, kurio metu turėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-04-27 nutarimo Nr. 494 nuostatos. Apeliantė teigia, jog ji nebuvo V. L. teisių perėmėja ar jo turto paveldėtoja, todėl negalėjo perimti jo anksčiau pradėtų veiksmų ar prisiimti įsipareigojimų. 4/5 namo dalis apeliantė pirko iš banko, o dėl žemės sklypo dalies išsipirkimo kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą. Akcentuoja, jog Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM turėjo būti žinoma apie 1994-06-07 susitarimą padalyti žemės sklypą tarp J. K. ir V. L., tačiau sudarydama su apeliante valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM apie jį net neužsiminė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.Apeliantė teigia, jog ji nėra ir nebuvo V. L. valios patikėtinė, jai nebuvo privaloma V. L. valia išpirkti (ar neišpirkti) konkrečią dalį valstybinės žemės. Apeliantė įsigijo 4/5 gyvenamojo namo dalis, atitinkamai turėjo būti skaičiuojamas ir išperkamos iš valstybės žemės sklypo plotas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, jog apeliantė ne, kaip ji teigia, pradėjo naują valstybinės žemės privatizavimo procesą, o tęsė 1994 metais V. L. pradėtą valstybinės žemės privatizavimo procesą. Tokią išvadą patvirtina: 1) 1996-01-05 pažyma Nr. 3 (b. l. 7), kurioje nurodoma, jog O. L. nupirktas namas ir ūkiniai pastatai yra ant L. V. išpirktos 933 kv. m namų valdos žemės; 2) 1996-02-26 prašymas (b. l. 8), jame V. L. prašo įskaityti O. L. jo sumokėtus investicinius čekius už 933 kv. m namų valdą (duomenys neskelbtini); 3) 2011-07-14 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 36SU-204 (b. l. 11–12), jos 4 punkte nustatyta, jog už perkamą žemės sklypo dalį sumokėta taip pat ir 12,24 Lt? valstybės vienkartinių išmokų, patvirtintų 1994-08-03 Lietuvos taupomojo banko Plungės skyriaus antspaudu. Pažymėtina, jog 1996-01-05 pažymoje mokėjimas taip pat patvirtintas 1994-08-03 Plungės taupomojo banko pranešimu Nr. 7487; 4) 1994-08-03 mokėjimo patvirtinimas (b. l. 51), iš kurio matyti, jog Plungės miesto (rajono) valdyba nurodo (apeliantei): „Jūsų perkamo žemės sklypo kaina pagal įkainojimo aktą yra 12,24 inv. litais“. Šis dokumentas taip pat patvirtintas 1994-08-03 Lietuvos taupomojo banko Plungės skyriaus antspaudu. Iš minėto dokumento akivaizdu, jog už perkamą žemės sklypo dalį V. L. sumokėjo investiciniais čekiais 12,24 Lt. Kaip jau minėta, 2011-07-14 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 36SU-204 (b. l. 11–12) sudaryta tarp Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM direktoriaus įgalioto Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriaus, bei O. L., remiantis būtent V. L. mokėjimu už 933 kv. m sklypo dalį, apeliantė, sudarydama 2011-07-14 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 36SU-204, žinojo, jog ši sutartis sudaroma V. L. sudarytų dokumentų dėl 933 kv. m žemės sklypo dalies pagrindu. Dar daugiau – 2007-08-02 prašyme dėl namų valdos įteisinimo (b. l. 54) apeliantė prašo suprojektuoti ir įteisinti namų valdos sklypą (duomenys neskelbtini). Prašyme apeliantė taip pat nurodo, jog už 0,0933 ha plotą V. L. buvo sumokėjęs valstybės vienkartinėmis išmokomis, kurias perleido apeliantei. Byloje pateiktas 2011-04-14 prašymas (b. l. 66), kuriame apeliantė Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriaus prašo jai ir namo bendraturčiui J. K. priklausančios namų valdos dalis nustatyti vadovaujantis 1994-06-07 tarpusavio susitarimu. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliantės argumentus, jog ji nėra V. L. teisių perėmėja, jog ji pradėjo naują valstybinės žemės privatizavimo procesą, o ne tęsė V. L. pradėtąjį, atmeta kaip nepagrįstus. Kadangi 1994-06-07 susitarimas nėra nuginčytas, yra galiojantis, tai nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti minėto susitarimo pagrindu sudarytas 2011-07-14 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 36SU-204 bei Nr. 36SU-205. Apeliantė, siekdama nuginčyti minėtas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, turėtų nuginčyti 1994-06-07 susitarimą, tačiau pažymėtina, jog šio susitarimo nuginčijimui yra suėjęs bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).Vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra tas, jog 2011-07-14 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos remiantis negaliojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostatomis.2011-07-14 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys Nr. 36SU-204 (b. l. 11–12) ir Nr. 36SU-205 (b. l. 14–15) sudarytos, be kita ko, taip pat remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 (1995-12-29 nutarimo Nr. 1640 redakcija) (sutarčių 3.2 punktas). Sutiktina su apeliante, jog 2011 metais sudarant Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 36SU-204 ir Nr. 36SU-205 galiojo ne 1995-12-29 nutarimo Nr. 1640 redakcija, o 1997-04-28 nutarimo Nr. 414 redakcija, galiojusi nuo 1997-05-03 iki 2011-07-17, tačiau šis Vyriausybės nutarimas nustato specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, bet nereglamentuoja valstybinės žemės privatizavimo santykių, todėl konstatuotina, jog šis nutarimas neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant valstybinės žemės privatizavimo, privatizuojamo sklypo dalių dydžių nustatymo klausimus, todėl šis apeliantės argumentas teisiškai nereikšmingas sprendžiant dėl apeliantės privatizuotos valstybinės žemės sklypo dalies dydžio. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl namo, nuosavybės teise priklausančio V. K. (J. K. teisių perėmėjui) ir apeliantei, pasisakė dėl naudojimosi namu faktinės padėties, kas nebuvo ieškinio dalykas. Skundžiamas sprendimas, kuriuo įteisinami J. K. atlikti veiksmai neleistinai didinant jam priklausančios namo dalies plotą, kas vėliau tapo pagrindu atmesti apeliantės ieškinį, apeliantei tapo siurpriziniu tiek įrodymų tyrimo, tiek teisės taikymo aspektu.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra įtvirtintos CPK 176–185 straipsniuose. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011).Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009;2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Visų pirma pažymėtina, jog Gyvenamųjų patalpų atidalijimo projektą teismui teikė pati apeliantė. Kaip jau nurodyta, teismas privalo tirti ir įvertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą bei įrodymų visetą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino byloje esantį Gyvenamųjų patalpų atidalijimo projektą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas įteisino J. K. atliktus veiksmus neleistinai didinant jam priklausančio namo dalies plotą, kas vėliau tapo pagrindu atmesti apeliantės ieškinį. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ne tik Gyvenamųjų patalpų atidalijimo projektą, teismas tyrė ir vertino visus byloje esančius tiek apeliantės, tiek atsakovų pateiktus rašytinius įrodymus, o sprendimą priėmė įvertinęs byloje kiekvieną įrodymą atskirai bei įrodymų visetą, taip pat remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog vertindamas į bylą pateiktą Gyvenamųjų patalpų atidalijimo projektą, pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes, o ne, kaip teigia apeliantė, įteisino J. K. atliktus veiksmus neleistinai didinant jam priklausančios namo dalies plotą, kas vėliau tapo pagrindu atmesti apeliantės ieškinį. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą ieškinį atmesti ne vien tik remdamasis Gyvenamųjų patalpų atidalijimo projektu, bet ir byloje esančių įrodymų visetu, šalių paaiškinimais teismo proceso metu, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos įrodymų tyrimo ir vertinimo bylose praktikos.Taip pat nesutiktina su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas paneigė oficialius Registro centre registruotus duomenis. Byloje yra pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016-01-18 išrašas (b. l. 92–94), jo 4.4 punkte nurodyta, jog O. L. nuosavybės teise priklauso 4/5 dalys pastato, o 4.5 punkte nurodyta, jog J. K. priklauso 1/5 dalis pastato. Pažymėtina, jog ginčo nagrinėjamoje byloje dėl pastato dalių priklausymo bylos šalims nebuvo, todėl šis klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas paneigė oficialius Registrų centre įregistruotus duomenis. Pirmosios instancijos teismas sprendė būtent dėl žemės sklypo dalių priklausymo apeliantei bei J. K., o ne dėl pastato dalių priklausymo minėtiems asmenims, todėl šis apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kadangi apeliacinis skundas netenkintinas, apeliantei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovas pateikė įrodymus apie patirtas 200 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas (b. l. 144). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistinos iš apeliantės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2016-06-27 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini), iš O. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini), 200 (du šimtus) Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

TeisėjaiErinija KazlauskienėAlmantas PadvelskisGiedrė Seselskytė