Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas JaliniauskasTeisėja Daiva JankauskienėBaudžiamosios bylos Nr. 1A-84-317-2014Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00205-2011-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1.; 1.2.18.10.; 1.2.18.11.; 1.2.29.1.; 2.4.7.

2014 m. gegužės 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Rasai Verdnikovienei, išteisintiesiems V. R., E. R., gynėjui advokatui Edvinui Sergaičiui, civilinio ieškovo atstovams-advokatams A. V., M. D., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Rasos Verdnikovienės ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo-advokato A. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. R., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 str., dėl nusikalstamos veikos numatytos LR BK 223 str. 1 d. padarymo nuo baudžiamosios atsakomybės atleista dėl mažareikšmiškumo; E. R. pagal LR BK 222 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. išteisinta jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

V. R. pagal LR BK 183 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių;

UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys dėl 3444 Lt turtinės žalos – paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė prašė Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti V. R. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 183 str. 1 d. bei skirti jam 15 MGL (1950 Lt) baudą. Į bausmę įskaityti sulaikyme išbūtą laiką. Taip pat prašo pripažinti E. R. kalta padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 223 str. 1 d. bei skirti jai 3 MGL (390 Lt) baudą; pripažinti E. R. kalta padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 222 str. 1 d. bei skirti jai 4 MGL (520 Lt) baudą; pripažinti E. R. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 str. 1d. bei skirti jai 3 MGL (390 Lt) baudą. Vadovaujantis LR BK 63 str. 3 d., E. R. skirtas bausmes subendrinti, ir galutinę bausmę jai skirti 10 MGL (1300 Lt) baudą. Prokurorė taip pat prašė tenkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti iš V. R. 3444 Lt žalai atlyginti.

Esant nustatytoms šioms faktinėms aplinkybėms, bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nesiėmė jokių veiksmų dėl kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimo pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką (LR BPK 256 str. 2 d.) ir dėl to Skundžiamame nuosprendyje iš viso nepasisakė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. R. veiksmais – klastojant „(duomenys neskelbtini)“ elektroninio prekių registro duomenis, imituojant didelio kiekio MRT ir modemo pardavimą ir nurašymą vidury nakties, sudarant fiktyvų sandorį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir išrašant fiktyvią ir tikrovės neatitinkančią PVM sąskaitą-faktūrą atgaline data – buvo iš esmės apsunkinta ir net eliminuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimybė apginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nes pagrįsta teigti, kad V. R. klastojo duomenis turėdamas tikslą ir siekdamas, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėtų atkurti savo pažeistų teisių civilinio proceso tvarka. Todėl tokie V. R. veiksmai peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir pateko į baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių sritį, o atkurti pažeistas UAB „(duomenys neskelbtini)“ teises tapo įmanoma tik baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso priemonėmis. Kuomet yra suklastoti dokumentai bei elektroninis prekių registras, tik baudžiamojoje byloje, atliekant atitinkamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo galima nustatyti objektyvią tiesą ir atkurti pažeistą UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisę. Turto savininkas UAB „(duomenys neskelbtini)“ be kreipimosi į teisėsaugos institucijas neturėjo realių galimybių susigrąžinti turto, kurį pasisavino V. R., ir tik dėl pradėto ikiteisminio tyrimo V. R. grąžino dalį pasisavinto turto, kurio grąžinti kitu atveju neketino.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai neištyrė visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, ir dėl to Skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai išteisino V. R., o civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu. V. R. atlikti veiksmai yra neteisėti, sudarantys pagrindą susijusiai civilinei atsakomybei kilti, nes priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis. Atsižvelgiant į šiame apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl V. R. baudžiamosios atsakomybės, priėmus V. R. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys yra tenkintinas visiškai (LR BPK 115 str. 1 d.).

Kolegija, išklausiusi išteisintuosius bei jų gynėją, prašiusius apeliacinius skundus atmesti, prokurorę ir civilinio ieškovo atstovą – prašiusius apeliacinius skundus tenkinti, įvertinusi visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.

Kolegijos nuomone, sprendžiant E. R. ir V. R. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teismas pagrįstai pripažino, kad V. R. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o E. R. nepadarė veikų numatytų Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., todėl pagrįstai juos išteisino. Kolegija konstatuoja, jog E. R. pagrįstai pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 223 str. 1 d. ir, vadovaujantis galiojančiu įstatymu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo.

Dėl E. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 223 str. 1 d., 222 str. 1 d. ir 300 str. 1 d.

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutikdama su apylinkės teismo vertinimu dėl E. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pagrinde remiasi specialistės duota išvada ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje jos duotais parodymais, kuri, anot prokurorės, įrodo, kad E. R. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 223 straipsnio 1 d., 222 str. 1 d. ir 300 str. 1 d.

E. R. pripažinta kalta, kad nuo 2010-10-01 – 2011-03-14, dirbdama UAB ,,R. B.“ direktore bei būdama atsakinga už apskaitos organizavimą: neužtikrino, kad tyrimui būtų pateikta UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ išrašyta PVM sąskaita faktūra MOD 2011029, kuri nurodyta pajamavimo orderyje; neužtikrino, kad UAB ,,R. B.“ perdavusi telefonų aparatus UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, UAB ,, (duomenys neskelbtini) ‘, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ būtų išrašytos PVM sąskaitos faktūros, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB ,,R. B.“ laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-03-14 veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, E. R. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleista dėl mažareikšmiškumo. Teismas iš E. R. pareikšto kaltinimo pašalino tai, kad ji neužtikrino, kad UAB „R. B.“ 2011 m. vasario mėnesio pajamų orderyje būtų įrašyta 194 vnt. telefonų aparatų, kurių pardavimui UAB „R. B.“ 2011-02-03 data įformino PVM sąskaitą faktūrą RES Nr. 0588 UAB „(duomenys neskelbtini)“; neužtikrino, kad UAB „R. B.“ 2011 m. vasario mėn. skolų suderinimo aktas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų pateiktas tyrimui; neužtikrino, kad UAB „R. B.“ tyrimui būtų pateiktos sutartyje numatytos ataskaitos apie per mėnesį parduotus telefonus; neužtikrino, kad UAB „R. B.“ tyrimui pateiktų kovo mėnesį gautas ir išrašytas PVM sąskaitas faktūras, taip pat ir debetinę PVM sąskaitą faktūrą DB RPL 001.

Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nei bendrovei, tvarkančiai buhalterinę apskaitą, nei tyrimą atliekančiai specialistei nebuvo pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašyta PVM sąskaita-faktūra MOD 2011029, kuri nurodyta pajamavimo orderyje. Taip pat tyrimui nepateiktos, nes galimai nebuvo išrašytos, sąskaitos faktūros dėl telefonų, parduotų UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. Teismas nustatė, kad UAB „R. B.“ direktorė neturėjo galimybės į 2011 m. vasario mėnesio pajamų orderį įrašyti 194 vnt. telefonų aparatų, kadangi, nors ir buvo įformintas šių telefonų pardavimas, bet UAB „(duomenys neskelbtini)“ liko nepatvirtintas. Dėl tų pačių priežasčių UAB ,,R. B.“ direktorė E. R. negalėjo pateikti 2011 m. vasario mėnesio skolų suderinimo akto, kadangi pagal sutartį jis turi būti pasirašomas iki kito mėnesio 5 dienos, o įmonės dokumentai buvo paimti 2011 m. vasario mėn. 21 d. UAB „R. B.“ sugrąžinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes, esant sulaikytam parduotuvės administratoriui V. R., buvo sutrikdytas įmonės darbas ir faktiškai įmonė veiklos nevykdė. Dėl šių aplinkybių, teismas padarė išvadą, kad negalėjo būti užtikrintas kovo mėnesį gautų ir išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pateikimas, taip pat sutartyje numatytos ataskaitos apie per mėnesį parduotus telefonus pateikimas, nes kovo mėnesį įmonė, ne tik nevykdė veiklos, tačiau ir neturėjo dokumentų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su tokiomis apylinkės teismo išvadomis. Prokurorės apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių duomenų paneigiančių apylinkės teismo padarytas išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi. Vertinant specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. Šioje byloje specialistė dėl UAB „R. B.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pateikė dvi specialisto išvadas – 2011-07-05 ir 2011-12-22, kuriose tiriamasis buvo 2010-10-11 – 2011-03-14 laikotarpis. Specialistei nebuvo pateikta didelis kiekis dokumentų, kurių specialistė reikalavo, tam, kad nustatytų UAB „R. B.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Atkreiptinas dėmesys, kad specialistė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad ataskaitinis laikotarpis yra mėnuo, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės UAB „R. B.“ visus buhalterinius dokumentus pateikė 2011-02-25 (2 t. 17 b. l.), t.y. dar nesibaigus kalendoriniam mėnesiui – ataskaitiniam laikotarpiui. Todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė, kad aplinkybės, jog buvo nepateikta dalis reikalaujamų dokumentų, kuriais galima būtų nustatyti įmonės UAB „R. B.“ įsipareigojimus tiriamuoju laikotarpiu, nuo E. R. nepriklausė, nes nei ji, nei jos samdyta buhalterinė įmonė tuo metu jau nebeturėjo jokių buhalterinių dokumentų. Todėl akivaizdu, jog ji neturėjo galimybės įrašyti į 2011 m. vasario mėnesio pajamų orderį 194 vnt. telefonų aparatų, pateikti tyrimui suderinimo akto, ataskaitos apie per mėnesį parduotus telefonus bei kovo mėnesio gautų ir išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, debetinės PVM sąskaitos faktūros DB RPL 001, nes nuo 2011-02-18 įmonė faktiškai nebevykdė veiklos – neturėjo nei įmonės dokumentų, nei prekių, kurias galėtų realizuoti.

E. R. buvo kaltinama pagal LR BK 222 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., t.y. tuo, jog laikotarpiu nuo 2010-10-01 iki 2011-03-14, dirbdama UAB ,,R. B.“ direktore bei būdama atsakinga už apskaitos organizavimą nesivadovavo ,,Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių“ 12 punktu, kuriame nurodyta, kaip turi būti formuojamas PVM sąskaitos faktūros numeris, o PVM sąskaitoje faktūroje RES Nr. 0588 nurodyta ankstesnė data, nei mažesnio numerio sąskaitų faktūrų datos. Taip pat PVM sąskaitoje faktūroje RES Nr. 0588 nurodyta jos išrašymo data 2011-02-03 neatitinka prekių perdavimo – priėmimo akto datos. Prekių perdavimo-priėmimo akto data 2011-02-18, t.y. PVM sąskaita faktūra RES Nr. 0588 buvo išrašyta ne 2011-02-03, t.y. ne tą dieną, kuri PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta kaip jų išrašymo data ir joje fiksuota ūkinė operacija telefonų pardavimas įvyko ne 2011-02-03, tokiu būdu apgaulingai tvarkė UAB ,,R. B.“ buhalterinę apskaitą bei suklastojo PVM sąskaitą faktūrą RES Nr. 0588 dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB ,,R. B.“ laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-03-14 veiklos, turto įsipareigojimų dydžio. Dėl šių nusikalstamų veikų E. R. apylinkės teismo nuosprendžiu išteisinta.

Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad E. R. kaltė dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo (LR BK 222 str. 1 d.) neatsiejama nuo dokumento suklastojimo (LR BK 300 str. 1 d.). Teismas padarė išvadą, kad telefonai buvo gauti, ūkinė operacija realiai įvykusi, vėliau, pagal Nr. 0588 sąskaitą faktūrą parduoti telefonai buvo grąžinti ,,R. B.“. Dėl šių telefonų tarp pardavėjo UAB ,,R. B.“ ir pirkėjo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ jokių ginčų nekilo, todėl daryti išvadą, kad kaltinime nurodytoje PVM sąskaitoje faktūroje RES Nr. 0588 buvo įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, kas yra būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. kilti, nėra pagrindo. Šios sąskaitos įtraukimu į buhalterinę apskaitą nebuvo siekiama kokių nors tikslų, mažinant įmonės mokestinę naštą ar siekiant išvengti kokių nors mokėjimų. Nenustačius, jog sąskaita faktūra suklastota, apylinkės teismui nebuvo pagrindo nagrinėti kaltinime nurodytos aplinkybės, jog dėl sąskaitoje faktūroje nurodyto netikslaus ūkinės operacijos laiko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB ,,R. B.“ turto, veiklos ir įsipareigojimų dydžio. Buhalterinės apskaitos dokumentuose nebuvo įtvirtinti melagingi duomenys, todėl nėra pagrindo teigti, jog E. R. suklastojo ar panaudojo žinomai suklastotą PVM sąskaitą-faktūrą bei įtraukdama į buhalterinę apskaitą apgaulingai ją tvarkė. Prokurorės apeliaciniame skunde dėl šių nusikalstamų veikų taip pat nėra nurodyta jokių duomenų paneigiančių apylinkės teismo padarytas išvadas.

Prokuratūros skunde pabrėžiama, kad UAB „R. B.“ išrašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą 2011-02-03, kurią minėtai bendrovei pateikė tik 2011-03-14. Teisėjų kolegija nesutinka su pateiktais duomenimis, bei atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašai iš „Gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registro“ 2011 m. vasario mėnesio (2 t. 91 b. l.) ir 2011 m. kovo mėnesio (2 t. 93 b. l.), kuriose atitinkamai yra fiksuojamos iš UAB „R. B.“ gautos PVM sąskaitos faktūros. Vasario mėnesio registre įrašyta, kad 2011-02-03 yra gauta UAB „R. B.“ sąskaita faktūra – 80962,81 Lt sumai (suma be PVM) ir kovo mėnesio registre 2011-03-14 yra gauta UAB „R. B.“ sąskaita faktūra – -80962,81 Lt sumai (suma be PVM). Kaip matyti tai neatitinka skunde nurodyto fakto, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita faktūra buvo pateikta tik 2011-03-14. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp UAB „R. B.“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011-01-15 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Pardavėjas UAB „R. B.“ išrašė 2011-02-03 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0588, kurioje yra nurodyta, kad pirkėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo 194 vnt. prekių ir ją pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ją užfiksavo savo „Gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registre“. 2011-02-18 prekių priėmimo-perdavimo aktu buvo perduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ jos įsigytos prekės, bet UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepatvirtinus šio pardavimo, 2011-03-14 buvo išrašyta debetinė PVM sąskaita faktūra DB RPL 001 (grąžinama, pagal PVM sąskaitą faktūrą serija RES Nr. 0588 2011-02-03) bei prekių priėmimo–perdavimo aktas, kuriais buvo grąžintos prekės UAB „R. B.“ – 194 vienetai mobilaus ryšio priemonių. Taigi, iš to kas išdėstyta, matyti, jog buvo išrašytos dvi sąskaitos faktūros ir abi pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ – viena patvirtinti 194 vienetų mobilaus ryšio priemonių pirkimą, o kita-patvirtinti tų pačių mobilaus ryšio priemonių grąžinimą.

Tiek prokurorės, tiek civilinio ieškovo apeliaciniuose skunduose išreikšta pozicija apie E. R. buvimą tik formalia UAB „R. B.“ direktore laikytina nepagrįsta, nes kaip matyti iš bylos duomenų, kad UAB „R. B.“ direktorė E. R. atlikdavo direktorės funkcijas – pasirašydavo sutartis su įmonėmis, su kuriomis bendradarbiaudavo, rūpinosi buhalterinės apskaitos savalaikiu tvarkymu, darbuotojų priėmimu ir atleidimu ir pan. Vien tai, kad UAB „R. B.“ darbuotojai laikė V. R. vadovu, nesudaro pagrindo laikyti E. R. tik formalia direktore, nes, atsižvelgiant į kiekvienos įmonės darbo specifiką, kiekvienas darbuotojas turi savo darbines funkcijas ir kiekvienoje įmonėje yra skirtingas darbų pasiskirstymas.

Dėl V. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 183 str. 1 d.

Prokurorės ir civilinio ieškovo apeliaciniuose skunduose nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis ir prašoma pripažinti V. R. kaltu pagal LR BK 183 str. 1 d. Civilinis ieškovas apeliaciniame skunde pasisako apie V. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos galimą kvalifikacijos keitimą.

Pagal BK 312 straipsnio 3 dalies nuostatas civilinis ieškovas turi teisę apskųsti nuosprendį tik dėl civilinio ieškinio. Taigi, civilinio ieškovo argumentai, susiję su nuosprendžio pagrįstumo tikrinimu, įrodymų vertinimu, kaltinimo keitimu, nesudaro baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyko, todėl turėtų būti palikti nenagrinėti. Kita vertus civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje atmetimas, patenkinimas ar palikimas nenagrinėtu yra susijęs su kaltės klausimo išsprendimu. Todėl į civilinio ieškovo apeliacinio skundo argumentus kolegija atsakys tiek, kiek jie yra susiję su paminėta aplinkybe.

V. R. buvo kaltinamas pagal LR BK 183 str. 1 d., t.y. tuo, kad 2011-02-18 laikotarpyje nuo 00.05 val. iki 05.07 val. (duomenys neskelbtini), Kaune iš UAB ,,R. B.“ patalpų pasisavino jam patikėtą svetimą turtą – UAB ,,Tele2“ priklausančius 7 vnt. mobilaus ryšio telefonų: Nokia N8 – 1069 Lt vertės, Nokia 2700 classic – 249 Lt vertės, Nokia 6303I classic – 378 Lt vertės, Nokia 6303I classic – 378 Lt vertės, Nokia 6303I classic – 378 Lt vertės, Nokia 7230 – 399 Lt vertės, Sony Ericson W201 – 449 Lt vertės ir vieną modemą Huawei E1752 – 144 Lt vertės. Iš viso pasisavino svetimo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto 3444 Lt vertės.

Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, kurie konkrečiai telefonai nebuvo grąžinti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ – kaltinime nenurodyti telefonų, kurių pasisavinimu kaltinamas V. R., IMEI kodai. Teismas padarė išvadą, kad nenustačius, kurie telefonai nerasti, t.y. nenustačius jų tikslios gavimo bendrovėje datos, nėra galimybės nustatyti, kas iš įmonės darbuotojų priėmė pašto siuntas su šiais telefonais ir modemu, t. y. nustatyti, kam šis turtas buvo patikėtas ir kas už jį atsakingas. Iš bylos duomenų matyti, kad telefonus pardavinėjo visi įmonės vadybininkai – visi sudarinėjo sutartis, perduodavo telefonus klientams. Teismui kilo pagrįstų abejonių dėl kaltinime nurodytų aplinkybių, kad kaltinime nurodytus telefonus pasisavino būtent V. R., kad jie pasisavinti būtent 2011-02-18, laikotarpiu tarp 00.05 val. iki 05.07 val., juo labiau, kad 2011-02-18 buvo atlikta krata V. R. namuose ir telefonai nebuvo rasti. Teismui nebuvo pateikta jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog V. R. turėjo tyčią pasisavinti ir pasisavino telefonus. Tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,R. B.“ bendradarbiavimo sutarties pagrindu buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tiekė prekes ,,R. B.“, o ši tas prekes parduodavo, surašydavo pardavimų suderinimo aktą ir už tai gaudavo sutartą pinigų sumą. Nustatyta, kad visi kaltinime nurodyti telefonai bendrovėje ,,R. B.“ buvo gauti. Teismui pagrįstai kilo abejonių, dėl kaltinime nurodytų telefonų ir modemo buvimo būtent V. R. žinioje. Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas pagrįstai padarė kategorišką išvadą, jog nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog V. R. pasisavino (išsinešė iš įmonės, pavertė savo turtu, juo naudojosi ir disponavo) kaltinime nurodytus telefonus ir modemą, kad šie daiktai buvo jo žinioje. Dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo teigti, jog V. R. veikoje galėjo būti ir kito nusikaltimo – kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio turto iššvaistymo požymių.

Tiek prokurorės, tiek civilinio ieškovo apeliaciniuose skunduose nepagrįstai keliamos abejonės liudytojo R. J. parodymų teisingumu. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojui R. J. parduoti telefonai, kurie vėliau visi buvo grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, nėra inkriminuoti V. R. pareikštame kaltinime, todėl šio liudytojo parodymai nepatvirtina ir nepaneigia jokių kaltinime nurodytų aplinkybių. Prokurorės reiškiamos abejonės apie R. J. buhalterijos „sutvarkymą“, nėra šios bylos dalykas, todėl šie prokurorės argumentai neanalizuojami.

Teismų praktikoje turto pasisavinimo bei išvaistymo bylose, sprendžiant baudžiamosios bei civilinės ar iš darbo teisinių santykių kylančios atsakomybės atribojimo klausimus (šiuo aspektu pasisavinimo ir išvaistymo kvalifikavimui aktualūs argumentai yra identiški arba labai artimi ir panašūs), kai nevykdomos turtinės prievolės ar jos vykdomos netinkamai, arba netinkamai atliekamos bendrovės vadovo pareigos ,,vidiniuose“ bendrovės santykiuose, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad žalą patyręs asmuo negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz. be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio ar žalą padariusio asmens; sandoris, sudarytas taip, kad vėliau neįmanoma būtų įrodyti jo tikrojo turinio; asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2013, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002 ir kt.).

Taigi, paminėtoje ilgametėje teismų praktikoje vienareikšmiškai laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių (tai liečia ir darbo teisinius santykius) taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu kreditoriaus ar žalą patyrusio asmens galimybių atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, pasunkinimu. Pagal suformuotą teismų praktiką (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-388/2007) laikoma, jog sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Tačiau nagrinėjamojoje byloje tokių sąmoningų neteisėtų veiksmų, užkirtusių kelią įvykdyti sutartinius įsipareigojimus ar sumenkinusių galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, nenustatyta.

Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą ne kartą yra konstatavęs, kad, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi buti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi buti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje. Todėl ir teismų praktikoje ne kartą pabrėžta tai, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisines atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutine, paskutine priemone (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.

Pažymint, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus, šie paminėtieji precedentinę reikšmę turintys ir nagrinėjamai situacijai aktualūs išaiškinimai priminti ir naujausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-251/2013, 2K-7-85/2013.

Neapsiribojant vien tik civilinio delikto ar vadovo atsakomybės ,,vidiniuose“ darbo teisiniuose santykiuose atribojimo nuo baudžiamosios atsakomybės teisiniais argumentais, šioje byloje aktualu yra ir tai, kad turto pasisavinimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia. Šią nusikalstamą veiką darantis asmuo turi suvokti, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba turtinę teisę ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori. Visais atvejais pasisavindamas turtą ar turtinę teisę kaltininkas privalo suvokti, kad su patikėtu ar jo žinioje esančiu turtu elgiasi neteisėtai.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų neabejotinai teigti, kad V. R. būtent 2011-02-18 00.05 val. iki 05.07 val. laikotarpiu tarp jo išsineštų telefonų turėjo ir išsinešė būtent kaltinime minimus telefonus ir modemą, todėl nustatinėjimas tiesioginės tyčios yra beprasmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai.

Kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad šioje konkrečioje situacijoje pirmiausia UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ savo teises, jeigu jos buvo pažeistos, galėjo apginti ne tik pasinaudoję civilinės teisės bei proceso institutais, bet ir tarpusavio derybų keliu, nes byloje nebuvo nustatyta jokių V. R. veiksmų, kurie lemtų ginčo sprendimo civilinio proceso tvarka apsunkinimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Aukščiausiasis Teismas ir kiti Respublikos teismai vadovaujasi tokia praktika, jog kaltinimas teisme gali būti keičiamas tik BPK 256 str. 1 d. nurodytų proceso dalyvių iniciatyva ir laikantis šioje normoje nustatytų reikalavimų. Nors įstatyme nenumatytas kaltinimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jis yra galimas ir taikomas teismų praktikoje, bet tam yra būtinos trys sąlygos: apeliacinis skundas turi būti paduotas bloginančiais pagrindais, prokuroras turi prašyti atlikti įrodymų tyrimą teisme ir turi būti gautas prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą. Šiuo konkrečiu atveju yra tik pirma sąlyga. Civilinis ieškovas nėra sąraše proceso dalyvių, kurie gali prašyti keisti kaltinimą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o prokurorės skunde neprašoma keisti kaltinimų E. R. ir V. R., todėl apeliacinės instancijos teismas tik patikrina apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir pateikia motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais, įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės bei civilinio ieškovo-UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.