- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-19
- Bylos Nr.
- 2A-1465-56/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Petras Jaržemskis (pirm.), Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės, VĮ Valstybės turto fondas, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, VĮ Registrų centro
- Pareiškėjas
- Vilniaus miesto 370-ji Daugiabučių namų eksploatavimo bendrijos
Teisėja M. Ambrazaitienė Proc. sprendimo kategorijos: 109;121.7;
2011 m. rugpjūčio 19 d.
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės ir VĮ Valstybės turto fondas apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimo, kuriuo patenkintas pareiškėjo Vilniaus miesto 370-ji Daugiabučių namų eksploatavimo bendrijos pareiškimas dėl nuosavybės teisės į 108,65 kv. m. bendro ploto negyvenamąsias patalpas (unik. Nr (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgijimo įgijamąja senatimi, suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėja, Vilniaus miesto 370-ji Daugiabučių namų eksploatavimo bendrija (toliau - bendrija) su pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti, kad ji įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į 108,65 kv. m. bendro ploto negyvenamąsias patalpas (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Nurodė, kad Vykdomojo komiteto pirmininko 1963 m. birželio 28 d. patvirtinto akto pagrindu daugiabutis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo įregistruotas VĮ Registrų centre, o namo savininku nurodytas Vilniaus miesto 65-as Gyvenamojo namo statybos kooperatyvas, kuris vėliau buvo perregistruotas į 370-ąją DNSB. Vilniaus mieste keičiant gatvių pavadinimus ir namų numeraciją, 1964 m. namo adresas buvo pakeistas į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, kaip ir jos pirmtakas, buvęs Gyvenamojo namo statybos kooperatyvas, savo reikmėms tenkinti sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai ne mažiau kaip dešimt metų naudojasi ir valdo šio namo 108,65 kv. m bendro ploto pusrūsio negyvenamas patalpas. Šio patalpos niekieno vardu nėra įregistruotos, nėra nurodytas šių patalpų savininkas. Kaip ir visas daugiabutis namas, šios patalpos pastatytos tuo metu buvusių kooperatyvo narių lėšomis ir niekas į minėtas patalpas savo teisių neįgyvendino,todėl prašė nustatyti faktą, kad įgyjamąja senatimi ji įgijo minėtas patalpas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo – Vilniaus m. savivaldybės administracija savo atsiliepime su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti.
Nurodė, kad pareiškėja nepagrindė, kokiu teisėtu pagrindu pradėjo valdyti ginčo objektą – pusrūsį naudodama savo reikmėms ir neįrodė naudojimosi bei valdymo faktą. Gyvenamojo namo pripažinimas tinkamu naudotis, nereiškia pusrūsio valdymo pradžios momento, o tinkamai neįregistravus valdymo fakto, sutinkamai su CK įsigaliojimo normomis negalima konstatuoti, kad teisėtas valdymas tęsiasi ne mažiau kaip dešimt metų. Galiausiai minėtą gyvenamąjį namą, pareiškėjos pirmtakui – statybos kooperatyvui, sutinkamai su tuometiniais įstatymais perdavė valstybė, todėl buvo būtina nustatyti, ar nebuvo prielaidų taikyti Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurią įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.
Suinteresuotas asmuo - VĮ Valstybės turto fondas atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko, prašė netenkinti.
Nurodė, kad 1964 m. CK 95 straipsnis pripažino tik vieną viešosios nuosavybės formą – valstybės nuosavybę, o vėliau keičiant įstatymus buvo įtvirtinta antra viešosios nuosavybės forma – savivaldybių nuosavybė. Teisės normų analizė esą leidžia daryti išvadą, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, jog jie buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn. Byloje nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog valstybė šių įstatymų nustatyta tvarka minėtą objektą buvo perdavusi Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl prezumpcija, kad ginčo patalpa nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, nėra paneigta, todėl įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei priklausančius daiktus. Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo jo įregistravimo viešajame registre momento, o neišviešintas valdymas yra neteisėtas ir negali sukurti nuosavybės teisės į jį. Šiuo atveju, nekilnojamojo daikto valdymas nebuvo įregistruotas viešame registre, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina tik naudojimąsi turtu, bet ne valdymo faktą, todėl pareiškimas negalėjo būti tenkinamas.
Suinteresuotas asmuo - Valstybinė mokesčių inspekcija savo atsiliepime į pareiškimą prašė jo netenkinti.
Nurodė, kad pareiškėja nepateikė patikimų įrodymų, kurie pagrįstų faktą, kad ji nuo 1963 m. iki šiol sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai naudosi minėtomis pusrūsio patalpomis, ir kad namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, numeris buvo pakeistas.
Suinteresuotas asmuo - VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime nurodo, jog daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymas (2000-06-20 įstatymo redakcija) bendrijos statusą, apibrėžia kaip nepelno organizacijos, įgyvendinančios namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendro naudojimo patalpų, priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Remiantis šiomis nuostatomis, darytina išvada, kad bendrija yra tik bendraturčiams priklausančio turto valdymo būdas, todėl ji negali spręsti tų klausimų, kuriuos turi spręsti patys to turto bendraturčiai. Daugiabučio namo bendraturčiai perduoda bendrijai įgyvendinti tik teisę namo bendrojo naudojimo objektus naudoti ir valdyti, bet ne disponuoti, todėl neaišku, kodėl bendrija pretenduoja į negyvenamąsias patalpas, kurios ne bendrijos lėšomis įgytos, bendrijos narių turtas, kurio tinkamą valdymą ir naudojimą tik privalo užtikrinti. Pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į patalpas, todėl sprendžiant šio reikalavimo pagrįstumo klausimą, esantį svarbi valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektų pozicija.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškimas patenkintas. Nustatytas faktas, kad Vilniaus miesto 370-toji daugiabučių namų savininkų bendrija pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo108,65 kv.m bendro ploto negyvenamąsias patalpas (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas gali būti nustatytas tik esant tam tikrų sąlygų visetui: asmuo nesantis daikto savininku, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.22, 4.68 str. 1 d.); asmuo turi būti ne tik sąžiningas įgijėjas, t.y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą neturi. Jis neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.70 str.1 d.); asmuo daiktą valdo teisėtai. Daikto valdymas laikomas teisėtu, jeigu jis įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23, 4.68 str. 1 d.). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei kito asmens vardu įregistruotus daiktus (CK 4.69 str. 3 d.); daiktą asmuo valdo kaip savą nesislapstydamas (4.68 str.1 d.); nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip 10 metų nuo valdymo teisės įgijimo ir iki nuosavybės teisės į tą daiktą fakto nustatymo. Daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą dėl daikto grąžinimo (CK 4.68, 4.71 str.). Įvertinęs bylos medžiagą teismas padarė išvadą, jog 1963 m. birželio 28 d. aktu valstybiniam pastato priėmimui konstatuota, kad užsakovo Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pastangomis buvo pastatytas penkių aukštų 40-ties butų gyvenamasis namas. Namų valdos techninės apskaitos bylos duomenys patvirtino, kad namo rūsyje įrengti sandėliukai gyventojams ir atskirai su atskiru įėjimu įrengta 108,65 kv. m bendro ploto negyvenamoji patalpa, kuri sudaro apie ketvirtadalį viso po namu esančio rūsio ploto, viešame registre nurodytu unik. Nr. (duomenys neskelbtini). Apie patalpos nuosavybę viešame registre įrašų nebuvo. Teismo vertinimu butai nuosavybės teise pagal tuo metu galiojusius Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatus, nuosavybės teise priklausė kooperatyvui, o bendrijos nariams priklausė tik jų nuosavomis ar skolintomis lėšomis įmokėti pajai, kurie įstatymų nustatyta tvarka galėjo būti, perleidžiami kitiems asmenims, dalijami tarp buvusių sutuoktinių, paveldimi. Tai, kad namas su rūsiu buvo statomas tuo metu buvusių kooperatyvo narių nuosavomis ir skolintomis lėšomis patvirtino ne tik pareiškėjos – bendrijos pirmininkė V.B., bendrijos narė I. B., bet ir byloje esantys dokumentai. Teismo vertinimu, nustatytas aplinkybes, netiesiogiai patvirtinto ir LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 16 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Nr.I-680, kurio 1 straipsnyje nurodyta, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Vykdydama šį įstatymą, LR Vyriausybė 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 patvirtino Gyvenamojo namo statybos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo pavyzdinius įstatus, kuriuose buvo įtvirtinta pajų išmokėjusio asmens teisė į butą, arba tik į pajų, jeigu asmuo neįgijo teisės į butą, kuris lieka bendrijos nuosavybe. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, bei nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybė neįrodė, kad rūsio dalis-minėtos patalpos buvo statomos valstybės biudžeto lėšomis, todėl konstatavo, jog patalpas kooperatyvas, o vėliau – bendrija įgijo sąžiningai, pagrįstai įsitikinusi, kad patalpų savininkas nėra kažkas kitas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, patalpų nuomos sutartys, patalpų perdavimo nuomininkams aktai, nuomos mokėjimo ir kiti finansiniai dokumentai, patvirtino pareiškėjos teiginius, jog minėtomis patalpomis nuo 1964 metų naudojosi ir valdė buvęs kooperatyvas, kuris, priėmus naujus įstatymus 1995 m. spalio 25 d. buvo perregistruotas į butų savininkų bendriją, taip pakeičiant juridinio asmens teisinę formą, neperduodant turto kitam asmeniui, kaip tai numato CK 4.71 str. 2 d. nuostatos. Esant nurodytiems argumentams teismas sprendė, kad buvo pakankamas teisinis pagrindas tvirtinti, jog negyvenamųjų patalpų nepertraukiamas valdymas truko apie keturis dešimtmečius ir CK 4.68 str. 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas jau buvo suėjęs iki LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 str. nustatyta valdymo teisės įsigaliojimo 2003 m. liepos 1 dienos, po gyvenamuoju namu esančios negyvenamosios patalpos įgytos sąžiningai ir teisėtai buvusio kooperatyvo, šio kooperatyvo, o vėliau daugiabučio namo savininkų bendrijos buvo valdomos kaip savos, atvirai ir nepertraukiamai. Rengiant bylą nagrinėti dienraščiuose „Respublika“ ir gyvenamosios vietos dienraščiuose „Vakaro žinios“ ir „Vilniaus diena“ 2008 m. gruodžio mėn., 2010 m. liepos ir lapkričio mėn. apie bylos nagrinėjimą buvo išspausdinti pranešimai, tačiau niekas nepareiškė ieškinių dėl nuosavybės teisės pripažinimo į minėtas patalpas. Tokio ieškinio nepareiškė ir byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys, kurie ginčijo bendrijos prašymo pagrįstumą. Byloje nebuvo duomenų apie įstatymų nustatyta tvarka šių patalpų perdavimą Vilniaus miesto savivaldybei, todėl esant sąlygų visetui, pareiškėjos prašymas buvo patenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Suinteresuotas asmuo - Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą; netenkinus prašymo panaikinti skundžiamąjį Vilniaus misto 1-o apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.
Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas, nepagrįstai neįtraukė į bylos nagrinėjimą valstybės ar ją atstovaujančios institucijos atstovo, šiuo atveju Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nes sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgijamąją senatį į pastatus ir statinius, kurie yra valstybinės žemės sklype, turi būti įvertinama, ar teismo sprendimas turės įtakos žemės sklypo savininko – valstybės – ir kitų asmenų teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009), todėl buvo pažeistos Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 3 dalies nuostatos. Suintersuoto asmens su kurio teisėmis ir pareigomis susijęs teismo sprendimas neįtraukimas į bylos nagrinėjimą sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Priimdamas skundžiamą sprendimą ir patenkinda,as pareiškėjos prašymą teismas nenustė visų įstatyme (CK 4.68-4.71 str.) esančių pagrindu, kuriems esnt būtų galima pripažinti, jog daiktas įgytas įgijamąja senatimi. Teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėja sąžiningai ir teisėtai valdo ginčo objektą, nes byloje pateikti rašytiniai įrodymai nuomos sutartys rodo, kad nuomotojas – 370-oji DSNB sutartyse save nurodo negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) savininku, nors bylos nagrinėjimo metu teigė, kad pareiškėja nėra nekilnojamojo daikto savininkė, todėl nuomos sutartyse nurodytos aplinkybės, kad pareiškėja yra patalpų savininkė įrodo, kad patalpomis buvo naudotąsi nesąžiningai. Kadangi siekiant įgyti daiktą įgyjamąja senatimi turi būti įrodytos visos Civilinio kodekso 4.68-4.71 straipsnyje nurodytos sąlygos, todėl neįrodžius bent vienos sąlygos, negalia nustatyti, kad daiktas įgytas įgijamąja senatimi. Be to vadovaujantis Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalimi jei daiktų savininkė yra valstybė ar savivaldybė, tokie daiktai negali būti įgijami įgijamąja senatimi. Tai, kad turtas nėra įregistruotas VĮ ,,Registrų centras“ valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jis nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybe, nes priešingu atveju būtų paneigta imperatyti Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalies taisyklė. Teismas nustatydamas faktą, kad pareiškėja įgijamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į daiktą, visiškai nesiaiškino ar Valstybinio pastato priėmimo akto pasirašymo metu buvęs Vilniaus miesto 65-asis Gyvenamojo namo statybos kooperatyvas turėjo teisę įgyti nuosavybę. Taip pat nebuvo išsiaiškinta ar pagal dabartinius 370-osios DSNB įstatus ji taip pat gali įgyti nuosavybę. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010). Dėl nurodytų aplinkybių prašo skundžiamąjį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti, arba sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Vilniaus miesto 370-oji DNSB atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 6 d. sprendimą.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo - VĮ Valstybės turto fondas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai nustatė daikto įgijimą įgijamąja senatimi, tuo pažeisdamas Civilinio kodekso 4.68-4.71 straipsnio nuostatas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad daiktas – 108,65 m² negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgytos sąžiningai ir teisėtai valdomos buvusio kooperatyvo, o vėliau daugiabučio namo savininkų bendrijos kaip savos, atvirai ir nepertraukiamai. Daugiabučio namo savininkų bendrija yra tik butų savininkų bendrosios nuosavybės valdymo būdas ir gyvenamojo namo perdavimas naudotis jo savininkams negali būti sutapatinamas su visų name esančių patalpų perdavimu bendrijai name esančios gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos, kurios nuosavybės teise priklauso savininkams neperduodamos bendrijai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 1997-11-21 nutartis civilinėje byloje Vilniaus m. 425-osios daugiabučių namų savininkų bendrija v Vilniaus universitetas, teismų praktika 8, p.212-215; nutartis Nr. 3K-3-84/2008). Kadangi pareiškėja ginčo patalpas visą laiką valdė tik kaip namo savininkų atstovė, todėl daikto valdymas kaip savininkų atstovo neatitinka daikto valdymo sąžiningumo, teisėtumo ir atvirumo reikalavimų taikomų siekiant įgyti daiktą įgijamosios senaties būdu.
Pareiškėjas Vilniaus miesto 370-oji DNSB atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Vilniaus apygardos teisme 2011 m. vasario 11 d. gautas suinteresuoto asmens (apelianto) – Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymas nuo apeliacinio skundo, kuriuo prašoma priimti suinteresuoto asmens atsisakymą nuo apeliacinio skundo civilinėje byloje dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprenimo ir apeliacinį procesą nutraukti.
Nurodo, kad 2011 m. sausio 18 d. interesantė I. B., gyvenanti adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apsilankė pas miesto merą R. A., išdėstė savo argumentus dėl negyvenamųjų patalpų esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Po interesantės susitikimo su miesto meru bei išklausius jos argumentus buvo priimtas sprendimas atsiimti Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės numatytos Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 308 straipsnio 3 dalyje jam yra žinomos. Suinteresuoto asmens manymu, atsisakymas nuo apeliacinio skundo nepažeidžia įstatymų, kieno nors teisių ar įstatymų saugomų interesų bei neprieštarauja viešajam interesui.
Vilniaus apygardos teisme 2011 m. gegužės 4 d. gautas suinteresuoto asmuo (apelianto) - VĮ Valstybės turto fondas prašymas patvirtinti taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1465-56/2011 ir civilinę bylą nutraukti.
Nurodo, kad ginčo šalys 2011 m. balandžio 18 d. susitarė taikiai baigti ginčą ir sudarė taikos sutartį. Taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo pasekmės šalims žinomos (CPK 293 str. 5 p., 6.985 str.) (sutarties 6 p.).
Motyvuojamoji dalis
Prašymai tenkintini.
Dėl suinteresuoto asmens (apelianto) – Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymo nuo apeliacinio skundo.
Pagal Civilinio proceso kodekso 308 straipsnį apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę atsisakyti skundo iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka – iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios. Teismas gali nepriimti apeliacinio skundo atsisakymo, jeigu yra šio Kodekso 42 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, tai yra, jei atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui. Atskirojo skundo atsisakęs asmuo jį paduoti pakartotinai neturi teisės (CPK 308 str. 3 d.).
Suinteresuotas asmuo (apeliantas) – Vilniaus miesto savivaldybė atsisakymą nuo apeliacinio skundo pateikė 2011 m. vasario 11 d. iki apeliacinio skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios, prašydamas apeliacinį procesą nutraukti. Prašyme patvirtino, jog jam yra žinomos Civilinio proceso kodekso 308 straipsnio trečiojoje dalyje numatytos pasekmės. Suinteresuoto asmens (apelianto) – Vilniaus miesto savivaldybės pateiktas atsisakymas nuo apeliacinio skundo įstatymui neprieštarauja. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad toks atsisakymas pažeistų kieno nors teises ar įstatymo saugomus interesus arba prieštarautų viešajam interesui. Todėl teisėjų kolegija priima suinteresuoto asmens (apelianto) – Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymą nuo apeliacinio skundo, o apeliacinį procesą nutraukia (CPK 338, 308 str.).
Dėl suinteresuoto asmens (apelianto) - VĮ Valstybės turto fondas prašymo patvirtini taikos sutartį.
Įstatymas suteikia teisę šalims bet kurioje proceso stadijoje ginčą baigti taikos sutartimi (CPK 140 str. 3 d.). Aplinkybių, kad taikos sutarties sąlygos prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, nenustatyta (CPK 42 str. 2 d.). Taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo pasekmės yra nurodytos taikos sutartyje, todėl nėra pagrindo atsisakyti tvirtinti pateiktą taikos sutartį.
Šalims sudarius taikos sutartį, ieškovei turėtų būti grąžinti 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio sumos (CPK 87 str. 2 d.). Suinteresuotas asmuo (apeliantas) - VĮ Valstybės turto fondas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 11 p.), todėl teisinio pagrindo grąžinti žyminį mokestį nėra. Šalys pareiškė, kad viena kitai neatlygina šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant bylą ir ateityje vienai kitai neturės jokių pretenzijų (sutarties 2 p.). Taikos sutarties sudarymo pasekmės numatytos Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 5 p., Civilinio kodekso 6.958 straipsnyje, šalims žinomos (Taikos sutarties 6 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 308 straipsnio 2 dalimi, 293 straipsnio 5 punktu, 294 straipsnio pirmąja dalimi, 87straipsnio antrąja dalimi, teisėjų kolegija,
nutarė:
Priimti suinteresuoto asmens (apelianto) – Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymą nuo apeliacinio skundo civilinėje byloje Nr. 2A-1465-56/2011 ir apeliacinį procesą nutraukti.
Patvirtinti tokio turinio taikos sutartį tarp pareiškėjos Vilniaus miesto 370-osios DSNB ir VĮ Valstybės turto fondas:
Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Valstybės turto fondas, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, visa apimtimi atsisako paduoto apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. priimto sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1568-456/2010, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjos pareiškimas ir nustatytas faktas, kad Vilniaus miesto 370-oji daugiabučių namų savininkų bendrija (į.k. 124802682) pagal įgijamąją senatį nuosavybės teise įgijo 108,65 m² bendro ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šalys susitaria, kad nei viena iš šalių neatlygina kitos šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant bylą ir ateityje viena kitai dėl to neturės jokių pretenzijų ir reikalavimų. Pareiškėjas patvirtina, kad žalos dėl šioje byloje nagrinėjamo ginčo nepatyrė ir nepatirs, pretenzijų Valstybės turto fondui neturi ir įsipareigoja jų nereikšti ateityje.Šalys patvirtina, kad laisva valia sudarė šią taikos sutartį ir abipusio susitarimo pagrindu šia taikos sutartimi visiškai išsprendžiamas kilęs ginčas tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens.Šalys prašo Vilniaus apygardos teismo patvirtinti šią taikos sutartį ir civilinę bylą Nr. 2-1568-465/2010 nutraukti. Šalys pareiškia, kad joms žinomos taikos sutarties sudarymo pasekmės, nustatytos Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 5 punkte, 294 straipsnyje ir Lietuvos respublikos Civilinio kodekso 6.985 straipsnyje. Sutartis sudaryta 3 vienodą galią turinčiais egzemplioriais, vienas iš kurių yra pateikiamas teismui, o likusieji šios sutarties šalims. Šalys šią sutartį sudarė, atitinkančią jų laisvą valią ir tai patvirtina savo parašais.
Civilinę bylą Nr. 2A-1465-56/2011 nutraukti.