- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-01
- Bylos Nr.
- 2A-605-221/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-00800-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- akcinės bendrovės SEB banko
- Advokatai
- Mida Vengeliauskaitė, Nerijus Šmitas
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus ir Virginijos Lozoraitytės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės SEB banko, atstovaujamo atstovo advokato Nerijaus Šmito, apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1355-374/2014 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vytelė“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“, ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl nepagrįstai gautų piniginių lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovės administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 2–7), prašydamas priteisti iš atsakovės AB SEB banko 6 124,43 Eur (21 146,44 Lt) be pagrindo gautas pinigines lėšas, 1 516,45 Eur (5 236 Lt) palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovė su AB „SEB lizingas“ buvo sudariusi finansines lizingo sutartis K2006-120069-01, K2007-010096, K2008-020147-01 ir K2008-020148-01. Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „Vytelė“ iškelta bankroto byla. AB „SEB lizingas“ 2009 m. sausio 30 d. raštu ieškovę informavo, kad visos lizingo sutartys nuo 2008 m. gruodžio 17 d. buvo nutrauktos. BUAB „Vytelė“ po to, kai AB „SEB lizingas“ 2008 m. gruodžio 17 d. vienašališkai nutraukė visas lizingo sutartis su ieškove, sumokėjo 6 124,43 Eur (21 146,44 Lt) pagal lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096, nors šiuo turtu realiai nesinaudojo (vilkikas DF FAR XF 105 buvo UAB „Centrako“ dispozicijoje, nes nebuvo gautas automobilio savininko AB „SEB lizingas“ raštiškas nurodymas, kaip elgtis su AB „SEB lizingas“ nuosavybės teise priklausančiu turtu). 2013 m. lapkričio 25 d. AB „SEB lizingas“ teises ir pareigas perėmė AB SEB bankas.
Atsiliepimas
Atsakovė AB SEB bankas atsiliepime į patikslintą ieškinį su juo nesutiko, prašė ieškinį atmesti (b. l. 70–73).
Nurodė, kad ieškovės atstovas neįrodė visų sąlygų, būtinų konstatuoti nepagrįstą praturtėjimą, todėl ieškinys negali būti tenkinamas. Atsakovės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius nusprendė vykdyti finansinio lizingo sutartis K2006-120069-01 ir K2007-010096-01 bei įmonė naudojosi šiuo turtu, vadovaujantis įstatymu ir sudarytomis finansinio lizingo sutartimis, ieškovė turėjo ir prievolę apmokėti su šio turto naudojimu susijusias išlaidas. Piniginės lėšos buvo pervestos ne pareikalavus AB „SEB lizingas“, bet paties bankroto administratoriaus ir su juo susijusių asmenų iniciatyva, todėl minėtas pinigines lėšas AB „SEB lizingas“ gavo teisėtai. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad dalį prašomos grąžinti sumos sumokėjo net ne bankrutuojanti įmonė, tačiau reikalauja pinigus grąžinti. Turtu pagal finansinio lizingo sutartį Nr. K2006-120069-01 ieškovė negalėjo naudotis ne dėl atsakovės kaltės, turtas dar iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo buvo remontuojamas UAB „Centrako“, kuri bankroto administratoriui nesutiko perduoti turto, kadangi nebuvo atsiskaityta už atliktus remonto darbus. Atsakovės nuomone, svarbi ir kita aplinkybė, kad lizinguotu turtu po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, tikėtina, naudojosi UAB „Kelmynės vytelė“ (kita buvusio ieškovės vadovo vadovaujama įmonė), o bankrutuojanti įmonė iš tokio naudojimo gavo pajamas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 131–135) ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės AB SEB banko ieškovei BUAB „Vytelė“ 6 124,43 Eur (21 146,44 Lt) be pagrindo gautas pinigines lėšas, 1 516,45 Eur (5 236 Lt) palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. kovo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės 183,72 Eur (634,36 Lt) žyminį mokestį ir 5,79 Eur (20 Lt) pašto išlaidas valstybei.
Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad finansinio lizingo sutartys, sudarytos tarp UAB „Vytelė“ ir AB „SEB lizingas“ buvo nutrauktos nuo 2008 m. gruodžio 17 d. vienašališku AB „SEB lizingas“ pareiškimu, todėl sprendė, kad nuo to laiko šalių nebesiejo sutartiniai teisiniai santykiai. Atsakovė neigia sutarčių faktinį nutraukimą, teigdama, kad byloje pateiktus pranešimus pasirašė asmuo, neturintis teisinių žinių ir patirties. Šį atsakovės motyvą teismas vertino kritiškai, nes aptariamus raštus – pranešimus apie sutarčių nutraukimą pasirašė už tai atsakingas asmuo – specialaus lizingo administravimo skyriaus vadovas, o vėliau – turto valdymo departamento direktorius A. G. Teismas nurodė, kad tokias pareigas užimantis asmuo turėtų atsakyti už savo vardu priimamus sprendimus. Todėl sprendė, kad minėti pranešimai buvo rašyti, turint aiškų tikslą – informuoti skolininką apie lizingo sutarčių nutraukimą skolininkui nevykdant savo įsipareigojimų, ir laikė oficialiu pranešimu – įspėjimu dėl sutarčių vienašališko nutraukimo bei iš to kylančių pasekmių. Teismas ieškovės UAB „Vytelė“ veiksmus, atliekant mokėjimus pagal lizingo sutartis po lizingo sutarčių nutraukimo, vertintino kaip suklydimą dėl kitos sutarties šalies valios ir dėl sutarties pabaigos momento. Teismas sprendė, kad AB „SEB lizingas“ nepagrįstai praturtėjo 21 146,46 Lt suma, gaudamas iš bankrutuojančios UAB „Vytelė“ įmokas pagal 2008 m. gruodžio 17 d. vienašališkai nutrauktas lizingo sutartis, nors bankrutuojanti UAB „Vytelė“ šiuo turtu realiai nesinaudojo. Tokiu būdu, teismas nustatė visas nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinas sąlygas: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Dėl aukščiau nurodytų motyvų teismas ieškinį laikė pagrįstu ir įrodytu (CK 6.237 straipsnis). Teismas tenkino reikalavimus dėl palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde (b. l. 139–142) atsakovės atstovas prašo teismo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1355-374/2014 ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
1. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo panašiose bylose suformuotos praktikos ir neįvertino, kad šiuo atveju nėra visų sąlygų, būtinų nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti.
2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad finansinio lizingo sutartys Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01 buvo nutrauktos dar 2008 m. gruodžio 17 d., prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Iš 2008 m. gruodžio 9 d. AB „SEB lizingas” pranešimo matyti, kad ieškovė buvo įspėta, jog iki 2008 m. gruodžio 16 d. nepadengus 11 775,50 Eur (40 658,43 Lt) įsiskolinimo ir 517,74 Eur (1 787,66 Lt) delspinigių, finansinio lizingo sutartys Nr. K2006-120069-01, K2007-010096-01, K2008-020147, K2008-020148 bus laikomos nutrauktomis nuo 2008 m. gruodžio 7 d. Bendra ieškovės skola pagal lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 ir Nr. K2007-010096-01 pranešimo išsiuntimo dieną sudarė 3 049,98 Eur (10 530,97 Lt) (neskaičiuojant 517,74 Eur (1 787,66 Lt) delspinigių, susidariusių pagal visas 4 sutartis). Tuo tarpu ieškovės administratorius pateikė pranešimą, kuriame aiškiai nurodoma, kad UAB „Vytelė” vykdo savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01 bei yra apmokėjusi mokėjimų grafikuose įvardintas eilines mėnesines įmokas – 4 574,97 Eur (15 796,47 Lt), t. y. ieškovė sumokėjo gerokai daugiau nei buvo nurodyta 2008 m. gruodžio 9 d. AB „SEB lizingas” pranešime, todėl neįvyko sąlyga, reikalinga minėtoms sutartims pasibaigti (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Bankroto iškėlimo ieškovei metu galiojusio ĮBĮ 17 straipsnio 1 dalis numatė, kad administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais gali vykdyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo, ką šiuo atveju ieškovės bankroto administratorius ir padarė. Apeliantės atstovo nuomone, sąlyga, reikalinga nutraukti finansinio lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01 taip ir neįvyko, kadangi ieškovė padengė pranešime dėl nutraukimo nurodytas skolas, susidariusias pagal konkrečias sutartis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė jas nutrauktomis nuo 2008 m. gruodžio 17 d.
3. Priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju buvo tiek sandoriai (finansinio lizingo sutartys Nr. K2006-120069-01 ir Nr. K2007-010096-01), tiek įstatyminis pagrindas, tiek ir bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtinta sąmata, kurių pagrindu buvo vykdomi prašomi grąžinti mokėjimai, todėl šiuo atveju nėra pirmosios sąlygos, reikalingos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad BUAB „Vytelė“ veiksmai vykdant mokėjimus, vertintini kaip suklydimas dėl kitos šalies valios. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei numato CPK 178 straipsnis, nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog AB „SEB lizingas“ būtų reikalavęs ar vertęs ieškovę vykdyti prašomus grąžinti mokėjimus. Sprendimą vykdyti finansinio lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 ir Nr. K2007-010096-01 priėmė pats bankroto administratorius ir šiuos mokėjimus įtraukė į teismo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą. ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalis numato, kad įstatymų nustatyta tvarka administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės, todėl ieškovė, kaip bankrutuojanti įmonė, savo teises gali ginti pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą įmonės administratoriui, kuris priėmė sprendimą vykdyti lizingo sutartis, neturėdamas galimybės naudotis šių sutarčių dalyku.
5. Pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino ieškinį, nors dalį prašomos grąžinti sumos sumokėjo ne pati bankrutuojanti UAB „Vytelė“, o UAB „Kelmynės vytelė“. Be to, po bankroto bylos iškėlimo UAB „Vytelė“ dar pora mėnesių naudojo pervežimams AB „SEB lizingas“ priklausantį turtą, kuris ieškovei buvo perduotas nutrauktų finansinio lizingo sutarčių Nr. K2008-020147 ir K2008-020148 pagrindu, gavo iš to pajamas, tačiau už tokį naudojimąsi AB „SEB lizingas“ nieko nemokėjo. Iš ieškovės sąskaitos išrašo matyti, kad UAB „Kelmynės vytelė“ pervedė BUAB „Vytelė“ 1 737,72 Eur (6 000 Lt) už transporto paslaugas. Svarbi ir 2009 m. spalio 27 d. BUAB „Vytelė“ pakartotinio kreditorių susirinkimo protokole nurodyta aplinkybė, kad administratoriaus įgaliotas asmuo nuo įmonės ūkinės komercinės veiklos sustabdymo yra realiai neperėmęs bankrutuojančios įmonės turto pagal pateiktą buvusio vadovo turto sąrašą. Visi šie byloje esantys įrodymai leidžia manyti, jog po bankroto bylos iškėlimo įmonės administratorius iš buvusio vadovo realiai neperėmė nei lizinguoto, nei pačiai įmonei priklausančio turto, bet leido toliau juo naudotis buvusio vadovo kitai įmonei UAB „Kelmynės vytelė“, o pastaroji mokėjo ieškovei už tokį naudojimąsi, kaip už suteiktas transportavimo paslaugas.
6. Pirmosios instancijos teismas priteisė visas ieškovės atstovo prašomas palūkanas, tačiau palūkanas ieškovė skaičiavo nuo pat mokėjimų atlikimo momento, nors grąžinti atliktus mokėjimus bankroto administratorius pareikalavo tik 2009 m. liepos 24 d. pranešimu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 145–147) ieškovė, atstovaujama advokatės Midos Vengeliauskaitės, prašo teismo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad ieškovė po apeliantės 2008 m. gruodžio 9 d. rašto Nr. 02-3386 „Dėl sutarčių nutraukimo” surašymo ir gavimo iki sandorio nutraukimo juridinio fakto atsiradimo, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 17 d., jokių mokėjimų pagal lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01 nevykdė, po sandorio nutraukimo juridinio fakto atsiradimo vienašalio lizingo sutarties nutraukimo sandorio teisme neginčijo. Bankroto administratoriaus informacija apie iki apeliantės 2008 m. gruodžio 9 d. rašto surašymo atliktus mokėjimus nepagrindžia apeliantės argumento, kad buvo padaryti būtent apeliantės 2008 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. 02-3386 nurodyti mokėjimai, panaikinę sąlyginio sandorio sąlygą, nes tikėtina, kad, gavusi mokėjimus, finansinių paslaugų teikimo verslą vykdanti apeliantė į 2008 m. gruodžio 9 d. raštą jų nebūtų įtraukusi. Ieškovės administratoriaus sprendimas vykdyti lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01 nepakeitė tinkamai išreikštos apeliantės valios dėl lizingo sutarčių nutraukimo. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas numato, kad yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, todėl ieškovės administratoriaus sprendimas vykdyti lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01, t. y. apmokėti iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo buvusias finansines prievoles, negalėjo ir nebuvo priimtas, o priimtas sprendimas toliau vykdyti pažeistas sutartis, neištaisant padarytų sutarčių pažeidimų, neatitinka ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto reglamentavimo. UAB „Kelmynės vytelė” vykdė ieškovės pavedimą apmokėti apeliantei, tačiau tokio ieškovės UAB „Kelmynės vytelė” duoto pavedimo faktinis ir teisinis pagrindas neturi jokios reikšmės ieškovės ir apeliantės teisiniams santykiams. Lizingo sutarčių Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01 dalyko – vilkiko DAF FAR XF105, VIN: (duomenys neskelbtini), administratorius neperėmė dėl apeliantės valios, nes, nepaisant daromų mokėjimų už naudojimąsi minėtu turtu, apeliantė UAB „Centrako“ pareikalavo turtą perduoti jai, ką UAB „Centrako“ 2009 m. spalio 9 d. ir padarė. Nepagrįstai lėšas gavusi finansų įmonė apie prievolę jas grąžinti turėjo suprasti ir žinoti nuo lėšų gavimo momento, o ne laukti, kol ieškovė pareikalaus vykdyti prievolę, todėl ieškovė pagrįstai paskaičiavo ir pareikalavo sumokėti palūkanas nuo nepagrįsto praturtėjimo momento, įvertinant 5 metų ieškinio priteisti palūkanas senaties terminą, o ne nuo pareikalavimo grąžinti nepagrįstai sumokėtas lėšas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Byloje nustatyta, kad ieškovė su AB „SEB lizingas“ 2007 m. sausio 11 d. 2007 m. balandžio 23 d., 2008 m. vasario 9 d. ir 2008 m. vasario 29 d. buvo sudariusi finansines lizingo sutartis K2006-120069-01, K2007-010096-01, K2008-020147-01 ir K2008-020148-01 (b. l. 16–47). Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „Vytelė“ iškelta bankroto byla (b. l. 8). AB „SEB lizingas“ 2008 m. gruodžio 9 d. raštu pareikalavo, kad UAB „Vytelė“ iki 2008 m. gruodžio 16 d. padengtų įsiskolinimą, kurio nepadengus iki nurodytos datos, nuo 2008 m. gruodžio 17 d. bus nutrauktos lizingo sutartys (b. l. 50–51). 2008 m. gruodžio 11 d. pranešimu UAB „Vytelė“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo UAB „SEB lizingas“ pranešė, kad lizingo sutarčių K2008-020147-01 ir K2008-020148-01 nevykdys, tačiau vykdo įsipareigojimus pagal lizingo sutartis K2006-120069-01, K2007-010096-01 ir yra sumokėjusi eilines mėnesines įmokas 15 796,47 Lt (b. l. 52). Atsakovė 2009 m. sausio 30 d. raštu ieškovę informavo, kad visos lizingo sutartys nuo 2008 m. gruodžio 17 d. buvo nutrauktos (b. l. 55). BUAB „Vytelė“ po to, kai AB „SEB lizingas“ 2008 m. gruodžio 17 d. vienašališkai nutraukė visas lizingo sutartis su ieškove, sumokėjo 6 124,43 Eur (21 146,44 Lt) pagal lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01, nors šiuo turtu realiai nesinaudojo (vilkikas DF FAR XF 105 buvo UAB „Centrako“ dispozicijoje (b. l. 48–49, 53), nes nebuvo gautas automobilio savininko AB „SEB lizingas“ raštiškas nurodymas, kaip elgtis su AB „SEB lizingas“ nuosavybės teise priklausančiu turtu) (b. l. 54). Todėl kreipėsi į teismą dėl sumokėtų įmokų, kaip be pagrindo įgyto turto, grąžinimo. Teismas ieškinį tenkino, su sprendimu nesutinka atsakovė.
Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (taikant restituciją, vindikaciją) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą, kaip įgytą be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; kt.).
Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog yra visos būtinos sąlygos nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti, t. y. nepagrįstai nustatė, kad lizingo sutartys Nr. K2006-10069-01 bei K2007-010096-01 buvo nutrauktos dar 2008 m. gruodžio 17 d. Apeliantės teigimu, jos 2008 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 02-3386 “Dėl sutarčių nutraukimo” sudaryto sąlyginio vienašalio lizingo sutarčių Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01 nutraukimo sandorio sąlyga, jog nepadengus pradelsto 40 658,43 Lt įsiskolinimo bei 1 787,66 Lt delspinigių iki 2008 m. gruodžio 16 d., AB SEB lizingas nuo 2008 m. gruodžio 17 d. nutraukia lizingo sutartis, nekilo, nes ieškovės bankroto administratoriaus UAB “Renavita” įgaliotas asmuo 2008 m. gruodžio 11 d. rašte informavo apie 15 796,47 Lt eilinių mėnesinių įmokų pagal lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 bei K2007-010096-01 sumokėjimą. Be to, ieškovės bankroto administratoriaus sprendimas vykdyti lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01 yra teisėtas ir yra kliūtis kilti lizingo sutarties nutraukimo sandorio pasekmėms.
Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Pažymėtina, kad bankroto bylos lizingo gavėjui iškėlimas nereiškia, kad lizingo gavėjas automatiškai atsisako lizingo dalyko valdymo. Įmonei iškėlus bankroto bylą, jos ūkinė komercinė veikla paprastai nesustoja. Įmonė ir toliau gali verstis ankstesne veikla ar net pradėti naują veiklą, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas). Mokesčiai ir kiti privalomieji mokėjimai, kylantys iš ūkinės komercinės veiklos, priskiriami ūkinės komercinės veiklos išlaidoms ir mokami bendra tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad lizingo gavėjas, net ir iškėlus jam bankroto bylą, toliau gali vykdyti veiklą, naudodamas lizingo dalyką, šiuo atveju – automobilį, bei mokėti įmokas pagal lizingo sutartį, jei įmonės kreditoriai nusprendžia, kad ūkinės komercinės veiklos tęsimas įmonei ir jiems bus naudingas (ĮBĮ 23 straipsnio 6 punktas). Taip pat pažymėtina, kad bankroto bylos lizingo gavėjui iškėlimas nereiškia ir automatiško lizingo sutarčių nutrūkimo, nes įmonei iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius turi tam tikrą diskrecijos teisę apsispręsti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys tam tikras anksčiau sudarytas savo sutartis (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 17 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas, ar vykdyti bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, administratorius turėtų palyginti įvykdymo, kurį bankrutuojanti įmonė turėtų atlikti savo sutartiniam partneriui, vertę ir priešpriešinio įvykdymo vertę, pavyzdžiui, jei buvo sumokėta didžioji dalis įmokų pagal lizingo sutartį, įmonei turėtų būti vertingiau toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir įgyti nuosavybės teises į lizingo būdu naudojamą daiktą, kurį vėliau galėtų panaudoti vykdydama ūkinę komercinę veiklą ar jį realizuodama ir tenkindama visų kreditorių interesus. Sutiktina, kad bankroto bylos iškėlimas gali būti priežastis, dėl ko lizingo gavėjas nevykdo lizingo sutarties, tačiau tokiu atveju lizingo davėjas gali reikalauti, kad lizingo gavėjas pašalintų sutarties pažeidimą, o jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas, CK 6.574 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-686/2015).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė po atsakovės 2008 m. gruodžio 9 d. rašto Nr. 02-3386 “Dėl sutarčių nutraukimo” surašymo ir gavimo iki 2008 m. gruodžio 17 d., t. y. iki nurodytos datos, nuo kada nutraukiamos sutartys, jokių mokėjimų pagal lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01 nevykdė, po sandorio nutraukimo juridinio fakto atsiradimo vienašalio lizingo sutarties nutraukimo sandorio teisme neginčijo. Ieškovės bankroto administratoriaus informacija apie iki minėto rašto surašymo atliktus mokėjimus (15 796,47 Lt dydžio mokėjimai po 5 265,49 Lt buvo įvykdyti 2008 m. spalio 21 d., 2008 m. lapkričio 13 d. ir 2008 m. lapkričio 26 d. (b. l. 64) nepagrindžia apeliantės argumento, kad padaryti būtent apeliantės 2008 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. 02-3386 “Dėl sutarčių nutraukimo” nurodyti mokėjimai, panaikinę sąlyginio sandorio sąlygą (CK 1.63 straipsnio 1 dalis, 1.66 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pritaria ieškovės atstovei, atsiliepime į apeliacinį skundą teigiančiai, kad, gavusi mokėjimus, finansinių paslaugų teikimo verslą vykdanti apeliantė į 2008 m. gruodžio 9 d. raštą Nr. 02-3386 jų nebūtų įtraukusi ir reikalavusi pakartotinai. Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, ieškovės bankroto administratoriaus sprendimas vykdyti lizingo sutartis Nr. K2006-120069-01 bei K2007-010096-01 nepakeitė tinkamai išreikštos apeliantės valios dėl lizingo sutarčių nutraukimo (CK 1.63, 1.64 straipsniai) (b. l. 50–51, 55, 65–66, 120). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam apeliantės pranešimų apie sutarties nutraukimą vertinimui ir iš aptartų aplinkybių sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai laikė, jog apeliantė lizingo sutartis nutraukė nuo 2008 m. gruodžio 17 d., todėl vykdyti apeliantės nutrauktų sutarčių ieškovė negalėjo. Pažymėtina, kad nors bankroto administratorius nurodė, jog vykdys dvi lizingo sutartis, tačiau, kaip galima spręsti iš pateikto susirašinėjimo, apeliantė tvirtino, kad sutartys nutrauktos ir nesutiko, kad būtų mokamos eilinės įmokos (b. l. 55). Kadangi nutrauktų sutarčių ieškovė vykdyti negalėjo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai mokėjimus, atliktus po sutarčių nutraukimo, t. y. po 2008 m. gruodžio 17 d., vertino kaip suklydimą dėl kitos šalies valios, pripažindamas, kad ieškovė tikėjosi, jog turtas iš UAB „Centrako“ bus perduotas ieškovei naudoti vykdant veiklą ir išpirktas toliau vykdant lizingo sutartis bei dėl sutarties pabaigos momento. Lizingo sutarčių Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01 dalyko (vilkiko su kėbulu ir prikabinimo įtaisu) administratorius neperėmė dėl apeliantės valios, nes, nepaisant daromų mokėjimų už naudojimąsi minėtu turtu, apeliantė 2009 m. vasario 20 d. raštu UAB „Centrako” nurodė, kad lizingo sutartys nutrauktos ir pareikalavo turtą perduoti apeliantei, ką UAB Centrako“ 2009 m. spalio 9 d. perdavimo–priėmimo aktu ir padarė (b. l. 123). Taigi, ieškovė po bankroto bylos iškėlimo pagal šias lizingo sutartis turtu nesinaudojo (b. l. 48, 53–54, 63–64, 74, 92, 119–120, 123).
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinį visiškai, nes 5 265,48 Lt sumokėjo UAB “Kelmynės vytelė”, o ne pati ieškovė. Kaip matyti iš pateikto sąskaitos išrašo, UAB „Kelmynės vytelė“ atliko mokėjimą už ieškovę, mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad mokėjimas atliktas pagal sutartis Nr. K2006-120069-01 ir K2007-010096-01, t. y. ji mokėjimą atliko ieškovės pavedimu, o tokio pavedimo faktinis ir teisinis pagrindas neturi jokios reikšmės ieškovės ir apeliantės teisiniams santykiams. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog apeliantė turėjo teisinius santykius su UAB “Kelmynės vytelė” ir pagrįstai iš jos gavo 5 265,48 Lt.
Apeliantės teiginiai dėl finansinio lizingo sutarčių Nr. K2008-020147 ir Nr. K2008-020147-01 nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir įtakos ieškovės reikalavimo pagrįstumui bei teisėtumui neturi.
Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nepagrįstai gavo lėšas, apie prievolę jas grąžinti turėjo suprasti ir žinoti nuo lėšų gavimo momento, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl palūkanų nuo nepagrįsto praturtėjimo momento, įvertinant 5 metų ieškinio priteisti palūkanas senaties terminą (CK 6.240 straipsnio 1 dalis, 1.125 straipsnio 9 dalis).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti apeliacinio skundo argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies, 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325–326 straipsniais,
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.