Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. T. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-10 nuosprendžio, kuriuo Ž. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, galutinė bausmė Ž. T. skirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmę Ž. T. skirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią Ž. T. nustatyta skaičiuoti nuo jo sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. T. nuteistas už tai, kad jis 2015-04-30, apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, namo, esančio (duomenys neskelbtini), antros laiptinės aikštelėje tarp III ir IV aukštų, dėl chuliganiškų paskatų tyčia, mesdamas tuščią stiklainį nukentėjusiajai O. V. į nosies sritį, tuo padarė jai nosies kaulų lūžį, muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, pereinančią į abiejų akių vokus, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio nukentėjusiosios O. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Be to, Ž. T. nuteistas už tai, kad jis 2015-04-30, apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, viešojoje vietoje - namo, esančio (duomenys neskelbtini), antros laiptinės aikštelėje tarp III ir IV aukštų, mažareikšme dingstimi, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: tyčia mesdamas tuščią stiklainį nukentėjusiajai O. V. į nosies sritį, tuo padarydamas jai nosies kaulų lūžį, muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, pereinančią į abiejų akių vokus, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio nukentėjusiosios O. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Be to, Ž. T. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už O. V. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą ir viešosios tvarkos pažeidimą, veikdamas vieninga tyčia per kelis analogiškus veiksmus darė poveikį liudytojui K. P., tai yra: 2015 m. gegužės 2 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste, prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), liudytojo K. P. prašė pasikalbėti su nukentėjusiąja, kad ji atleistų, siūlė K. P. duoti už tarpininkavimą pinigų - 100-200 eurų bei prašė, kad K. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus, Ž. T. naudingus, parodymus, tai yra prašė liudytojo K. P. jo neatpažinti policijoje kaip asmens, įvykdžiusio nusikalstamas veikas, tęsdamas nusikalstamą veiką 2015 metų gegužės mėnesio pabaigoje, tiksli data ir laikas nenustatyti, (duomenys neskelbtini) mieste, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, Ž. T., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už jo įvykdytas nusikalstamas veikas, prašė K. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti melagingus, Ž. T. naudingus, parodymus, tai yra neatpažinti jo kaip asmens, kuris sužalojo nukentėjusiąją O. V. bei siūlė K. P. už tai pinigų ar atsilyginti kitais būdais, tęsdamas nusikalstamą veiką 2015 m. rugsėjo 8 d. apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje tarp antro ir trečio aukštų, Ž. T., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už jo įvykdytas nusikalstamas veikas, tai yra sakydamas liudytojui K. P.: „neatpažink manęs“, tokiu būdu siekė paveikti liudytoją K. P. duoti melagingus parodymus, tęsdamas nusikalstamą veiką 2015 m. spalio 4 d. 18.00 val. (duomenys neskelbtini) mieste, prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), Ž. T., sakydamas K. P.: „tu mane atpažinai, problemų pridirbai“, bei grasindamas jam: „aš esu kalėjime sėdėjęs, ten turiu draugų“, tokiu būdu darė poveikį liudytojui K. P., tęsdamas nusikalstamą veiką 2015 m. lapkričio 3 d. apie 17.00 val. (duomenys neskelbtini) mieste, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), sakydamas K. P.: „radau kitą žmogų, kuris prisipažins sužalojęs tavo kaimynę vietoj manęs, o tu pakeisk parodymus ir pasakyk, kad susimaišei mane atpažindamas“, tokiu būdu siekė paveikti liudytoją K. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti melagingus parodymus.

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-10 nuosprendžio dalį, kuria Ž. T. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, perkvalifikuoti Ž. T. nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą teismo nustatytam terminui; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Ž. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams ir jį dėl šios veikos išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. požymių; pakeisti nuosprendžio dalį, kuria Ž. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, paskirti Ž. T. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą teismo nustatytam terminui;pakeisti nuosprendžio dalį, kuria teismas nepripažino lengvinančiomis aplinkybėmis Ž. T. prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas, nuoširdaus gailėjimosi jas padarius, nukentėjusiųjų atsiprašymo ir susitaikymo su nukentėjusiąja, bei aplinkybės, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo asmens (K. P.) elgesys, ir pripažinti šias aplinkybes lengvinančiomis Ž. T. atsakomybę bei pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmių skyrimo ir Ž. T. sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą teismo nustatytam laikotarpiui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis Ž. T. ir jo gynėjas advokatas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo Ž. T. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. T. ir jo gynėjo advokato A. Koskaus apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-10 nuosprendį, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo Ž. T. kaltė dėl chuliganiškų paskatų tyčia nesunkiai sutrikdžius O. V. sveikatą, įžūliu elgesiu demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką ir siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už O. V. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą ir viešosios tvarkos pažeidimą, darius poveikį liudytojui K. P., įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistojo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-10 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo Ž. T. ir jo gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad Ž. T. veikė neturėdamas jokių chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2011, 2K-272/2010, 2K-293/2009). Pagal teismų praktiką Lietuvos Respublikos BK 138 str. dispozicijoje nurodytos chuliganiškos paskatos nustatomos tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009). Jau aptartais duomenimis yra nustatyta, kad nuteistasis Ž. T. nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje (gyvenamojo namo laiptinėje), fizinį smurtą, sukėlusį rimtas pasekmes, panaudojo dėl mažareikšmės dingsties – dėl to, kad O. V. sudrausmino jį dėl keliamo triukšmo, jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp nukentėjusiosios O. V. ir nuteistojo Ž. T. prieš įvykį nėra buvę. Toks nuteistojo Ž. T. elgesys rodo elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą. Taigi tokie argumentai leidžia daryti išvadą, kad Ž. T. paskatos buvo chuliganiškos ir pagrindžia jo veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad Ž. T. elgesys buvo paskatintas asmeninio konflikto su K. P., kuris jį išvadino „pyderastu“ ir kvietė „išsiaiškinti“, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad galimai K. P. veiksmai ir turėjo įtakos nuteistojo Ž. T. emocinei būsenai, tačiau K. P. elgesio byloje nagrinėjamo įvykio metu negalima laikyti provokuojančiu ar priežastimi naudoti smurtą O. V. atžvilgiu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, tenkinti apeliacinį skundą ir Ž. T. veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. į Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl galimybės atleisti Ž. T. nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 38 str. pagrindu. Pagal Lietuvos Respublikos BK 38 str. asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, teismas gali tik tada, kai yra visos Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. numatytos sąlygos ir nėra aplinkybių, numatytų to paties straipsnio 2 d. (negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai). Atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (Lietuvos Respublikos BK 38 str.), teismas turi konstatuoti ir pagrįsti visų Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. nustatytas sąlygas privalo įvykdyti pats kaltininkas, o teismas turi patikrinti šių sąlygų įvykdymo tinkamumą (kasacinė byla Nr. 2K-378/2011).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatų nuteistajam Ž. T., kadangi nuteistasis nepripažino padaręs nusikalstamas veikas. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi Ž. T. asmenybę, daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog Ž. T. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatų nuteistojo Ž. T. atžvilgiu.

Apeliantai skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo nepripažino lengvinančiomis Ž. T. atsakomybę aplinkybėmis jo prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas bei nuoširdaus gailėjimosi jas padarius, nukentėjusiųjų atsiprašymo bei susitaikymo su nukentėjusiais, ir tos aplinkybės, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens (K. P.) elgesys.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nustato, kad kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teismų praktikoje pripažįstama, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Norint aplinkybę pripažinti atsakomybę lengvinančia teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Apie tai būtina spręsti ne tik iš bendrų pareiškimų dėl kaltės pripažinimo, bet ir objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kaip matyti iš nuteistojo Ž. T. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, nuteistasis iš esmės neneigė metęs tuščią stiklainį nukentėjusiajai O. V. į nosies sritį, tačiau tvirtino, kad tai padarė netyčia, stiklainis jam išsprūdo iš rankų, nes tuo metu jo lūžusi ranka buvo langetėje. Nuteistasis Ž. T. nors ir neneigia panaudojęs fizinį smurtą O. V. atžvilgiu, tačiau jo parodymų viso bylos proceso metu analizė rodo, kad Ž. T., duodamas parodymus nebuvo nuoseklus, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis Ž. T. nurodė, jog byloje nagrinėjamame įvykyje nedalyvavo, jokio stiklainio į nukentėjusiąją nemetė, įvykio metu nurodytoje vietoje nebuvo, nukentėjusiosios O. V. nepažįsta, K. P. jokio poveikio nedarė, neprašė pakeisti parodymus, jokių pinigų jam nesiūlė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, davė jau kitokius parodymus, stengdamasis sušvelninti savo teisinę padėtį, nors to, kad darė poveikį nukentėjusiajam K. P. vis tiek nepripažino, tuo labiau nesigailėjo dėl padarytų nusikaltimų. Nuteistasis Ž. T. savo parodymais nedaug prisidėjo prie tiesos nustatymo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Todėl Ž. T. prisipažinimas metus stiklainį į nukentėjusiąją O. V., bet nepripažinimas esminių nusikaltimų padarymo aplinkybių negali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d. nurodoma, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas, aptariamo straipsnio 1 d. nenurodytas aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Ž. T. atsiprašymas bei susitaikymas su nukentėjusiais nelaikytinas atskira atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Pažymėtina, kad šios aplinkybės (nukentėjusiojo asmens atsiprašymas ir susitaikymas su kuo) nesudaro pagrindo nustatyti jų kaip atskiros nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes jos laikomos vienu iš esminių požymių, rodančių nuoširdų asmens gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų (kasacinė nutartis 2K-377/2011), o nuoširdus asmens gailėjimąsis yra Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi) sudėtinė dalis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo kaip savarankiškos nuteistojo Ž. T. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinti nukentėjusiųjų atsiprašymą ir susitaikymą su jais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad taip pat nėra pagrindo tenkinti apeliantų prašymo pripažinti Ž. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis K. P. elgesys. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Tokiu atveju kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji O. V. būtų įžeidusi ar užpuolusi Ž. T., ar kitaip jį provokavusi atlikti nusikalstamus veiksmus jos atžvilgiu. Nors bylos duomenys liudija, kad tarp Ž. T. ir K. P. kilo konfliktas dėl keliamo triukšmo, tačiau K. P. elgesį laikyti siekiu ką nors įžeisti ar sąmoningu skatinimu prieš O. V. pradėti nusikalstamus veiksmus nėra jokio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog Ž. T. nusikalstamą veiką būtų padaręs dėl provokuojančių O. V. ar K. P. veiksmų, todėl ši aplinkybė nepripažįstama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Apeliaciniame skunde prašoma pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmių skyrimo ir Ž. T. už nusikalstamas veikas paskirti bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, arba sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą teismo nustatytam laikotarpiui.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam Ž. T. bausmes už jo padarytus nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Paskirdamas nuteistajam Ž. T. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją – padarytos dvi nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamos nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 233 str. 1 d., 11 str. 3 d.) ir viena apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d., 8 p., 11 str. 4 d.), kaltės formą – nusikalstamos veikos padarytos tyčia, į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis atlygino nukentėjusiajai O. V. padarytą žalą (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p.), į tai, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, į Ž. T. asmenybę – nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas, teistumui neišnykus, yra neįgalus, serga sunkia liga. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai Ž. T. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Ž. T. už nusikaltimus paskirtos bausmės yra mažesnės nei Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., 233 str. 1 d. sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam Ž. T. už nusikalstamas veikas tinkamai parinko bausmės rūšis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė (1 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo) nėra per giežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti Ž. T. skundžiamu nuosprendžiu už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes ar paskirti švelnesnes kitos rūšies bausmes nuteistojo ir jo gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog Ž. T. serga sunkia ir nepagydoma liga, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. numatytam teisingumo principui. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad švelnesnės bausmės paskyrimas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. pagrindu iš esmės yra išimtinis, nes teismas skiria bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d.). Tik tuo atveju, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Ž. T. paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Todėl teisinio pagrindo taikyti Ž. T. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas nėra.

Apeliacinius skundu nuteistasis Ž. T. ir jo gynėjas advokatas prašo Ž. T. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Pagal Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. (2015-03-24 įsigaliojusi įstatymo redakcija) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimą apsprendžia padarytų nusikaltimų sunkumas, asmeniui paskirtos bausmės dydis ir teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atlikti individualų konkrečių bylos aplinkybių, susijusių tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, teisinį vertinimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Ž. T. iki nusikalstamų veikų, kurias padaręs pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padarymo buvo 5 kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, nusikalto neišnykus teistumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus Ž. T. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant Ž. T. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo Ž. T. padarytas veikas, paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam Ž. T. paskirta galutinė bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti ar naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-10 nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Ž. T. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus apeliacinį skundą atmesti.