- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-23
- Bylos Nr.
- I-5630-505/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- G. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui G. G., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3) nurodė, kad jis Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. birželio 25 d. bausmę atliko 20 būrio 11 kameroje (drausmės grupėje), kurioje trūko gyvenamojo ploto, nes jį mažino įrengtas sanitarinis mazgas ir kameroje buvę baldai. Teigė, kad minėtu laikotarpiu kameroje buvo nuo 4 iki 6 nuteistųjų. Minėjo, jog dėl ant langų buvusių įrengtų grotų, pateko mažai gryno oro, sanitariniame mazge nebuvo įrengta lentynėlė, unitazas tupimas, surūdijęs. Dėl to pareiškėjas patyrė emocinių išgyvenimų, jautėsi pažemintas, kreipėsi į psichiatrę, kuri pasiūlė vaistų, bet pareiškėjas jų atsisakė, nes nenorėjo jaustis mieguistas, taip pat du kartus kreipėsi į psichologę, kuri pareikšdavo, jog neturi laiko jį priimti. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 8-10).
Pažymėjo, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 20 būrio 11 kameroje atliko nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. birželio 21 d. Minėtos kameros plotas 23,19 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,86 kv. m gyvenamojo ploto. Atkreipė dėmesį, jog sanitarinis mazgas schemoje pažymėtas atskiru žymėjimu ir į bendrą kameros plotą neįskaičiuojamas.
2018 m. kovo 12 d. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą 20 būrio 11 kameroje ir patikrinimo akte nenustatė jokių pažeidimų. Pažymėjo, jog sanitariniame mazge yra įrengta kriauklė ir virš jos yra lentynėlė susidėti daiktams bei veidrodis. Yra ir tupimas tualetas.
Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Todėl Marijampolės PN administracijos nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.
Mano, kad Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę 20 būrio 11 kameroje nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. birželio 25 d. Pareiškėjo teigimu, minėtoje kameroje jam trūko gyvenamojo ploto normos.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad 11 kameros gyvenamasis plotas yra 23,19 kv. m, į šį plotą nepatenka kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas. Tai įrodo techninės apskaitos plano duomenys (b. l. 9, 15). Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. birželio 21 d. gyvenant 11 kameroje, joje buvo įrengtos 6 gyvenamosios vietos (b. l. 11). Kad kameroje gyveno šeši nuteistieji, neginčijo ir pats pareiškėjas. Atlikus aritmetinius skaičiavimus, matyti, kad vienam nuteistajam šioje kameroje teko 3,86 kv. m gyvenamojo ploto, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo kalėjimo 20 būrio 11 kameroje metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, taigi nėra pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl techniškai netvarkingos kameros būklės (sanitariniame mazge buvusių sanitarinių įrenginių), tvirtino, kad kameroje nebuvo ventiliacijos, dėl nepakankamai atsidarančių langų oro cirkuliacija kameroje buvo nepakankama, negalėjo tinkamai išvėdinti patalpos.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 134:2015 16 punkte.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 punkto nuostatas, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė teismui Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. kovo 12 d. patikrinimo aktą Nr. PA-898 (b. l. 19–20), kuriame nurodyta, kad 2018 m. vasario 28 d. buvo atliktas patikrinimas 20 būrio 11 kameroje. Patikrinimo metu oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas, oro judėjimo greitis atitiko aukščiau nurodytų Higienos normos HN 134:2015 punktų reikalavimus. Šiame akte nustatyta, kad kamera prižiūrima taip, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, esantys įrenginiai (orlaidė) techniškai tvarkingi, kameroje yra sudaryta galimybė vėdinti patalpą per languose įrengtas varstomas orlaides. Šis patikrinimo aktas nenuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, todėl pagrindo netikėti jame užfiksuotais duomenimis nėra.
Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog tualetas buvo tupiamas, neįrengti sėdimi unitazai, be to, nebuvo lentynėlės higienos priemonėms. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos) 10.4 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti įrengti klozetai, kurie gali būti tupiami, todėl šioje dalyje pareiškėjo argumentai laikytini teisiškai nepagrįstais. Aprūpinimo normų 10.6 punkte įtvirtintas reikalavimas įrengti drausmės izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose sieninę lentyną tualeto reikmenims. Į bylą pateikta 11 kameros sanitarinio mazgo nuotrauka (b. l. 17) patvirtina, kad ginčo kameroje buvo įrengta lentynėlė tualeto reikmenims susidėti. Duomenų, kad ši lentynėlė buvo įrengta nuteistųjų, o ne atsakovės atstovo, kad dėl jos įrengimo (neįrengimo) pareiškėjas reiškė pretenzijas Marijampolės PN administracijai, byloje nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjas nesiejo lentynėlės įrengimo (neįrengimo) su jo teisių pažeidimu, t. y. nenurodė, kokiu būdu šiuo, jo manymu, padarytu pažeidimu, jam buvo padaryta ir kuo pasireiškė neturtinė žala, todėl, įvertinus anksčiau išdėstytą, jo pretenzijos dėl lentynėlės higienos reikmenims laikyti neįrengimo atmestinos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų patyrė emocinių išgyvenimų, jautėsi pažemintas. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2018 m. liepos 18 d. pažymoje Nr. 55/04-515 (b. l. 12) nurodyta, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipęsis nebuvo. Iš byloje pateikto ambulatorinės medicininės kortelės išrašo matyti, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl įvairių nusiskundimų sveikata kreipėsi 8 kartus, iš jų 3 kartus kreipėsi į gydytoją psichiatrę, skundėsi sunkumu užmigti, nuovargiu, įtampa, buvo skirtas gydymas. Pažymėta, jog pareiškėjui nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant opiatus, amfetaminą, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (b. l. 13). Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo G. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.