Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Algirdo Gapučio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 45 parų arešto bausmė.

Bausmę paskirta atlikti areštinėje.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Priteista G. P. iš D. P. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo nuosprendžio priėmimo dienos iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Priteista Panevėžio teritorinei ligonių kasai iš D. P. 23,02 Eur turtinei žalai atlyginti.

Priteista iš D. P. 410 Eur nukentėjusiajai teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. P. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir prašo jį išteisinti. Kaip alternatyvų prašymą, nuteistasis D. P. prašo skirti švelnesnę bausmę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu.

5. Visų pirma, pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

6. Kaip matyti, nuteistasis D. P., nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, ginčija teismo padarytas išvadas dėl jo kaltės, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikydamas BPK reikalavimų netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai suteikė prioritetą nukentėjusiosios mažametės nepatikimiems parodymams, rėmėsi tikėtina specialisto išvada, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai buvo padaryti jo diržu, todėl padarė prielaidomis ir spėjimais grįstas išvadas. Tačiau teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas labai išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam D. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos aptarė bei įvertino, ir pagrįstai pripažino D. P. kaltu dėl jam inkriminuotos BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai nei teigia nuteistasis, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne atsietai, o kaip visumą, nepažeisdamas BPK įtvirtintų reikalavimų, ir nė vieniems iš jų nesuteikė prioritetinės reikšmės. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, nuteistajam kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, savaip juos vertinant, nesuteikia teisinio pagrindo jį išteisinti.

7. Šioje byloje D. P. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis 2023 m. rugsėjo 22 d., apie 17 val. gyvenamajame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo šeimos narę - mažametę dukrą G. P., tai yra tyčia sudavė diržu jai į dešinę koją, tuo nukentėjusiajai G. P.padarydamas poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, taip ne mažiau kaip 4 trauminiais poveikiais nežymiai sutrikdė jos sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą.

8. Nors nuteistasis D. P. neigia savo kaltę teigdamas, kad prieš savo mažametę dukrą nesmurtavo, diržu jos nemušė ir sveikatos jai nesutrikdė, fizinio skausmo nesukėlė, ji susižalojo kitomis aplinkybėmis, tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nuteistojo kaltės padarius šį nusikaltimą.

9. Aptariamu atveju D. P. kaltė sukėlus fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdžius mažametės dukros – G. P. sveikatą, ir taip padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra patikimai įrodyta teisiamajame posėdyje liudytojos L. B. (2 t., b. l. 168-169), bei liudytojos M. B. (3 t., b. l. 9) parodymais, liudytojos V. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei teisme (1 t., b. l. 91-94), (3 t., b. l. 36-37), nukentėjusiosios mažametės G. P. parodymais (1 t., b. l. 36-39), duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teismo medicinos ekspertės S. M. paaiškinimais (3 t., b. l. 8-9), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 102), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 108), Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus Panevėžio miesto pateikta Vaiko situacijos vertinimo anketa (1 t., b. l. 119-129), 2023-09-25 tarnybiniu pranešimu (1 t., b. l. 95-97), kratos bei apžiūros protokolais (1 t., b. l. 143-146; 147-152) ir kitais byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Minėtų įrodymų turinys yra išsamiai atskleistas skundžiamo nuosprendžio 2-4 lapuose, todėl teisėjų kolegija papildomai jo nekartoja.

10. Apeliaciniame skunde akcentuojama Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir teigiama, kad šioje išvadoje pateikiama tik tikėtina išvada, jog ant nukentėjusiosios kojų rastos kraujosruvos buvo padarytos būtent jo diržu, rastu kratos metu jo gyvenamojoje vietoje, o tai, anot apelianto, paneigia jo kaltę padarius šį nusikaltimą. Tačiau šie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas byloje esančius įrodymus vertina ne pavieniui, o įvertina kiekvieną įrodymą atskirai, o po to įvertina ir jų visetą. Kaip matyti, nukentėjusioji G. P. nuo pat įvykio pradžios aiškiai ir detaliai nurodė smurto jos atžvilgiu panaudojimo aplinkybes, t. y., kad ji nebuvo pasiruošusi pamokoms, o tėtis, pamatęs pastabas, paėmė diržą ir trenkė jai diržu gal 3-5 kartus per kojas. Tą diržą jis pasiėmė nuo stalo ir atėjo į kambarį. Diržas juodas, odinis, kai trenkė, diržo sagtis buvo jo rankoje. Buvo mėlynė, jai labai skaudėjo, ji verkė. Tokias pačias tėvo smurtavimo prieš ją aplinkybes, nukentėjusioji tuoj pat po įvykio nurodė ir progimnazijos, kurioje ji mokinasi, socialinei pedagogei (L. B.), atvykusiems Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos specialistams (M. B.). Tai, kad tėtis ją mušė diržu, nukentėjusioji nurodė ir laikinai globėjai (V. K.). Nukentėjusiosios G. P. nurodytos smurtavimo aplinkybės ir pasekmės užfiksuotos ir policijos pareigūno tarnybiniame pranešime bei liudytojos L. B. surašytoje vaiko situacijos vertinimo anketoje. Nukentėjusiosios G. P. parodymus patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kad G. P. nustatytos poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, sužalojimai padaryti kietu buku pailgos formos daiktu, galimai suduodant diržu, mažiausiai 4 trauminiais poveikiais; dėl nustatytų sužalojimų G. P. sveikata sutrikdyta nežymiai, tikėtina, kad jai sukeltas fizinis skausmas. Taigi, nors apelianto akcentuojamoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad negalima atmesti galimybės, jog G. P. nustatytos poodinės kraujosruvos dešinėje, dešinėje blauzdoje galėjo būti padarytos tyrimui pateiktu diržu, tam sužalojimų pobūdis neprieštarauja, t. y. pateikiama tikimybinė išvada apie sužalojimo įrankį (kratos metu rastą ir paimtą diržą), tačiau ši išvada niekaip nepaneigia nukentėjusiosios parodymų. Be to, ši išvada neturi prioritetinės reikšmės prieš kitus įrodymus, jų negalima vertinti atsietai nuo kitų bylos įrodymų, o nagrinėjamu atveju aukščiau aptartų įrodymų visuma patikimai ir neabejotinai patvirtina, kad D. P. padarė aptariamą nusikalstamą veiką. Todėl, vien šis, apelianto atsietai ir subjektyviai vertinamas įrodymas niekaip nepaneigia jo kaltės padarius minėtą nusikaltimą.

11. Nors apeliaciniame skunde taip pat bandoma sukelti abejones nukentėjusiosios mažametės G. P. parodymų patikimumu, teigiant, kad G. P. turi polinkį meluoti, ja manipuliuoja sesuo, nukentėjusioji G. P., duodama parodymus, nebuvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, tačiau išanalizavus su šia nusikalstama veika susijusius mažametės G. P. parodymus, duotus baudžiamojo proceso metu, darytina išvada, jog jie yra aiškūs, detalūs ir nuoseklūs dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, tarpusavyje sutampa, todėl teisėjų kolegija nenustatė G. P. duotų parodymų esminio prieštaringumo ir (ar) kitų esminių trūkumų, kurie suteiktų pagrindą juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesiremti.

12. Kaip teisingai nustatyta apylinkės teismo, mažametė nukentėjusioji G. P. nuo pat pirmo pasisakymo mokykloje apie tai, kad penktadienį (2023 m. rugsėjo 22 d.), apie 17 val.. supykęs tėtis dėl gautų pastabų, pasiėmęs savo diržą kelis kartus sudavė jai per kojas, taip pat nuosekliai pasakojo apie šį įvykį ir visiems kitiems jos apie tai klausiusiems asmenims, nurodydama įrankio (diržo) laikymo poziciją, parodydama smūgio sudavimo vietą, likusias pasekmes ir patvirtindama, kad dėl to jai skaudėjo, ji verkė. Nors apeliantas tvirtina, kad G. P. yra linkusi meluoti, ką, anot nuteistojo, patvirtino ir liudytoja V. K., pasakodama apie nukentėjusiosios elgesį, jog kartais ji meluoja apie įvairias aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja V. K. taip pat aiškiai akcentavo, kad apie tėvo smurtą nukentėjusioji pasakojo nuosekliai ir net kelis kartus, todėl tokio įvykio nukentėjusioji negalėtų išsigalvoti, jei jis nebūtų iš tiesų nutikęs. Dėl to teisėjų kolegija, neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, o tuo pačiu ir nesiremti liudytojos V. K. duotais parodymais apie tai, ką ji sužinojo iš nukentėjusiosios apie šį įvykį. Vien deklaratyvūs apelianto teiginiai, jog nukentėjusiosios G. P. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes pastarajai įtaką daro sesers manipuliacijos, laikytini nuteistojo gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, jie nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Tuo tarpu nukentėjusiosios G. P. parodymai, kaip minėta, yra aiškūs, detalūs ir laikytini patikimais, jais abejoti nėra pagrindo, juo labiau, kad juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Jokių kitų duomenų, kodėl nukentėjusioji norėtų ir turėtų pagrindą apkalbėti savo tėtį, nei byloje, nei apeliaciniame skunde nėra pateikta.

13. Atsakant ir tuo pačiu atmetant apelianto skundo teiginius, kad G. P. buvo apklausta neįspėjus jos dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, pažymėtina, kad nukentėjusioji G. P.tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek jos apklausos metu buvo mažametė. Nepaisant to, kad šiam asmeniui nebuvo 16 metų ir apklausiama ji nebuvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, tačiau jos apklausa buvo vykdoma laikantis BPK 186 straipsnyje numatytos nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos tvarkos, dalyvaujant prokurorei, G. P. atstovei pagal įstatymą, gynėjui, įgaliotam atstovui (advokatui) bei psichologei. Kadangi nukentėjusiosios G. P. parodymus patvirtino liudytojų L. B., M. B., V. K. parodymai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė juos patikimais ir jais vadovavosi.

14. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad D. P. nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, todėl jis pagrįstai nuteistas už šio nusikaltimo padarymą. Tuo pagrindu apelianto skundo argumentai, kad jis prieš savo mažametę dukrą smurto nenaudojo ir jos nesužalojo, o apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, kuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, yra atmetami kaip nepagrįsti.

15. Nuteistasis D. P. apeliaciniu skundu nesutinka ir su jam nuosprendžiu paskirta bausme, dėl to, prašo ją sušvelninti.

16. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. P. parinktos bausmės rūšimi ir dydžiu.

17. Aptariamu atveju nuteistasis D. P., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikalstama veika yra baigta. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė. D. P. nevedęs, nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (3 t., b. l. 34), šiuo metu vykdo individualią veiklą, buvusios darbovietės apibūdinamas gerai. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 9-13). Be to, anksčiau apeliantas buvo teistas 5 kartus (2 t., b. l. 1-8), iš kurių 2 kartus – už tyčinius smurtinius nusikaltimus. Naują nusikalstamą veiką, už kurios padarymą D. P. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdė nepraėjus nei metams po bausmės, skirtos Panevėžio apylinkės teismo 2022-08-05 nuosprendžiu už analogišką nusikaltimą – nežymų dukros G. P. ir nežymų globotinės R. L. sveikatos sutrikdymą, vykdymo atidėjimo pabaigos.

18. Įvertinusi aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį (prieš savo mažametę dukrą panaudojo fizinį smurtą, sukeldamas jai fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą), nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, taip pat tai, jog nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti nuteistajam D. P. paskiriant BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, artimą šios bausmės vidurkiui, ir kurią apeliantas privalo atlikti realiai. Nors nuteistasis prašo paskirti jam švelnesnę bausmę – baudą ir nurodo, kad šiuo metu dirba, todėl tikrai galės teikti dukrai išlaikymą ir susimokėti baudą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu toks prašymas negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, jog nuteistajam ankstesniais nuosprendžiais buvo skirtos įvairios bausmės - bauda, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas, tačiau jos nebuvo veiksmingos. Nuteistasis išvadų dėl savo neteisėto elgesio nepadarė, nepasitaisė ir tai jo neatgrasė nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Aukščiau paminėtos aplinkybės apie apelianto ankstesnius teistumus bei baustumus itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir patvirtina, jog jis yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, nesilaikyti įstatymų. Todėl vien simbolinės ar nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės - baudos, paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Skirti švelnesnę bausmę - baudą nėra tikslinga dar ir dėl to, kad D. P. užsiima individualia veikla, turi finansinių įsiskolinimų, teikia vaikui išlaikymą, skundžiamu nuosprendžiu priteista atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, todėl piniginės baudos skyrimas akivaizdu, kad dar labiau apsunkintų nuteistojo finansinę padėtį. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, konstatuoja, kad nuteistajam D. P. paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti ją, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

19. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymos matyti, kad iš nuteistojo D. P. valstybei prašoma išieškoti 133,33 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (3t., b.l.69-71). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Aptariamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, taip pat įvertinus tai, kad D. P. paskirta reali trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė (areštas), jis užsiima individualia veikla, turi skolinių įsipareigojimų, kurie yra išieškomi priverstinio vykdymo tvarka, skundžiamu nuosprendžiu priteisti civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, priteistos nukentėjusiajai teiktos teisinės pagalbos išlaidos, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

20. Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti D. P. apeliacinį skundą, ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymo iš nuteistojo D. P. valstybei išieškoti 133,33 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.