Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmos instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-851-280/2015

2015 m. lapkričio 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimutės Sankauskaitės. S., Margaritos Dzelzienės ir Laimanto Misiūno, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3334-828/2015 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovui R. Ž. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. liepos 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas civilinėje byloje priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo R. Ž., 1 621,87 Eur skolą, 746,06 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (2 367,93 Eur) nuo 2015 m. kovo 27 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ieškovo K. K. naudai, bei priteisė iš ieškovo K. K. 1 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui R. Ž.. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių paskolos grąžinimą. Ieškovui neigiant paskolos grąžinimą, atsakovui tenka pareiga įrodyti paskolos grąžinimo faktą. Paskola atsakovui buvo suteikta pagal rašytinę sutartį, todėl atsakovas turėjo pagrindo manyti, esant reikalingą raštu patvirtinti ir paskolos grąžinimą. Atsakovas nepasinaudojo įstatyme numatyta teise reikalauti pakvitavimo apie prievolės įvykdymą, o jo negavęs, sustabdyti prievolės vykdymą. Vien atsakovo paaiškinimų pripažinti, kad paskola buvo grąžinta, neužtenka. Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nes konstatavo, kad ieškovui pateikus pareiškimą dėl teismo įsakymo, senaties terminas buvo nutrauktas. Naujas ieškinio senaties terminas prasidėjo 2005-03-25, teismui ieškovo pareiškimą palikus nenagrinėtu, ir turėjo baigtis 2015-03-25. Ieškovas 2015-03-25 pateikė teismui ieškinį dėl skolos priteisimo, todėl teismas pripažino, kad ieškinio senaties termino reikalavimui dėl skolos grąžinimo, ieškovas nepraleido.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas grąžino ieškovui paskolą pagal 1996 m. kovo 21 d. paskolos sutartį ir ar CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodytos senaties termino skaičiavimo taisyklės nebuvo pažeistos.

CPK 178 straipsnyje yra nustatyta įrodinėjimo pareiga. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Ieškovas ar kitas asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jie neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jų ieškinį ir priešieškinį, kaip nepagrįstą, t. y. neturintį faktinio pagrindo (CPK 263 str. 1 d). Civiliniame procese taikomas rungimosi principas, įtvirtintas CPK 12 straipsnyje, nustatantis tokią pat bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Ar asmenys, pareiškę reikalavimus, įvykdė pareigą įrodyti reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes, yra sprendžiama pagal jų pateiktus įrodymus dėl konkrečių bylos aplinkybių ir pagal priešingos šalies pateiktus atsikirtimus bei juos įrodančius duomenis. Jeigu priešinga bylos šalis įrodo atsikirtimą į jam pareikštą reikalavimą, tai jis paneigia kitos šalies nurodytas aplinkybes. Jeigu neįrodo atsikirtimo į reikalavimus, tai savaime nereiškia ir neturi būti vertinama kaip ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodymas.

Šioje byloje atsakovo pareiga buvo įrodyti savo teiginius. Tačiau tik ieškovas įrodymais pagrindė savo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavęs iš jų visumos padarė išvadą, kad ieškinys pagrįstas ir tenkintinas.

Aukščiausias teismas yra pažymėjęs, kad jeigu paskolos sutartis turi būti sudaryta raštu, tai ir jos vykdymo aplinkybės turi būti įrodinėjamos rašytiniais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Nagrinėjamoje byloje iš tiesioginių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 1996 m. kovo 21 d. sudarė paskolos sutartį. Atsakovas pinigų gavimo fakto neginčija, bet, jo teigimu, skola yra grąžinta, tačiau tai nebuvo raštiškai užfiksuota, nei paimant pakvitavimą, nei pareikalavus grąžinti paskolos sutartį. Atsakovas nurodo, kad jis dalį skolos atidavė pinigais, o likusią skolos dalį atidavė ieškovui nupirkdamas kompiuterį.

Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo ir galiojimo, kadangi prašoma įvykdyti sandorio pagrindu atsiradusią galiojančią prievolę. Vadinasi, teisme turi būti nustatyta, kad prievolė nėra įvykdyta ar kitu būdu pasibaigusi. Skolos dokumento buvimas pas kreditorių be įrašų apie skolos grąžinimą su kreditoriaus aiškinimu, kad skola negrąžinta, paprastai yra pakankami įrodymai teismui nuspręsti, kad kreditorius įvykdė pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi, – kad skola negrąžinta. Skolininkas, kuris esant tokioms aplinkybėms tvirtina priešingai, turi įrodyti skolos grąžinimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinė byla Nr. 3K-3-516-695/2015). Kadangi byloje atsakovas tvirtina, kad jis skolą grąžino, tai jis privalo šias aplinkybes įrodyti (CPK 178 str.). Byloje nesant rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad skola ieškovui buvo grąžinta, vien atsakovo liudijimas nėra pakankamas įrodymas, prievolės įvykdymui patvirtinti, kai ieškovas tos aplinkybės nepripažįsta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad skolos grąžinimo aplinkybės, sudariusios atsakovo atsikirtimų esmę, nepatvirtintos į bylą pateiktais įrodymais apie skolos grąžinimą 2000 m. Atsakovo argumentai, kad teismas neteisingai taikė ieškinio senaties institutą, nepagrįsti. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2010). Nagrinėjamu atveju paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta 1996-03-21, atsakovas paskolą turėjo grąžinti iki 1996-04-04. Ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui dėl paskolos grąžinimo turėjo baigtis 2006-04-04. Ieškovas 2005-03-03 pateikė teismui pareiškimą, pagal kurį 2005-03-07 buvo išduotas teismo įsakymas, kuris 2005-03-25 buvo paliktas nenagrinėtu, paaiškėjus, kad skolininko gyvenamoji vietos ir darbo vietos yra nežinomos.

Ieškinio senaties terminas nutrūksta, kai pareiškiamas ieškinys įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausios teismo senato nutarimo Nr. 39 14. 4. p. nurodyta, kad pa­duo­tas kre­di­to­riaus pa­reiš­ki­mas dėl teis­mo įsa­ky­mo iš­da­vi­mo taip pat nu­trau­kia ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gą, kaip ir ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mas ben­dra gin­čo tei­se­nos tvar­ka.

CK 1.130 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti; kai ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jei iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Kadangi pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtu ne dėl netinkamo ieškovo procesinio elgesio, o dėl objektyvių priežasčių, sutinkamai su CK 1.130 str. 4 d. nuostatomis, atsakovo pareiškimas 2005-03-03 ieškinio senaties terminą nutraukė. Teisėjų kolegija sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo išvada, kad 2005-03-03 ieškovo pareiškimas teismui dėl skolos priteisimo nutraukė ieškinio senaties terminą ir iš naujo senaties terminas prasidėjo nuo 2005-03-25 nutarties, kuria panaikintas teismo įsakymas dienos ir turėjo baigtis 2015-03-25. Ieškovas, pateikdamas ieškinį 2015-03-25, ieškinio senaties termino reikalavimui dėl paskolos grąžinimo nepraleido. Kadangi ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, tai, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje teismo nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nurodytos senaties termino skaičiavimo taisyklės nebuvo pažeistos. Tai, kad ieškovas nebuvo pakankamai aktyvus rūpindamasis savo pažeistų teisių gynyba ir nesikreipė į teismą beveik dešimt metų, neturi reikšmės sprendžiant ginčą dėl skolos priteisimo, nes jis kreipėsi į teismą nepažeisdamas CK 1.125 str. numatytų terminų.

Apelianto teigimu teismo įsakymas nėra panaikintas apeliacinės instancijos teismo, todėl negalima laikyti, kad pareiškimo pateikimas nutraukė ieškinio senaties termino eigą. Įstatyme nėra numatyta, kad teismo procesinis sprendimas būtinai turi būti apskųstas apeliacinei instancijai ir apeliacinės instancijos panaikintas, tam, kad būtų nutraukta ieškinio senaties termino eiga.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į CPK 439 str. 6 d. nuostatas, kuriose nurodyta, kad jei kreditorius nepateikė ieškinio, kreditoriaus pareiškimas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinimas kreditoriui. Nurodytos įstatymo nuostatos, taikomos skolininkui pareiškus prieštaravimus. Tačiau nagrinėjamu atveju, skolininkas prieštaravimų dėl teismo įsakymo nepateikė, nes jam teismo įsakymas nebuvo įteiktas, todėl ieškovas neturėjo pareigos teismui pateikti ieškinį per CPK 439 str. 6 d. nustatytą terminą.

Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.